Klaipėdos „Neptūnas“ šį vakarą sieks išgyventi – savo aikštėje priims Vilniaus „Lietuvos rytą“ per ketvirtas „Betsafe–LKL“ pusfinalio serijos rungtynes ir privalės laimėti norėdamas tęsti kovą dėl vietos finale.
„Neptūno“ treneris Kazys Maksvytis pernai kovėsi LKL finale treniruodamas Panevėžio „Lietkabelį“.
Tąkart pusfinalyje pavyko įveikti „Lietuvos rytą“, tačiau šiemet situacija – sudėtingesnė. „Lietuvos rytas“ pirmauja serijoje 2-1 ir šį vakarą galės sugrįžti į finalą.
Bendraudamas su LKL.LT „Neptūno“ treneris atskleidė, kad šių metų atkrintamosios varžybos jam ypatingos. Dėl to jis paprašė šeimos supratimo ir ėmėsi netradicinių žingsnių.
„Mažiau esame pasiskirstę šeimos darbais, – sakė K. Maksvytis. – Iš anksto įspėjau, kad mažiau dalyvausiu vaikų nuvežime į darželį ar panašiai. Ačiū, kad žmona supranta ir pasiima didesnį krūvį.“
Treneris neslėpė, kad po nesėkmių būna ir bemiegių naktų, todėl stengiasi nepersivalgyti ir nevartoti energetinių ar stipriųjų gėrimų.
Be to, K. Maksvyčiui nuo šiol negalėsite perduoti linkėjimų socialiniu tinklu „Facebook“ – jame trenerio tiesiog neliko.
„Nusprendžiau daugiau laiko skirti darbui ar knygų skaitymui, – savo žingsnį aiškino K. Maksvytis. – Turbūt mano draugų ratas pasidarė perdėtai didelis ir sukelia daug nereikalingų emocijų. Esu pritraukiamas prie draugų, prie kurių nenoriu būti pritrauktas. Visur naudoja mano vardą, tad nusprendžiau, kad geriau išsitrinsiu.“
Be to, treneris atskleidė, kodėl praėjusią vasarą grįžo į krepšinį. Anot jo, viena priežasčių – noras būti šalia tėčio, kuris šiemet vasarį mirė.
„Nežinau, kaip baigsis sezonas, bet turbūt būsiu dėkingas likimui, kad padėjau išeiti iš pasaulio tėčiui, paskutinius pusę metų buvau šalia jo. Vien tai buvo paskata grįžti į Klaipėdą“, – tramdydamas ašaras sakė K. Maksvytis.
Duodamas interviu LKL.LT K. Maksvytis taip pat kalbėjo apie „Neptūno“ krizę sezono viduryje, naują valdžią ir pirmąją savo darbovietę – šašlykų kepėjo pareigas: „Jei reikės kažkam – drąsiai gali kviesti – padėsiu“, – šypsojosi šašlykų kepėjo amato nepamiršęs K. Maksvytis.
