Nuo 1930-ųjų FIFA Pasaulio čempionatas pagimdė dešimtis legendų. Tačiau tik nedaugelis iš jų turėjo tai, ko reikia ir kaip žaidėjui, ir kaip komandos vadui – gebėjimą pakelti aplinkinius tada, kai spaudimas yra didžiausias. Įsibėgėjant šių metų Pasaulio čempionatui norime prisiminti šešis kapitonus, kurių lyderystė tapo neatsiejama jų triumfo dalimi.
Ko tikėtis iš šio straipsnio
- Maradona buvo unikalus – jis laimėjo ne sistema, o genialumu
- Beckenbaueris sukūrė gynėjo-lyderio archetipą, kuriuo treneriai naudojasi iki šiol
- Cannavaro įrodė, kad gynybos disciplina gali būti lygiai tokia pat veiksni kaip ir puolimas
- Cafu – vienintelis žmogus istorijoje, žaidęs trijuose iš eilės Pasaulio čempionato finaluose
- Messi 2022-aisiais atsakė į klausimą, kurį jam uždavinėjo dvidešimt metų
- Deschamps – itin reta figūra: čempionas ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris
Diego Maradona — genijus be scenarijaus
Jei FIFA Pasaulio čempionato istorijoje yra žmogus, kuris laimėjo turyrą beveik vienas, tai yra jis. 1986-ųjų Meksikoje Maradona ne tik buvo geriausias žaidėjas – jis buvo visa Argentinos atakos filosofija.
Kiti čempionai rėmėsi organizuota sistema ir kolektyvine drausme. Maradona griovė oponentus kūrybiškumu ir nenuspėjamumu. Ketvirtfinalyje prieš Angliją per vienas rungtynes sukūrė du ikonų įrašytus momentus futbolo istorijoje: ranka įmuštas įvartis ir solo prasilenkimas pro penkis gynėjus, kurį FIFA vėliau paskelbė „Šimtmečio įvarčiu”.
Tačiau tai, kas išskiria Maradoną kaip kapitoną, nėra tik asmeninė klasė. Jo gebėjimas perduoti pasitikėjimą komandai, kuri be jo būtų buvusi labai vidutiniška, yra tas x veiksnys, kurio jokia statistika neužfiksuoja.
Kodėl jis pirmas: niekas kitas mūsų sąraše taip radikaliai nepakeitė turnyro baigties vien savo buvimu aikštėje.
Franz Beckenbauer — gynėjas, kuris diktavo žaidimą
„Der Kaiser” – tai ne tik pravardė. Beckenbaueris 1974-aisiais Vakarų Vokietijoje buvo toks lyderis, prie kokio futbolas tada dar nebuvo pratęs – jis nesislėpė gynyboje, o iš ten valdė visą žaidimą.
Tuo metu gynėjo vaidmuo buvo aiškiai apibrėžtas: stovėk savo pusėje ir nepraleisk. Beckenbaueris nubraukė šią taisyklę: jis žengdavo į priekį, inicijuodavo atakas, diktuodavo tempą. Tai, ką jis darė aikštėje, vėliau tapo trenerių vadovėlių modeliu visame pasaulyje.
Svarbiausia – jis tai padarė finale prieš Johano Cruyffo „Total Football” Olandijos rinktinę, kuri tuo metu laikyta revoliucingiausia komanda pasaulyje. Vakarų Vokietija laimėjo 2:1 savame stadione, ir Beckenbauerio taktinis suvokimas buvo lemiamas tos pergalės veiksnys.
Verta paminėti ir 1966-uosius – jis buvo to paties finalo pralaimėjusioje pusėje prieš Angliją. Po aštuonerių metų grįžo jau kaip nugalėtojas.
Fabio Cannavaro — mažas ūgiu, bet didžiausias aikštėje
2006-ųjų Vokietijoje Italija turėjo tik vieną aiškų lyderį gynyboje – ir tai buvo Cannavaro. Komanda per visą turnyrą praleido tik du įvarčius, o finale prieš Prancūziją trofėjus buvo iškovotas baudinių serijoje.
Cannavaro ne tik dirbo – jis buvo gynybos architektūros širdis. Paprastai elitinio vidurio gynėjo ūgis ir fiziniai parametrai yra neatsiejami nuo sėkmės. Cannavaro juos kompensavo kuo kitu: nepaprastu pozicionavimu, reakcija ir sprendimų greičiu. Tai buvo ne atletizmo, o intelekto triumfas.
136 žaidimai Italijos rinktinėje nuo 1997 iki 2010 metų – tai skaičius, bylojantis apie pastovumą, retai pasitaikantį net ir tarp geriausių.
Cafu — dešiniojo gynėjo epitomas
Trys finalai iš eilės. 1994 m. – laimėtas. 1998 m. – pralaimėtas Prancūzijai. 2002 m. – vėl pakelta taurė. Tokios trajektorijos futbolo istorijoje beveik nėra.
Cafu nebuvo ta figūra, kuri domino spaudą ar diktavo taktiką rūbinėje. Jo autoritetą rodė veiksmai aikštėje: nesiliaujantis slinkimas dešiniuoju flangu, kryžminiai perdavimai, nuolatinis darbas gynyboje ir puolime. Jis buvo ryšys tarp dviejų žaidimo fazių.
Svarbiausia – jis sugebėjo nesipykti su ego: 2002-ųjų Brazilijos komandoje žaidė Ronaldo, Ronaldinho ir Rivaldo. Cafu, kaip kapitonas, išlaikė komandos balansą ir leido šioms žvaigždėms spinduliuoti nesuardydamas grupės vienybės.
Po finalo Cafu viešai pagerbė savo gimtąjį miestą – tai nedidelis gestas, atskleidžiantis žmogų, kuris net triumfo akimirką neprarado žemės po kojomis.
Beje, šiame Pasaulio čempionate tarp lažybų bendrovių Brazilija taip pat laikoma viena iš favoričių.
Lionelis Messi — atsakymas, kurio visi laukė
Dvidešimt metų vienas klausimas lydėjo Messi karjerą: ar jis gali tai padaryti rinktinei? Keturi Pasaulio čempionatai atėjo ir praėjo. 2022-aisiais Katare klausimas gavo atsakymą.
Tai, kas išskyrė Messi 2022-aisiais, nebuvo tik jo du įvarčiai finale prieš Prancūziją. Tai buvo tai, kaip jis elgėsi po pirmojo grupių etapo pralaimėjimo Saudo Arabijai – ne panika, ne emocijų praradimas, o tylus ryžtas perlaužti situaciją. Komanda sekė paskui jį ne todėl, kad jis šaukė ar gestikuliavo, o todėl, kad jo ramybė buvo užkrečiama.
Palyginimas su Maradona lydėjo Messi visą karjerą ir retai kada jam padėjo. 2022-aisiais jis pagaliau galėjo atsikvėpti – ne todėl, kad pasidarė lygus Maradonai, o todėl, kad sukūrė savą Pasaulio čempionato istoriją.
Negana to, Messi ir toliau išlieka vienas svarbiausių 2026 FIFA pasaulio čempionato lyderių.
Didier Deschamps — žmogus, laimėjęs du kartus
Deschamps futbole vadintas „vandens nešėju” – tai iš pirmo žvilgsnio gali skambėti žeminančiai, bet iš tikrųjų tai yra aukščiausia pagalba. Kiekviena čempionų komanda turi žaidėją, kuris daro niekam nepastebimą , bet labai svarbų darbą.
1998-aisiais kaip žaidėjas, 2018-aisiais kaip treneris – toks dvigubas pasiekimas yra unikalus šiuolaikiniame futbole. Be Beckenbauerio ir Mario Zagallo jis yra trečias žmogus visoje turnyro istorijoje, sugebėjęs tai padaryti.
Kaip treneris Deschamps transformavo Prancūziją į pragmatiškos, bet veiksmingos futbolo komandos modelį. Jis turėjo Mbappé, Griezmann, Pogba ir Varane – tai galėjo tapti nevaldomu ego išsiveržimu. Tačiau tai neįvyko ir tai yra dar vienas jo pasiekimas.
Trumpa apžvalga: ką šie šeši kapitonai turi bendro
Skirtingi žaidimo stiliai, skirtingos epochos, skirtingos pozicijos aikštėje. Tačiau visi šeši pasižymėjo tomis pačiomis savybėmis, kurias futbolo ekspertai nuosekliai išskiria kaip čempionų bruožus: drąsa lemiamais momentais, gebėjimas nuraminti aplinkinius esant spaudimui, komandos interesų iškėlimas aukščiau savų.
2026-ųjų FIFA Pasaulio čempionate – nauji kapitonai, naujos istorijos. Klausimas – kuris iš jų po liepos 19-osios papildys šį sąrašą.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar yra žmonių, laimėjusių Pasaulio čempionatą ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris?
Taip, šį retą pasiekimą yra įgyvendinę tik trys žmonės: Franzas Beckenbaueris (Vakarų Vokietija), Mario Zagallo (Brazilija) ir Didier Deschamps (Prancūzija).
Kas laikomas geriausiu Pasaulio čempionatą laimėjusiu kapitonu?
Tai visada bus subjektyvus vertinimas, tačiau daugelis ekspertų ir sirgalių šioje diskusijoje pirmą vietą skiria Diego Maradonai. Jo 1986-ųjų pasirodymas išlieka nepralenkiamas tuo, kiek vienas žmogus gali nulemti turnyro baigtį.
Kas buvo jauniausias Pasaulio čempionato laimėtojas su kapitono raiščiu?
Argentinos gynėjas Danielis Passarella 1978-aisiais pakėlė trofėjų būdamas 25 metų ir 30 dienų. Jis nepateko į šį sąrašą, tačiau yra jauniausio čempiono kapitono rekordininkas visoje turnyro istorijoje.
Kiek Pasaulio čempionatų Cafu laimėjo su Brazilija?
1994-aisiais JAV ir 2002-aisiais Japonijoje bei Pietų Korėjoje. Be to, 1998-aisiais Prancūzijoje jis žaidė finale, kuriame Brazilija pralaimėjo šeimininkei. Trys finalai iš eilės – unikalus rekordas.