Lietuvos futbolo teisėjų bendruomenė šiais metais švenčia išskirtinę datą – prieš lygiai šimtą metų buvo įkurta Lietuvos futbolo teisėjų kolegija (LFTK). Steigiamasis susirinkimas įvyko 1926 metų kovo 15 dieną, o oficialiai organizacijos įstatai Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje buvo patvirtinti balandžio 17-ąją.
Viskas prasidėjo dar anksčiau – 1922 metais, kai startavo pirmosios šalies futbolo pirmenybės. Jau tuomet tapo akivaizdu, kad teisėjavimas yra itin svarbi futbolo dalis. Patirties trūko katastrofiškai – pasitaikydavo situacijų, kai linijų arbitrais tekdavo kviesti žmones tiesiai iš tribūnų. Pirmieji teisėjai dažniausiai būdavo patys žaidėjai ar kiti su sportu susiję asmenys – tarp pionierių minėtini Stepas Garbačiauskas, Hansas Gecas ir Jurgis Šulginas.
Nepaisant sudėtingų sąlygų, jau 1922 metų liepą buvo paskelbtas 25 punktų dokumentas, nustatantis pagrindines teisėjavimo taisykles. Jose skambėjo principai, kurie aktualūs ir šiandien: teisėjas atsakingas už visą rungtynių tvarką, komandą prieš arbitrą atstovauja kapitonas, o teisėjo sprendimas aikštėje yra neginčijamas. 1923 metais Lietuvos sporto lygos Futbolo komitetas surengė pirmuosius mokymus būsimiems arbitrams – į juos galėjo patekti ne jaunesni nei 18 metų asmenys, turintys futbolo patirties ir klubo rekomendaciją. 1924 metų balandžio 11-ąją Kaune prasidėjo dviejų savaičių trukmės kursai, po kurių negavę diplomo asmenys negalėjo teisėjauti.
LFTK įsteigimas 1926 metais buvo esminis žingsnis. Organizacijos įstatų projektą pasirašė Adomas Vasiliauskas, Jurgis Šulginas, Kazys Markevičius, Valerijonas Balčiūnas ir Eugenijus Fersteris. Kolegija veikė kaip pusiau savarankiškas darinys – visi su teisėjavimu susiję klausimai ir protestai buvo sprendžiami kolektyviai, balsuojant, o nariais galėjo tapti tik klubų rekomenduoti kandidatai.
Tarpukario Lietuvos arbitrai pasiekė ir tarptautinį pripažinimą. 1933 metais kolegijos narių skaičius buvo sumažintas nuo 32 iki 18, o Leonas Juozapaitis, Julijonas Kremeris ir Valerijonas Balčiūnas tapo FIFA teisėjais. Tų pačių metų gegužės 28-ąją V. Balčiūnas dirbo Latvijos ir Estijos susitikime Rygoje. 1936 metų rugpjūčio 30 dieną futbolas pirmąkart pasiekė radijo bangas – mačą su Estija transliavo Lietuvos radijas, komentavo Jonas Narbutas, jam talkino V. Balčiūnas. FIFA taip pat rekomendavo tarptautinėms varžyboms V. Balčiūną, Nikodemą Čereką, Stasį Volodką (Valatką) ir Robertą Janulevičių.
Teisėjavimo istorijoje būta ir pamokančių situacijų. 1937 metų rugsėjo 20-ąją Marijampolės „Šaulys” savo aikštėje 1:0 įveikė LGSF, tačiau rungtynėms teisėjavo vietinis arbitras, pats priklausęs „Šauliui”. Jis neužskaitė svečių pelnyto įvarčio, todėl rezultatas buvo anuliuotas, o mačas peržaistas. Šis atvejis primena amžiną tiesą – teisėjui svarbi ne tik kvalifikacija, bet ir nešališkumas.
Po karo teisėjavimo sistemą teko atkurti nuo pagrindų. 1947 metais jau funkcionavo nauja Futbolo sekcija ir Teisėjų kolegijos prezidiumas. Sovietmečiu įvairiose varžybose dirbo daugiau nei 30 Lietuvos arbitrų. Sąjunginė kategorija buvo suteikta šešiems: J. Litvinui (1958), K. Andziuliui (1962), R. Juškai (1975), J. Muliuoliui (1980), A. Gorinui ir J. Miliauskui (1986). Pirmasis FIFA kategoriją gavo K. Andziulis 1965 metais, vėliau – R. Juška 1983-iaisiais.
R. Juška išsiskyrė ypač ryškiai – jis buvo vienas geriausių SSRS arbitrų ir sulaukė prestižinių paskyrimų Europoje. 1982 metais jis teisėjavo UEFA taurės pusfinalyje tarp „IFK Göteborg” ir „1. FC Kaiserslautern
