Kristianas Kullamae su Panevėžio „Lietkabeliu" pirmąkart susijungė 2022–2023 metų sezone. Estų talentas tuomet demonstravo solidų žaidimą, vidutiniškai rinkdamas po 13 taškų per susitikimą, ir greitai įsitvirtino tarp pagrindinių ekipos figūrų.
Išbuvęs vieną sezoną Lietuvoje, krepšininkas išvyko į Ispaniją, kur atstovavo Bilbao „Surne Basket" klubui. Ten jis vėl patvirtino savo aukštą meistriškumo lygį. Deja, antraisiais metais Ispanijoje gynėją ištiko pirma rimta trauma per visą karjerą, dėl kurios jis neteko vietos komandos sudėtyje.
Būtent tada paso estui „Lietkabelis". Žaidėjas ilgai nesvarstė ir sutiko grįžti, mat puikiai pažinojo klubo aplinką bei vyriausiąjį trenerį. Šiuo metu Kullamae demonstruoja geriausią savo pasirodymą LKL, kurią remia „Betsson", istorijoje ir kartu su komanda siekia medalių.
LKL akademija kalbino „Lietkabelio" gynėją apie patirtį Ispanijos krepšinyje, šaudymo meną ir jo vaidmenį dabartinėje komandoje.
– 2021–2022 metų sezone rungtyniavote Ispanijos Burgoso „San Pablo" klube, tačiau tas laikotarpis nebuvo pats sėkmingiausias. Ar tikėjotės, kad netrukus sulauksite kvietimo iš Europos taurėje rungtyniaujančios komandos? Ar tai buvo netikėtumas?
– Tikrai taip, laikas Ispanijoje buvo sudėtingas. Ieškojau vietos, kur galėčiau atskleisti savo potencialą aukščiausiame lygyje, ir likimas man nusišypsojo – sulaukiau „Lietkabelio" pasiūlymo. Taip pat esu įsitikinęs, kad mano pasirodymai Estijos nacionalinėje rinktinėje suvaidino svarbų vaidmenį. Tikiu, kad niekas nenutinka atsitiktinai. Buvau nepaprastai dėkingas Nenadui Čanakui ir visai organizacijai už suteiktą šansą.
– Atvykęs į „Lietkabelį" iškart tapote vienu svarbiausių komandos žaidėjų, sezoną baigdamas su 13 taškų vidurkiu. Kas lėmė tokį greitą adaptacijos procesą?
– Didžiausią įtaką turėjo ankstesnė patirtis aukštame lygyje. Ne kiekvienam pavyksta patekti į Ispanijos lygos klubą, tad man tikrai pasisekė. Tačiau geras žaidimas „Lietkabelyje" manęs nestebino – gavau puikią galimybę ir pasitikėjau trenerio sistema. Kaip jau sakiau, ankstesnė patirtis stiprioje lygoje palengvino prisitaikymą tiek Europos taurėje, tiek LKL, kurią remia „Betsson".
– 2022–2023 metų sezonas klubui buvo itin derlingas: pasiekėte Europos taurės aštuntfinalį, iškovojote LKL, kurią remia „Betsson", ir Citadele KMT bronzą. Kuris laimėjimas jums asmeniškai brangiausias?
– Man labiausiai įsiminė Europos taurės aštuntfinalis, nes tai buvo mano debiutinis sezonas tokio lygio tarptautinėse varžybose. Tiesa, šiek tiek gaila, kad nepavyko žengti į ketvirtfinalį. Vis dėlto susirėmėme su labai stipriomis ekipomis ir iškovojome įspūdingų pergalių – tiek namie Panevėžyje, tiek išvykose. Visos šios akimirkos pavertė tą sezoną išskirtiniu.
– Po metų Panevėžio klube pasirašėte vienerių metų kontraktą su Bilbao „Surne Basket" ekipa. Kas nulėmė šį sprendimą? Ar troškote grįžti į Ispanijos pirmenybes ir parodyti, kad tapote kur kas pajėgesniu krepšininku?
– Kaip minėjote, per pirmąjį etapą Ispanijoje neturėjau daug galimybių įrodyti savo vertę aikštėje. Tada dar buvau visai jaunas, o praėjus šiam sezonui gerokai suaugau, įgijau patirties aukštesniame lygyje ir panorau dar sykį išmėginti jėgas Ispanijoje. Bilbao organizacija ir pats miestas atrodė ideali vieta man, tad sprendimas kilo savaime. Tiesiog troškau įsitikinti, kad pajėgiu rungtyniauti su stipriausiomis Ispanijos lygos ekipomis ir žaidėjais.
– Pastebėjau, kad viename interviu bendravote ispaniškai. Kada suspėjote įvaldyti šią kalbą? Ar ji atėjo natūraliai, ar teko rimtai pasimokyti?
– Ispanijoje jau buvau praleidęs penkerius metus, todėl kalba atėjo savaime. Taip pat stengiausi kalbėtis su komandos draugais rūbinėje būtent ispaniškai. Žinoma, lankiau ir kalbos pamokas, kurios padėjo. Dėl to galėjau duoti interviu ispanų kalba ir laisvai bendrauti su komandos draugais jų gimtąja kalba.
– Pirmasis sezonas Bilbao klostėsi puikiai, tačiau antraisiais metais jūsų rezultatyvumas gerokai krito. Kas tam turėjo didžiausią įtaką – komandos komplektacija, trenerio požiūris ar fizinė būklė?
– Manau, viskas turėjo reikšmės. Tai buvo sudėtingi metai, nes pirmą kartą karjeroje susidūriau su rimtu sveikatos išbandymu. Tokia situacija man buvo nauja, ir, deja, nepavyko atsigauti taip, kaip tikėjausi. Vis dėlto, kaip esu sakęs, niekas neįvyksta be priežasties.
– Po dvejų metų Ispanijos klube sulaukėte N. Čanako skambučio. Ar šis pokalbis priminė pirmąjį po sezono Burgose?
– Tiesą pasakius, ne itin. Jau buvau rungtyniaęs „Lietkabelyje" ir ta patirtis man paliko gerą įspūdį, todėl apsispręsti nebuvo sunku. Panevėžyje jaučiausi laimingas ir užmezgiau tvirtus ryšius su visais dar per pirmąjį etapą. Tuo metu ieškojau tinkamos vietos atsigauti po traumos ir atgauti tikėjimą savo jėgomis. Be to, „Lietkabelis" dalyvauja Europos taurėje ir LKL, kurią remia „Betsson" – mano akimis, nepakankamai įvertintoje lygoje. Visos šios aplinkybės lėmė, kad grįžti į Panevėžį buvo labai paprasta.
– Kalbant apie „Lietkabelio" strategą – kokios N. Čanako savybės labiausiai padeda jauniems krepšininkams augti?
– Man imponuoja tai, kad jis pats yra žaidęs aukščiausiame lygyje. Jis puikiai supranta, kaip krepšininkai galvoja ir kaip reaguoja įvairiose situacijose. Ispanijoje susidūriau su tuo, kad kai kurie treneriai nesuvokia savo auklėtinių, nes patys nėra žaidę profesionaliai. Tuo tarpu N. Čanakas pažįsta kiekvieną savo žaidėją itin gerai. Jis žino jų charakterį, žaidimo manierą ir reakcijas aikštėje. Šios trenerio savybės mums nepaprastai vertingos.
Lygiai taip pat, kaip ir šiame sezone, Jamelas Morrisas, Vytenis Lipkevičius bei Gabrielius Maldūnas buvo mano bendražygiai dar pirmaisiais metais Panevėžio ekipoje. Ar tokie anksčiau susiklostę tarpusavio ryšiai prisideda prie pozityvios nuotaikos kolektyve tiek rungtyniaujant, tiek už parketo ribų?
Esu įsitikinęs, kad tokia bičiulystė suteikia didesnio tikėjimo savimi ir aplinkiniais. Lietuviai atlieka svarbų vaidmenį ne vien ant parketo, bet ir persirengimo kambaryje. Stiprūs santykiai su bendražygiais viską daro paprastesnį.
Demonstruojate aukščiausius savo karjeros rodiklius „Betsson" remiamoje LKL – vidutiniškai pelno 14,8 taško ir atliekate 3,2 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą. Ar šį sezoną kažką keičiate savo žaidime, palyginti su ankstesniais? Gal imtės didesnės atsakomybės atakuojant?
Nieko ypatingo nedarau, ko nebūčiau daręs anksčiau. Tiesiog rungtyniauju taip, kaip visada tai dariau, ir kasdien atiduodu viską treniruotėse – dabartinis sezonas yra to atspindys. Tikiu, kad niekas neįvyksta šiaip sau. Vienintelis pokytis nuo mano pirmojo sezono Panevėžio klube – mano amplua. Iš pradžių buvau įžaidėjas, dabar gi rungtyniauju atakuojančio gynėjo pozicijoje. Manau, sugebu žaisti abiem numeriais, tačiau klubas kartu su treneriu nutarė, jog šiemet būsiu antras numeris. Stengiuosi tiesiog adaptuotis prie aplinkybių ir parodyti geriausią savo versiją.
Jūsų karjeros tritaškių pataikymo procentas išties įspūdingas. Ar jūsų tėvas, legendinis Estijos krepšininkas, dar vaikystėje skatino tobulinti šį gebėjimą?
Išties daug metų iš toli ir šlifuoju šį elementą kasdien. Aukštas pataikymas susideda iš daugybės smulkmenų, tačiau įsitikinęs, kad būtinas ir įgimtas talentas – ne viską įmanoma pasiekti vien kruopščiu darbu. Aišku, tėtis buvo puikus šaulys, tad galbūt paveldėjau metiko genus (šypsosi). Privalau pasikliauti savimi ir kiekvieno metimo metu tikėti, kad kamuolys skries į krepšį.
Šių metų sausio 18-ąją surinkote 24 taškus dvikovoje su Utenos „Juventus" ir prasibrovėte į Citadele KMT finalinį ketvertą. Daugelis laikė jus turnyro autsaideriais, vis dėlto iškovojote bronzą. Kas, jūsų manymu, lemia tai, kad Panevėžio ekipa, nepaisant įvairių sunkumų, kiekvieną sezoną išlieka tarp pretendentų į apdovanojimus?
Kolektyvas pelnė nemažai medalių per pastaruosius kelerius metus, todėl atsakomybės našta ir lūkesčiai gerokai išaugo. Kiekvienose rungtynėse grumiamės vieningai. Toks nusiteikimas formuojamas persirengimo kambaryje. Taip pat visa organizacija labai prisideda, kad jaustumėmės didžiulės šeimos nariais. Šis pasitikėjimas motyvuoja kovoti vienas už kitą ir atiduoti dar daugiau, ypač susitikimuose, kai grumtynės vyksta dėl medalio.
Reguliarusis sezonas artėja prie finišo. Kokius tikslus keliate sau asmeniškai ir visam kolektyvui?
Norėčiau išvengti traumų ir dalyvauti lemiamose dvikovose. Klubui linkiu pratęsti medalių seriją ir kovoti dėl kiekvienos pergalės. Nebus paprasta, nes ketvirtfinalyje laukia rimtas oponentas. Pamatysime, kaip susiklostys, tačiau, savaime suprantama, mūsų siekis – medalis.
Galiausiai negaliu nepasiteirauti apie jūsų žaidimo metu nuolat pastebimą detalę – iškištą liežuvį. Ar kada nors rungtynių ar treniruočių metu teko įsikąsti sau į liežuvį?
– Tikrai originalus klausimas (šypsosi). Dar niekas manęs to nebuvo paklausęs, tačiau ne, tokio dalyko nesu patyręs. Esu gavęs traumų į veidą, bet, laimei, liežuvis liko sveikas. Tikiu, kad taip bus ir ateityje.
„Ilgoji pertrauka": „Ryto" komandos komplektavimo galvosūkis – Marčiulionio atlyginimas, Lukošiaus perspektyvos, kuriuos žaidėjus derėtų paleisti, ką verta išlaikyti, kokie krepšininkai būtų tinkami ekipai ir neaiškumai dėl Žibėno ateities
