Eurolygos ketvirtfinalio akistata tarp Kauno „Žalgirio" ir Stambulo „Fenerbahče" kelia déjà vu jausmą. Identišką scenarijų matėme dar 2019 metais.
Anuomet Šarūno Jasikevičiaus treniruojami kauniečiai 1:3 pralaimėjo Željko Obradovičiaus vadovaujamai ekipai. Tarp tuometinių „Žalgirio" žaidėjų buvo ir prancūzas Leo Westermannas.
Šiandien šis gynėjas Eurolygos batalijas stebi jau kaip žiūrovas. Jau keletą metų rungtyniaujantis Ispanijos antrajame divizione, Santjago de Kompostelos „Obradoiro CAB" gretose, prancūzas vis dažniau mąsto apie būsimą trenerio karjerą.
Pasak L.Westermanno, būtent Š.Jasikevičius pirmasis pastebėjo jo potencialą dirbti treneriu – ir tai įvyko, kai prancūzui tebuvo vos 24 metai.
„Jie tai įžvelgė net tada, kai pats apie tai negalvojau ir niekada nebuvau užsiminęs apie tokius tikslus. Tai suteikė man tikėjimą, kad iš tiesų galėčiau sėkmingai realizuoti save trenerio amplua", – dalijasi prancūzas.
Kaune L.Westermannas praleido bene produktyviausius savo Eurolygos metus. Deja, vėlesnės traumos ir nesėkmingas periodas Maskvos CSKA sutrukdė įgyvendinti svajonę iškovoti Eurolygos titulą. Tačiau dėl to gynėjas savęs nekaltina.
„Kai esi sąžiningas pats su savimi, viską supranti. Suvoki, kad nebepajėgi atlaikyti trijų rungtynių per savaitę tempo – ne per mėnesį, o per savaitę. Ypač esant dabartiniam įtemptam tvarkaraščiui. Buvau atviras sau – Eurolygos intensyvumas man tapo per didelis. Nostalgijos nejaučiu, dabar mėgaujuosi Eurolyga kaip sirgalius", – atvirauja L.Westermannas.
Pokalbis su 2016–2017 ir 2018–2019 metų sezonais „Žalgirio" marškinėlius vilkėjusiu prancūzu apie dabartinį karjeros etapą, ateities planus, Kauno klubą, Sylvaino Francisco spindėjimą ir „Goat" titulą pelniusį Nando de Colo.
– Leo, jau dvejus metus rungtyniauji Ispanijos antrajame divizione. Ar žaidimas žemesnėje lygoje vis dar leidžia išlaikyti maksimalų susikaupimą, ar jau žvelgi į krepšinį labiau kaip į malonumą ir galvoji apie tai, kas bus toliau?
– Tai tebėra rimtas darbas, net ir antrojoje lygoje turime už ką kovoti. Praėjusį sezoną su Fuenlabrada žaidžiau finale, tačiau pratęsime pralaimėjome ir nepavyko patekti į „Liga Endesa". Dabar mums reikia laimėti artimiausias rungtynes ir užsitikrinti vietą elitiniame divizione. Mūsų tikslas – stipriausia Europos nacionalinė lyga, todėl į sezoną žiūrime maksimaliai rimtai.
– Ar jau apsisprendei, liksi komandoje ar ne, jeigu ji pakils į aukštesnę lygą?
– Dar tartumėmės. Sutartyje turiu dar vienerius metus, nors šiais laikais kontraktai negarantuoja visiško saugumo (šypsosi). Norėčiau pasilikti ir žaisti „Liga Endesa". Tikrai puikiai jaučiuosi šiame mieste ir klube, bet pažiūrėsim, kaip susiklostys.
– Liepą švęsi 34-ąjį gimtadienį. Ar Ispanija yra ta vieta, kur norėtum užbaigti karjerą, o gal vis dėlto traukia mintis sugrįžti į gimtąją Prancūziją?
– Mano šeimai ir man čia, Ispanijoje, labai gera. Nežinau, kiek sezonų dar žaisiu, tačiau pastaruosius trejus metus išvengiau traumų, jaučiuosi puikiai ir gyvenu žingsnis po žingsnio.
– Teko girdėti, kad rimtai svarstai apie trenerio karjerą. Kokius konkrečius žingsnius jau žengei ta linkme?
Dėl rungtynių antrojoje lygoje turiu gerokai daugiau laisvo laiko – tik vienas susitikimas per savaitę. Būtent todėl pernai įstojau į Eurolygos EHCB trenerių akademiją, o šiemet kartu su draugu nusprendėme kurti internetinę platformą, skirtą krepšinio treneriams. Netrukus ją pristatysime viešai. Krepšinis man tapo tikra aistra, visi su juo susiję dalykai mane traukia, ir aš tiesiog nekantrauju pradėti trenerio kelią. Jaučiuosi tam visiškai pasiruošęs.
– Kur norėtumėte pradėti: nuo vaikų treniravimo ar darbo profesionaliame klube?
– Mano prioritetas – tapti profesionalaus klubo trenerių štabo dalimi. Noriu dirbti asistentu, semtis patirties iš vyriausiojo trenerio. Esu įsitikinęs, kad galėčiau būti naudingas.
– Kada pirmąsyk rimčiau
– Buvo du lemiami momentai. Mano tėvas pats dirbo treneriu – mačiau jį dirbant įvairiuose lygiuose Prancūzijoje: ir žemesnėse lygose, ir su jaunimo komandomis, ir su merginomis. Jis buvo visur, o aš viską stebėjau. Be to, per savo žaidėjo karjerą ne vienas treneris man užsiminė, kad baigęs žaisti turėčiau tapti treneriu. Tai mane pastūmėjo į priekį. Giliai viduje jaučiau, kad tai mano kelias, bet tokie žodžiai iš geriausių specialistų dar labiau sustiprino mano motyvaciją.
– Ar tarp tų geriausių trenerių buvo Šarūnas Jasikevičius ar Željko Obradovičius?
– Šaras – taip. Jis buvo pirmasis, kuris man tai pasakė, kai dar buvau labai jaunas „Žalgirio" žaidėjas. Turėjau vos 24 metus. Vėliau panašius žodžius išgirdau iš Sašos Obradovičiaus ir keleto kitų strategų Ispanijoje. Įdomiausia, kad jie tai pasakydavo net neužvedus kalbos apie mano ateities planus – aš pats to niekada neminėdavau. Tokie spontaniški pastebėjimai privertė mane patikėti, kad iš tiesų galėčiau tapti geru treneriu.
– Kokius trenerius kaip įkvėpimą šiuo metu stebite labiausiai?
– Be abejo, Jasikevičių. Man pasisekė dirbti su juo trejus metus dviejose skirtingose komandose. Atidžiai seku jo darbą. Žaviuosi jo žaidimo filosofija ir gebėjimu pasiekti rezultatų. Tačiau stebiu ir kitus specialistus įvairiausiuose lygiuose – nuo antros lygos iki NBA. Eurolygoje didžiausią dėmesį skiriu Šarui, Itoudžiui ir Bartzokai.
– Kokia yra jūsų vizija: koks tas idealus krepšinis, kurį norėtumėte matyti savo ateities komandoje?
– Sudėtingas klausimas, nes krepšinis nuolat keičiasi. Galbūt per dvejus ar ketverius metus, kai pradėsiu eiti tuo keliu, žaidimo tendencijos bus dar kitokios. Manau, kad linkčiau į trenerių stilių, kur akcentuojama gynyba, intensyvumas ir greitis – juk užaugau su Eurolygos krepšiniu ir tokiu trenerių braižu. Žinoma, daug priklausytų ir nuo to, kokia komanda patektų į mano rankas.
– Antrus metus žaidžiate antrajame Ispanijos divizione. Lygis čia vis dar solidus, tačiau kartais žaidėjams emociškai būna nelengva žengti tokį žingsnį atgal. Kaip tai patyrėte jūs?
– Sprendimas man nekėlė jokių abejonių. Sulaukiau kvietimų iš aukštesnio lygio turnyrų Ispanijoje ir Prancūzijoje, tačiau apsisprendžiau aiškiai: verčiau grumtis dėl čempionų titulo žemesnėje lygoje nei kautis dėl vietos komandose, besiblaškančiose išlikimo zonoje. Tokią situaciją pirmą kartą patyriau Vokietijoje – iki tol visada atstovavau ekipoms, siekusioms aukščiausių tikslų. Ta patirtis man sukėlė didžiulę įtampą ir nejaučiau komforto. Galiausiai esu laimingas dėl savo pasirinkimo. Puikiai žinau, kad pajėgus rungtyniauti stipresnėse varžybose, „Liga Endesa" čempionate man sekasi neblogai ten, kur esu.
– Krailsheimo gretose teko dalintis aikštele su tikru veteranu Tremmellu Dardenu, kuris taip pat kadaise vilkėjo žalgiriečio marškinėlius. Ar ši tema dažnai iškildavo jūsų pokalbiuose?
– Tikrai taip, jam buvo 43-eji, kai kartu rungtyniavome Vokietijoje. Daug bendravome, diskutavome apie Eurolygą – jis taip pat praleido joje ne vieną sezoną. Be to, jis buvo žaidęs Strasbūre – mieste, kuriame aš gimiau. Turėjome daugybę puikių pokalbių. Apie „Žalgirį" taip pat kalbėjomės – abu išsaugojome šiltų prisiminimų apie Kauną.
– 2022 metais užbaigėte savo Eurolygos kelionę Monake. Ar tuo metu jautėte, kad greičiausiai į šį elitinį turnyrą nebegrįšite?
– Ne, tikrai taip negalvojau. Tuo metu maniau, jog tai bus idealus žingsnis gauti daugiau žaidimo laiko, deja, patyriau traumą. Be to, man buvo sudėtinga atlaikyti tokį intensyvumą – trejos rungtynės per savaitę. Mano organizmas to nebeatlaikė. Sprendimas buvo neišvengiamas. Vis dar džiaugiausi krepšiniu, tačiau supratau, kad laikas žengti pirmyn. Lygiai taip mąstau ir šiandien. Jei rytoj gautų patrauklų pasiūlymą tapti asistentu, svarstytų, bet kol kas vis dar mėgaujuosi žaidėjo vaidmeniu ir atmosfera rūbinėje.
– Ar galiausiai esate patenkintas, kaip susiklostė visa jūsų Eurolygos karjera – tie dešimt metų?
– Atstovavau daugeliui klubų, pasiekiau nemažai pergalių. Eurolygoje trofėjų nelaimėjau, bet nacionalinėse pirmenybėse kovojau finaluose. Tai buvo fantastiška kelionė, kuria labai džiaugiuosi. Išlikau didžiuliu Eurolygos gerbėju – stebiu visas „Žalgirio" rungtynes, taip pat ir kitus susitikimus. Ši komanda man vis dar nepaprastai svarbi, išlaikiau daug ryšių ir draugysčių.
– Kokius jausmus dabar patiriate stebėdamas Eurolygą iš šalies – nostalgiją ar dar kažką?
– Ne, visiškai ne. Kai esi sąžiningas pats su savimi, viską supranti. Suvoki, kad nebepajėgi tempti trijų rungtynių per savaitę – ne per mėnesį. Ypač su dabartine kalendoriaus įtampa. Buvau atviras sau – Eurolygos ritmas man tapo per intensyvus. Nostalgijos nejaučiu, mėgaujuosi būdamas šio turnyro sirgaliumi. Kartu žvelgiu pro trenerio prizmę – analizuoju, kas veikia, kas ne, prieš kokius varžovus. Stengiuosi įsijausti į trenerio vaidmenį.
– Jūsų bene ryškiausi Eurolygos metai prabėgo per pirmąjį sezoną Kaune. Kaip manote, kodėl vėliau šiame turnyre nebepavyko sužaisti tokio įspūdingo sezono?
Svajonė iškovoti Eurolygos titulą visada lydėjo mano karjerą, todėl tuo metu CSKA atrodė tinkamas žingsnis šio tikslo link. Deja, likimas lėmė kitaip – būtent Maskvoje patyriau rimčiausias savo karjeros traumas: teko operuoti nugarą ir koją. Vėliau sugrįžau į Kauną, o CSKA tą sezoną pakėlė Eurolygos trofėjų. Tokia jau sporto realybė. Jokios sumos negali nusverti tikrų išgyvenimų. Sugrįžimas į „Žalgirį" emociniu požiūriu buvo vienas ryškiausių mano karjeros etapų – pasiekėme atkrintamąsias varžybas, o tai mums reiškė labai daug, ypač atsižvelgiant į kelią, kuriuo tai pasiekėme – septynių pergalių serija reguliariojo sezono pabaigoje. Žinoma, tai neprilygsta Eurolygos čempionystei, bet tie jausmai buvo nepakartojami ir turbūt patys stipriausi per visą mano karjerą. Visada būsiu dėkingas „Žalgiriui" už viską, ką man suteikė.
– Šiuo metu ketvirtfinalyje susitinka dvi jūsų buvusios komandos ir du buvę strategai. Ar sunku apsispręsti, kam palaikyti – „Fenerbahče" ar Kaunui?
– Tikrai nelengvas pasirinkimas. Eurolygoje vilkėjau septynių skirtingų klubų marškinėlius, tad apsispręsti sudėtinga. Tačiau dvi komandos užima ypatingą vietą mano širdyje: „Partizan" ir „Žalgiris" – už juos sirgstu nepriklausomai nuo varžovų. „Fenerbahče" taip pat man brangi, tačiau su „Žalgiriu" ir Pauliumi Jankūnu mane sieja ypatingas ryšys, todėl visada linkiu jiems sėkmės.
– Turint omenyje, kad „Žalgirio" trenerių štabe dirba nemažai buvusių krepšininkų, galbūt ateityje pokalbis su Jankūnu atvertų duris ir jums.
– Pastebėjau, kad mano buvęs komandos draugas Seibutis taip pat darbuojasi trenerių štabe – tai mane džiugina, jis tikras profesionalas. Malonu matyti tokius žmones prie komandos.
– Kiek šio sezono „Žalgirio" pasirodymas, ypač reguliariajame Eurolygos sezone, jus nustebino?
– Atvirai kalbant, tam tikra nuostaba buvo, tačiau kartu tai yra ilgalaikio darbo vaisius. Klubas nuosekliai tobulėjo metai iš metų. Tai viena „sveikiausių" organizacijų Eurolygoje – nuolat progresuojanti, besivadovaujanti aukštais standartais, išlaikiusi tęstinumą po sudėtingo finansinio laikotarpio, išmintingai komplektuojanti sudėtį ir parenkanti trenerius. „Žalgirio" ambicijos visada buvo didelės, o dabar jie pasiekė tikrai daug. Tikiuosi, kad „Žalgirio" arenoje komanda parodys dar geresnį žaidimą – bent vienose rungtynėse, o gal ir dviejose.
– Ar, jūsų nuomone, patirtis yra viena priežasčių, kodėl „Žalgiris" susiduria su sunkumais ketvirtfinalyje?
– Iš dalies taip, tai tikrai svarbus faktorius. Tačiau priešininkas yra „Fenerbahče" – komanda su geriausiu Europos treneriu ir žaidėjais, kurie praėjusį sezoną tapo čempionais arba yra patyrę tokį lygį. Be to, žaisti Stambule tikrai nėra paprasta. Dabar kauniečiai grįžta į savų sirgalių aplinką ir manau, kad namie jie gali parodyti visiškai kitokį veidą. Pirma, jie to nusipelnė, antra – tai tikrai stipri komanda.
– Remiantis jūsų patirtimi, kas svarbiausia komandai, kai serija pralaimima 0:2?
– Svarbiausia išlaikyti ramybę, išanalizuoti rungtynes ir suprasti, ką būtina keisti. Pirmosios dvejos rungtynės neparodė to „Žalgirio", kurį stebėjome pastaruosius kelis mėnesius. Komanda demonstravo puikų krepšinį su Sylvainu priešakyje. Tiesiog reikia sugrįžti prie to žaidimo ir parodyti fizinį pranašumą prieš „Fenerbahče". „Žalgiris" turi tam reikiamų žaidėjų ir pajėgus kovoti.
– Ar vis dar tikite, kad ši serija gali užsitęsti?
– Tikiu jų galimybėmis. Kauniečiai turi realų šansą išplėšti pergalę kitose rungtynėse ir tikrai nusipelnė sugrįžti į savą areną, nors turkų klubas abu susitikimus sužaidė itin aukštame lygyje, įsijungę tikrą playoff režimą po sudėtingo reguliaraus sezono finišo.
– Kokį T.Masiulį pamenate kaip asistentą ir kaip jaučiatės jį matant antroje vietoje geriausių trenerių rinkimuose?
– Tai natūralus vystymosi kelias – mokaisi, augi, įgyji pasitikėjimo ir galiausiai pasiekiamas puikus rezultatas. Tomas daug perėmė iš vieno ryškiausių strategų Eurolygos istorijoje, buvo puikus asistentas – ne uždaras, bet ir ne itin kalbingas. Dabar matau visiškai kitokį žmogų prie komandos suolo – daug aktyvesnį, emocingesnį, tai mane kiek nustebino, neįtariau, kad jame slypi toks ekspresyvumas. Niekada juo neabejojau ir jis tikrai nusipelnęs šios sėkmės, nes krepšinis jam – gyvenimo aistra, jis tikras profesionalas, puikiai išmanantis žaidimo subtilybes.
– Būdamas prancūzu, kiek mėgaujatės matydamas, kad „Žalgirį" į priekį tempia S.Francisco ir kaip matote jo augimą bei ateitį?
– Jis tikroji Kauno klubo žvaigždė, tačiau ne vien „Žalgirio" – visos Eurolygos. Jo pasirodymai tiesiog stulbinantys, stebiu jį jau seniai. Jis sugeba greitai susikurti poziciją, efektyviai pelnyti taškus, solidžiai gintis. Prancūzijoje jam tekdavo likti antrame plane, užleidžiant poziciją amerikiečiams, nes visada vyravo nuomonė, kad užatlantės atstovai geriau renka taškus ir veda komandą. Sylvainas savo karjerą statė nuosekliai, žingsnis po žingsnio, ir nepaprastai džiaugiuosi matydamas jį tokiame lygyje. Manau, kiekvienas krepšinio mylėtojas norėtų įsigyti bilietą ir stebėti jo pasirodymą legendiniame klube. Esu didžiulis jo gerbėjas.
– Yra šansas, kad jį „Žalgiryje" pakeis kitas prancūzas – Matthew Strazelis. Ką galite pasakyti apie jo potencialą?
– Jaunas krepšininkas, tačiau jau turintis solidžios Eurolygos patirties. Jis įrodė savo vertę, nors ilgą laiką taip pat tūnojo šešėlyje. Matthew išsiugdė pasitikėjimą ir išaugo į vieną svarbiausių Monako ekipos grandžių, praėjusį sezoną pasiekęs Eurolygos finalą. Prieš Olimpiaką jam sekėsi sunkiau, tačiau iki tol sunkiai prisimenu blogesnį jo pasirodymą, nors „AS Monaco" rungtynes stebiu reguliariai. Jis demonstruoja stabilumą tiek klubinėse varžybose, tiek nacionalinėje rinktinėje, yra aukščiausio lygio, turi visus reikalingus įgūdžius. Džiaugiuosi, kad prancūzų įžaidėjai šiuo metu tokie sėkmingi. Tikiuosi, Strazelio ir „Žalgirio" tandemas bus darniai veikiantis derinys.
– Šiame ketvirtfinalyje vis dar žiba karjerą netrukus baigsiantis Nando De Colo. Daug diskusijų apie jį – ar jį priskirtumėte Eurolygos „Goat" kategorijai?
– Sudėtinga atsakyti vienareikšmiškai, nes per ilgus metus Eurolygoje matėme daugybę fenomenalių krepšininkų. Tokios diskusijos gali būti labai skirtingos, nes daug veiksnių turi reikšmės, be to, epochos skiriasi. Man jis tikrai yra kažkur labai arti tos viršūnės. Pažįstu jį puikiai, žaidėme kartu, jis vienas artimų mano draugų. Kai pažįsti žmogų asmeniškai, nesistebiu, kaip jis atrodo šiame lygyje. Jis – tikras burtininkas, turi kažką, ko neįmanoma išmokti, jo stiprybė ne vien technika, bet ir žaidimo suvokimas. Man regis, jis galėtų žaisti iki 45-erių ir vis tiek dominuoti, nes krepšinis teka jo kraujyje.
– Žiūrint į keturias Eurolygos ketvirtfinalių poras, kuriose matote didžiausią intrigą (pokalbis vyko antradienį)?
Nemaniau, kad visos poros šiame etape pasieks rezultatą 2:0. Mano nuomone, „Valencia" pajėgi išplėšti pergalę Atėnuose, o „Žalgiris" savo arenoje gali įveikti „Fenerbahče", tačiau likusios serijos greičiausiai baigsis po trijų susitikimų.
„Ilgoji pertrauka": diskusija apie „Žalgirį" su Valančiūnu, kokie krepšininkai derėtų greta jo, dėl kokių priežasčių Sirvydis netiko Masiulio vizijai, derybų su žaidėjais užkulisinės istorijos, spėjimai dėl Čempionų lygos finalinio ketverto, vertę padidinę LKL krepšininkai ir pagrindinis pretendentas į „Tauragės" vyriausiojo trenerio postą
