Paskutinis šio sezono LKL, kurią remia „Betsson", individualus apdovanojimas – geriausio trenerio titulas. Lietuvos sporto žurnalistai vertino, kuris čempionato strategas labiausiai nusipelnė šio pripažinimo.
Šių metų geriausiu lygos vyriausiuoju treneriu tapo Kauno „Žalgirio" vadovas Tomas Masiulis.
Laikinosios sostinės ekipos specialistas tokio įvertinimo sulaukė po septynių metų pauzės – nuo Šarūno Jasikevičiaus laikų nė vienas žalgiriečių strategas nebuvo pelnęs šio apdovanojimo. Be to, T. Masiulis vos per plauką liko už geriausio trenerio titulo ir Eurolygoje, kur užėmė antrąją vietą.
Pirmąjį sezoną šiose pareigose baigiančio specialisto vedamas Kauno klubas demonstravo ir tebedemonstruoja vieną įspūdingiausių pasirodymų visoje istorijoje. Per 41 susitikimą šalyje, skaičiuojant ir Citadele KMT varžybas, žalgiriečiai pralaimėjo vos kartą – spalio 19 dieną dvikovoje su Panevėžio „Lietkabeliu".
Nors „Žalgiris" beveik kiekvienose LKL, kurią remia „Betsson", rungtynėse laikomas favoritu, tokio beveik tobulo sezono nebuvo matyti jau seniai. Analogiškai tik vieną pralaimėjimą kauniečiai buvo patyrę 2011-2012 metų sezone. Tiesa, anuomet varžybų programa buvo trumpesnė – iš viso sužaista 27 mačai.
Vis dėlto iki visiškos sėkmės žaliai baltiems dar reikia čempionų žiedų, kuriuos teks iškovoti didžiajame finale prieš Utenos „Juventus". Tarp pusfinalio ir finalo titulą ginanti ekipa turėjo net šešias laisvas dienas, todėl serijos pradžioje gali tekti nusipurtyti susikaupusias rūdis.
Apie visa tai – išsamus pokalbis su T. Masiuliu.
– Šįkart atvirkščiai suveikė posakis apie pranašą savam krašte – Eurolygoje užėmėte antrą vietą, o Lietuvoje tapote tuo pranašu ir žurnalistai jus išrinko geriausiu treneriu. Kaip vertinate šį apdovanojimą?
– Nuolat kartoju – komandiniame sporte vienas nieko nelaimėsi. Tai malonus įvertinimas, tačiau nuopelnas priklauso visiems. Dėkoju žaidėjams, treneriams, visam personalui. Puikiai suprantu, kad nei krepšininkas, nei treneris pavieniui nieko nepasieks. Esu dėkingas balsavusiems už mane, bet šį sezoną dar turime užbaigti pradėtą darbą.
– Pirmieji metai jums vyriausiojo trenerio kėdėje, jei neskaičiuotume periodo „Žalgirio" dublerių komandoje. Ar pats pranokote savo lūkesčius tuo, kaip viskas susiklostė ir klostosi?
– Sunku pasakyti, ateidamas kažkokių konkrečių lūkesčių nelabai ir turėjau. Kaip visada sakau, tikslas buvo žengti nuo rungtynių prie rungtynių, paruošti komandą taip, kaip geriausiai išmanau, ir tiek. Džiugu, malonu, kad kai kas pavyko, kai ką pasiekėme – tai tikrai didelis džiaugsmas. Tačiau prieš sezoną kiekvienos rungtynės man buvo tarsi finalas. Su tokiu požiūriu ketinu eiti ir toliau.
– Ar šiemet suvokėte naujų dalykų apie vyriausiojo trenerio darbą? Ar atsirado naujų perspektyvų?
– Darbo pobūdis kardinaliai skiriasi. Būdamas asistentu, su krepšininkais palaikydavau artimesnius, draugiškus santykius. Dabar distancija tarp manęs ir žaidėjų neišvengiamai padidėjo. Tenka priimti ir nemalonius sprendimus, tačiau visi jie orientuoti į komandos gerovę. Galbūt reikėjo daugiau laiko skirti bendravimui su žaidėjais už parketo ribų. Tai man nauja patirtis, bet manau, kad viskas klostosi pakankamai gerai.
– Praėjusią vasarą, kai buvo paskelbta apie jūsų paskyrimą „Žalgirio" vairininku, sulaukėte ne tik pagyrų, bet ir skepticizmo – esą puikiai tinkate asistento pozicijai, tačiau vyriausiam treneriui galbūt trūksta charizmos ir gali kilti sunkumų persiorientuojant. Prisimenant tą laikotarpį, ar pats jautėte kokį nors neužtikrintumą šiais klausimais?
– Jokių svyravimų nepatyriau. Žinoma, tas nuomones girdėjau, tačiau atėjau su aiškiu planu – ruošti ekipą ir dirbti taip, kaip aš tą darbą suvokiu, nes būtent tam buvau pakviestas. Atėjo metas žengti į priekį ir išbandyti save. Gavau puikų pasiūlymą, kurio atsisakyti būtų buvę neprotinga. Mačiau, kad klubas labai manęs norėjo. Tai esminis dalykas – organizacija ir vadovybė manimi pasitikėjo bei rėmė. O dėl apkalbų… jos visada lydės bet kurį atėjusį specialistą, todėl stengiuosi joms neteikti per didelės reikšmės.
– Vadovauti „Žalgiriui" „Betsson" remiamoje LKL yra savotiškas iššūkis, nes net čempiono titulas greičiausiai sukelia ne tiek euforiją, kiek palengvėjimą išvengus fiasko. Žinome, kad neseniai būta sezonų, kai dominuoti nepavykdavo. Kaip jums sekėsi balansuoti tarp šių lūkesčių ir spaudimo?
– Šį sezoną tikrai turėjome nemažai įtemptų susitikimų, kuriuos pavyko išplėšti, bet čia visas garbė priklauso krepšininkams. Tie, kurie rečiau rungtyniavo Eurolygoje, degė noru įrodyti ir man, ir visiems aplinkiniams, kad sugeba žaisti aukščiausiu lygiu, troško kovoti. Būtent jų dėka šį sezoną demonstravome tokį žaidimą. Tačiau taip, kaip paminėjote – kai laimime, sensacijų nebūna. Lietuvoje didžiausia žinia tampa „Žalgirio" pralaimėjimas. Dirbdamas tokiame klube tai supranti, su tuo turi susitaikyti ir žinai, ko tikiesi.
– Natūralu, kad daugelis jūsų žaidimo sistemas gretina su Šaro „Fenerbahce", tačiau šį sezoną turėjote galimybę plėtoti savo kryptį, savo požiūrį. Kaip vertinate, ar pavyko suformuoti viziją ir siekti jos realizavimo „Žalgiryje"?
– Tai suprantama, nes aš toje aplinkoje subrendau, toje sistemoje augau, ja tikėjau, viską stebėjau iš arti. Turbūt nebūčiau tiek metų praleidęs šalia Šaro, jei mano filosofija būtų buvusi visiškai priešinga. Panašumų buvo, jų išliko ir tikriausiai išliks. Krepšinį matome ir interpretuojame panašiai. Aišku, bėgant laikui turbūt vis labiau atsiribosime, kai kas keisis, tačiau ta gynyba, disciplina, drausmė, tvarka – turbūt visada norėsiu žaisti būtent taip.
– Jūsų trenerių štabas buvo suformuotas iš naujo, kaip vienetas dirbote pirmąjį sezoną. Kiek jūsų
– Kaip ir sakiau – tai visos komandos pasiekimas. Mano užduotis buvo pasirūpinti, kad kiekvienas jaustųsi reikšmingas. Kiekvienas svarbus, kiekvienas reikalingas, visi judame to paties tikslo link. Mano įsitikinimu, labai daug lemia tai, kaip formuojamas kolektyvo požiūris. Taip, nuolat girdėjome pastabas apie patirties stoką, tačiau būtent tai mus ir stumia pirmyn. Kyla noras patvirtinti savo vizijas. Manau, susiliejome puikiai, o sezono pabaigoje jau kur kas geriau jaučiame vienas kitą. Iš pradžių visiems teko prie manęs adaptuotis, daug kas atrodė neįprasta, bet dabar jau kiekvienas supranta, ko tikėtis, kaip nusiteikti prieš kiekvieną susitikimą.
– Esate pirmas lygoje. Aišku, turite pavydėtinus vykdytojus, bet turbūt tai vienas objektyviausių trenerio darbo vertinimo kriterijų. Kiek šis statistinis rodiklis jums reiškia ir kaip apskritai bandote analizuoti bei gerinti savo treniravimo metodus?
– Statistika įdomi, tačiau man visada svarbiausia galutinė baigtis. Galiu būti ir paskutinis . Jei komanda triumfuoja – man to pakanka. Sporte lemiamas veiksnys yra rezultatas. Turime aukščiausios klasės krepšininkus, kartais jiems reikia mažiau nurodyminėti, nes jie patys puikiai skaito situacijas aikštėje. Tai didžiulis jų indėlis.
– Treneriui nepakanka vien taktinio krepšinio išmanymo – tenka užsiimti ir psichologiniais, vadybiniais aspektais. Šiandien „Žalgiris" nebėra skurdžiai finansuojama ekipa, joje rungtyniauja žinomi vardai, milijonieriai su savais ambicijų lygiais. Kiek sudėtinga jums ši treniravimo pusė?
– Didžiulė padėka patyrusiems krepšininkams: ir Nigelui, ir mūsų lietuviams – Arnui, Ulei. Visi veteranai mane palaikė ir labai pagelbėjo. Kiti žaidėjai pradžioje galbūt žvelgė skeptiškiau, nes atėjo toks nepažįstamas, jaunas, bando kažką keisti. Suprantama, kad tą poziciją reikia užsitarnauti. Visi tam tikru mastu mane testavo sezono pradžioje. Taip būna kiekvienoje komandoje: tikrinama, kur ribos, ką toleruosiu, ko ne. Patyrę krepšininkai persirengimo kambaryje tikrai labai prisidėjo. Su jaunesniais žaidėjais teko daugiau bendrauti, aiškinant, kad privalome siekti bendro tikslo visi drauge. Tik tokiu būdu galime kažką nuveikti. Bet apskritai visas kolektyvas – tai geri žmonės, su tokiais dirbti kur kas paprasčiau.
– Prieš sezoną teigėte, kad jūsų vizija – kad kiekvieną ataką žaistume tarsi lemiamą, nesvarbu, ar Lietuvoje, ar Eurolygoje, ar treniruotėje. Ar pavyko šią viziją realizuoti?
– Galutinį atsakymą galėčiau duoti po finalų. Bet apskritai – taip. Krepšininkai tikrai troško žaisti, nugalėti, buvo atviri patarimams. Kelios rungtynės man suteikė ypatingą pasitenkinimą ant suoliuko, kai žaidėme be pagrindinių lyderių, bet visi kovojo dėl komandos. Nors pradžioje atsilikdavome, nebuvo jokių nesutarimų, visi siekėme bendro tikslo ir galiausiai pavykdavo išplėšti pergales. Didžiausi nuopelnai krepšininkams, kad jie atiduoda viską ir nori įrodinėti. Jie suvokia, kokiam klubui atstovauja ir kokia tai atsakomybė. Privalome visada atiduoti save šimtu procentų.
– Šiuo metu ekipa tvirtai žengia čempionato titulo link. Panašu, kad kelias į aukso medalius dar labiau prasiskyrė po to, kai „Rytas" pasitraukė iš kovos, mat pastarųjų ketverių metų finalų serijos pasižymėjo tikra intriga ir aršia kova. Ar šiuo momentu nesusiduriatė su iššūkiu papildomai įkvėpti krepšininkus lemiamiems žingsniams, ypač kai tenka ilgiau laukti serijos pradžios?
– Tai visiškai natūralu. Iš savo patirties žinau, kad visiems sezonas jau artėja prie finišo, o legionieriai šiuo laikotarpiu jaučiasi dar sunkiau. Stengiamės įvairiais metodais juos motyvuoti ir palaikyti kovingą dvasią. Dabar šis laukimo periodas kelia klausimų – kaip išsaugosime sportinę formą, kai kiti klubai rungtyniauja maksimaliu intensyvumu, o mes beveik savaitę praleidžiame be oficialių susitikimų. Tai nėra paprasta, bus įdomu stebėti, kaip atrodysime. Tačiau vis dėlto – esame pasiekę finalą, aiškiai suprantame, dėl ko kovojame. Liko visai nedaug, ir tokį sezoną privalome užbaigti atiduodami viską, ką turime.
– Kaip sekėsi išnaudoti laisvą laukimo periodą? Turėjote ir treniruotę po atviru dangumi, ir Sylvaino Francisco delno atspaudo atidengimo ceremoniją. Ar tokie dalykai padeda atitraukti mintis prieš lemiamas kovas?
– Stengiamės tas pratybas šiek tiek modifikuoti, įnešti įvairovės, kad neužsisklęstume vien treniruočių salėje. Jau septynis-aštuonis mėnesius kartojame tuos pačius dalykus. Žinoma, krepšinio neapleidžiame, tačiau savaitės pradžioje siekėme pakeisti aplinką, kad žaidėjai patirtų kitokių įspūdžių. Matome, kad tai duoda rezultatų, o netrukus vėl grįžtame prie rimto darbo ir finalų pasiruošimo.
– Turbūt galima teigti, kad pirmieji metai „Žalgiryje" susiklostė sėkmingai. Vis dėlto trenerio profesija tokia, kad šiandien esi keliamas į padanges, o rytoj – stumiamas link durų. Spaudimas kartu su gerais pasirodymais tikriausiai tik didėja, o „Žalgirio" užmojai tikrai nesumažės. Kokių lūkesčių turite savo ateičiai Kaune?
– Mano lūkesčiai išlieka tokie patys, kokie buvo atvykus: paruošti komandą kiekvienam mačui taip, kaip, mano supratimu, yra optimalu, ir žaisti kiekvienas rungtynes tarsi jos būtų lemiamos. Niekas nesikeičia. Turime tinkamai užbaigti šį sezoną, dar nieko nepasiekėme. O kad profesija tokia – tai mūsų kasdienybė: šiandien esi šlovinamas, rytoj tapsi didžiausiu nevykėliu. Kaip patyrusių trenerių išmintis byloja: per daug nesidžiauk laimėjęs ir per daug nenusimink pralaimėjęs. Taip ir dirbame – kad visi atiduotume maksimumą, o tada jau galime švęsti pergalę arba priimti pralaimėjimą. Einu žingsnis po žingsnio, negalvoju apie tolimus didžiulius tikslus.
„Ilgoji pertrauka": dėmesys „Neptūnui" ir „Lietkabeliui". Naują darbovietę susiradęs panevėžiečių sporto direktorius, laukiančios pokyčiai sudėtyje ir potencialūs naujokai. „Neptūno" tema – spekuliacijos apie Petrausko ateitį, ketinimus susigrąžinti Maksvytį ir artėjančius sudėties pakeitimus.
