Gintaras Krapikas savo karjeroje jau buvo patyręs gyvenimą didžiuliame metropolyje – juk dirbo Kinijoje. Tačiau dabar, prisijaukinant Londoną, viskas atrodo šiek tiek kitaip.
Britų sostinėje jo draugijoje – nemažas būrys tautiečių, kurie darbuojasi „Lions" klube: Martynas Purlys, Tautvydas Sabonis, Vytautas Pliauga, Domantas Tautkus bei Justinas Liaudinskas.
„Iki šiol į kiekvieną treniruotę keliaujame drauge, grįžtame irgi kartu. Labai svarbu, kad Martynas yra iš tų žmonių, kurie remia nuoširdžiai ir tvirtai – ne vien žodžiais, bet ir tikru pasitikėjimu. Būtent tai ir vienija mūsų nedidelę lietuvišką bendruomenę", – dalijasi G. Krapikas.
Specialistas pripažįsta, kad Londone teko adaptuotis prie daugelio naujovių: kitokios rinkos, formato, teisėjų darbo specifikos ir nuolatinių namų nebuvimo. Nepaisant to, „Lions" šį sezoną turėjo kuo pasidžiaugti. Tiesa, Europos taurėje trys skaudūs pralaimėjimai užkirto kelią į atkrintamąsias varžybas, tačiau dvi trofėjaus jau iškovotos, triumfuota ir Didžiosios Britanijos lygos reguliariajame sezone. Dabar laukia kova dėl čempiono titulo playoff etape.
G. Krapikas, be abejo, randa laiko sekti ir savo mylimos komandos – Kauno „Žalgirio" – pasirodymus. Jis pasidalijo savo išėjimo iš klubo istorija ir pabrėžė, kad jokio kartėlio nejaučia.
„Į šitą situaciją žvelgiu labai paprastai – niekas manęs neįskaudino, neišstūmė. Turėjau vieno sezono kontraktą, kuris pasibaigė. Galbūt klubas būtų norėjęs jį tęsti, jeigu vyriausiasis treneris būtų tam pritaręs, bet kadangi jis turėjo kitokią viziją – viskas puiku, jokio nusivylimo ar priekaištų nei klubo, nei trenerio atžvilgiu", – aiškina G. Krapikas.
Jis nuoširdžiai džiaugiasi žalgiriečių pasiektais rezultatais ir linki jiems sėkmės ketvirtfinalyje, nors kartu prisipažįsta, kad šiek tiek nerimą kelia Šarūno Jasikevičiaus vadovaujama Stambulo „Fenerbahče" ekipa.
„Manau, kad tiek „Žalgiriui", tiek jiems tam tikrą pavojų gali kelti patirties stoka. Jeigu būtų buvusi galimybė rinktis varžovą – nesakau, kad jie silpni ar patogūs – bet būčiau pasirinkęs „Valencia". Esu įsitikinęs, kad patirtis atkrintamosiose varžybose turi milžinišką reikšmę", – argumentą „Fenerbahče" naudai išdėstė specialistas.
Išsamiame pokalbyje ilgametis „Žalgirio" treneris aptarė sezoną Londone, žavinčią Tautvydo Sabonio charakterio savybę, Igno Sargiūno situaciją Stambule, pagarbą Tomui Masiuliui, palinkėjimą Sylvainui Francisco, žinutę Eurolygai dėl nepelnytai nepastebėto Arno Butkevičiaus ir puikų „Žalgirio" sezoną.
– Treneri, kaip atrodo jūsų kasdienybė Londone?
Šiuo metu esame pasiekę etapą, kai pagrindinis čempionatas baigėsi ir mes jį iškovojome. Pirmaisiais metais ne visada supranti visas subtilybes, tačiau vietiniai šį čempionatą vertina labai aukštai – jis prilyginamas tikram titului. Pergalę užsitikrinome likus penkiems turams iki finišo. Nuo gegužės pirmosios startuoja playoff etapas, kuris mums atrodo gana neįprastas.
Ketvirtfinalyje vyksta dvi akistatos – pirmoji svečiuose, antroji savame aikštyne. Komanda su geresniu bendru skirtumu keliauja į kitą etapą. Pusfinalis taip pat susideda iš dviejų susitikimų, o lemiamas mačas – vienintelis. Jis vyks Londono O2 arenoje, kur tilps apie 20 tūkstančių sirgalių. Prognozuojama, kad tribūnos bus sausakimšos, nes viską nulems vienas susitikimas. Tokia čia tvarka. Mums tai neįprasta, labai rizikinga ir palankesnė silpnesniems varžovams, bet priimame tokias sąlygas.
Kartais pasiguodžiame, kad Europos taurės playoff sistema galbūt nėra tobula, nors ten bent jau finale vyksta serija. O čia situacija priešinga.
Jeigu tą lemiamą dieną kažkas nepasiseks, viso sezono triūsas gali nueiti perniek.
Šiais metais turėjote nemažai džiugių akimirkų: laimėtas pagrindinis čempionatas ir du trofėjai. Ar klubui tai buvo reikšmingas pasiekimas?
Prieš kelerius metus būta panašių rezultatų, tačiau manoma, kad tuometinė sudėtis buvo labiau subrendusi. Pastaraisiais sezonais tokių triumfų nebuvo. Taip, du trofėjai – tai labiau primena futbolo tradiciją, du oficialūs ir atskiri titulai, prie jų dar reguliariojo sezono bei playoff čempionų vardai. Iš viso galima iškovoti keturis oficialius titulus, dėl kurių kitoms ekipoms tenka kovoti porą sezonų. Dar dalyvavome Europos taurės turnyre, tačiau, deja, grupės etapo įveikti nepavyko.
Kas geriau mokėjo švęsti laimėjimus: britai ar lietuviai?
Čia viskas vyksta sparčiai, greitai ateina kitos rungtynės, tad šventimams laiko beveik nelieka. Manau, kad tradicijų čia nėra susiformavusių, nes pats požiūris šiek tiek kitoks. Dauguma žaidėjų, bent jau mūsų gretose, apskritai nėra įpratę švęsti, nes anksčiau atstovavo komandoms, kurios retai ką laimėdavo. Trūksta ir pačios šventimo patirties. Pradžioje nenorėjau per daug išsišokti, linkiu komandai pergalių, o išmokyti švęsti yra kur kas paprasčiau nei tas pergales pasiekti.
Kaip vertinate, kad per šį sezoną pažengė į priekį visa „Lions" organizacija?
Manau, kad visų pirma, pasikeitus savininkams, atsirado visiškai kitoks požiūris. Buvo akivaizdu, kad komanda formuojama iš patyrusių specialistų: turiu omenyje Purlį, kuris puikiai dirbo vadybininko pozicijoje, Tautvydą, kuriam tai pirmoji vyriausiojo trenerio patirtis, Pliaugą su jo didele patirtimi. Šis tandemas nuo pat vasaros pasiruošimo iki šiol mane labai teigiamai stebina. Džiugu už juos.
Komandoje dirba ir fizinio rengimo specialistas Tautkus, anksčiau dirbęs „Žalgirio" struktūrose. Į klubą atėjo profesionalai iš elitinio lygio, todėl adaptacija nebuvo paprasta – treniruočių apkrovos, intensyvumas ir standartai krepšininkams buvo nauji, prisitaikymas užtruko. Beje, ne viskas dar įgyvendinta iki galo. Tautvydas – perfekcionistas, net po idealiai sužaistų rungtynių suras, ką kritikuoti. Tobulintinų dalykų dar yra, tačiau pokyčiai nevyksta akimirksniu. Juolab kad anksčiau čia nebuvo nusistovėjusių profesionalaus darbo tradicijų, viskas vyko gana laisvai.
– Ar sėkmingi pasirodymai padidino sirgalių skaičių arenoje?
– Nereikėtų pervertinti. Labai priklauso nuo datos: savaitės viduryje, pavyzdžiui, Europos taurės mačuose, lankomumas vienas, savaitgalį, kai žmonės linkę išeiti iš namų, – visai kitas. Tada susirenka trys–keturi tūkstančiai. Kai taurėje susitinkame su Turkijos, Serbijos ar Graikijos ekipomis, o Londone gyvena daug šių šalių piliečių, tribūnos tuoj pat prisipildo. Tačiau tai nereiškia, kad sužadinome vietinių gyventojų susidomėjimą – dažniausiai žiūrovai ateidavo palaikyti varžovų.
Vis dėlto manau, kad klubas suvokia komunikacijos su auditorija svarbą – trumpi vaizdo įrašai, pokalbiai su žaidėjais pasiekia nemažą bendruomenę. Vėliau reikia pergalių, kad visa tai įgautų tvirtą pagrindą.
– Kai susirenka būrys serbų ar turkų, namų aikštės pranašumas išgaruoja akimirksniu.
– Taip ir yra. Bet bent jau jaučiasi gyva krepšinio dvasia.
– O lietuviai atvyksta?
– Jeigu kas savaitę čia žaistų „Žalgiris", arena būtų beveik visada perpildyta (šypsosi). Deja, taip nėra – jie lankėsi tik parengiamajame periode. Prieš „Lietkabelį" irgi susirinko daugiau tautiečių. Tačiau negalėčiau teigti, kad lietuviai reguliariai lanko mūsų mačus. Meluoti nenorėčiau.
– Londone, spėju, padėtis dar pakenčiama, o kaip atrodo išvykose kituose miestuose? Krepšinio atmosfera ten labai niūri?
– Pasakyčiau taip: mūsų arena vis tiek viena gyvybingiausių, kitos – mažesnės arba gerokai kuklesnes. Jose, nori ar ne, susidaro pilnumo įspūdis, bet absoliutūs skaičiai nedideli. Palaikymo vietiniais standartais pakanka, tačiau lyginti su aukščiausio lygio arenomis būtų neteisinga.
– Futbolas Londone – neginčijamas karalius. Ar pats spėjote apsilankyti bent vienose rungtynėse?
– Teko būti „Wembley" stadione, kai Anglijos rinktinė žaidė su serbais. Tikrai planuojame dar. Prasidėjus atkrintamosioms turėsime šiek tiek daugiau laisvo laiko, todėl jau kreipėmės į klubo vadovą su prašymu padėti patekti į futbolo mačą. Laukiame žinių apie bilietus.
– Kiek laiko už aikštelės ribų praleidžiate kartu jūsų lietuviška grupelė?
– Džiugu, kad sezono pradžioje, kai mus kamavo daugybė traumų, ypač Europos taurėje, kur pritrūko vos menkutės smulkmenos, nepalūžome. Priminsiu – tris paskutinius mačus pralaimėjome vos vienu tašku, o pergalės būtų atvėrusios duris į kitą etapą. Bendra nuotaika buvo prislėgta, tačiau nuo pat pirmosios dienos išlikome vieningi.
Iki šiol į kiekvieną treniruotę keliaujame drauge, o po jos – lygiai taip pat. Itin svarbu tai, kad Martynas priklauso tiems žmonėms, kurie remia nuoširdžiai ir tvirtai – ne vien žodžiais, bet ir tikru pasitikėjimu. Būtent tai ir vienija mūsų nedidelę lietuvišką komandą. Kartu su Martynu mūsų yra penki, ir neretai susiburiame bendrai stebėti varžybų. Artėjant Europos taurės atkrintamosioms, žinoma, „Žalgirį" sirgti žiūrėsime visi kartu. Dėkui Dievui, tarpusavio santykiai tikrai puikūs. Nesame susipykę, nesame susiėdę, nesame susikolioję (Juokiasi). Nors aštresnių pokalbių yra buvę, tačiau tai – neatsiejama darbo dalis, juk tiesa gimsta tik ginčuose, kartais ir pakeltu balsu.
– Ar jums asmeniškai buvo itin sudėtinga susipažinti su britų krepšiniu? Juk viskas nauja: komandos, žaidėjai, čempionatas.
– Pradėjau nuo visiško nulio. Nieko absoliučiai nežinojau. Turėjau tik miglotą supratimą, kad egzistuoja lyga, devynios komandos, tačiau kokios konkrečiai, kas jose rungtyniauja… Kuo giliau brendi, tuo daugiau neaiškumų iškyla. Kadangi, panašiai kaip LKL, čia vyksta keturi ratai, su komandomis susitinkame gana dažnai, dar prisideda du taurių turnyrai, tad su kai kuriais susiduri dar intensyviau ir pažintis tampa artimesnė. Pradžioje tikrai buvo daug neištirtų sričių. Teisėjavimas – irgi visiškai naujas dalykas.
Oficialiai atsiprašau Lietuvos arbitrų už kartais reiškiamą kritiką – palyginus su vietiniais, jie atrodytų tiesiog nepriekaištingai. Situacija buvo kiek keista, kadangi federacija neturėjo aiškumo, nebuvo galutinai nustatyti kriterijai, kas gali teisėjauti, o kas ne. Tačiau tokia realybė, su kuria tenka susidurti. Netvirtinu, kad tai paliečia tik mus – tiesiog tai buvo nauja patirtis, prie kurios reikėjo adaptuotis.
– Klasikinė situacija, kai lietuviams pagyrų žeria tie, kurie pabūna svetur.
– Taip, tai gryna tiesa, būtina tai pripažinti (Juokiasi).
– Prie ko dar naujo jums teko prisitaikyti?
– Galima pradėti nuo to, kad buvome privilegijuoti dirbti „Žalgiryje". Atvykome iš vienų geriausių sąlygų visoje Europoje – klubas užtikrino absoliučiai viską. O čia esame tarsi be pastogės, jei galima taip išsireikšti. Neturime nuosavos arenos, nuolatinės darbo vietos. Klubas nuomoja universiteto salę, kuri prieinama tik kelioms valandoms – ten persirengimo kambaryje persirengi, daiktus susidedi ir skubiai traukiesi, nes po tavęs ateina kiti. Tokio biuro kaip „Žalgiryje", kur treneriai galėtų kartu sėdėti ir analizuoti varžybas, čia paprasčiausiai nėra. Atvykome tai puikiai žinodami. Nenoriu, kad tai skambėtų kaip dejonės – tikrai ne, tiesiog konstatuoju tikrovę.
Kaip girdime, tos sąlygos ateityje turėtų gerėti, tačiau kol kas fizinio rengimo specialistas į kiekvienas rungtynes gabena tiek inventoriaus, kad atrodo, lyg būtų išsikraustęs iš namų. Su visa įranga keliauja. Net mūsų arena „Copper Box", kurioje žaidžiame namų susitikimus, yra išnuomota tik rungtynėms – vakare turėdavome galimybę pasitreniruoti, o ryte – tik pamėtyti.
– Gal galėtumėte papasakoti, kaip apskritai vasarą atrodė T. Sabonio kvietimas jums prisijungti prie trenerių štabo?
– Žinoma, tai buvo netikėta. Sezono pradžioje viename pokalbyje žurnalistas citavo mano nustebimą dėl išėjimo iš „Žalgirio". Tačiau iš tikrųjų jokio nustebimo nebuvo – mano kontraktas tiesiog pasibaigė. Atėjo nauja trenerių komanda su Tomu priešakyje, kuri visiškai suprantamai rinko savo amžiaus specialistus. Klubas tiesiog nebenorėjo tęsti bendradarbiavimo, nes turėjo kitokią viziją. Tiesa, viskas paaiškėjo gana vėlai. Pradžioje atrodė, kad organizacija norėtų mane išlaikyti, tačiau galiausiai tapau laisvas pavėluotai. Tuomet paskambino Tautvydas ir pasakė: treneri, man tai debiutiniai metai, mes puikiai sutardavome, norėčiau, kad prisijungtumėte ir padėtumėte savo patirtimi. Su malonumu sutikau. Praėjo metai ir, regis, viskas klostosi neblogai.
– Vadinasi, šįkart atsisveikinimas su „Žalgiriu" nebuvo ypatingai jausmingas?
– Žvelgiu į tai pragmatiškai – niekas manęs neįskaudino, neišstūmė. Turėjau vienerių metų kontraktą, kuris baigėsi. Galbūt klubas būtų norėjęs jį pratęsti, jei vyriausiasis treneris būtų to pageidavęs, bet kadangi jis turėjo kitokią viziją – viskas tvarkoje. Jokio kartėlio nei klubo, nei trenerio atžvilgiu. Vertinu situaciją blaiviai.
– Praėjusį sezoną, dirbant su Andrea Trinchieri, daug kas kalbėjo, kad buvote savotiškas tiltas tarp žaidėjų ir trenerių štabo, žmogus, palaikantis ryšį su krepšininkais. Ar pats save taip suvokėte?
– Turbūt taip. Ypač turint omenyje, kad komandoje buvo patyrusių žaidėjų kaip Edgaras ar Arnas, su kuriais ilgus metus dirbau petys į petį ir turėjau artimus, atvirus santykius. Galėdavau bet kada prieiti ir tiesiai paklausti apie tikrąją padėtį, apie problemas, kurios egzistuoja persirengimo kambaryje. Nesu iš tų trenerių, kurie mėgsta landžioti į rūbinę – tai žaidėjų erdvė. Tačiau kartais pasikalbėdavau su tais, kuriais pasitikėjau.
Šį sezoną atėjo naujas, jaunas trenerių kolektyvas, ir pradžioje jautėsi tam tikras nepasitenkinimas iš kai kurių žaidėjų – tokiomis akimirkomis panašus bendravimas kaip manasis galbūt būtų pravertęs. Vis dėlto reikia nuoširdžiai pagerbti naująjį trenerių štabą, ypač Tomą, kad iškilus sunkumams jie rado būdų per individualius pokalbius išspręsti iškilusias problemas.
Tiek su Sylvainu, tiek su Mosesu, kuris sezono pradžioje atrodė visiškai nemotyvuotas, tarsi pamiršęs, kaip žaidžiamas krepšinis. Už tai treneriams priklauso didžiulė pagarba. Jie sugebėjo grąžinti žaidėjus į vėžes, kad šie galėtų susikoncentruoti tik į tai, kas iš jų reikalaujama. Dėl to ir jų asmeninis žaidimas smarkiai pakilo.
– Prie „Žalgirio" dar būtinai sugrįšime, bet norėčiau pakalbėti apie santykį su T.Saboniu. Ar kartais nebūna keista, kad esate savo artimo draugo sūnaus padėjėjas?
– Tautvydą prisimenu dar iš tų laikų, kai jis vos pradėjo ropoti, o aš lankiausi pas Arvydą Ispanijoje (šypsosi). Pirmąjį sezoną „Žalgiryje" galbūt jautėsi tam tikras neįprastumas, tačiau praėjus tiek metų to nebeliko. Stengiuosi padėti kiek įmanoma, nors būtina pabrėžti – jo krepšinio suvokimas yra išskirtinai aukštas. Mano vaidmuo – palaikyti iš šono, jokiu būdu nebandant jį perkurti. Tiesiog padedu išryškinti jo stipriąsias puses. Teko stebėti elitinių trenerių darbą, suprantu, ko reikia, suvokiu, ko pačiam trūko ir nepavyko pasiekti, todėl stengiuosi jam padėti išvengti klaidų. Labai vertinu mūsų bendravimą. Jei bent šiek tiek prisidedu – puiku, būtent to ir siekiu.
– Kokios T.Sabonio savybės labiausiai išryškėjo per šį laikotarpį vyriausiojo trenerio pozicijoje?
– Jeigu kas nors stebėtų treniruotes, matytų, kas jose vyksta ir kaip viskas aiškinama, o paskui sužinotų, kad tam treneriui tik 33-eji – nepatikėtų. Fenomenalus žaidimo supratimas, akivaizdu, kad namuose su tėvu peržiūrėta daugybė rungtynių, diskutuota, analizuota. Domantas taip pat rungtyniauja aukščiausiame lygyje, su juo irgi daug bendrauta. Reikia laiko, kad susiformuotų patirtis – jis vis dar mokosi, kaip įveikti sudėtingas situacijas, kaip reaguoti, to niekas iš šalies nepamokys. Esminė jo stiprybė – krepšinio išmanymas, gebėjimas aiškiai perteikti mintis, puiki anglų kalba, nereikia ieškoti būdų, kaip keliais žodžiais viską paaiškinti. Žaidėjai jį priima labai gerai, nepaisant jauno amžiaus.
– Kaip tik ketinau paklausti – kaip tokį jauną specialistą komanda priėmė kaip autoritetą? Be to, Tautvydas iš prigimties yra gana emocionalus.
– Manau, pirmas dalykas, kuris mums kaip treneriams padėjo, – atėjome iš labai rimtos organizacijos. Žaidėjai puikiai žino, kas yra „Žalgiris". Kai ateina specialistai, ilgus metus ten dirbę, vadinasi, jie matė aukščiausią lygį. Pradinė pagarba buvo. Tačiau vėliau, jei remsiesi vien tuo, kad „buvome Žalgiryje", to nebepakaktų. Tai greitai išblėstų. Per laiką turi įrodyti ne tik tai, kad dirbai „Žalgiryje", bet ir kodėl ten buvai: nes išmanai, supranti, atiduodi save, žinai savo veiksmų prasmę. Būtina paminėti ir Pliaugos indėlį – su juo Tautvydas vasarą praleido daug laiko ruošdamasis sezonui, planuodami tiek puolimą, tiek gynybą. Jų bendradarbiavimas šiuo metu tikrai veiksmingas.
– Jau užsiminėte apie tuos tris skaudžius pralaimėjimus iš eilės Europos taurėje. Kaip tokius išbandymus išgyveno T.Sabonis ir visas trenerių štabas? Kaip su tuo susidorojote?
– Labai apmaudu, nes įsitikinęs, kad buvome verti patekti į atkrintamąsias. Komanda per sezoną padarė didžiulę pažangą… Tačiau vienu metu 3–4 pagrindinio penketo žaidėjai buvo priversti stebėti rungtynes iš šono ir padėti negalėjo. Traumos labai pakenkė. Pabaigoje to pritrūko. Taip kartais nutinka, to nepasirinksi, tai ne pasiteisinimas, jo neieškau. Trūko tikrai nedaug, o kai .
Tautvydas yra žmogus, nuolat ieškantis, kur pats suklydo. Visur analizuoja savo veiksmus… Po susitikimų, žinoma, daug kas tampa aišku – ką būtum galėjęs padaryti kitaip. Tačiau ne visada pavyksta priimti optimalų sprendimą, ypač kai laikas ribotas. Juo labiau jam, neturinčiam didelės patirties, nors tai nutinka ir veteranams. Stengiausi jį nuraminti, sakydamas, kad rungtynės vis tiek buvo sėkmingos. Žinoma, egzistuoja neoficiali trenerių taisyklė: kai komanda pralaimi vienu ar dviem taškais, arba po papildomo laiko – tai trenerio nesėkmė. Vis dėlto tą kartą mums stigo ir talento, kuris sėdėjo ant atsarginių suolelio.
Esmė ta, kad Tautvydas neieško kaltininkų aplinkoje – jis apmąsto, ką pats galėjo padaryti geriau, kada reikėjo paimti pertraukėlę, kokį kitokį žaidimą nupiešti. Galbūt vėliau, peržiūrėjus, matai alternatyvas, tačiau tai žmogiška – priimi tokį sprendimą, kokį priimi. Krepšinis yra klaidų žaidimas, ir tas, kuris jų padaro daugiau, lieka pralaimėjusiųjų pusėje. Norėjau jam patarti nesisukti galvos dėl kiekvienos klaidos pirmaisiais metais, nes priekyje dar ilgas kelias.
– Pasakyčiau, kad jis pasižymi savybe, kuri tikrai nebūdinga visiems treneriams. Kai kuriems pripažinti savo klaidas neleidžia išpuikimas.
– Tikrai taip. Jis turi vidinės stiprybės pasakyti: aš padariau klaidą. Jam tos situacijos yra reikšmingos, ir greičiausiai jis jų nebekartos, nes padarys reikiamas išvadas, suprasdamas, kur galėjo pasielgti kitaip. Ateinantis sezonas bus kitoks, nes pirmųjų metų nervingumą, įtampą ir kūno drebėjimą jis jau bus išgyvenęs, viskas pasikeis.
– Esate matęs daugybę trenerių: ar galėtumėte T.Sabonio krepšinį palyginti su kažkurio stiliumi?
– Jis neseka šiuolaikine, iš NBA atkeliavusia mada, kad puolimas yra svarbiausias dalykas. Visi laksto, meta tritaškius, pirmyn atgal, visi laimingi, žaidėjai kaupia statistiką. Jis priklauso tiems, kurie suvokia, kad puolimu gali laimėti pavienius mačus ar turnyrą, tačiau čempionatai iškovojami gynyba. Tai pagrindinis principas, kurį jis stengiasi įdiegti žaidėjams. Jei dar pavyksta puolimas – nuostabu. Mes ir esame viena sistematiškiausių komandų gynyboje, kuri nekoncentruojasi vien į puolimą.
– Kaip vertinate, ar Karoliui Lukošiūnui išėjo į naudą pakeisti aplinką ir šalį, nes jo karjera iki šiol nebuvo lengva?
– Man šiek tiek liūdna, kad pastarosiomis savaitėmis nuolat skaitydavau „Lukošiūnas neįtrauktas į sudėtį", o žmonės komentuodavo „kodėl tas nevykėlis nežaidžia". Jis ilgą laiką sirgo, susižalojo petį ir tik dabar atsigauna. Jis nežaidė būtent dėl to, o ne todėl, kad yra prastas. Taip, turime rotuoti legionierius, nes per rungtynes galime naudoti tik keturis, tačiau jį pasirinkome ne be priežasties.
Visi kalba, kad jis žaidė „Žalgiryje". Vienas dalykas būti komandoje, kitas – gauti žaidimo laiko. Nebuvo taip, kad jis atvyko vien kaip lietuvis – jis mums tikrai buvo naudingas. Lygis čia vis dėlto kiek žemesnis nei „Žalgiryje", jis turi savų privalumų, gynyboje čia jam nėra taip sunku kaip Eurolygoje. Komandinėje gynyboje jis visada buvo solidus. Jis mums buvo reikalingas, pažinojo mus, dirbo su Tautvydu, supranta, kokios sistemos reikia laikytis. Net jei dėl legionierių limito kartais negali būti įtrauktas į sudėtį. Tikimės, kad visi būsime sveiki sezono kulminacijai.
Sargiūnas, Brazdeikis
– Beje, ar lankėtės tose legendinėse Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinktinių rungtynėse?
– Tikrai taip, pirmoje eilėje su Vytautu matėme tą vaizdą, kaip kamuolys įkrito į krepšį.
– Ką tuo metu galvojote?
– Ką jau prigalvosi ir prisakysi (Juokiasi). Tuo ir įdomus krepšinis, kad yra toks kosmosas. Duokite Holivudo režisieriui sukurti scenarijų, dar įdomu, ar tokį įtemptą parašytų. O čia tai gaunasi realiu laiku prie tavo akių.
– Ažiotažas nuaidėjo per visą pasaulį, o ar Didžiojoje Britanijoje būta reakcijų?
– Pirminių reakcijų tikrai pasitaikė, ypač kai pradėjo lyginti su NBA momentais. Tačiau platesniame krepšinio pasaulyje didesnio susidomėjimo nebuvo.
– Kokį įspūdį pastaruoju metu jums apskritai palieka Ignas Sargiūnas, kurio ateitis jau projektuojama Eurolygoje?
– Būtų keista, jei jį vertintų vien kaip krepšininką, visą sezoną praleidusį ant atsarginių suolelio ir sužaidusį tik vienerias rungtynes. Tačiau situacija visiškai kitokia. Tai perspektyvus jaunas lietuvis, per pastarąjį laikotarpį padaręs milžinišką šuolį. Tikra karūna būtų, jeigu Šarūnas jį pakviestų į Eurolygos čempionų gretas. Net nesvarbu, koks vaidmuo jam tektų – vis tiek būtum laimėtojas, nes dirbti su tokio kalibro treneriu ir žaidėjais yra fantastiška galimybė. Turėdamas potencialo, jį dar pakeltum. Manau, jei tai tiesa, tai būtų pelnytas įvertinimas už darbą ir rezultatus, kuriuos Ignas demonstravo tiek nacionalinėje rinktinėje, tiek klube.
– Gerai žinote Šarūną Jasikevičių. Ar tikrai I.Sargiūnas jam toks tinkamas, kaip dabar apie tai kalbama?
– Pasakysiu štai ką: labai įdomu, kokį vaidmenį jam skirs treneris Šarūnas. Žinome, kad jis sisteminis specialistas, turintis aiškų planą, kodėl ir ant ko stato žaidimą. Sargiūnas – laisvesnio stiliaus krepšininkas, galintis valdyti kamuolį, atakuoti pats, greitas, pasitikintis savimi, turintis gerą metimą. Ne su tuo tipišku lietuvišku požiūriu: ai, neturiu idealios progos, tai nemesiu. Įdomu, kaip Šarūnas jį panaudos: ar išleis momentais, kai reikės laisvesnio žaidimo, ar bandys įsprausti į griežtą sistemą. Negaliu spėlioti. Neįsivaizduoju, kad jis kviestų žaidėją, nežinodamas, ką su juo darys. Tai ne Šarūno stilius. Jei jau Šaras kviečia, suprantame, kad žmogus to nusipelnė.
– Tas pats Š.Jasikevičius dabar turės išbandyti Kauno klubą Eurolygos ketvirtfinalyje. Jei tokį scenarijų jums kažkas būtų pateikęs prieš sezoną, atsakytumėte kaip T.Masiulis, kad kažkam negerai su galva?
– Nebūkime melagiai. Žinoma, tai atrodytų keistai. Visų pirma, prisimenant sezono pradžią ir „Fenerbahče" dominavimą – apie tai net negalvojau, nes jie ilgą laiką pirmavo. Vėliau šiek tiek nukrito. Tačiau tai, kad „Žalgiris" sezoną užbaigė penktoje vietoje – tai didžiulis pasiekimas. Komercine prasme, sirgaliams – neįtikėtinas žygis. Ir moralinė pusė ypatinga – treneriai tarsi broliai, bendražygiai. Susitikti atkrintamosiose – kažkas neįtikėtino.
Manau, kad tiek Tomui, tiek daugumai komandos narių tokios patirties tikrai trūksta. Vos keli žaidėjai yra patyrę panašias situacijas. Visi varžovai žais maksimaliu intensyvumu, o „Žalgiris" būtent taip rungtyniavo praktiškai visą sezoną – kitaip mums tiesiog nebūtų jokių galimybių. Lieka stebėti, ar to intensyvumo pakaks prieš „Fenerbahče", kuri, mano nuomone, tikrai pakels tempą. Serija žada būti nepaprastai intriguojanti, tik gaila, kad viena komanda neišvengiamai turės pasitraukti.
– Hipotetiškai kalbant: kuris varžovas jums atrodė tinkamiausias „Žalgiriui"? Ta pati Pirėjo „Olympiacos" dominuoja, o ispanų klubai niekada nebuvo patogūs.
– Nelengva atsakyti. Didžiulė pagarba „Valencia" klubui už jų pasiektus rezultatus. Jei kas sezono pradžioje būtų prognozavęs, kad jie finišuos antroje vietoje, daugelis būtų pasukę pirštą prie smilkinio. Manau, kaip ir „Žalgiriui", taip ir jiems tam tikrą problemą gali sukelti patirties stoka. Jei būtų buvusi galimybė rinktis, netvirtinu, kad jie silpni ar lengvi varžovai, tačiau būčiau pasirinkęs „Valencia". Esu įsitikinęs, kad patirtis playoff etape turi milžinišką reikšmę.
– Valensijoje patirties nedaug, todėl Pedro Martinezui tenka grūdinti auklėtinius, kaip tame epizode su Sergio De Larrea, kai jaunuolis buvo išsiųstas atlikti lemiamų baudų metimų.
– Kokią poziciją trenerių rinkimuose jis užėmė? Štai todėl ir užėmė, nes toks jis yra. Fenomenalus specialistas. Nors nuoširdžiai linkėjau Tomui to trofėjaus, kuris būtų kažkas ypatingo debiutiniame sezone, manau, ir antroji vieta yra fantastinis pasiekimas. Tačiau šiuo atveju Pedro pelnytu laimėjo apdovanojimą, aplenkęs „Žalgirį" su ta antrąja pozicija. O Tomui – milžiniška pagarba.
– Papasakokite, kas, jūsų požiūriu, „Žalgirį" šį sezoną padarė tokiu sėkmingu?
– Visų pirma reikia paminėti, kad turėjome mūsų klubui solidų biudžetą. Vis dėlto 22 milijonai leido turėti ne vieną milijoninį krepšininką. Tokie žaidėjai jau savaime yra jei ne aukščiausiame lygyje, tai labai arti jo. Jie pakelia visą klubą. Labai sėkminga komplektacija su Gossu, Lo, Francisco – trimis kamuolį valdančiais žaidėjais, kur vienam iškritus ar jį uždengus, kitas gali perimti vairą. Be to, visi naujokai sužaidė puikiai. Tas pats Sleva tapo vienu sezono atradimų, o labiausiai džiugina debiutinį sezoną žaidžiantis Tubelis, kuris šovė į viršų tarsi raketa.
Būtina paminėti ir Butkevičių, kuris 33-ejų demonstruoja turbūt geriausią savo karjeros sezoną. Manęs niekas neįtikins, kad jis net nebuvo paminėtas tarp geriausiai besiginančių žaidėjų. Bent jau penketuke ar trejetuke. Kaip jis galėjo ten nepatekti? Suraskite man bent vieną argumentą. Anksčiau sakydavo: „jis gerai ginasi, bet komanda nepatenka į atkrintamąsias". Gerai, štai pateko. „Na, komanda gal ir nieko, bet jis pats?" 54 procentai tritaškių. Ir čia pasirodė, ir ten, ir komanda penkta. Nematau nė vieno argumento, kodėl jis neturėjo būti tarp kandidatų, ir niekada nesuprasiu. Jis dengdavo pavojingiausius priešininkų žaidėjus. Jei trenerių rinkimuose viskas aišku, kodėl Martinezas viršūnėje, tai kodėl Arnelio nėra tarp kandidatų – man nesuvokiama. Suprantu, nebūtų laimėjęs, bet net neįtraukti į sąrašą…
– Jūs kaip ilgametis žalgirietis, ar matote skirtumų, kuo šis „Žalgiris" savo mentalitetu ir charakteriu išsiskiria iš pastarųjų kelių sezonų?
– Manau, kad čia susidėjo daug veiksnių vienu metu. Atėjo naujas strategas su aiškia vizija ir sistema, puikiai išmanantis savo reikalavimus bei turimą žaidėjų arsenalą. Kai visi surado bendrą kalbą, rezultatai ėmė augti kaip ant mielių. Gynybinė sistema veikia puikiai, tačiau ir atakoje matomas solidus potencialas – kamuolį valdo ne vienas, o keli žaidėjai. Nemažai krepšininkų turi aukščiausio lygio patirties, apie tai jau kalbėjau anksčiau. Žinoma, negalima nuvertinti ir sirgalių faktoriaus – namų arenos palaikymas ne kartą tapo lemiamu pergalių ingredientu. Viskas susiliejo į vieną visumą. Komandos charakteris pasikeitė, o treneris, nors ir jaunas, yra saviškas. Jam šis klubas reiškia viską, jis išaugo mūsų sistemoje, suvokia atsakomybės svorį ir gerbia kiekvieno indėlį. Tomas nėra iš tų, kurie daug kalba, tačiau aikštelėje matyti, kaip jam rūpi kiekvienas epizodas. Jis visada siekia maksimalaus atsidavimo.
– Statistika byloja, kad „Žalgiris" aukščiausias viršūnes pasiekia būtent su lietuviais prie vairo. Ar tai tiesiog atsitiktinumas, ar Kauno ekipai tikrai labiausiai tinka vietiniai specialistai?
– Jei tai būtų nutikę vieną kartą, galėčiau pavadinti sutapimu. Tačiau kai ši tendencija tęsiasi nuo 1999-ųjų Eurolygos triumfo, vėliau finalinio ketverto su Šaru, atkrintamųjų su Kaziu – tai jau dėsningumas. Akivaizdu, kad lietuviai treneriai ypatingai brangina tai, ką turi, klubą, kuriam atstovauja. Galbūt egzistuoja ir kitoks ryšys su žaidėjais. Tiesa, ir šį sezoną ne visiems lietuviams pavyko realizuoti savo potencialą.
– Pats buvote „Žalgirio" gretose atkrintamosiose prieš „Barceloną" – taip pat Šaro vadovaujamą kolektyvą. Ar dabartinė komanda turi daugiau privalumų?
– Be jokių abejonių, dabar turime daugiau kozirių. Esame kiek kitokia komanda. Nenoriu visko suvesti į finansus, bet jie tikrai turi reikšmės – turime stiprią sudėtį. Galų gale, pažvelgus į finalo ketvertą, ten nuolat matome Olympiakos, Panathinaikos, „Real" ar „Fenerbahče" – turtingiausias organizacijas. Vadinasi, biudžetas irgi kažką lemia. Tada į atkrintamąsias patekome iš septintos pozicijos, teorinės galimybės egzistavo, ypač antrajame mače, tačiau prasidėjus kovoms dėl visko Šaras su savo auklėtiniais įjungė tokią pavarą, kokios mes galbūt neturėjome. Nors buvo periodas, kai „Fenerbahče" smuko į krizę ir ketvirtą vietą.
– Daugelis bando prognozuoti atkrintamųjų baigtį. Kokia jūsų nuomonė – kuo baigsis ši serija?
– (Giliai atsidūsta) Jei reikėtų rizikuoti pinigais, statyčiau ant „Fenerbahče" pergalės. Logika paprasta – jei jie triumfuos, būsiu nusiminęs dėl „Žalgirio", bet bent jau laimėsiu statymą. O jei laimės „Žalgiris", būsiu be galo laimingas širdyje, nepaisant finansinių nuostolių. Konkretaus rezultato nedrįstu prognozuoti.
– Kiek jums kaip treneriui bus įdomu stebėti dviejų identiškų stilių akistatą?
Pasitaiko, kad trenerių padėjėjai ar talentų ieškotojai atlieka detalią varžovų analizę ir pateikia informaciją vyriausiajam treneriui. Šiuo atveju geriausias analitikas yra Tomas. Niekas geriau už jį nepažįsta Šaro darbo metodų. Tas pats galioja ir atvirkščiai. Būtent todėl jų tandemas veikė taip efektyviai – abu puikiai išmanė vienas kito žaidimo sistemas. Esminis uždavinys bus psichologiškai paruošti krepšininkus, nustatyti silpnąsias vietas ir rasti netikėtų smulkmenų, kurios galėtų nustebinti. Kardinalių sisteminių pokyčių tikėtis neverta – Šaras laikysis to paties modelio, kurį taikė visą sezoną. Lygiai taip pat elgsis ir Tomas. Lemtingą reikšmę turės niuansai, kurio nors žaidėjo ar kelių krepšininkų momentinė forma – tai gali tapti lemiamu veiksniu, galbūt kažkas netikėtai sužibės.
Williamsas-Gossas, Francisco
– Praėjusį sezoną savo akimis stebėjote, kaip Kaune gimė S.Francisco žvaigždė. Atrodo, jo ambicijos didelės: Eurolygos ekipos rodo rimtą susidomėjimą, o pats krepšininkas, regis, svajoja apie NBA. Tačiau istorija žino atvejų, kai tokie talentai užgęsta po vieno netinkamo sprendimo. Ką patartumėte prancūzui renkantis tolesnį kelią?
– Visų pirma norėčiau pabrėžti Sylvaino tobulėjimo kelią – jis augo ne vien kaip krepšininkas, bet ir kaip asmenybė, kaip komandos vedlys. Kartais būtina pristabdyti savo ambicijas, ir būtent ši jo branda mane žavi. Koks kelias teisingas? Šioje situacijoje, kad ir kokie svarbūs būtų finansai, jie nebus lemiamas veiksnys. „Žalgiris", manau, pateiks konkurencingą pasiūlymą.
Tačiau jis puoselėja vaikystės svajonę rungtyniauti Amerikoje, ir tai bus pagrindinė priežastis, kodėl jis atmes tiek mūsų, tiek kitų Senojo žemyno klubų siūlymus. Jei tik atsiras galimybė, esu įsitikinęs, jis keliaus į NBA – būtent dėl to ir pakeitė atstovą. Kad realizuotų savo svajonę. Pirmoji kelionė, kai dar buvo jaunuolis, baigėsi nesėkme, tačiau dabar aplinkkeliu jis gauna dar vieną šansą, ir manau, kad pagrindinė jo varomoji jėga bus troškimas žaisti stipriausioje lygoje. Galbūt pavyks, galbūt ne, bet ką darysi, jei net nepamėginsi? Bandyk. Nepasiseks – sugrįši. Dar ne veteranas.
Be to, visada pabrėžiu, kad jis skiriasi nuo kitų europiečių, kurie vyko į Ameriką – jis kilęs iš Prancūzijos, turi kitokią kūno sandarą, atletiškas, greitas, gal šiek tiek stokoja ūgio, bet turi įrankių atviram krepšiniui. Nedrįsčiau teigti, kad ten jo šansai lygūs nuliui. Jei kas nors turi galimybių, Sylvainas tikrai yra tarp jų.
– Kita vertus, jo rizika minimali – daugybė krepšininkų grįžta į Eurolygą ir čia lieka paklausūs.
– Ir už kokias sumas! Nors NBA jie nieko ypatingo nepademonstruoja, jų vertė ne tik nenukrenta, bet netgi pakyla. Aukščiausio lygio žaidėjų taip trūksta, kad sugrįžti tikrai galėsi. O turėdamas svajonę ir jos nesiekdamas, tik save kankini. Jis vis tiek vyktų su tam tikromis garantijomis, išmano sistemą, jei agentūra įtakinga, tikrai išsiderės jam kažką garantuoto, kad bent jau turėtų progą save parodyti.
„Ilgoji pertrauka": Biručio perspektyvos, aplinkybės, lėmusios Eglinsko atsistatydinimą, ar Šaras bandys įsigyti geriausius lietuvius, „Ryto" biudžeto didinimo galimybės ir tikrovė, krepšinio paranoja, žaidėjų atsakomybės punktai kontraktuose, „šlovės medžiotojai" arenų tribūnose, Masiulis – LKL metų treneris ir koks netikėtas faktorius labiausiai veikia žaidėjų sprendimus
