Sekmadienio vakarą paaiškės paskutiniai Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketverto dalyviai.
Prie jau žinomų Kauno „Žalgirio", Vilniaus „Ryto" ir Klaipėdos „Neptūno" ekipų prisijungs arba Panevėžio „Lietkabelis", arba Utenos „Juventus".
Aukštaitijos derbio pirmajame susitikime minimalią trijų taškų persvarą (76:73) iškovojo uteniškiai. Tačiau šį vakarą Kęstučio Kemzūros kariauna šį nedidelį pranašumą turės ginti varžovų aikštelėje – Panevėžyje.
Lemiamas ketvirtfinalio mačas prasidės 16 valandą ir bus rodomas tiesiogiai per LRT Plius televiziją.
Nenado Čanako vadovaujamam Panevėžio klubui patekimas į KMT finalo ketvertą yra savotiška tradicija. Be to, šiame turnyre panevėžiečiai nuolat grįžta su sidabro arba bronzos medaliais. Būtent ši taurė kasmet tapdavo „Lietkabelio" pakilimo pradžia, kuri vėliau vainikuodavosi apdovanojimais ir „Betsson" remiamoje LKL pirmenybėse.
Nors Europos taurėje Panevėžio ekipa praktiškai nebeturi šansų prasimušti į atkrintamąsias varžybas, komandos puolėjas Paulius Danusevičius mato teigiamų ženklų, leidžiančių tikėti „Lietkabelio" sėkmės tradicijos tęstinumu.
Dvidešimt ketverių metų krepšininkas, šį sezoną vidutiniškai pelnantis 10,2 taško, atkovojantis 7,2 kamuolio, atlikdamas 1,7 rezultatyvaus perdavimo ir renkantis 15 naudingumo balų, atvirai pripažįsta – nepatekimas į gimtajame mieste vyksiančias lemiamas turnyro kovas būtų tikra tragedija.
Bilietus į didžiausią metų krepšinio renginį, kuris vyks vasario 21–22 dienomis Šiauliuose, galima įsigyti jau dabar. Nors ištikimiausi panevėžiečių gerbėjai dar negali būti tikri, ar jų komandai prireiks palaikymo Saulės mieste, „Lietkabelis" žada šį klausimą išspręsti jau šįvakar.
„Darysime viską, kas įmanoma, kad jie tuos bilietus įsigytų", – užtikrintai kalbėjo vienas ekipos lyderių.
– „Lietkabelis" šią savaitę po pralaimėjimo Podgoricoje faktiškai prarado galimybes žengti toliau Europos taurėje. Kaip šis faktas paveikė komandos atmosferą?
– Žinoma, tai smogė per moralę ir emocinę būseną. Tačiau turime suvokti, kad tose pralaimėtose rungtynėse jau pavyko padaryti dalykus, kurie sezono pradžioje nesisekė. Pradedame geriau suprasti vienas kitą. Jei pažvelgtume objektyviai – pralaimėjome Europos taurės lyderiams. Kovojome lygiaverčiai, taškas į tašką, tiesiog kažko pristigo, gal padarėme mentalinių klaidų. Bet komandos susižaidimas gerėja, mes tai matome, ir tai yra pozityvus aspektas, kurį išsinešame iš šios situacijos.
– Panevėžyje jau praleidi daugiau nei metus, tad puikiai pažįsti organizaciją iš vidaus ir žinai trenerio darbo principus. Beveik kasmet „Lietkabeliu" būna abejojama, tačiau galiausiai medaliai vidaus fronte vis tiek iškovojami. Koks tavo požiūris į šį sezoną – ar vėl matai potencialo pakartoti šią istoriją?
„Lietkabelis" kiekvienais metais sulaukia skeptiškų vertinimų, ir šis sezonas nėra išimtis. Pasigirsta nuomonių apie susilpnėjusią sudėtį ar nepavykusius sprendimus, tačiau komandos viduje situacija visiškai kitokia – visi puikiai sutaria, kovoja išvien ir palaiko savo strategą. Žaidėjai puikiai suvokia turimą potencialą, nors dabartiniame etape jo pilnai realizuoti dar nepavyksta.
Pergalės tik sustiprina troškimą pasiekti daugiau. Pastaraisiais sezonais klubas reguliariai grįžta su bronzos apdovanojimais, o šiemet tikslas išlieka nepakitęs – medaliai, nepriklausomai nuo jų atspalvio. Komanda net svajoja apie aukštesnes pozicijas ir kasdien įtemptai dirba šio tikslo link.
Spaudimas egzistuoja kiekviename profesionaliame klube ir yra neatsiejama aukšto lygio sporto dalis. Šiame kolektyve pavyko rasti pusiausvyrą tarp reikalavimų ir motyvacijos palaikymo. Žaidėjai supranta, kad metai iš metų kovojant dėl apdovanojimų, negalima leisti sau atsipalaiduoti. Spaudimas po nesėkmių yra natūralus reiškinys, o jo nebuvimas reikštų prarastą tikėjimą komanda.
Sezonas atnešė nemažai sveikatos problemų ir sudėties pokyčių. Artėjant antrajam sezono etapui, optimali forma dar nepasiekta. Rungtynėse pasitaiko mentalinių klaidų – ne dėl taktikos nesilaikymo, o dėl žaidėjų susitelkimo stokos kritinėse situacijose. Visgi potencialas tampa vis akivaizdesnis: kombinacijos vykdomos sklandžiau, aikštėje jaučiamas geresnis tarpusavio supratimas, kurio trūko sezono pradžioje.
Akistata su „Rytu" tapo pavyzdiniu pasirodymu, atitinkančiu trenerio lūkesčius. Tą kartą susiklostė palankios aplinkybės – varžovai buvo praradę Radzevičių ir traumuotą Paliukėną, du itin svarbius savo gretų narius. Komanda pasiekė puikų energijos lygį, kamuolys judėjo sklandžiai, o gynyboje visi padėjo vienas kitam. Visos smulkmenos susidėliojo į vientisą paveikslą ir atnešė pergalę.
Asmeniškai sezonas klostosi puikiai – statistiškai tai geriausiai komandoje pasirodymas, užimant trečią poziciją visos lygos naudingumo reitinge. Antrasis sezonas dirbant su tuo pačiu strategu N. Čanaku neabejotinai duoda teigiamų rezultatų.
Nors statistiniai rodikliai gali atrodyti įspūdingai, asmeniškai keliuosi kur kas aukštesnius reikalavimus nei tai, ką šiuo metu rodau aikštelėje. Ypač tai liečia žaidimo supratimą ir psichologines spragas. Atkovoti kamuoliai ar pelnomi taškai – tai toli gražu ne viskas krepšinio mene. Pasitaiko ir gynybinių trūkumų, dėmesio stokos momentų. Būtent šiuos aspektus noriu tobulinti. Kai komanda pralaimi, o tavo asmeninė statistika šviečia – tai nieko nereiškia. Sezono pabaigoje visos rimtos organizacijos vertina ne individualius pasiekimus, o kolektyvinius rezultatus. Siekiu eliminuoti dabartines klaidas, kad čempionato eigoje padėčiau ekipai iškovoti maksimalius laimėjimus.
KMT ketvirtfinalyje mūsų pora bus paskutinė ir turbūt intriguojančiausia. Nerimo dozė neišvengiamai jaučiama, tačiau tai visiškai natūralu. Tiek mūsų, tiek „Juventus" gretose vyrauja panašios nuotaikos. Tai bus pirmasis šio sezono finalinis mūšis. Esame maksimaliai sutelkę dėmesį į šį susitikimą. Privalėsime parodyti tikrąjį savo potencialą, autentišką žaidimą, o energijos lygis turės būti visiškai kitoks nei įprastose rungtynėse – juk tai lemtingas mačas be teisės į klaidą. Laukia nepaprastai įdomus spektaklis.
Ar „Lietkabeliui" būtų didžiulė nelaimė likti už finalo ketverto ribų? Manau, atsakymas akivaizdus – tai būtų tikra katastrofa.
Komandų skirtumas minimalus – vos trys taškai. Tačiau apie šį deficitą neverta sukti galvos. Net jei būtų penki ar dešimt – tokio masto susitikimuose viskas startuoja nuo nulio. Žingsnis po žingsnio reikia formuoti pranašumą, demonstruoti savo žaidimą, vengti psichologinių klaidų ir išlaikyti maksimalią koncentraciją. Būtent to ir sieksime.
Uteniškius šį sezoną nugalėjome tik vieną kartą, bet būtent paskutiniame tarpusavio susitikime. Pastaruoju metu jie nuosekliai, nors ir nedideliais žingsneliais, demonstruoja vis aukštesnį lygį. „Juventus" – puikiai treniruojama, disciplinuota komanda su aiškia sistema, kurios griežtai laikosi. Matyt, laikui bėgant žaidėjai geriau perprato taktiką ir rezultatai natūraliai kyla. Mūsų stiliai panašūs – daugiau taktinio mąstymo, mažiau chaotiško „bėgu ir metu" krepšinio. Tai galbūt ir sukeldavo sunkumų. Kol kas šį sezoną tarpusavio dvikovose triumfuodavo namų sienos. Dabar laukia mačas savoje arenoje, prie ištikimų sirgalių. Tikiu, kad su tokia palaikymo energija galime pasiekti geresnį rezultatą nei pirmajame susitikime.
Uteniškiai disponuoja įvairiais ginklais tiek kolektyviniame, tiek individualiame žaidime. Tačiau išskirti vieno žaidėjo neįmanoma. Privalėsime laikytis gynybinio plano, nevykdyti improvizacijų ir vykdyti trenerių nurodymus. Pirmose rungtynėse turėjome rimtų problemų stabdydami jų centrą, ypač Vranešo veiksmus. Namų mače jau pavyko šią grėsmę sumažinti. Nesitelkiame ties vienu oponentu – turime savo gynybos sistemą, jos laikysimės ir žiūrėsime, kaip viskas klostysis.
– Per tiek lemiamų akistatų Utenos krepšininkai jūsų ekipos dar nėra nugalėję ir išmetę iš turnyro, tokia situacija tęsiasi nuo laikų, gerokai ankstesnių nei tavo atvykimas į Panevėžį. Ar per savo karjerą čia suspėjai pajusti, kad šis dviejų miestų susidūrimas turi kažkokį ypatingą atspalvį?
– Žinoma, tai juntama. Galima sakyti, tai tikras Aukštaitijos derbis, praktiškai pagrindiniai oponentai visame čempionate. Viskas suprantama – jie turi stiprią, solidžią ekipą, kuri siekia pergalių. Tokia konkurencija yra visiškai natūrali. Tačiau mūsų pareiga – atlikti savo užduotį ir nepraleisti progos, nes nepatekti į kitą etapą būtų tikra katastrofa.
– Ar patartum Utenos klubo gerbėjams jau dabar įsigyti bilietus į finalinį ketvertą?
– Klausimas, sakyčiau, gana provokuojantis (šypteli). Sekmadienį stengsimės padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jiems tektų tuos bilietus įsigyti.
– Tau asmeniškai rungtynės finaliniame ketverte, kuris rengiamas tavo gimtinėje, turbūt taip pat turėtų ypatingą reikšmę.
– Neabejotinai. Prieš porą metų su Šiaulių ekipa turėjome šansą žaisti finalo ketverte būtent Šiauliuose, bet pralaimėjome. Buvo labai sunku tai priimti. Šįkart labai norėtųsi – susiburtų artimieji, bičiuliai. Papildoma motyvacija tikrai jaučiama.
