„Šiauliai" (7/7) dar kartą nedalyvaus namų arenoje rengiamame Citadele Karaliaus Mindaugo taurės finale ketverte. Nepaisant to, „Betsson" remiamame LKL čempionate, kurio reguliarusis sezonas jau pasiekė pusę kelio, galima įžvelgti ir teigiamų tendencijų.
Atrodo, kad būtini sudėties pokyčiai jau įgyvendinti, ir dabar ekipa gali koncentruotis į žaidėjų tarpusavio chemijos gerinimą bei ilgai laukto stabilumo paieškas. Vienas svarbiausių šio etapo momentų – prieš šventinį laikotarpį į aikštelę sugrįžęs Siimas-Sanderis Vene, kuris palaipsniui atgauna sportinę formą.
Veteranas iš Estijos per pastarąsias keturias savaites aikštelėje pasirodė penkiuose susitikimuose – trijuose „Betsson" LKL mačuose ir dviejuose Citadele KMT susitikimuose. Vidutiniškai praleisdamas šiek tiek daugiau nei 20 minučių, jis rinko po 5,4 taško, 3,2 atkovoto kamuolio, 2,8 rezultatyvaus perdavimo bei 6,4 naudingumo balo.
Vyriausias komandos narys į gerai jam žinomą Lietuvą atvyko po dešimtmečio kelionių po įvairias Europos lygas. Nors tiek laiko praleido svetur, buvęs ilgametis Kauno „Žalgirio" atstovas puikiai išsaugojo lietuvių kalbos mokėjimą.
Adaptuotis naujoje stotelėje S.S.Vene nebuvo sudėtinga, mat Šiauliuose jis atrado keletą senų pažįstamų iš Kauno laikų. Tai – buvę bendražygiai Darius Songaila ir Vaidas Kariniauskas, šiuo metu einantys vyriausiojo trenerio ir komandos kapitono pareigas, taip pat sporto direktoriaus pozicijoje dirbantis Ginas Rutkauskas.
Dar vieną seną draugą patyręs krepšininkas išvys jau artėjantį sekmadienį, kai „Šiauliai" vyks į svečius pas „Jonavą Hipocredit" (2/12). Jonaviečių trenerių štabe dirba buvęs S.S.Vene komandos draugas „Žalgiryje" ir „Prienuose" – Artūras Milaknis.
Pergalės atveju Saulės miesto klubas turnyrinėje lentelėje galėtų pasivyti Panevėžio „Lietkabelį" (8/7). Esant vienodam laimėjimų skaičiui, šiauliečiai užimtų aukštesnę poziciją, nes būtent jie laimėjo abu tiesioginius tarpusavio mačus.
Taigi Dariaus Songailos vadovaujamam kolektyvui tereikia vieno dalyko, norint sumaišyti kortas dabartiniam ketvertukui – parsivežti pergalę iš Jonavos. „Šiaulių" ir „Jonavos Hipocredit" akistata prasidės 19.10 val.
Rungtynių dieną – pokalbis su S.S.Vene.
– Pakalbėkime apie neseniai vykusį Citadele KMT ketvirtfinalio susitikimą su Vilniaus „Rytu". Nors kelialapį į finalo ketvertą iškovoti nepavyko ir pralaimėjote minimaliu skirtumu (94:99), pirmajame kėlinyje atrodėte pranašesni už oponentus. Kokias pamokas – tiek teigiamas, tiek neigiamas – išsinešėte iš šio mačo? – estui klausimas buvo užduotas lietuviškai.
– Tikrai buvo ir pliusų, ir minusų, tačiau bendras paveikslas nebuvo prastas. Vis dėlto galutinis rezultatas nuvylė – pergalės siekiame visada, net kai žaidžiame išvykoje prieš stiprų priešininką. Jei nori pasiekti tikslus per sezoną, būtina nugalėti ir stipresnes ekipas. Tikrai turėjome puikių atkarpų, rodėme tokį krepšinį, kokio pageidauja treneris, tačiau klaidų, kurias reikia taisyti, vis dar išlieka nemažai.
Vyriausiasis strategas Darius Songaila žiniasklaidai nuolat kartoja, kad „moralinių pergalių" jo žodyne nėra – svarbiausias tik galutinis skaičius ant švieslentės. Ar identišką griežtą požiūrį jis perduoda ir žaidėjams persirengimo kambaryje?
Būtent taip, mums jis kalba lygiai tą patį. Nors treneris išskiria pozityvius aspektus, kuriuos pavyksta realizuoti, tačiau pralaimėjus sunku tvirtinti, jog pasirodymas buvo geras. Jeigu kažko pristinga iki triumfo, reiškia, galime pasitempti. Songaila reikalauja maksimumo – vien gražaus žaidimo jam nepakanka.
Po Citadele KMT kovų visas fokusas nukryps į „Betsson" remiamą LKL. Šiuo metu „Šiaulių" pozicija atrodo perspektyvi – realios galimybės kovoti dėl ketvirtuko ir savos aikštės privilegijos atkrintamosiose varžybose. Kaip vertinate esamą komandos situaciją, kuri, atsižvelgiant į pastarųjų sezonų klubo istoriją, yra viena stipriausių?
Ar tai džiugina? Visada norisi kopti dar aukščiau. Tačiau įvertinus visus sunkumus ir traumų gausą, su kuria susidūrėme, dabartinė padėtis yra solidi. Esame maždaug toje pozicijoje, kurioje ir siekėme būti. Tikslas nesikeičia – reguliarųjį sezoną užbaigti pirmame ketverte, kad ketvirtfinalio serijoje turėtume namų privalumą. Viskas priklauso nuo mūsų pačių: jei antrąją čempionato atkarpą sužaisime stabiliai, visos prielaidos tam egzistuoja.
Į parketus po kelių mėnesių pauzės grįžote prieš mėnesį. Jau turite penkias rungtynes, dirbate kartu su ekipa. Ar jau pajutote sugrįžusį žaidimo ritmą ir kiek energijos pareikalauja toks comeback'as po traumos?
Jaučiu, kad palaipsniui grįžtu į savo vėžes. Treniruotėse pasitaiko dienų, kai jaučiuosi puikiai, tačiau rungtynių tempas vis dėlto skiriasi. Pertrauka be krepšinio buvo nemažai užsitęsusi, tad tai išmuša iš ritmo. Sugrįžimas reikalauja ne tik fizinio pasiruošimo, bet ir nemažai psichologinių resursų. Nors tai nebuvo kažkoks katastrofiškas periodas ir į depresiją neįkritau, prisitaikyti reikia laiko. „Forma" galbūt nėra pats tiksliausias apibūdinimas – sakyčiau, pamažu grįžta tas specifinis „varžybinis jausmas", kai vėl pradedi skaityti aikštelę kaip tikras krepšininkas.
Komandoje iškart gavote reikšmingą vaidmenį, aikštelėje praleidžiate virš 20 minučių, nors metimų atliekate santykinai nedaug (vid. po 5 – aut.). Atrodo, kad jūsų funkcijos labiau orientuotos į juodąjį darbą, užtvaras ir taktinę discipliną. Kaip sekasi integruotis į šį taktinį modelį, kurį konstruoja treneris?
Bendras paveikslas neblogas, tačiau tobulėjimo erdvės tikrai yra. Beveik tuo pačiu laikotarpiu prie ekipos prisijungėme trys nauji veidai – aš, Fofana ir Stanley. Tai transformuoja komandos kasdienybę, įprastą rutiną ir žaidimo stilių. Visi dar ieškome savo pozicijos, o veteranai turi prie mūsų adaptuotis. Prireiks laiko, kol pilnai pajusime vienas kitą – kas kaip juda, kas kaip interpretuoja žaidimą. Tai smulkios detalės, tačiau jos turi milžinišką reikšmę, o trijų naujokų integracija vienu metu šį procesą šiek tiek prailgina.
Pažintys su treneriu D.Songaila, kapitonu V.Kariniausku bei vadybininku G.Rutkausku dar iš „Žalgirio" laikų – neabejotinai didelis privalumas. Tokia artima aplinka leidžia kur kas sparčiau įsilieti į komandą.
Pasak krepšininko, situaciją itin palengvina kalbos supratimas ir galimybė laisvai bendrauti. Gebėjimas suprasti komandos draugų pokštus ir humorą padeda greičiau tapti kolektyvo dalimi, jaustis komfortabiliai rūbinėje ir pajusti bendrą atmosferą. Žaidėjas neslepia džiaugsmo, kad aplinka jam tikrai sava.
Kalbant apie D.Songailą, kuris rungtyniauja toje pačioje pozicijoje ir „Žalgirio" karjeros pabaigoje tapo savotišku mentoriumi, krepšininkas pastebi natūralius pokyčius. Perėjimas iš žaidėjo į trenerio amplua neišvengiamai reikalauja tam tikrų pasikeitimų, tačiau kaip asmenybė jis išliko nepakitęs. Santykiai buvo puikūs ir anksčiau, ir dabar. Aikštelėje tiek iš jo, tiek iš Pauliaus Jankūno teko gauti vertingų pamokų – tiek fizinio užsigrūdinimo, tiek naudingų patarimų rūbinėje. Bendri prisiminimai tik geri – kartu iškovota čempionų taurė, puikiai praleistas laikas. Jei būtų buvę kokių nors nesutarimų, kvietimo sugrįžti tikrai nebūtų sulaukęs.
Į Lietuvos krepšinio lygą krepšininkas grįžo po beveik dešimtmečio pertraukos, per kurią spėjo išbandyti pajėgiausias Senojo žemyno lygas. Šį laikotarpį jis apibūdina kaip nepaprastai įdomią kelionę. Teko aplankyti daugybę valstybių, pažinti skirtingas komandas ir įvairias trenerių darbo filosofijas. Tokia patirtis – neįkainojama. Pasitaikė ir sudėtingesnių periodų, ir ryškių triumfų. Teko rungtyniauti Eurolygoje ne „Žalgirio" gretose, kovoti dėl aukščiausio lygio titulų. Apibendrinant – tai buvo tikrai solidus dešimtmetis, kuris dabar atrodo prabėgęs akimirksniu.
Vertinant lygos pokyčius per šį laikotarpį, krepšininkas pastebi akivaizdų pažangą ir profesionalumo augimą. Net stebint transliacijas matyti, kiek daug dėmesio skiriama pateikimui ir bendram įvaizdžiui. Nors niekada visiškai nenutolo nuo lygos ir nuolat sekė rezultatus, faktas lieka faktu – per dešimtmetį lygis ženkliai pakilo. Žinoma, ambicijos visada didesnės – galbūt dešimties ar dvylikos ekipų čempionatas būtų dar patrauklesnis, tačiau būtina atsižvelgti į realias aplinkybes ir dabartinę situaciją.
Krepšininko lietuvių kalbos įgūdžiai stebina daugelį. Nepaisant to, kad žaidžiant užsienyje praktikos galimybių buvo nedaug, kalba beveik be jokio akcento. Pasak jo, daugelyje komandų teko rungtyniauti kartu su tautiečiais, tad galimybių pabendrauti gimtąja kalba netrūko. Taip pat susitikimai vykdavo per rungtynes ar laisvalaikiu. Tiesa, kartais užkliūva retesnis žodis, tačiau bendrai susikalbėti sekasi visai neblogai.
– Krepšinio bendruomenėje mano veidas pažįstamas, tačiau kasdienėse situacijose nutinka juokingų dalykų. Štai užsiregistruoji pas kirpėją, jie pastebi nelietuvišką vardą ir pavardę, ir iškart ima kalbėti angliškai. Kai atsakau gimtąja kalba, matau nustebusias akis (šypsosi). Žmonės dažnai sutrinka ir nežino, kaip toliau vesti pokalbį. Tokios akimirkos visada pralinksmina.
– Esate vienas veteraniškiausių Lietuvos krepšinio lygos dalyvių. Šiaulių gretose jūsų sukauptas bagažas itin vertingas jaunajai kartai. Kiek dar įsivaizduojate save profesionaliame krepšinyje ir kas šiuo karjeros tarpsniu teikia didžiausią įkvėpimą?
– Žvelgti toli į ateitį sudėtinga, tačiau dar bent porą sezonų tikrai norėčiau praleisti aikštelėje. Motyvacijos netrūksta – be aiškaus tikslo būtų beprasmiška tiesiog bėgioti po aikštę. Giliai širdyje puoselėjame viltis apie apdovanojimus. Jeigu nesieksi aukščiausių viršūnių, kam tada apskritai rungtyniauti? Vis tiek trokšti pergalių, nori padėti ekipai pasirodyti maksimaliai gerai. Tas vidinis degimas dar neužgeso. Gyvenu sezonas po sezono, o kas bus toliau – laikas parodys.
– Sekmadienį jūsų laukia susitikimas su Jonavos komanda. Nėra paslaptis, kad Virginijus Šeškus ne sykį siekė jus prisikalbinti į savo gretas. Kodėl anksčiau jūsų keliai nepersipynė ir kaip šiandien vertinate šį kolektyvą, kuriam vadovauja jūsų buvę komandos draugai ir oponentai – Artūras Milaknis bei Stepas Babrauskas?
– Su Artūru praleidome daugybę bendro laiko, vienas kitą pažįstame kiaurai. O kodėl tuomet nepasirašiau su Jonava? Paprasčiausiai turėjau patrauklesnių variantų. Pirmąjį kartą, kai Šeškus kvietė, iškeliavau į Italiją, antrąjį – į Jeruzalę. Tai buvo aukštesnės klasės ekipos ir čempionatai, todėl apsisprendimas nebuvo sudėtingas, nors treneris Virginijus tikrai labai stengėsi.
– Sklando pasakojimai apie V.Šeškaus svajonę vienoje komandoje suburti visus savo „senuosius mohikanus": jus, Gediminą Oreliką, Adą Juškevičių, Vytenį Lipkevičių. Ar tai tėra graži fantazija, ar dar galime tikėtis išvysti jus visus kartu toje pačioje aikštėje?
– Tarpusavyje esame apie tai pajuokavę, paerzinę vienas kitą. Būtų nuostabu, bet realybėje pamatyti mus visus keturis kokioje nors LKL ekipoje gana sudėtinga. Kai kurie jau baigia sportinį kelią, jų iš „poilsio" nebeatgausi (šypsosi). Malonu apie tai pasvajoti. Nebent kada nors NKL ar mėgėjų varžybose, bet iki to dar reikia sulaukti.
– Jonavos klubas šiuo metu pergyvena sunkų periodą, Citadele KMT turnyre skaudžiai nusileido „Žalgiriui". Kokius didžiausius šio varžovo pavojus įžvelgiate prieš artėjančią sekmadienio dvikovą?
– Šiame čempionate nėra ekipų, apie kurias galėtum drąsiai teigti, kad jas tikrai įveiksi. Visi grumiasi, visi turi kovingumo. Jonava pastiprino sudėtį nauju krepšininku, bando ištaisyti savo spragas. Nors jiems sekasi sunkiai, jie išlieka grėsmingi, ypač žaisdami savoje arenoje. Mes šį sezoną svečiuose ne visada parodome geriausią formą, todėl į šį mačą žiūrime itin atsakingai. Siekiame pergalės, o kaip pasirodysime – pamatysime.
„Ilgoji pertrauka": Reddisho istorijos, LKL ir Eurolygos nauji klubai, kaip atrodytų rusų sugrįžimas, kodėl Tubelis žaidžia geriau nei „Ryte" ir kaip vyksta žaidėjų bei trenerių atleidimai
