Panevėžio „Lietkabelio" gretose šį sezoną rungtyniauja keletas krepšininkų, kurie anksčiau jau vilkėjo šio klubo marškinėlius. Džordžo Gagičiaus sugrįžimai į Aukštaitijos sostinę buvo tapę savotiška tradicija, tačiau šįkart serbo keliai su klubu nebesusikryžiavo.
35 metų vidurio puolėjas prisipažįsta, kad širdyje puoselėjo viltį vėl prisijungti prie panevėžiečių ir to nuoširdžiai troško, vis dėlto klubo vadovybė turėjo kitokią viziją.
Nepaisant to, apie karjeros pabaigą jau .
Šį sezoną Dž. Gagičius startavo Irane, kur atstovavo Amolo „Kalleh" ekipai. Tačiau šalyje įsiplieskus protestams ir kariniam konfliktui, krepšininkas buvo priverstas palikti valstybę ir persikėlė į Dubajų, kur dabar gina „Shabab Al Ahli" klubo garbę.
„Sezoną pradėjau Irane, bet ten prasidėjo visi tie neramumai ir mums pasisekė, kad spėjome laiku išvykti. Atvykau į Dubajų, tačiau konfliktas persikėlė ir čia, ir
Šiuo metu viskas tvarkoje – esu čia kartu su šeima, mėgaujamės gyvenimu. Oras nuostabus, nėra per karšta, todėl kasdien stengiamės kuo daugiau laiko praleisti smagiai", – dalijosi „Shabab Al Ahli" komandos centras.
– pokalbis su serbu apie intensyvius metus, vasarą be poilsio, ryšį su „Lietkabeliu" ir svajonę dar čia sugrįžti.
– Džordže, koks yra profesionalaus krepšininko gyvenimas tokiame mieste kaip Dubajus?
– Tai solidus klubas, turintis didžiulį sporto kompleksą su futbolo, krepšinio, tinklinio ir kitų sporto šakų aikštynais. Krepšinyje mums sekasi puikiai: iškovojome taurę, laimėjome lygą, Prezidento taurėje užėmėme antrąją vietą, o netrukus sezoną baigsime Viceprezidento taurės varžybomis.
Man kaip profesionalui čia idealios sąlygos, ypač dabar, kai esu veteranas. Treniruojamės vieną kartą per dieną, nėra per didelio spaudimo, nereikia daug keliauti. Gyveni Dubajuje, turi pakankamai laiko ir galimybių atsigauti. Viskas tiesiog puiku. Galiu skirti dėmesio šeimai, todėl man čia labai patinka. Be to, turime gerus rezultatus, o tai visada kelia nuotaiką – visi komandoje laimingi. Ypač po visko, ką patyriau Irane, tai tikras atsistatymas (juokiasi).
– Kaip jautėtės, kai vos persikėlęs į, atrodytų, saugią vietą, sužinojote, kad oro atakos pasiekė ir JAE?
– Taip, išvykau iš Irano ir staiga prasidėjo oro atakos čia. . Laimei, tai tęsėsi neilgai. Dabar jokio nerimo nebejaučiame, viskas vyksta įprastai, žmonės ramūs, dirbantys čia – liko savo vietose, turistai ir toliau atvyksta. Šiuo metu jokio pavojaus nejuntame. Kartais atrodo, kad žiniasklaida viską perdėjo – nuomonių formuotojai dalijosi vaizdo įrašais ir kėlė paniką, o aš tuo metu galvojau: žmogau, aš gyvenu šiame mieste, viską mačiau savo akimis ir tikrai jaučiausi saugiai. Tai, kad atsivežiau čia šeimą, rodo, jog nuoširdžiai taip jaučiuosi. Klube dirba nuostabūs žmonės, kurie daro viską, kad mėgautumėmės gyvenimu čia.
– Turbūt nedaugelis skaitytojų yra susipažinę su JAE krepšinio lyga ir jos lygiu – gal galėtumėte ją apibūdinti?
Jungtiniuose Arabų Emyratuose veikia keletas klubų, disponuojančių solidžiais biudžetais ir kokybiškais krepšininkais – tokie kaip „Al Naser" ar „Al Sharjah" visada kelia rimtą iššūkį. Be to, dalyvavome WASL turnyre, kuriame taip pat netrūksta pajėgių ekipų. Dubajuje egzistuoja konkurencija – žinoma, ji neprilygsta europiniam lygiui, tačiau čionykštis krepšinis tikrai nėra silpnas. Klubai pasitelkia stiprius legionierius ir pasižymi gerai organizuota struktūra. Dar vienas privalumas, primenantis Lietuvą – didžiausias atstumas tarp aikštelių maždaug toks pat kaip nuo Panevėžio iki Klaipėdos (šypsosi). Pusantros valandos kelionė nuosavu automobiliu, jokio streso – ir jau esi vietoje. Tiesa, WASL varžybose tenka keliauti į Katarą ar Kuveitą, tačiau vietiniame čempionate viskas labai patogu.
– Ar teko apsilankyti „Dubai" komandos susitikimuose Adrijos lygoje ar Eurolygoje?
– Taip, susitikdavome, pavyzdžiui, su buvusiais bendražygiais – Avramovičiumi ir kitais. Jie treniruojasi toje pačioje bazėje kaip ir mes, todėl dažnai matydavomės. Dabar jie vėl grįžo į Dubajų, tik Adrijos lyga neleido rengti rungtynių šiame mieste. Suprantu lygos poziciją, bet kaip vietinis gyventojas galiu patvirtinti – čia tikrai nėra jokių kliūčių organizuoti varžybas.
– Kiek Dubajaus gyventojai domisi krepšiniu?
– Ne taip intensyviai kaip Lietuvoje, bet žiūrovų sulaukiame. Čia visiškai kitokia kultūra, mieste gyvena daugybė užsieniečių, vietinių gyventojų nėra tiek daug. Tad sirgaliai nėra tokie aistringi, bet savo gerbėjų ratą tikrai turime.
– Dabar turbūt puikiai suvokiate, kodėl veteranus karjeros saulėlydyje taip vilioja Azijos ir Artimųjų Rytų rinkos. Čia ne vien finansinis aspektas lemia.
– Taip, suprantu. Tačiau, pavyzdžiui, praėjusią vasarą praleidau Kinijos pirmenybėse – ten rodžiau puikų žaidimą, statistika buvo tiesiog neįtikėtina, bet gyvenimo būdas ir kultūra man paprasčiausiai netiko. Viskas labai priklauso nuo konkrečios šalies. JAE gyvenimas man patinka kur kas labiau, ir tai tikrai ne vien dėl pinigų – galiu tai atvirai patvirtinti.
– Kadangi jau prisimename mūsų pokalbį iš praėjusios vasaros… Ar vis dar laikotės Jovanos Čanak sudaryto mitybos režimo?
– (Šypsosi). Taip, jis man nepaprastai padėjo – tada per pusantro mėnesio atsikračiau 18 kilogramų ir jaučiausi geriau nei bet kada anksčiau, visiškai nepraradęs jėgų. Laikiausi tiek mitybos, tiek treniruočių grafiko. Tai leidžia jaustis puikiai. Žinoma, Kinijoje ne visas maistas man buvo priimtinas, tad kartais užsukdavau į KFC, o Irane virtuvė labai skani, bet kalorijų nestokojanti – nebuvo lengva griežtai visko laikytis. Dabar, sezono pabaigoje, esu atgavęs gal 4–5 kilogramus, nedaug. Laukiu vasaros, kai galėsiu vėl grįžti į režimą.
– Atsižvelgiant į tai, kad žaidžiate antrąjį sezoną be pertraukos, nes vasarą praleidote Kinijoje – ar jaučiate nuovargį?
– Atvirai kalbant, kiekvieną sezoną geriausią formą pasiekiu būtent jo pabaigoje. Galbūt šiek tiek nuovargio yra, bet apskritai jaučiuosi gerai. Truputį nerimavau, kaip pavyks sužaisti du sezonus iš eilės, juk man jau 35-eri, tačiau tikrai nesijaučiu išsekęs. Visiškai. Nors Irane treniruotės buvo intensyvios, o aš žaisdavau po 40 minučių kiekvienose rungtynėse. Energijos turiu pakankamai, žaidžiu gerai, o šią vasarą planuoju pailsėti dešimt dienų ir tada vėl pradėti ruoštis naujam sezonui.
– Kokia buvo jūsų patirtis Irane?
Tai sena civilizacija su nuostabiais žmonėmis – apie juos negalėčiau ištarti nieko neigiamo. Nei apie vietinius gyventojus, nei apie patį klubą. Atlyginimai taip pat visuomet būdavo išmokami punktualiai. Galbūt jie nedisponuoja didžiausiais biudžetais ar idealiausiomis sąlygomis, tačiau deda visas pastangas, kad jaustumeis komfortiškai ir saugiai. Gyvenau Amolo mieste, prie pat Kaspijos jūros pakrantės, ir vietiniai nuolat rodė rūpestį bei šilumą.
Vienas epizodas ypač įstrigo atmintyje: gatvėje pamesčiau piniginę. Galvojau – pinigai nesvarbu, svarbiausia atgauti dokumentus. Piniginėje laikiau fizinio rengimo trenerio mokėjimo kortelę, kurion jis pervesdavo grynuosius. Taip atsiskaitydavau vietine valiuta. Būtent per šią kortelę vietiniai sugebėjo mane surasti – paskambino į banką, rado trenerį ir grąžino piniginę. Iš jos nebuvo dingę absoliučiai nieko. Įsivaizduokite – jokių stebėjimo kamerų, galėjai ramiai pasiimti pinigus ir niekas nebūtų sužinojęs. Vidutinis atlyginimas ten siekia maždaug 200 dolerių, o piniginėje gulėjo apie 1000 dolerių – tokią sumą būtina turėti gyvenant Irane. Ir žmonės nepalietė nė cento. Ar galite tuo patikėti? Niekas nebūtų pamatęs. Tenykščiai tiki karma.
Iki protestų pradžios Irane jaučiausi puikiai, netgi atsivežiau šeimą – mums ten patiko. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis per vieną naktį. Tapo nesaugu išeiti į gatvę. Spėjau palikti šalį dar prieš tai, kai buvo atakuoti oro uostai. Be to, buvo atjungtas internetas – likau be jokios informacijos, maždaug penkiolika dienų negalėjau susisiekti su artimaisiais. Klubas kažkaip surado būdų ir paskambino. Būdamas Irane nesuvokiau viso masto to, ką vėliau perskaičiau grįžęs į Serbiją.
Kai paskambinau į Serbijos ambasadą Teherane, man pasakė, kad jie patys jau porą savaičių yra visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio ir negali su niekuo susisiekti. Laimė, kad galiausiai viskas baigėsi sėkmingai.
Pirmiausia grįžau į Serbiją, praleidau čia savaitę, o tada išvykau į Dubajų. Išvykti nebuvo paprasta – skrydžių buvo labai mažai. Keliavau per Stambulą, nes alternatyva buvo tik per jį arba Dubajų.
Taip, taip – jie paėmė mano pasą, nes norint išvykti būtina gauti išvykimo vizą. Dėl šios priežasties susiklostė taip, kad šeima išskrido, o aš turėjau pasilikti dar trims ar keturioms dienoms. Klubas norėjo, kad dar sužaisčiau rungtynes, tačiau pasakiau, jog nesijaučiu saugiai ir noriu išvykti. Galiausiai gavau leidimą tai padaryti. Faktas, kad be paso niekada nesijauti visiškai saugus – jaučiesi priklausomas.
Negaliu kategoriškai teigti „niekada". Nežinau, kas nutiks rytoj. Šiuo metu situacija tokia, kad neatrodo, jog galėčiau grįžti, tačiau ateitis nežinoma.
– Į „Lietkabelį" (Juokiasi)? Jei atvirai, tikėjausi jų pasiūlymo vasarą, jo nesulaukiau, viskas gerai, tai klubo sprendimas. Gal jie neliko manimi patenkinti ir nepasiūlė grįžti. Gal ir norėtųsi Europoje sužaisti dar 1–2 metus, bet dabar Dubajuje jaučiuosi gerai. Kas žino, kaip bus?
– Ar gerai suprantu, kad „Lietkabelis" yra vieta, kur norėtumėte baigti karjerą?
– Po „Partizan" tai yra klubas, kuriam jaučiu didžiausias emocijas. Klubui, miestui, žmonėms, turiu čia puikių draugų: kapitoną, Gabrielių, Dovį, Orkę, kurio čia nebėra, bet palaikome ryšį. Taip pat susirašome su Žemaičiu ar Normantu. Žinoma, norėčiau čia sužaisti dar metus. Mano žmona taip pat susirado čia draugų, puikiai sutarė su Lipkės, Gabo žmonomis, visi jautėmės čia kaip namie. Tai klubas, kuris yra dalis manęs, praleidau čia praktiškai 4 metus.
Beje, noriu perduoti sveikinimus Vyteniui Lipkevičiui, kuris neseniai šventė gimtadienį. Su gimtadieniu, jaunasis kapitone (Juokiasi).
Dalykas, kuris parodo mūsų ryšį su klubu, buvo ir tas, kad man esant Irane sulaukiau žinučių, visi teiravosi, kaip laikausi. Vienu metu trumpam turėjau internetą, pamačiau tas žinutes ir supratau, kaip žmonės manimi rūpinasi. Nenadas skambino man gal 100 kartų, Aučyna ir kiti treneriai, žaidėjai taip pat bandė susisiekti. Tai rodo, koks yra mūsų ryšys – likome kaip šeima.
– Ar sezono metu vyko kažkokios kalbos su N.Čanaku apie galimybę jums grįžti?
– Palaikome ryšį, tačiau nemanau, kad tai, jog nesu Panevėžyje, buvo iš jo pusės. Manau, tai labiau kitų sprendimas, jie rado geresnių variantų ir viskas gerai, tai – verslas, nesame vaikai. Gal buvo maža galimybė grįžti, bet tik maža.
– Kiek iki šiol sekate „Lietkabelio" žaidimą ar bent rezultatus?
– Visi žino, nesu tas žmogus, kuris žiūri daug rungtynių, labiau mėgstu sėdėti ir gerti kavą (Juokiasi). Bet seku LKL, žinau, kad prasideda atkrintamosios. Nebus lengva, šį sezoną „Rytas" tapo ČL čempionu, jie rodo gerą žaidimą, „Žalgiris" yra Eurolygos komanda, „Neptūnas" žaidė Europos taurėje, „Šiauliai" stiprėja kasmet.
„Lietkabeliui" nėra lengva, suprantu, kad su Europos taurės režimu sunku po kelionių grįžti namo ir žaisti vietinius mačus. Žinau, jie turėjo traumų, bet linkiu jiems sėkmės. Mačiau, kad ir mano draugas Radičevičius grįžo, džiaugiuosi už jį.
– Visi grįžta: Jamelas, Nikola, Kristianas, tik ne jūs.
– (Juokiasi). Visi laukė manęs, gavau tikrai daug žinučių iš sirgalių, kurie manęs klausė, ar grįšiu. Nes visada būdavo, kad apie gruodį grįždavau. Norėčiau čia būti, bet toks verslas. Smagu, kad šis klubas susigrąžina žaidėjus, kurie čia žaidę anksčiau, tai parodė, kokia šeima „Lietkabelis" yra. Tas pats Nenadas šiam klubui atiduoda viską, ką turi, yra geras žmogus, geras treneris ir tai neša rezultatus.
– Kokia yra jūsų ketvirtfinalio prognozė „Lietkabeliui"?
– Tikiu, kad jie pateks į pusfinalį. Sezonas buvo sunkus dėl traumų, kelionių, Europos taurės, bet tokia darbo dalis.
– Kita vertus, prisiminkime sezoną, kai „Lietkabelis" traumų neturėjo.
– Gerai, bet kai turi sunkias keliones, neturi pakankamai laiko atsigauti. Taip nutinka. Nenadas su Aučyna tikrai daro gerą darbą. Papasakosiu istoriją: nesu tas žaidėjas, kuris mėgsta fizinio rengimo trenerius (Juokiasi). Bet ką man sakydavo Darius, klausydavausi visada. Jis man davė programą ir sakiau jam: brate, nagi… Jis atsakė: brate, ar gali bent kartą neverkti? Atsakiau: tu man duodi popierių, aš padarysiu viską, kas čia parašyta, bet aš turiu kažką tau pasakyti. Jis atsakė: tada gerai. Toks buvo mūsų susitarimas (Juokiasi).
Jis puikus treneris, jis rūpinasi žaidėjais, galvoja apie kiekvieną individualiai ir tai gero trenerio bruožas. Dėl to manau, kad traumos tikrai nėra susijusios su fiziniu rengimu.
– Paskutinis dalykas: ar likote nustebęs, kaip baigėsi jūsų buvusio Vilniaus „Wolves" klubo istorija?
– Girdėjau apie tai. Pasakysiu štai ką: turint tinkamus žmones, galima pasiekti sėkmę, tačiau tam būtinas laikas. Kaip minėjau anksčiau – finansai nėra svarbiausias veiksnys. Kai su „Lietkabeliu" išmetėme „Žalgirį" pusfinalyje, o Europos taurėje vos nepraėjome „Virtus" aštuntfinalyje, viskas sukosi ne apie biudžetus. Visi varžovai disponavo kur kas didesnėmis sumomis nei mes. Esmė slypi tinkamų žmonių parinkime ir nuosekliame darbe.
„Ilgoji pertrauka": sirgalių susirėmimų Klaipėdoje užkulisiai, „Ryto" premijų sistema, tinkamas lengvasis kraštas „Žalgiriui", kas galėtų pavaduoti Žibėną ir nepastebimi pokyčiai nacionalinėje krepšinio federacijoje
