Sporto pasaulio grožis, ypač krepšinio, slypi tame, kad per porą savaičių herojus gali virsti pralaimėtoju.
Gegužės 9-ąją Badalonoje asmeniškai mačiau neįtikėtiną Vilniaus „Ryto" pergalę FIBA Čempionų lygoje prieš Atėnų AEK, o gegužės 23 dieną tos pačios akys stebėjo gėdingą pralaimėjimą sostinėje – LKL ketvirtfinalio serija baigėsi 0:2 Utenos „Juventus" naudai.
Sunku net įsivaizduoti sirgalių jausmus – tie patys žmonės, kurie šventė triumfą Badalonoje ar Vilniuje, šeštadienį patyrė skaudų sezono finalą. Jiems dar reikės laiko suvokti, kas nutiko. Pakako pažvelgti į areną, kuri sustingo paskutinėmis sekundėmis. Nuskambėjus sirenai atrodė, tarsi kažkas išsiurbė visą orą – žmonės tiesiog nežinojo, kaip elgtis.
„Ar tikrai viskas baigta? Juk ne iki trijų laimėjimų žaidžiama", – pusiau juokaudama, pusiau rimtai teiravosi viena žiūrovė savo sutuoktinio. Taip, „Ryto" sezonas ir serija baigėsi šeštadienį. Nuo istorinio triumfo iki istorinės nesėkmės – vos keturiolika dienų.
„Juventus" komanda galėtų teigti, kad nuo katastrofiško sezono iki pergalės skiria vienas teisingas sprendimas. Utenos klubas į ketveriukę prasibrovė po dešimtmečio pertraukos. Tuomet Antano Sireikos vadovaujama ekipa 0:3 nusileido mažajame finale būtent „Rytui" ir užėmė ketvirtąją poziciją.
Tiesiog neįtikėtina – pralaimėti visą trečiąjį LKL etapą, atsidurti situacijoje, kai net neaišku, ar pateksi į atkrintamąsias. Pratęsi kontraktą su Kęstučiu Kemzūra, tada jis pralaimi daugybę susitikimų, patiria visą kritikos ir pajuokos bangą, galiausiai pats pasitraukia. Mače su Panevėžio „Lietkabeliu" komandą perima Ugnius Nikitinas, o tada – triušis iš cilindro – Laimonas Eglinskas.
Šilutiškis strategas pagrįstai dėkojo Kėdainių „Nevėžiui", kuris atleido jį dėl visiškai absurdiškų priežasčių. Komanda, turėjusi potencialo užimti šeštą vietą, liko paskutinė ir po L.Eglinsko atleidimo nepasiekė nė vienos pergalės. Lina Vaigauskaite, ar tikrai tai buvo protingas žingsnis? Eimantas Skersis turėtų bent šakotį nusiųsti „Nevėžio" vadovybei kaip padėkos ženklą. Jo vienas telefono skambutis apvertė situaciją aukštyn kojomis, ir nuopelnai priklauso būtent jam – pasitikėjimą suteikė ne Virginijui Šeškui, nepaliko komandos U.Nikitinui, o kovojo iki pat galo. Ne be reikalo sakoma – vienų pelenai, kitų auksas. L.Eglinskas tampa LKL metų treneriu. Galbūt oficialios statulėlės jis negaus, nes žurnalistų balsavimas prasidėjo dar pirmadienį, tačiau dabar Darius Songaila ir Tomas Rinkevičius, pralaimėję serijas 0:2, nebeturi jokių argumentų prieš Laimį.
„Juventus" pergalė prieš „Rytą" tam tikra prasme primena patį vilniečių triumfą Čempionų lygoje. Paradoksalu – kai stengiesi viską daryti sistemingai ir racionaliai, sėkmė tarsi slysta iš rankų, o kai situacija atrodo chaotiška, rezultatai netikėtai pradeda džiuginti. Utenos ekipos atveju ketvirtfinalio barjeras anksčiau atrodė neįveikiamas – net turėdami savos aikštės privilegiją ir išlaikydami stabilią formą per visą sezoną su Oliveriu Kostičiumi prie vairo. Šįkart situacija kardinaliai kitokia – pralaimėtas visas trečiasis LKL ratas, trenerio pakeitimas likus vos mėnesiui iki atkrintamųjų, ir vis dėlto – vieta tarp keturių geriausių. „Ryto" istorija dar iškalbingesnė – su stipresniu sudėties potencialu nepavyko pasiekti net ketvirtfinalio, o šį sezoną krizinė komanda sugebėjo įveikti „Galatasaray" Stambule ir finale atsitiesti iš 21 taško duobės prieš AEK.
Būtent tuo sportas ir kerinti – čia dažnai neveikia įprasta logika, nėra garantuotai teisingo kelio ar sprendimų. Vyrauja atsitiktinumai, emocijos, bangavimas. Angliškas „momentum" terminas, kuriam lietuviško atitikmens vis dar neturime, puikiai apibūdina šį reiškinį. Teniso pasaulyje gimęs žodis, tačiau krepšinyje jis tinka ne mažiau.
Didžiulė pagarba „Juventus" klubui ir L.Eglinskui, kuris privertė atgyti merdinčią komandą ir išlaisvino tokius žaidėjus kaip Paulius Valinskas bei Maxwellas Lewisas. Pastarasis vienu metu net ketino trauktis iš Utenos. Netgi Malikas Johnsonas, kurį laiką nušalintas nuo treniruočių ir rungtynių, galiausiai tapo naudingas – jo tritaškis užantspaudavo pergalę Utenoje. Stebina neįtikėtinas L.Eglinsko pasitikėjimas – prieš rungtynes jis atvirai kalbėjo apie pergalę sostinėje, nors dar prieš mėnesį pripažino „Ryto" pranašumą, pridurdamas: pažiūrėsime, kas bus vėliau. Lukas Uleckas po susitikimo pabrėžė, kad būtent trenerio manifestuojamas tikėjimas užkrėtė visą kolektyvą. Drąsu, įžūlu, tačiau laimėtojų niekas neteisia. Gegužės 23-ioji tapo „Juventus" šventės diena. Gegužės 24-oji – taip pat.
„Juventus" dar laukia dvi serijos šiame sezone, siekiant medalių, todėl dėmesio jiems tikrai netrūks. Tuo tarpu „Rytas" visa tai matys tik per televizorių. Giedrius Žibėnas tokių ankstyvų atostogų dar niekada neturėjo – du čempionų titulai ir dar dvi serijos iki finalinių mūšių. Užpernai džiaugsmas po Luko Lekavičiaus nepataikto tritaškio, pernai – skaudus Sylvaino Francisco smūgis po Igno Sargiūno neįmesto baudos metimo.
„Ryto" pusfinalyje nebus. Čempionų lygos triumfatorių nepamatysime LKL pusfinalyje. Visai neseniai G.Žibėnas oro uoste šokiravo nacionalinio transliuotojo komandą, tiesioginiame eteryje pareiškęs: „Mes – „Rytas", ir mums p*i". Šiandien tikrai nebėra p*i.
Vilniaus ekipa parodė pasitikėjimą ir sutiko su Utenos komandos prašymu pasikeisti žaidimo vietomis. Savaitgalį Utenoje vyko šokių renginys, tad šeštadienio susitikimas būtų turėjęs vykti Jonavoje. Sostinės klubas dosniai atsisakė namų aikštės privilegijos. Visą reguliarųjį sezoną kovojama būtent tam, kad atkrintamosiose turėtum savų sienų privalumą. Niekas neteigia, kad vilniečiai būtinai būtų triumfavę pirmajame mače namuose, tačiau vargu ar savo fanų akivaizdoje Artūras Gudaitis ir Augustas Marčiulionis lemtingomis akimirkomis būtų sumetę nulį iš šešių baudų, o Kennethas Smithas išsviedęs kamuolį tiesiai į priešininkų rankas. Pralaimėjus serijos startą ir suvokiant, kad dabar privalu laimėti abu likusius susitikimus, iniciatyva perėjo varžovams. Tai buvo pirmoji strateginė klaida.
Antroji klaida – komandos sudėties formavimas. Net ir po iškovoto titulo buvo akivaizdu, kad sostinės klubas pasiekė tikrą stebuklą, nes kai kurie žaidėjų pasirinkimai kėlė rimtų abejonių. Išvykus Jacobui Wiley, buvo įsigytas Martynas Echodas – krepšininkas, kuris metus praleido be oficialių rungtynių ir yra klasikinis centras. Komandai trūko galingų kraštų, o ne penktojo numerio. Artūras Gudaitis ir Gytis Masiulis jau užpildė centro poziciją, M.Echodo paprasčiausiai nereikėjo. Šis naujokas nelipo nuo suolo nei finale, nei ketvirtfinalio starte Utenoje. Sostinėje jis galiausiai pasirodė aikštėje, tačiau tai buvo priverstas sprendimas – komanda neteko sunkiųjų kraštų dėl Kay'aus Brukhne traumos. G.Žibėnas turėjo verstis keturiais gynėjais, nes neturėjo nė vieno ketvirto numerio atstovo. Jordanas Caroline'as taip pat praleido susitikimus dėl sveikatos problemų. Kad ir koks ribotas bei nepasiteisinęs būtų šis krepšininkas, gynyboje jis būtų buvęs naudingesnis prieš Luką Ulecką ir M.Lewisą nei mažesni gynėjai ar G.Masiulis.
Šioje vietoje tenka pritarti G.Žibėnui – sostinės ekipa nėra tokia pranašesnė, kad be kelių krepšininkų galėtų lengvai įveikti net septintąją lygos komandą. Tačiau būtina pridurti, kad pats klubas kaltas dėl susidariusios situacijos. Vietoj M.Echodo derėjo ieškoti sunkiojo krašto, o J.Caroline'o pasirinkimas taip pat nepataikė į dešimtuką. Jeigu Jordano Walkerio pakeitimas Augustu Marčiulioniu ir K.Smitho atvykimas buvo logiški bei pasiteisinę žingsniai, tai priekinėje formacijoje viskas padaryta atvirkščiai. Vilniečiai vietoj Gyčio Radzevičiaus negavo nieko vertingo, kaip ir vietoj J.Wiley. Čia atsakomybė tenka tiek trenerių štabui, tiek Artūrui Jomantui, kurie rinko žaidėjus ir pasirašė sutartis. Sostinės klubas nėra Kauno „Žalgiris", galintis antrąja sudėtimi nugalėti bet kurią lygos ekipą, įskaitant patį „Rytą". Kiekvienas priimtas sprendimas neišvengiamai turi pasekmes.
Giedrius Žibėnas neturėjo pagrindo priekaištauti savo auklėtiniams. Jerrickas Hardingas visą sezoną kovojo su traumomis, o ketvirtojoje atkarpoje sėdėjo ant atsarginių suolelio su keturiomis asmeninėmis pražangomis. Iš kūno kalbos ir judesių buvo akivaizdu, jog amerikietis kenčia nuo sveikatos negalavimų. Tačiau ar apskritai buvo momentas, kai jis „Ryto" klube jautėsi visiškai sveikas? Artūras Gudaitis įprastomis sąlygomis jau seniai būtų atsigulęs po chirurgo peiliu, tačiau Stambule rungtynavo negalėdamas net normaliai sulenkti kojos. Galima kritikuoti Igną Sargiūną dėl prasto pasirodymo Čempionų lygos finaliniame ketverte ir nepataikytų metimų LKL ketvirtfinalyje, tačiau tai jau praeitis – gynėjas turi sutartį su Stambulo „Fenerbahče" ir rudenį sieks užsitikrinti poziciją elitiniame Eurolygos klube.
Kalbant apie patį Žibėną, jis netapo blogesniu specialistu po nesėkmės LKL arenoje. Po susitikimo strategas vengė kalbėti apie savo ateitį, tačiau logiškiausias žingsnis jam būtų ieškoti naujų iššūkių kitur. Su sostinės ekipa jis pasiekė viską, nors atsisveikinimas su Vilniumi nebūtų pats maloniausi. Jei tik pasirodytų tinkamas ir priimtinas pasiūlymas, derėtų jį priimti ir palikti „Rytą", jeigu tik egzistuoja galimybė nutraukti esamą kontraktą. Klaidų būta ir trenerių štabo veikloje – „emociškai ir fiziškai buvome išsekę" teigė Žibėnas, tačiau būtent jų pareiga buvo užtikrinti, kad tokių žodžių nereikėtų tarti. Signalų būta ir po pralaimėjimo Gargžduose, tačiau suvaldyti situacijos ir pakeisti įvykių eigą nepavyko.
Daug ką atskleidžia Augusto Marčiulionio emocijos – jis pripažino, kad tai gėdingiausia diena jo gyvenime, ir atsiprašė fanų bei visos bendruomenės, nes pralaimėjimas LKL ketvirtfinalyje neatitinka „Ryto" standartų.
Sostinės klubui tereikėjo patekti į LKL finalą, ir sezonas būtų laikomas sėkmingu, nepriklausomai nuo finalinės serijos baigties. Dabar tenka virškyti didžiausią nesėkmę nuo 1997 metų, kai kolektyvas dar vadinosi „Statyba". Pamokas turės išmokti ir Andrius Jomantas, ir Žibėnas, ir krepšininkai. Tik nebūtinai bendrai. „Rytas" šį sezoną išlaikė ne vieną išbandymą – kai prireikė laimėti dėl vietos Čempionų lygos ketvirtfinalyje, vėliau – finale, galiausiai – iškovoti trofėjų. Net LKL čempionate reikėjo surinkti pergales lemtingu metu ginant antrąją poziciją nuo „Neptūno". „Rytas" sėkmingai įveikė daugelį išbandymų – anglų, matematikos, istorijos, tačiau lietuvių egzamine suklupo. Žibėnas gali teigti, kad Čempionų lygos titulas vertingesnis už LKL trofėjų, tačiau vietinis čempionatas išlieka ypatingai svarbus. Tai patvirtino ir sirgalių reakcija – jie nepadėkojo komandai, o arenoje skambėjo šūksniai apie gėdą ir švilpimas. Geros komandos požymis yra tai, kaip ji užbaigia sezoną nacionalinėje arenoje. Tą ne kartą akcentavo ir dėdė Šarūnas Jasikevičius.
Sportas yra žiaurus – prieš dvi savaites kėlei šampano taures Badalonoje ir šventei triumfą, o gegužės 23-iąją tavo arenoje Marcusas Lewisas ragina eiti namo, nes tavo sezonas baigtas.
