Žinomas futbolo komentatorius Nerijus Kesminas pateikė savo vertinimą apie Lietuvos vyrų futbolo nacionalinės komandos žaidimą Baltijos taurės varžybose.
Pasak jo, atėjus birželiui tapo aišku, kad šiemet džiugių staigmenų sulaukti nepavyks. Baltijos taurė liko neiškovota, o tai reiškia, kad sezonui kelti tikslai nebuvo pasiekti.
Žinoma, dar laukia Tautų lygos žemiausia grandis, tačiau po šio turnyro finalo reikėtų pripažinti realybę – penkioliktas FIFA reitingo dešimtukas yra būtent ta vieta, kuri atitinka dabartinį komandos pajėgumą. Tai logiška ir nuoseklu.
Lietuva nėra šio regiono, kuris ir taip nėra stiprus, lyderė. Lyderiai yra estai, kurie antradienį Taline visiškai dominavo prieš mūsų komandą ir darė aikštėje ką norėjo.
O estai, kaip teisingai pažymėjo strategas Edgaras Jankauskas, nėra tarp penkiasdešimties geriausių pasaulio rinktinių. Tiesiog Lietuva yra dar toliau nuo elitinio futbolo standartų.
Nepaisant visko, sirgaliai komandą myli – pusfinalyje su latviais palaikyti susirinko beveik aštuoni tūkstančiai žiūrovų. Dėl ryžto ir kovos dvasios šių vaikinų tiesiog neįmanoma nemylėti.
Vis dėlto profesionalus sportas veikia kitaip – bet kokią kovą įprasmina tik vienas dalykas – laimėjimas. Kai pergalių nuolat trūksta, tenka pripažinti: komandos galimybės yra ribotos.
Kurį laiką džiaugėmės triuškinančia pergale prieš Moldovą – ir vėl grįžome į tikrovę. Kito tokio trofėjaus gali tekti laukti labai ilgai, net jei kovosi iki paskutinių jėgų.
Tai panašu į posakį apie tai, kad geras žmogus – dar ne profesija. Galima kiek nori pozuoti su baltu chalatu ir chirurgo įrankiais, bet tikros operacijos neatliksi. Tam reikia būti tikru specialistu.
O mūsų rinktinės žaidėjai – ne aukščiausio lygio meistrai. Jie yra žemesnio rango.
Liūdna, bet tokia realybė. Taip, daugelis jų jauni ir kai kurių laukia perspektyvi ateitis, tačiau artimiausiu metu iliuzijų puoselėti neverta.
Jie jauni, bet jau turi pakankamai patirties, kad rungtynėse su estais sukurtų bent vieną rimtą progą. Bent vieną – nes pora smūgių iš dvidešimties metrų per visas rungtynes – tai ne progos.
Ar komandai padėtų šokas – pavyzdžiui, trenerio pakeitimas? Kartais tai veikia, ir net gana dažnai, tačiau efektas beveik visada būna trumpalaikis. Vėliau viskas grįžta į senąsias vėžes arba net pablogėja.
Abejotina, ar sukrėtimas dėl sukrėtimo yra tinkamas kelias. Jei jau revoliucija, norėtųsi matyti aiškų planą, nurodantį, kur, kada ir kodėl jis turėtų nuvesti.
Ar tai įmanoma? Tik manęs neklauskite.
Visa tai parašyta be pykčio ar kartėlio. Labai norėtųsi klysti, tačiau po Talino nesėkmės nuojauta kužda, kad šiemet galime neįveikti ir Azerbaidžano ar net Lichtenšteino. Ne dėl to, kad jų pavadinimai sudėtingi.
Lengva tikrai nebus. Stiprybės, vaikinai. O mes… Mes liksime kartu su jumis, kad ir kokie nuviliančiai būtų rezultatai. Nes dėl jūsų ryžto ir kovingumo tiesiog neįmanoma nemylėti.
