Šiąnakt atsisveikiname su 2025-aisiais. Tai buvo metai, kurie nepaisant politinių iššūkių ir nesiliaujančio karo prie mūsų sienų, atnešė daug įdomių akimirkų ir sustiprino pasitikėjimą Lietuvos krepšiniu.
Šalies krepšinio dėmesio centre tradiciškai išlieka Kauno „Žalgiris" su savo Eurolygos žygiu bei nacionalinė rinktinė, o toliau rikiuojasi LKL reikalai su mūsų komandų sėkmėmis ir nesėkmėmis. Tačiau šie metai pasiūlė ir papildomų priežasčių džiaugtis ar nustebti.
Pirmiausia – apie mūsų krepšinio vėliavnešę, Lietuvos rinktinę. Čia emocijos prieštaringos, o vienareikšmiškai įvertinti praėjusius metus – nelengva užduotis.
Pradžia buvo niūri – „naujaisiais šerifais" tituluoti Rimas Kurtinaitis, Tomas Pačėsas ir Linas Kleiza deklaravo ketinimus dirbti ramiai ir orientuotis į rezultatą. Tačiau dar gerokai iki Europos pirmenybių aplink komandą kilo seniai matytas ažiotažas.
Audros centre atsidūrė T.Pačėsas – primenu, R.Kurtinaičio PADĖJĖJAS. Vos sugrįžęs į Lietuvos krepšinio aplinką, T.Pačėsas nesibodėjo provokuojančių pareiškimų, kol galiausiai netiesiogiai kritikos strėles nukreipė į rinktinės vedlį ir tikrą patriotą Joną Valančiūną.
„Storas pilvas, cigariukas, medžioklė…" Šie žodžiai Lietuvoje aidėjo pusmetį ir vienokiu ar kitokiu mastu paveikė kai kurių krepšininkų sprendimą žaisti už šalį Europos pirmenybėse.
Pirmasis R.Kurtinaičio čempionatas nacionalinės komandos vairininko pozicijoje pasižymėjo rekordiniu svarbiausių žaidėjų praradimų kiekiu. Skaudžiausiai kirto NBA atstovų – Domanto Sabonio ir Mato Buzelio – atsisakymai.
Būtent M.Buzelis buvo didžiausia ir labiausiai laukta 2025 metų Lietuvos krepšinio intriga. Deja, T.Pačėso pasisakymai, nukreipti į jam artimą krepšininką, tapo lemtingu veiksniu, kodėl talentingiausio mūsų žaidėjo taip ir nepamatėme vilkint rinktinės aprangą. Kada tai įvyks – kol kas neaišku…
Apskritai, nors buvome pripratę, kad J.Valančiūnas traukia žvilgsnius aikštelėje, šią vasarą jis tapo pagrindine figūra ir už jos ribų. Nepaisant visos sumaišties aplink rinktinę, JV sukrėtė ne vien Lietuvos, bet ir viso pasaulio krepšinio bendruomenę, kai intensyviai tarėsi su Atėnų „Panathinaikos" ir mėgino palikti NBA. Galiausiai teko laikytis sutarties, tačiau sugrįžimas į Senąjį žemyną – visai čia pat.
Gaisras buvo užgesintas ir rinktinėje. JV su T.Pačėsu galbūt artimais bičiuliais netapo, bet į komandą atvyko, o pati rinktinė simbolizavo vilties atgimimą Lietuvos krepšinyje.
Jauna, trokštanti pergalių ir už kiekvieną kamuolį grumtynių nevengianti komanda Europos čempionate demonstravo patrauklų žaidimą, o medalių svajonė Lietuvoje vėl atgijo… Iki lemtingo momento rugsėjo 1-osios vakarą Tamperėje.
Rokas Jokubaitis demonstravo geriausią karjeros krepšinį, o perimetro zonoje Lietuvos krepšinis išvydo tai, ko nematė nuo geriausių Manto Kalniečio dienų rinktinėje – tai priminė legendines Šarūno Jasikevičiaus rungtynes… Deja, lyderystę ir nuoširdumą spinduliuojantį įžaidėją dvikovoje su suomiais sustabdė sunki priekinių kryžminių kelio raiščių trauma.
Trauma, sustabdžiusi kasdienį gyvenimą Lietuvoje, greitai užleido vietą pozityvumui – aštuntfinalio dvikovoje prieš latvius šalis pasidavė Arno Veličkos manijai, R.Jokubaitis spinduliavo šypsena tuoj pat po chirurginės intervencijos, o Rygos arenos sirgalių sektoriai kėlė didžiulį pasididžiavimą savo tapatybe.
Mūsų nacionalinės komandos žygis baigėsi atsitrenkus į graikų superžvaigždės Giannio Antetokounmpo užtvarą, tačiau Senojo žemyno pirmenybės atgaivino galbūt kiek prigesusį tikėjimą ir leido įtikėti naująja krepšinio karta.
Šiais metais sulaukėme ir tikro Lietuvos krepšinio stebuklo. Žinoma, kalba eina apie Londoną, lapkričio 27-ąją ir Igną Sargiūną. Devyni taškai per devynias sekundes – pasiekimas, vertas vietos šalia legendinio Tracy McGrady. Tas vakaras įkvėpė būsimas kartas rinktis krepšininko kelią. Dėkojame, Ignai.
Vis dėlto tai buvo dar vieni metai, kai lietuviško krepšinio reputacija šalyje toliau smuko, o skilimas tik gilėjo – kol regionų vadovas klaidžiojo tarp tiesos, melo ir miglotų schemų bei „Krepšinio namuose" diskutavo su broliais Maciais, tikrasis elitas gegužę Dubajuje garsiai paskelbė apie Lietuvą pasauliui.
Lietuvos aukso vaikas Šarūnas Jasikevičius – treneris, o jam trofėjų įteikė lygos vadovas Paulius Motiejūnas. Geresnės iliustracijos, kas šiandien yra tikrasis Lietuvos krepšinio balsas, tiesiog neegzistuoja!
Kalbant apie Eurolygą, būtina paminėti „Žalgirį". Nors dabar, 2025 metų gruodžio pabaigoje, apie Kauno klubą jau kalbame su viltimi, praėjęs sezonas virto neišsipildžiusių lūkesčių chronika, galiausiai atvedusia prie vasaros pertvarkų audros.
Svajoti mėgęs ir nuolat pasiteisinimus rasdavęs Andrea Trinchieri per 2025 metų 16 Eurolygos susitikimų iškovojo vos 5 pergales, o „Žalgiris" sezoną užbaigė netoli turnyrinės lentelės dugno – 13-oje pozicijoje iš 18 ekipų. Tikrai ne tokia atomazga, kokios tikėtasi po puikaus sezono starto ir euforijos, kilusios prisiviliojus Lonnie Walkerį.
Iš pradžių „Italodisco" ritmu sužavėjęs ir sirgalius greitai įtikėjęs italas galiausiai savo išdidumu ir kalbomis įkyrėjo tiek žaidėjams, tiek klubo vadovybei, o ištikimiausieji „Žalgirio" gerbėjai ėmė tarpusavyje svarstyti – ar vertybiškai tai yra mūsų strategas, kurį norime remti?
„Žalgirio" nesėkmėmis galėjo džiaugtis LKL valdžia – pirmiausia Karaliaus Mindaugo taurė padovanojo maksimalią intrigą, o vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo įžanga prieš LKL finalo seriją.
Vėl be Čempionų lygos atkrintamųjų likęs sostinės „Rytas", kai atrodė, jog vilčių apginti čempiono vardą beveik nebeliko, praktiškai trofėjų vėl laikė savo rankose. LKL organizatoriai turėtų būti dėkingi vilniečiams už sugrąžintą intrigą.
Sostinės klubas ketvirtą sezoną iš eilės buvo per žingsnį nuo titulo, nors disponuoja kelis kartus kuklesniu biudžetu nei amžinasis konkurentas, o 2025-ųjų finalų serija neabejotinai įeis į istoriją ir bus romantizuojama taip, kaip šiandien prisimename Arvydo Macijausko laikus Vilniuje ar Tanoko Beardo erą Kaune.
Sylvaino Francisco tritaškis iš Vilniaus tapo tikru meno kūriniu, o serijos eigoje jau „Žalgirio" vadovybės mintyse atsistatydinęs A.Trinchieri galiausiai iškovojo čempiono titulą. Tačiau tikruoju nugalėtoju galima laikyti Giedrių Žibėną – jis ne tik pelnė neutralių žiūrovų simpatijas, bet ir užsitikrino naują dvejų metų sutartį su „Rytu".
Vis dėlto A.Trinchieri likimui titulas įtakos nepadarė – italas buvo atleistas, nors kompensacija galėjo siekti beveik milijoną eurų. Tokia kaina sumokėta už pasitikėjimą, parodytą po nesėkmės 2024 metų LKL finale.
„Žalgiris", vėl panoręs lietuvio stratego, su Tomu Masiuliu sezoną pradėjo viltingai, tačiau artėjant Naujiesiems metams dar sunku prognozuoti, kokia linkme pasuks 2026-ieji. Kaip ten bebūtų, spaudos konferencijose nebegirdime įkyrėjusių pasiteisinimų, o rezultatų atžvilgiu blogiau vargu ar beįmanoma.
Išgyvenęs savo vadovavimo viršūnę LKL finalo metu, Remigijus Milašius netrukus susidūrė su rimčiausiu iššūkiu per visą karjerą. Netikėtai Gedimino Žiemelio valdomas Vilniaus „Wolves" paskelbė apie veiklos sustabdymą, o Mažeikių „M Basket" krepšinio aikštelėse nebesirodė jau nuo sausio mėnesio.
Akimirksniu iš dešimties ekipų turėjusios lygos beliko aštuonios komandos. Nors „Wolves" greitai tapo labiausiai nemėgstamu kolektyvu šalyje, šis klubas buvo vienas ryškiausių Lietuvos krepšinio žiburių tamsiame horizonte – sostinėje sukurta konkurencija kėlė didžiulį susidomėjimą ir turėjo potencialo rungtyniauti aukščiausiame lygyje.
Galiausiai lygai pavyko užpildyti tik vieną laisvą poziciją, atgaivinant Gargždų krepšinį nauju pavidalu. Su devyniomis komandomis likusi LKL prarado ne tik prestižą bei konkurenciją – 2025–2026 metų sezonas atrodo mažiausiai intriguojantis bent jau pokovidiniame kontekste.
Taip, lygos finansai didėja, oficialūs rodikliai iš šalies atrodo patraukliai ir čia sunku prieštarauti, tačiau iš esmės Lietuvos klubinis krepšinis išgyvena didžiausią krizę per pastaruosius metus, o kasmet tikėtis, kad niūrų sezoną išgelbės įtempta LKL finalo kova, tampa vis sunkiau.
Žinoma, tokios perėjimų dramos kaip Ąžuolo Tubelio kelionė iš Vilniaus į Kauną ar staigus Camerono Reddisho atvykimas iš Los Andželo į Šiaulius pagyvina pilką kasdienybę, tačiau tai tėra pavieniai šviesos spinduliai dabartinėje aplinkoje.
Pabaigai verta pasidžiaugti Lietuvos moterų krepšinio sugrįžimu į tarptautinę areną. Po dar vieno skandalo federacijos viduje ir Rimanto Grigo nušalinimo mūsų rinktinė ne tik pateko į Europos čempionatą, bet ir jame pasiekė ketvirtfinalį.
Justės Jocytės fenomenas ir toliau įkvepia jaunąją mergaičių kartą, o geriausias laikotarpis dar tik priešakyje – 2027 metais Lietuvoje vyks tikra Europos krepšinio šventė, kai mūsų šalis priims žemyno čempionatą.
Džiugių naujienų nestinga ir iš jaunųjų Lietuvos krepšininkų, besidarbuojančių Jungtinėse Valstijose. Šalia anksčiau paminėto M.Buzelio, 20-uoju šaukimu NBA naujokų biržoje pasirinktas Kasparas Jakučionis įrašė savo vardą į istoriją – jis tapo aukščiausiai draftuotu lietuviu gynėju per visus laikus. Augustas Marčiulionis turėjo progą treniruotis kartu su legendiniu LeBronu Jamesu, o NCAA lygoje taip pat nestokojama perspektyvių mūsiškių. Lietuvos krepšinio rytojus atrodo šviesus, ir tai tikrai nėra tuščios kalbos.
2025 metai Lietuvos krepšiniui buvo dosnūs pergalių, tačiau artėjant 2026-iesiems linkėkime jų dar gausiau – tiek ant parketo, tiek už jo ribų. Tegul intrigų netrūksta sporto arenose, o ne ten, kur formuojamas mūsų nacionalinis pasididžiavimas. Laimingų Naujųjų metų ir vienybės!
„Ilgoji pertrauka": Eurolygos arbitrų skandalai, D-Mo sprendimas keisti atstovą, Valančiūno galimybės „Žalgiryje", didžiausi 2025-ųjų nusivylimai ir staigmenos, kas 2026 metais pasieks naują lygį ir kas triumfuos Eurolygoje
