Panevėžio „Lietkabelio" ekipa užbaigė žaidėjų paieškos procesą – strategas Nenadas Čanakas suformavo dvylikos krepšininkų branduolį, kuris atstovaus klubui Lietuvos krepšinio lygoje, Europos taurės varžybose bei Karaliaus Mindaugo taurės turnyre.
Klubo direktorius Jonas Mačiulis patvirtino, kad dar bus ieškomas tryliktasis narys, kadangi tokius reikalavimus kelia Europos taurės reglamentas, tačiau tai bus jaunas vietinis auklėtinis, tad komandos sudėties esmė nuo to nepasikeis. Tikėtina, kad šis krepšininkas aikštelėje pasirodys retai – panašiai kaip praėjusį sezoną buvo su Arnu Liandzbergu.
Apžvelgiant sudėties formavimą, pirmiausia verta aptarti įžaidėjų poziciją ir pagrindinį komandos gynėją Alexanderį Schumacherį. Amerikoje gimęs krepšininkas turi Šveicarijos pilietybę, todėl atstovauja šios šalies nacionalinei rinktinei. Senajame žemyne jis FIBA formato krepšinį patyrė tik atrankos cikluose, tad artėjantis sezonas taps tikru debiutu Europos klubiniame krepšinyje.
25 metų A.Schumacheris pasižymi puikiu kamuolio valdymu, gebėjimu išlaikyti šaltakraujiškumą organizuojant puolimą, efektyviai žaidžia dviejų prieš du situacijose, pasižymi stabiliu vidutiniu metimu ir sugeba prasiveržti tiek kaire, tiek dešine puse. Pagrindinė silpnybė – tolimi šūviai, kurių taiklumas per visą karjerą neviršijo 34,3 proc., o žemiausias rodiklis siekė vos 17,9 proc. – tokį jis demonstravo per 16 mačų praėjusį sezoną G lygoje, vilkėdamas „Long Island Nets" aprangą. Tą patį sezoną „Valley Suns" gretose per 23 susitikimus jo tritaškių tikslumas buvo 25,9 proc. Bendras karjeros statistinis vaizdas – 28 pataikyti iš 120 mestų, kas sudaro tik 23,3 proc. Šie skaičiai nedžiugina. Nepaisant to, šis gynėjas neabejotinai rinks taškus ir turėtų tapti rezultatyviausiu komandos žaidėju, o nuo jo pasirodymo didžiąja dalimi priklausys visos ekipos sezono sėkmė.
Kristianas Kullamae buvo arti pasilikimo Panevėžyje, tačiau Klužo Napokos „U-BT" pateikė dosnesnį finansinį pasiūlymą ir estas persikėlė į Transilvanijos sostinę. Jo vietą užėmė Ognjenas Jaramazas. Gerai Lietuvos sirgaliams pažįstamas serbas yra kovojęs aukščiausiame Europos lygyje, tačiau ten jis įsiminė kaip specifinių funkcijų atlikėjas – tiek Miuncheno „Bayern", tiek Belgrado „Partizan" ar Vitorijos „Baskonia" klubuose. Patikimas gynyboje krepšininkas buvo pasitelkiamas spausti oponentų įžaidėjus.
Akivaizdu, kad O.Jaramazas nėra Eurolygos lygio krepšininkas, ir tai aiškiai atsiskleidė jo pasirodyme Liublianos „Cedevita Olimpija" ekipoje – vos 5,3 taško per susitikimą. Vėliau sekė perėjimas į to paties miesto „Ilirija" klubą, kur jo rezultatyvumas Adrijos lygoje pakilo iki 11 taškų vidurkio. Silpnesnėje komandoje gynėjas demonstravo aiškius progreso požymius, prie taškų pridėdamas ir 5,5 rezultatyvaus perdavimo. Įspūdinga statistika, o duetas su A.Schumacheriu žada būti veiksmingas – abu sugeba valdyti kamuolį, abu moka kurti žaidimą, tačiau abiem trūksta patikimo tolimo metimo. O.Jaramazo atveju galima tikėtis, kad gavęs daugiau atsakomybės ir pasitikėjimo, jis realizuos metimus efektyviau nei trumpomis atkarpomis bandydamas išnaudoti kiekvieną progą prieš grįžtant ant suolelio. „Lietkabelyje" šiam krepšininkui lygiaverčio pakaitalo tiesiog nėra.
Kiti du gynėjai – Marius Valinskas ir Nojus Radžius. Dar du žaidėjai, kuriems trūksta stabilumo metant iš tolimo nuotolio. N.Radžius „Telšiuose" realizavo 28,9 proc. tritaškių, o ankstesniame LKL sezone pataikė 12 iš 37 metimų, kas sudaro 32,4 proc. Gynėjas dalyvavo 22 susitikimuose, aikštelėje praleisdamas vidutiniškai po 12 minučių – ateinančiame sezone jo reikšmė komandoje žymiai išaugs, nes jis taps pilnaverčiu rotacijos dalyviu.
M.Valinskas jau anksčiau yra vilkėjęs „Lietkabelio" marškinėlius ir dabar sugrįžta po penkerių metų pertraukos – labiau patyręs ir subrendęs, nors nei Utenoje, nei per dvejus sezonus „Šiauliuose" ryškiau nesušvito. Vis dėlto M.Valinskas tik 27-erių ir karjeros viršūnės dar nepasiekė, N.Čanakas jį puikiai pažįsta, o tarp rinkoje buvusių lietuvių gynėjų tai tikrai nebuvo prastas sprendimas. M.Valinskas pasižymi taiklumu iš vidutinio atstumo, o pastaraisiais metais pagerino ir tolimą metimą – „Šiauliuose" LKL varžybose įmetė 17 iš 44 (38,6 proc.). Tiesa, imtis apima tik 19 rungtynių, kadangi daugiau žaisti sutrukdė sveikatos problemos. Tiek M.Valinskas, tiek N.Radžius sugeba žaisti su kamuoliu, abu gynėjai priklausomai nuo situacijos gali pelnyti taškus arba organizuoti atakas, tačiau M.Valinskas labiau linkęs pats ieškoti progų atakuoti.
Atakuojančio gynėjo ir lengvojo krašto puolėjo pozicijoje taip pat yra 31-erių Žygimantas Šimonis, kuris į gimtąjį miestą grįžta po dvylikos metų. Ž.Šimonis yra tikras snaiperių tipo žaidėjas – 31,7 proc. tritaškių pataikymas praėjusiame Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) sezone. Akivaizdu, kad rinkoje 11–12 pozicijoms sudėtyje užpildyti pasirinkimų nebuvo gausu, nes talentingesni krepšininkai išvyko į NCAA, todėl „Lietkabelis" pasirinko vietinį snaiperį, turintį vieną ryškų gebėjimą – galbūt tam tikrose atkarpose ar situacijose jo išėjimas ant parketo paleisti kelis tritaškius bus naudingas. Juo labiau, kad jau minėti keturi gynėjai nė vienas nėra patikimi tolimų metimų specialistai.
Lengvųjų kraštų pozicijoje komanda pasitelks amerikietį Keondre Kennedy ir Danielį Baslyką. 26-erių žaidėjo iš JAV atvykimas atrodo itin perspektyvus sprendimas – kalbame apie klasikinį gynybinio tipo snaiperį. Per pastaruosius tris sezonus jis kur kas dažniau rinkosi atakas iš užribio nei iš arčiau krepšio. Žinoma, tai nereiškia, kad žaidėjas nesugeba prasiveržti link lanko, tačiau labiausiai jam patinka realizuoti dvitaškius greitosiose atakose dėjimais. K.Kennedy suteiks papildomos grėsmės periferijos zonoje ir patikimumo ginantis.
D.Baslykas Lietuvos krepšinio gerbėjams jau gerai pažįstamas – 25-erių puolėjas išsiskiria kovingumu, kuris neretai peržengia leistinas ribas ir sulaukia priekaištų dėl grubaus žaidimo, tačiau jis puikiai tiks į Vytenio Lipkevičiaus vietą, kuris demonstravo labai panašų stilių. Priešingai nei kolega iš Amerikos, D.Baslykas tolimais metimais tikslus tik kas trečią ar ketvirtą kartą – praėjusiame sezone „Šiauliuose" jo tritaškių realizacija siekė vos 28,4 procento. Įdomu, kad iš toli jis metė 109 kartus, o iš dvitaškių zonos – 84. Tikėtina, kad „Lietkabelyje" tokios proporcijos nepasikartosios, nes statistiškai komanda pralaimi, kai D.Baslykas renkasi tolimus metimus.
27-erių 204 cm ūgio Ivanas Fevrier – dar vienas solidus ir perspektyvus „Lietkabelio" pirkinys. Tai puikus sunkiojo krašto atstovas, kuris turėtų visiškai užpildyti Pauliaus Danusevičiaus paliktą spragą. Prancūzas gerai pataiko iš tolimų distancijų, pasižymi įvairiu puolimu ir sugeba kurti progas žaisdamas ketvirtoje pozicijoje. Būtent tokių savybių rinkinys N.Čanako sistemoje leido sužibėti Željko Šakičiui bei Gediminui Orelikui. Tiesa, iki šio sezono vidurio I.Fevrier visą laiką rungtyniauja gimtinėje, todėl kyla klausimas, kaip jam seksis prisitaikyti užsienyje. Vis dėlto, jei žaidėjas siekia karjeros šuolio, jam teks adaptuotis Lietuvoje ir įrodyti savo vertę Europos taurės kovose. Klasės ir meistriškumo jam tikrai netrūksta, tad I.Fevrier neabejotinai taps vienu iš „Lietkabelio" lyderių.
Didžiausias klaustukas – 24-erių 201 cm ūgio Gytis Nemeikša. Vilniaus „Rytas" pasirašė kontraktą su šiuo puolėju ir išnuomojo jį Panevėžio klubui. Po studijų NCAA sugrįžęs krepšininkas turėtų būti antrasis ketvirtos pozicijos žaidėjas, tačiau ir jis nepasižymi patikimu tolimu metimu. Praėjusį sezoną NCAA jo tritaškių realizacija siekė 27,6 procento, o dar ankstesnį – 31,8 procento. Sutartis su „Rytu" nėra didelis įsipareigojimas, nes sostinės klubas tiesiog dalyvauja loterijoje be rizikos – stebės žaidėjo progresą, o jei viskas pavyks – turės pastiprinimą, jei ne – galės lengvai išsiskirti. N.Čanakas puikiai moka dirbti su jaunais lietuviais ir atskleisti jų potencialą, tad G.Nemeikša tampa dar vienu projektu, kurį serbų specialistas bandys paversti sėkmės istorija. G.Nemeikša turi galimybių tapti solidžiu LKL lygio žaidėju, o rungtyniaujant šalia I.Fevrier jam teks išnaudoti kiekvieną gautą progą.
Vidurio puolėjo pozicija „Lietkabelyje" sukėlė daugiausia kalbų, mat klubas vienu metu įsigijo du brolius serbus – Veljko ir Milošą Iličius. Abu atvyko iš NCAA sistemos, kur baigė studijas. Šis sprendimas buvo asmeninis N.Čanako pasirinkimas, ir treneris prisiima visą atsakomybę už šiuos krepšininkus. Faktas, jog iškart užimtos dvi legionierių pozicijos broliais, kelia tam tikrų abejonių. Realybė tokia, kad tik vienas iš Iličių taps pagrindiniu centru, o kitas tvers rotacijos gale kaip 11-12 numeris. Milošas laikomas silpnesniuoju iš dviejų, tuo tarpu Veljko atitinka N.Čanako mėgstamą „penktuko" tipažą – žaidžiantis nugara į krepšį, ne itin greitas, tačiau pavojingas arti lanko. Būtent tokio tipo žaidėjo praėjusiame sezone trūko Panevėžio ekipai, nors anksčiau panašų vaidmenį puikiai atliko Džordže Gagičius. Veljko neprilygsta Džordžei, tačiau turi galimybių išaugti į solidų žaidėją. Kitas klausimas – kiek teks palaukti, kol jis adaptuosis prie europietiško krepšinio ir Europos taurės lygio.
Atsarginiu centru lieka gerai pažįstamas Gabrielius Maldūnas – judrus ir kovingai nusiteikęs aukštaūgis. Praėjęs sezonas panevėžiečiui susiklostė prasčiau – LKL čempionate jo rodikliai nukrito nuo 7,5 taško bei 10,5 naudingumo balo iki 6,1 taško ir 9,6 balo, nors aikštėje praleistas laikas išliko toks pat. Europos taurėje per trejus metus statistika taip pat prastėjo – nuo 7,6 taško ir 10,3 balo iki 4,1 taško ir 7,8 balo. 33 metų veteranas, būsimasis komandos kapitonas, pasirašė sutartį iki 2028-ųjų. Tikėtina, tai bus paskutinis jo kontraktas „Lietkabelyje", o gal ir visoje karjeroje.
Išvada. Galima pritarti „Lietkabelio" gerbėjų nuomonei, kad palyginus praėjusio ir būsimo sezono lietuvius, akivaizdžių praradimų nematyti. Tačiau svarbu prisiminti – niekas nenumatė, jog Dovis Bičkauskis, V.Lipkevičius ar Danielius Lavrinovičius susidurs su tokiomis rimtomis sveikatos bėdomis. Teoriškai sveiki M.Valinskas, D.Baslykas ar G.Nemeikša turėtų duoti daugiau naudos, bet kol kas tai tėra prielaidos, ne realybė. Juo labiau kad „Lietkabelyje" net anksčiau traumų išvengę krepšininkai staiga patiria sveikatos problemų virtinę – tai jau primena savotišką prakeikimą.
Kalbant apie legionierius, didžiausias nerimas kyla dėl O.Jaramazo ir A.Schumacherio tolimų metimų patikimumo, taip pat abejonių žadina dviejų Iličių įsigijimas. Antrojo brolio indėlis komandai atrodo itin miglotas, o legionieriaus vieta užimta, nors panevėžiečiai ir taip išnaudojo maksimalų limitą. Tiesa, už šeštąjį užsienietį papildomai mokėti nereikės, nes I.Fevrier turi Europos Sąjungos pilietybę. Ar dabartiniai legionieriai pranašesni už buvusius? Palyginus su Lazaru Mutičiumi ir Jamelu Morrisu – taip. Warrenas Washingtonas apskritai buvo klaida. Gaila tik, kad išvyko K.Kullamae – jis tikrai būtų sustiprinęs pasitikėjimą gynėjų linija.
Kita potenciali silpnybė – stiprių lietuvių žaidėjų stygius. Sezono pabaigoje būtent vietiniai krepšininkai tampa itin svarbūs, kai tenka kompensuoti užsieniečių motyvacijos praradimą ar mintis apie artėjančias atostogas. Lietuvių reikšmę ne kartą akcentavo tokie autoritetai kaip Željko Obradovičius ar Šarūnas Jasikevičius – tai aktualu ne tik mūsų šalyje, bet ir kitose pirmenybėse. Panevėžio klube vietiniai atlieka antraplanį vaidmenį, o stipriausią penketuką visose pozicijose sudaro išimtinai legionieriai. Ar įmanoma kovoti dėl LKL apdovanojimų neturint nė vieno išsiskiriančio lietuvio? Atsakymą pateiks laikas, tačiau jau dabar, pavyzdžiui, uostamiesčio ekipa gali didžiuotis Kristupu Žemaičiu ir Martynu Echodu, o galbūt liks ir Donatas Tarolis. Akivaizdu, jog Panevėžio klubas vengė permokėti lietuviams ir prioritetą teikė investicijoms į užsieniečius – tai įprasta praktika lygose, kur trūksta kokybiškų vietinių krepšininkų.
Apibendrinant galima teigti, kad komanda suformuota pagal N.Čanako koncepciją – įvykdyta radikali sudėties pertvarka, kolektyvas atjaunėjo, pakviesti patyrę, tačiau dar karjeros viršūnės nepasiekę atletai. Akivaizdu, kad gretose trūksta taiklių tolimų metikų, o tai gali kelti sunkumų ieškant taškų prie krepšio, nes oponentai galės drąsiai spausti gynybą. Sezono pradžioje prireiks kantrybės – liko vos du ankstesni žaidėjai, todėl komandai susižaisti ir įsisavinti trenerio taktiką prireiks nemažai laiko.
Europos taurėje Panevėžio klubui bus itin sudėtinga pretenduoti į D grupės ketvertuką. Pirmąsias dvi pozicijas galima drąsiai rezervuoti Stambulo „Bahčešehir" ir Salonikų PAOK, o konkurenciją dar sudarys Manresos BAXI, „AS Monaco", ambicingoji Romos „Basketball", visada pavojingoji Ulmo „Ratiopharm" ir aiškus turnyro autsaideris – Botevgrado „Balkan". Svarbu ir tai, kad Panevėžio ekipos pergalės svečiuose šiame turnyre – reta prabanga. Tikėtina, kad laukia dar vienas nedaug žadantis sezonas kontinentinėje arenoje. Vietiniame fronte klubas vėl sieks bronzos LKL ir KMT, tačiau ją iškovoti taps dar sudėtingiau – be nuolatinių konkurentų „Neptūno" ir Utenos „Juventus", ambicijas demonstruos ir „Šiauliai".
