Ketvirtadienį Kuršių nerijos perle – Nidoje prasidės tarptautinė „Baltic Sea Trophy" regata, kuri tęsis iki savaitgalio. Tarp dalyvių bus ir ypatingi jaunieji sportininkai – Mila bei Markas Milevičiai, Lietuvos olimpiečio ir „The Ocean Race" dalyvio, „SSL Team Lithuania" vairininko Roko Milevičiaus atžalos. Apie tai, kaip jaunoji karta mokosi valdyti bures ir jausti vėją, kaip sudėtingos oro sąlygos formuoja charakterį ir iš kur kilo „Optimistų" pavadinimas, kalbėjomės su patyrusiu buriuotoju.
– Rokai, papasakok apie savo vaikų kelią į buriavimą. Kiek patirties jie jau turi varžybose?
– Mažieji su burėmis susipažino maždaug prieš dvejus metus, o pirmąsyk varžybose startavo praėjusį sezoną. Galima sakyti, jog šiuo metu jie dar tik žengiantys pirmuosius žingsnius. Džiaugiuosi, kad mano tėvas treniruoja jaunuosius sportininkus Kauno „Bangpūčio" buriavimo mokykloje. Tai didžiulė dovana – vaikų senelis asmeniškai rūpinasi jų technikos tobulinimu ir žinių perdavimu.
Šiais metais abu – ir dukra, ir sūnus – jau spėjo išbandyti jėgas užsienyje, dalyvaudami „Optimist Garda Lake Meeting" varžybose Italijoje. Kadangi „Baltic Sea Trophy" pirmą kartą organizuojama Lietuvoje, Nidoje, jie tikrai nenorėjo praleisti šios progos. Taigi šis sezonas jiems taps pirmuoju tikru varžybiniu sezonu.
– Ar buriavimas buvo jų pačių noras, ar vis dėlto tėčio įkvėpimas paskatino rinktis šį sportą?
– Visada stengiuosi neprimetinėti vaikams savo norų ar versti užsiimti tuo, kas jiems neįdomu. Šiandien galimybių spektras yra milžiniškas – nuo mažumės galima išbandyti praktiškai bet ką. Mano dukra, pavyzdžiui, lanko baleto pamokas ir kartu buriuoja. Sūnus žaidžia futbolą, piešia, tačiau vis labiau save įsivaizduoja būtent kaip buriuotoją.
Vis dėlto neabejoju, kad šeimos atmosfera padarė savo. Buriavimas ir sportas mūsų namuose užima centrinę vietą. Vaikai nuo mažens apsupti burių, vandens, jūros vaizdų. Nemažai mūsų šeimos kelionių susiję su mano startais įvairiose regatose. Jiems buriavimas tapo natūralia gyvenimo dalimi, tarsi būtinu gebėjimu. Greičiausiai jiems sunkiau suprasti, kodėl kiti bendraamžiai neburiuoja.
– Gal galėtum pasidalinti mintimis būtent kaip tėvas, o ne profesionalus sportininkas – kuo buriavimas naudingas vaikams?
– Mano įsitikinimu, vaikams bet kokia sportinė veikla, judėjimas ir užklasinė veikla yra būtini dalykai. Jaunoji karta neturėtų augti be šių dalykų. Tačiau buriavimas išsiskiria keletu svarbių aspektų. Pirmiausia, tai techninio pobūdžio sportas. Sportininkas turi laivą ir įrangą, kuriais privalo tinkamai rūpintis, juos prižiūrėti ir išmokti valdyti. Kitas svarbus aspektas – mūsų sporto šaka visada vyksta atviroje gamtoje, toli nuo ekranų bei uždarų erdvių, o tai šiuolaikiniams vaikams yra milžiniškas privalumas. Jaunuoliai susipažįsta su Lietuvos ir viso pasaulio geografija, vandenynais, jūromis bei ežerais. Egzistuoja nuostabus terminas – stichija: vėjas, vanduo, bangos. Tai elementai, kurių daugelis žmonių niekada nepatiria ir neturi galimybės pažinti. O buriuotojai privalo išmokti ne tik suvokti, bet ir prisijaukinti šias gamtos jėgas. Tai tikrai neeilinis gebėjimas. Trečias svarbus aspektas – tai fiziškai aktyvus sportas. Jaunuoliai būna lauke, daug bėgioja, ruošia laivus, o paskui jais plaukioja. Žiemą jie mokomi plaukti, nes kiekvienas buriuotojas privalo mokėti plaukti, būti fiziškai pajėgus ir stiprus.
Gilinantis į varžybinę buriavimo pusę – taktiką ir techniką – ugdomi gebėjimai, reikalaujantys matematikos ir geometrijos žinių. Vaikai išmoksta taikyti šiuos parametrus kovodami lenktynių trasoje, taktiškai užimdami pozicijas. Tai daugiasluoksnis, įvairialypis sportas, kuriame jaunuoliai tobulina ne vien fizinius sugebėjimus, bet ir lavina protą, loginį mąstymą, taktinius manevrus, priprantą prie stichijos ir išmoksta joje elgtis bei jaustis saugiai.
– Ar tavo atžaloms patinka buriuoti? Galbūt prisimeni, kokia buvo jų pirmoji reakcija, kai pirmą kartą išbandė „Optimistus" – tai yra visiškai savarankiškai išplaukė?
– Pirmuosius kelerius metus buriavimo mokymas vyksta žaidybine forma. Vaikai lanko treniruotes, tačiau pradžioje net nelipa į laivelius, o plaukioja kartu su treneriu kateriu. Kai patys ima norėti ir įgauna drąsos, lipa į laivą dviese. Tik pripratę pradeda plaukti po vieną. Jau dabar pastebiu, kad mano vaikuose atsirado rūpestis savo laiveliu ir įranga. Kartu atsiranda ir sveika konkurencija – noras geriau startuoti, kažką aplenkti.
Vis dėlto net ir dabar pasitaiko, kad mano vaikai šiek tiek baiminasi. Kol vaikas dar pačioje buriavimo pradžioje ir tik mokosi, stipresnis vėjas ar plazdanti burė gali atrodyti bauginančiai. Buriavimo kelio pradžioje santykis su šiuo sportu dažnai grindžiamas „meilės ir neapykantos" principu. Taip yra ir su mano atžalomis – vos tik papučia stipresnis vėjas, pasitaiko ir ašarų, ir sukąstų dantų, tačiau jie lipa į laivą, bando įveikti savo baimes ir plaukti. Man kaip tėvui tai kartais nelengva stebėti, bet kartu suvokiu, kad būtent taip formuojamas charakteris, kovojama su baimėmis, o vaikas tvirtėja ir bręsta. Kita vertus, aš jų visiškai nestumeju buriavimo link ir neverčiu siekti jokių rezultatų. Viską stengiamės daryti per pokalbius ir įsiklausymą – ar yra noras, ar jo nėra.
Tačiau malonu stebėti, kai jauniesiems sportininkams pavyksta susikaupti ir priimti trenerio ar tėvo patarimus, o vėliau juos realizuoti praktikoje. Matydami teigiamus rezultatus, jie suvokia paprastą tiesą – kai stengiesi įgyvendinti specialisto nurodymus, startas tikrai pavyksta. Visa tai sudaro sudėtingą tobulėjimo ir šios sporto šakos įsisavinimo procesą.
– Ar prisimeni savo paties pirmuosius žingsnius buriavimo pasaulyje? Koks buvo tas pirmasis išplaukimas „Optimistu"? Ar iš karto pajutai aistrą šiam sportui?
– Puikiai prisimenu pirmąją treniruotę – mane įsodino į „Optimistą" kartu su kitu berniuku. Jo vardo jau nebeatsimenu, tačiau laivelis turėjo vardą „Vigris". Tąkart man tereikėjo ramiai sėdėti nurodytoje vietoje ir netrukdyti. Tačiau kitą treniruotę tas vaikas nepasirodė, ir treneris – šviesaus atminimo Komskis – pasiūlė: „Gal pabandyk plaukti savarankiškai?". Nors nieko neišmaniau, man paruošė laivą plaukimui ir mes įlankėlėje pasitreniravome pirmyn ir atgal. Man tai labai patiko.
Stipresnio vėjo metu jausdavau tam tikrą vidinį nerimą, tačiau jokių isterijų ar nenoro plaukti nebuvo. Mane žavėjo greitis, viskas atrodė suprantama ir valdoma. Todėl mano pradžia buvo nesudėtinga. Seseriai sekėsi sunkiau – ją gąsdino stiprūs vėjai, būdavo emocingų situacijų – tai norėdavo plaukti, tai ne. Vis dėlto galiausiai ji išaugo į stiprią, talentingą buriuotoją.
– Ar daug kas pakito nuo tavo „Optimist" laikotarpio? Dabar turbūt daugiau laiko praleidi tarp jaunųjų sportininkų – koks tavo įspūdis apie juos? Kaip vertini naująją buriuotojų kartą?
– Pokyčiai yra milžiniški, palyginti su mano vaikyste. Sportas tapo itin profesionalus – net patys mažiausi gauna aukštos kokybės inventorių, įrangą, kvalifikuotų trenerių dėmesį ir kokybiškas paslaugas. Anksčiau treneriai mus lydėdavo irklinėmis valtimis – retai juos ir pamatydavome, nes su burėmis plaukdavome greičiau. Šiandien jie seka vaikus kateriais. Jaunieji buriuotojai vilki šiltus, vandeniui nepralaidžius drabužius – jiems nešalta bet kokiu oru. Inventorius modernus, saugus ir kokybiškas. Be to, atsivėrė galimybės dalyvauti tarptautinėse varžybose su tūkstančiais dalyvių iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, mano vaikai, grįžę iš Italijos, dar labiau susidomėjo anglų kalba mokykloje, nes suprato, jog užsienyje sutikti bendraamžius iš kitų šalių ir bendrauti su jais padeda būtent kalbos žinios.
– Pasvajokime filosofiškai: kodėl, tavo manymu, šie laivai pavadinti „Optimistais", o ne, tarkime, „Pesimistais" ar kokiu nors techniškesniu buriavimo terminu?
– Niekuomet apie tai nesusimąsčiau. Tačiau iš tiesų – kai bet kuris suaugusysis stebi mažylį, kuris susikaupęs bando priplaukti krantą, išplaukti ar atlikti kokį manevrą, veide nevalingai atsiranda šypsena. Tai tikrai nuostabus reginys.
