Likus savaitei iki Nidoje surengtos tarptautinės „Baltic Sea Trophy" regatos, Lietuvos jaunieji „Optimist" klasės buriuotojai turėjo išskirtinę galimybę tobulintis po patyrusio specialisto sparnu. Treniruočių stovykloje juos mokė pasaulyje gerai žinomas italų buriavimo ekspertas Michele Ricci, išauginęs ne vieną šios sporto šakos čempioną. Nuoširdžiame pokalbyje jis atskleidžia savo įžvalgas apie Lietuvos jaunuosius talentus bei pasidalina vertingomis paslaptimis, kaip dirbant su jaunaisiais sportininkais padėti jiems išaugti į savimi pasitikinčias, savarankiškas asmenybes, gebančias siekti užsibrėžtų tikslų ir tapti tikrais jūros vilkais.
– Praleidote beveik visą savaitę su mūsų mažiausiais buriuotojais. Kokį įspūdį jums paliko Lietuvos „Optimist" atstovai?
– Bendras įvertinimas tikrai teigiamas. Per šias dienas nagrinėjome įvairias sritis – nuo manevrų iki strategijos ir lenktynių reglamento subtilybių. Jaunieji sportininkai tiesiog akivaizdžiai tobulėjo kiekvieną dieną, sparčiai gilindami savo žinias ir lavindami įgūdžius.
Italijoje dirbdami su jaunaisiais buriuotojais didžiausią dėmesį skiriame būtent taisyklių išmanymui. Ypatingai svarbi 42-oji taisyklė, kurios nesilaikymas gresia geltona vėliavėle. Gavęs tokį įspėjimą, sportininkas privalo nedelsiant atlikti du pilnus apsisukimus ir tik tuomet gali tęsti varžybas. Tokia bauda atima brangų laiką distancijoje – po jos laimėti lenktynes tampa praktiškai neįmanoma. Todėl būtina šios taisyklės laikytis nepriekaištingai. Jos esmė – draudimas suteikti laivui papildomą greitį neleistinais būdais, pavyzdžiui, naudojant kūno svorio perkėlimą ar kitus panašius veiksmus. Būtent todėl mokomės atskirti, kokie veiksmai laive yra leistini, o kokie bus traktuojami kaip pažeidimas.
Esminis dalykas – šios žinios turi tapti instinktu, kūno atmintimi, kad nereikėtų apie tai mąstyti varžybų metu. Tuomet galima visą dėmesį sutelkti į svarbesnius aspektus – situacijos ant vandens vertinimą, burių valdymą. Tas pats principas galioja ir kitoms taisyklėms – jos turi būti įsisavintos taip giliai, kad lenktyniaujant apie jas jau negalvotum.
Būtent todėl su Lietuvos buriuotojais atlikome specialius pratimus prie starto linijos ir aplink posūkio ženklus. Tai kritiškos vietos, kur taisyklių išmanymas tampa lemiamas, nes čia susiburia visas laivynas ir vyksta intensyvūs manevrai.
– Visa tai atrodo gana sudėtinga – net suaugusiam žmogui gali būti nelengva įsisavinti visas šias taisykles. Kaip jums pavyksta rasti bendrą kalbą su vaikais ir suprantamai perteikti jiems tokius sudėtingus dalykus?
– Čia man padeda aplinkybės – mokyklą baigiau daugiau nei prieš tris dešimtmečius, todėl mano anglų kalba nėra itin rafinuota. Kalbu paprastai, vartoju nesudėtingas konstrukcijas, tad net ir patys jauniausi sugeba suprasti, ką noriu pasakyti. Kartais treneriai iš tiesų šneka per greitai arba vartoja pernelyg sudėtingą terminiją. Tuomet vaikai pradeda klausti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, užuot gilinęsi į pačią taisyklę.
Be to, esu linksmo būdo žmogus – nuolat šypsausi, mėgstu pajuokauti ir stengiuosi palaikyti žaismingą, malonią atmosferą treniruočių metu.
Tačiau esminė mano darbo filosofija yra leisti vaikams suprasti, kad būtent jie yra pagrindinis tikslas, o aš tik . Kadangi esu gana aukšto ūgio, su mažaisiais visada kalbuosi atsisėdęs – net jei tenka sėstis ant grindų. Svarbu nekalbėti iš viršaus. Jie yra svarbiausi, dėl jų ir jiems aš čia dirbu. Toks požiūris į santykių kūrimą man puikiai pasiteisino.
– Buriavimas lavina ne vien fizines galias, bet ir asmenines vaiko savybes. Kurios, jūsų manymu, yra reikšmingiausios?
– Įsitikinęs, kad viena esmingiausių savybių, kurią ugdo ir kurią reikalauja buriavimo sportas – tai savivertė. Italų kalba sakome „autostima". Tiesa, šią savybę būtina puoselėti ir namuose, šeimos aplinkoje – vien trenerių ir treniruočių nepakaks. Kai vaikas nuolat girdi esąs nevykėlis, nieko nesugebantis – išsiugdyti sveiką savivertę tampa nepaprastai sudėtinga. Tarkim, vaikas parneša septynetą, o tėvai tuoj pat priekaištauja, kodėl ne aštuoni ar dešimt – tai nėra tinkamas požiūris. Dirbdamas su vaikais, kai jiems nesiseka arba jie padaro klaidą, pirmiausia pasakau: puiku, šaunuolis. Tik po to kartu ieškome, ką galėjome padaryti geriau.
– Savivertė tikrai yra fundamentali kiekvieno žmogaus savybė. Kaip konkrečiai buriavimas padeda ją stiprinti?
– Kaip ir bet kuris sportas, buriavimas leidžia vaikams atrasti savyje kovotoją – žmogų, kuris nepasiduoda, stengiasi ir grumiasi iki paskutinės sekundės, nors ir pavargęs, nors ir sunku, nors ir šalta. Jums Lietuvoje tai padaryti itin paprasta. Italijoje galime treniruotis vandenyje po penkias, šešias ar net septynias valandas. Čia, ypač pavasarį, tai sunkiai įmanoma. Jau po poros valandų vaikai pradeda drebėti, nosytės parausta. Tenka taikyti šiek tiek kitokią metodiką.
Man tai buvo nauja patirtis, nes paprastai dirbu tik Italijoje. Tai pirmas kartas, kai su jaunaisiais buriuotojais dirbu užsienyje. Plaukiojome dvi valandas, paskui grįžome į krantą ir dirbome klasėje – su jachtų modeliukais ant lentos. Vaikams tai nėra lengva, nes reikia greitai persiorientuoti ir į mokymąsi įtraukti viską – ir protą, ir kūną. Tačiau tai juos ugdo, ir mačiau, kad jie neketina pasiduoti. Dirbo kaip tikri kovotojai – tiek vandenyje, tiek sausumoje.
– Kas buriavime svarbiau – talentas ar darbas?
– Mano įsitikinimu, talentas be darbo niekada nepasieks pergalės. Talentas svarbus, tačiau atkaklus, sunkus darbas taip pat gali tapti savotišku talentu. Tikrai gabūs buriuotojai dirba ne mažiau intensyviai – ir ne tik laive, bet ir krante, ruošdami savo kūną, protą bei psichologiją.
Nemažai žmonių įsivaizduoja, kad buriuotojai tiesiog sėdi valtyje, kuri plaukia savaime. Esą tai net ne tikras sportas. Tokiems skeptikams visada siūlau atvykti į treniruotę ir patiems išbandyti. Išplaukiame kateriu ir leidžiu jiems įlipti į sportinę jachtą – nedidelę ILCA klasės ar 420 tipo. Vos po poros minučių jie prašosi atgal – neįstengia suvaldyti laivo, nepajėgia jo atsverti, nesugeba valdyti burių ir išlaikyti tiesaus kurso. Tada jiems tampa aišku, kad buriavimas – itin sudėtinga sporto šaka, reikalaujanti puikios fizinės formos, didelio susikaupimo, teorinių žinių, taktinio ir strateginio mąstymo bei technikos įvaldymo. Su talentu situacija analogiška – kokia jo prasmė, jei kūnas neparuoštas sportui? O tokį pasiruošimą galima pasiekti tik nuolatiniu, sunkiu darbu.
– Pasitaiko ir manančių, jog buriavimas – pavojinga sporto šaka. Ar pritartumėte?
– Visiškai ne, tai netiesa. Juk mes galime reguliuoti bures ir kitus parametrus . Viską įmanoma atlikti saugiai net ir esant stipriam vėjui. Taip, kartais būna drėgna, kartais vėsu, tačiau mano auklėtiniai, pavyzdžiui, praktiškai neserga. Jie užsigrūdinę, nes nuolat būna gryname ore ir aktyviai juda.
Kitas aspektas, žinoma, – baimė. Ji pasitaiko, ypač pradedantiesiems. Kiekvienas žmogus, imdamasis kažko naujo, patiria baimę – tai visiškai natūralu. Jei bandydamas visiškai naują veiklą nejauti jokios baimės, greičiausiai esi neprotingas. Tačiau įgijus žinių ir patirties, baimė išnyksta. O tam, kad tas žinias ir patirtį įgytum, pirmiausia turi nugalėti baimę ir imtis to, ką esi nusprendęs daryti.
– Kaip padėti vaikams įveikti tą baimę? Stipraus vėjo, bangų, pralaimėjimo ar nesėkmės baimę?
– Šypsena ir žodžiais. Būdamas italas, turiu gausų gražių žodžių arsenalą ir dosniai jais dalinuosi su vaikais. Primenu jiems, kad jie puikūs, kovotojai, drąsuoliai.
Taip pat dirbu su sporto psichologija – tai ypač svarbu tokio formato varžybose, kur distancijos trumpos ir intensyvios. Tradicinėse buriavimo varžybose vienos lenktynės trunka apie 50 minučių, po jų seka pertrauka, tada dar vienos 50 minučių lenktynės. Tačiau, tarkim, Team Racing formato varžybose distancijos trumpesnės – lenktynės gali trukti 20, 10 ar net 8 minutes. Vos kirsti finišą – iškart naujas startas. Jei per tą laiką nepajėgi „perkrauti" savo mąstymo ir neigiamą patirtį iš vienų lenktynių nusineši į kitas, gali pralaimėti ne vien vienas lenktynes, o visą regatą. Privalai išmokti finišuoti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, kad kiekvienos naujos lenktynės būtų švari pradžia.
– Papasakokite labiausiai jus įkvėpusią istoriją iš vaikų buriavimo mokymo?
– Galiu papasakoti istoriją, kuri, mano manymu, yra pati gražiausia mano gyvenime nutikusi istorija apskritai.
Kai pradėjau eiti buriavimo trenerio pareigas Tranyje, maždaug po mėnesio sulaukiau vieno tėvo vizito. Šis vyras priklausė buriuotojų klubui ir atėjęs papasakojo savo istoriją: „Pernai bandžiau leisti sūnų į buriavimo užsiėmimus, tačiau tuometinis instruktorius pareiškė, kad mano vaikas per stambios sudėties tokiam sportui." Berniukas iš tiesų turėjo nemažai antsvorio – būdamas 1 m 30 cm ūgio, jis svėrė 85 kg. Tačiau tėvas norėjo išgirsti mano nuomonę, ar tikrai jo atžala negali išmokti buriuoti.
Jau sekančią dieną nuvykau į mokyklą, kurioje mokėsi šis berniukas, ir pasiūliau įgyvendinti specialų projektą – visiems norintiems vaikams suteikti šešias nemokamas buriavimo pamokas. Paskatinau tėvą būtinai įtraukti savo sūnų į šią programą. Pasibaigus šešių pamokų ciklui, pasikviečiau berniuką pokalbiui: „Jeigu turi noro, vasarą galėtume tęsti mokymus. Turiu tau tinkantį laivą – tereikia tavo pasiryžimo mokytis." Jo akys tiesiog nušvito, džiaugsmui nebuvo ribų – jis negalėjo patikėti savo laime. Taip prasidėjo reguliarios treniruotės. Šio vaiko transformacijoje svarbų vaidmenį suvaidino ne vien sportas – kartu pavyko pakeisti ir kitus jo gyvenimo įpročius, susijusius su mityba, fiziniu aktyvumu bei saldumynų vartojimu.
Šiandien jis gyvena Belgijoje ir dirba teisininku. Jo svoris sumažėjo 5 kilogramais, palyginti su tuo laikotarpiu, o ūgis pasiekė 1 m 83 cm. Be to, jis tapo Italijos Match Race jaunimo čempionu. Vieną kartą, grįžęs į Tranį, jis man paskambino ir tarė: „Michele, tu man atvėrei duris į gyvenimą." Tai vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos esu patyręs savo karjeroje.
– Kaip manote, kodėl šie maži laiveliai pavadinti būtent „Optimist" – optimistais, o ne pesimistais ar kokiu nors techniniu terminu?
– Plaukdamas „Optimistu" tiesiog negali būti pesimistas. Tu tampi to nedidelio laivelio šeimininku, kapitonu, galinčiu plaukti bet kuria kryptimi, turinčiu visišką pasirinkimo laisvę. Mano įsitikinimu, tai nepaprastai svarbu – suteikti vaikams laisvės pojūtį būnant ant vandens. Kartais kolegos treneriai klausia: „Kodėl tavo auklėtiniai taškosi vandenyje aplink laivelius, užuot mokęsi buriuoti?" Ką galiu atsakyti? Buvo karšta, ir vaikai paprašė leisti pasimaudyti. Argi turėčiau jiems sakyti: „Ne, jūs čia atvykote kankintis"? Žinoma, ne – tegul maudosi, tegul būna laimingi. „Optimist" juk dar nėra olimpinė klasė. Tai vis dar žaislas – vaikų žaislas. Tačiau būtent šis žaislas padeda užauginti tikrus buriuotojus. O gal net ne buriuotojus – jūrininkus.
Man nepatinka žodis „buriuotojas". Buriuotojai mėgsta girtis, kokie jie puikūs, talentingi, nepralenkiami ir geriausi. Italijoje turime atminimo lentą tokiems „geriausiems", kurie sugeba išplaukti į jūrą, bet ne visada pajėgia sugrįžti. Aš stengiuosi ugdyti jūrininkus – jie grįžta, nes tikrai išmano, kaip elgtis jūroje. Toks mano siekis.
– Jūrininkus, pasižyminčius ne tik įgūdžiais, bet ir tam tikra žmogiška bei jūrine išmintimi?
– Taip, būtent išmintį. Tavo sukauptos žinios, intuicija ir giluminis supratimas – tai vertybės, kurios visada liks su tavimi laive. Netgi tarptautinėse buriavimo taisyklėse egzistuoja terminas „seamanlike", reiškiantis kur kas daugiau nei vien techninį meistriškumą – jis apima charakterio bruožus, asmenines savybes, praktinę patirtį ir etines nuostatas. Todėl man svarbiausia formuoti tikrus jūrininkus, o sportiniai bei techniniai buriavimo įgūdžiai tėra papildomas to rezultatas.
