Artėjant karjeros saulėlydžiui ir peržengus 35-erių metų ribą, daugelis krepšininkų pradeda svarstyti apie gyvenimą po sporto.
Šis klausimas Vytautui Šulskiui kilo jau prieš kelerius metus. Nors 37-erių atletui dar toli iki galutinio atsisveikimo su aikštele, jis jau turi aiškią viziją, kaip vystysis jo profesinis kelias baigus aktyvią karjerą.
Krepšininkas aukštąjį išsilavinimą įgijo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur studijavo verslą. Tačiau magistrantūrai pasirinko kur kas praktiškesnę kryptį būsimai veiklai – fizinio ugdymo studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šulskis atvirai kalba apie savo tikslus – pradėti trenerio kelią dirbant su jaunaisiais krepšininkais ir palaipsniui siekti pozicijos vyrų komandose.
„Jeigu nebūčiau išbandęs šio kelio ir būčiau pasirinkęs darbą, nesusijusį su sportu, tikrai labai to gailėčiausi. Tai būtų nepagarba sau pačiam, nes šis noras gyvuoja jau daugelį metų", – dalijosi mintimis krepšininkas.
2023 metais buvęs LKL sezono naudingiausias žaidėjas nusprendė tęsti karjerą žemesniame Lietuvos divizione. Dvejus sezonus jis atstovavo Marijampolės „Sūduvai-Mantingai", o šį sezoną vilki Kauno rajono „Omega-Tauras-LSU" marškinėlius.
Iki tol Šulskis LKL praleido net 12 sezonų.
Krepšininkas prisipažįsta, kad žaidimą tęsia dėl dviejų priežasčių – vis dar jaučia fizinį pajėgumą ir mėgaujasi procesu. Be to, dabartinio klubo lankstumas leidžia derinti sportą su kitomis veiklomis.
**Pokalbis su V. Šulskiu apie karjeros pabaigos iššūkius, atsakingą finansų valdymą, ateities planus ir patarimus jaunajai kartai.**
– Vasarą minėsite 38-ąjį gimtadienį. Ar jau apsisprendėte – šis sezonas paskutinis, ar dar ne?
– Tikrai žaisiu mažiausiai dar vienerius metus, kol užbaigsiu studijas. Mokslai, žinoma, reikalauja laiko, tačiau NKL lygoje įmanoma viską suderinti, jei pavyksta susitarti su klubo vadovybe. Būtent todėl nebelikau Marijampolėje – ten derinti būtų buvę sudėtingiau dėl intensyvesnių treniruočių ir aukštesnių reikalavimų. Po metų vertinsiu, kaip laikysis organizmas. Šiuo metu esu sveikas, rimtų traumų neturėjau, niekas neskauda, o žaidimas vis dar teikia džiaugsmą. Tai kodėl turėčiau sustoti?
– Turbūt magistrantūros kryptį rinkotės jau labiau orientuodamasis į būsimą veiklą nei bakalauro studijų metu?
– Rinkdamasis bakalauro programą, apie tai nelabai mąsčiau. NCAA sistemoje viskas vyksta kitaip – gauni rekomendacijas, aptari su universiteto atstovais, ko nori tu ir ko tikisi jie. Pirmus dvejus metus visi mokosi bendro kurso, vėliau renkiesi specializaciją. Kadangi man sekėsi neblogai, pasiūlė informacinių sistemų vadybos kryptį. 2009-aisiais tai buvo pati kompiuterinių technologijų aušra, verslas judėjo ta linkme ir atrodė labai perspektyvu. Tačiau pradėjus profesionalią karjerą, nebelieka laiko tobulėti, o per 15 metų viskas smarkiai pasikeitė. Mano patarimas jauniesiems: net ir baigę mokslus, nuolat gilinkite žinias, kad neprarastumėte aktualumo. Jei tik yra galimybių ir noro.
– Kada rimčiau pradėjote mąstyti apie kitą karjeros etapą ir konkrečiai apie pedagoginę veiklą?
Sulaukęs trisdešimties, ėmiau rimtai svarstyti apie trenerio kelią. Žinoma, didžiausias troškimas buvo tapti asistentų gretose prie patyrusio specialisto, tačiau tokių pozicijų rinkoje nedaug. Tuomet pradėjau gilintis į finansų pasaulį – studijavau investavimo principus, domėjausi vertybinių popierių rinkomis, palaipsniui pats pradėjau investuoti. Gavęs pasiūlymą tęsti magistrantūros studijas, suvokiau, kad investicijos į žinias ne mažiau svarbios nei finansinės. Gyvenime tai tikrai pravers. Galbūt pradžia bus su jaunaisiais krepšininkais, o vėliau atsivers durys kopti karjeros laiptais. Toks mano sumanymas, jei pavyks jį įgyvendinti. O jei ne – noriu savo patirtį perduoti jaunajai kartai ir padėti jiems pasiekti tam tikrą meistriškumą.
– Ar manote turintis pakankamai kantrybės dirbti su jaunuoliais?
– Tikiu, kad taip. Tiesa, su visai mažyliais darželyje galbūt būtų sudėtingiau, tačiau apskritai niekada nebuvau karšto būdo. Kantrybės šis darbas reikalauja nemažai, bet kodėl neišbandžius. Manau, jei neišdrįsčiau to daryti ir pasirinkčiau su sportu nesusijusią veiklą, labai to gailėčiausi. Būčiau neištikimas sau, nes daugelį metų to siekiau. Jau nuo praėjusių metų pavaduoju jaunimo trenerius – kai pakviečia, važiuoju ir bandau save. Noriu suprasti, ar ateityje tai bus mano kelias. Kol kas – labai džiaugiuosi. Tačiau vienas ar du kartai per savaitę skiriasi nuo kasdienio darbo.
– Minėjote, kad finansais atsakingiau susidomėjote apie trisdešimtmetį. Ar iki tol teko patirti nuostolių dėl neapgalvotų sprendimų?
– Ne itin. Kadangi mano atlyginimai niekada nebuvo astronomiškai dideli, neturėjau galimybės švaistyti pinigų. Augau gana kukliai gyvenančioje šeimoje, nuo vaikystės supratau taupymo vertę. Pradėjęs uždirbti, užsibrėžiau tikslą – iki trisdešimties įsigyti nuosavą būstą, ir tai pavyko. Negaliu prisiminti neprotingų finansinių sprendimų, kurie būtų atsisukę prieš mane.
– Per karjerą nežaidėte aukščiausiame Europos krepšinio lygyje, didžiąją dalį laiko praleidote LKL, kurią remia „Betsson". Ar sudėtinga tokio lygio žaidėjui sukaupti finansinį pagrindą gyvenimui po krepšinio?
– Viskas priklauso nuo požiūrio į finansus. Jei gyveni išleisdamas viską nuo atlyginimo iki atlyginimo, po karjeros pabaigos tikrai sunku turėti rezervą. Aš stengiausi būti taupus, nevengiau sau leisti kelionių ar vakarienių, bet nesišvaisčiau beprasmiškai. Buvau racionalus. Būtina turėti planą, kaupti, siekti konkretaus tikslo. Kai kontraktai pradeda mažėti, likti tuščiomis rankomis, mano akimis, yra labai bloga situacija. O tokių atvejų žinau tikrai nemažai.
– Ar jūsų aplinkoje daugiau buvo finansiškai atsakingų žmonių, ar priešingai?
– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Būdamas jaunesnis, tikrai mačiau nemažai komandos draugų, kurie pirko automobilius ne . Lietuvoje, atrodo, didžiausias statuso simbolis yra automobilis, bet man tai niekada nebuvo svarbu. Man tai tiesiog priemonė nuvykti iš vienos vietos į kitą. Manau, tai pati neprotingiausia investicija, kai vos išgyveni. O tokių sprendimų mačiau ne vieną.
– Jei ne paslaptis, gal galėtumėte atskleisti savo mažiausią ir didžiausią metinį uždarbį per karjerą?
Krepšininkai apie finansinius klausimus kalbėti nelinkę, prisipažįsta pašnekovas juokdamasis. Jo karjeros pradžia – Kauno „Žalgiris" po studijų baigimo. 2011 metais, Romanovo eroje, kai buvo masiškai superkami jauni žaidėjai, jo atlyginimas siekė apie 8,5 tūkstančio litų. Tokia suma tuomet atrodė neįtikėtina – niekada anksčiau tiek pinigų nebuvo matęs. Pirmosios algos buvo skirtos tėvams paremti, butui sutvarkyti ir skoloms grąžinti, o sau beveik nieko nepirko. Pirmasis rimtas pirkinys – „Volkswagen Passat", reikalingas kelionėms į treniruotes ir namo. Toks buvo debiutinis kontraktas. Didžiausias uždarbis laukė Libane – daugiau nei 100 tūkstančių eurų.
Ar tiesa, kad patyrusiems žaidėjams kartais finansiškai naudingiau palikti LKL ir rinktis NKL, kur klubai siūlo solidesnius atlyginimus?
Pašnekovas tai patvirtina. Sezonas su Jonava buvo sėkmingas – komanda pateko į LKL ketveriukę, iškovojo KMT medalį, tačiau jam išniro petys ir jis skubėjo grįžti per anksti. Trauma iki galo neišgijo, sezono pabaiga buvo prastas. Po to LKL klubų susidomėjimo sulaukė nedaug. Paskambino Marijampolės atstovai, o finansinės sąlygos nebuvo blogesnės. Tiesa, teko treniruotis du kartus per dieną ir gyventi Marijampolėje, bet sūnus ėjo į pirmą klasę ir nenorėjosi visos naštos palikti žmonai. Todėl persikėlė į Kauno rajoną. Dabar gyvena Vilniuje, važinėja į treniruotes ir turi daugiau laiko šeimai, mokslams, asmeniniams reikalams. Finansiškai tai turbūt geriau nei būti dvyliktuoju žaidėju Kėdainiuose.
Ar dar galėtų rungtyniauti aukščiausiame lygyje?
Dabar jau ne, pripažįsta jis. Kai žaidė Marijampolėje ir treniravosi dukart per dieną, dar būtų galėjęs nepakenkti komandai, bet šiemet jau ne. Kai kuriems galbūt svarbu prestižas žaisti LKL, net būnant vienuoliktu ar dvyliktu žaidėju ir vos gaunant minučių. Tačiau jam buvo svarbu jaustis reikalingam, daryti įtaką rezultatui. Ypač po sunkios Jonavos sezono pabaigos, kai abejojo savimi ir buvo morališkai palūžęs. Perėjimas į žemesnę lygą išėjo į naudą – pavyko atgauti pasitikėjimą.
Kaip apibūdintų NKL – profesionali lyga ar pusiau profesionali, nes daugelis turi kitų veiklų?
Iš esmės profesionali, teigia jis. Anksčiau, kol NCAA mada nebuvo tokia populiari, talento buvo daugiau. Dabar jaunimas vos pradėjęs žaisti iškart vyksta į Ameriką. Talentingų žaidėjų yra, bet jie neužsibūna ilgai – metus ar dvejus. Gaila, kad lyga sensta.
Ar veteranai lieka NKL dėl malonumo, ar labiau dėl finansinių priežasčių, vengdami naujo karjeros etapo paieškų?
Būna įvairiai, sako pašnekovas. Jo komandoje daug žaidėjų turi pagrindinius darbus, jiems krepšinis – papildomas uždarbis ir galimybė pajudėti, pabūti kompanijoje. Sunkiausia profesionalams atsisveikinti su rūbine – ten galima pasėdėti, pabendrauti, pailsėti nuo šeimos rūpesčių. Per krepšinio karjerą susipažįstama su daugybe puikių žmonių, to ir pasiilgstama. Todėl baigę karjeras daugelis lieka mėgėjiškame krepšinyje – būtent dėl tos atmosferos.
Ar per savo karjerą teko susidurti su algų vėlavimais ir finansiniu nestabilumu?
– Ne, galiu drąsiai teigti, kad likimas man buvo palankus. Rimtesnių finansinių nesklandumų neteko patirti. Žinoma, LKL specifika tokia, kad vasario mėnesį tradiciškai pasitaiko nedidelių vėlavimų, kol savivaldybių lėšos pasiekia klubus, tačiau apskritai teko rungtyniauti finansiškai patikimuose kolektyvuose. Suprantama, sąmoningai rinkdavausi tokias komandas, nesileisdavau į pagundas priimti abejotinus pasiūlymus, dėl kurių vėliau tektų vargti dėl atlyginimo.
– Ar per karjerą teko susidurti su pasiūlymais dalyvauti manipuliacijose dėl lažybų?
– Man asmeniškai – ne. Tuo labai džiaugiuosi, nes tokių dalykų vengiu. Aplinka žino, koks esu, supranta, kad laikausi savo žodžio ir į jokias aferas nesivelsiu, todėl galbūt ir nekreipėsi. Žinoma, apie tokius dalykus esu girdėjęs kalbant, ypač anksčiau NKL aplinkoje. Dabar pats būdamas šioje lygoje, jokių įtartinų situacijų nepastebėjau – nei savo ekipoje, nei tarp oponentų.
– Kas labiau lemia polinkį įsivelti į lažybų schemas – menki uždarbiai ar vis dėlto paties žmogaus charakteris?
– Esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo asmenybės. Tokių atvejų būta net NBA, tai kas ten gali trūkti? Greičiausiai tai godumas, troškimas gyventi virš savo galimybių. Šeimoje įdiegtos vertybės taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Nemanau, kad kuklus atlyginimas gali pateisinti dalyvavimą manipuliacijose. Jei tau nepakanka – keisk profesiją, vasarą investuok į savo tobulėjimą, kad užsidirbtum daugiau.
– Remdamiesi savo patirtimi, kaip nustatyti ribą, kada krepšininkui derėtų užbaigti sportinę karjerą, jei iš jos nepragyvena, ir pasukti kitu keliu?
– Sudėtingas klausimas. Manyčiau, pirmiausia reikia vertinti traumų situaciją. Jei nuolat kamuoja sveikatos problemos ir iki 28 metų nepavyksta pakilti aukščiau, tebesi NKL lygyje – tai rimtas signalas, ypač jei nesulaukia susidomėjimo iš LKL ar užsienio klubų. Krepšininkų Lietuvoje nėra tiek daug, todėl jaunas ir gerai NKL pasirodantis žaidėjas turėtų sulaukti dėmesio. Jei to nėra, vertėtų rimtai .
„Ilgoji pertrauka": geriausi Eurolygos laisvieji agentai
