Automobilių sportas Gretai Šaduikytei nėra svetimas – ji su juo susipažino dar būdama visai maža. Vis dėlto jos ryšys su lenktynėmis ypatingas ir kupinas skaudžių prisiminimų. Beveik prieš dvidešimt metų ralio trasoje žuvo jos tėvas – talentingas lenktynininkas Rolandas Šaduikis. Nors daugumai žmonių tokia netektis taptų priežastimi amžiams atsiriboti nuo šio sporto, Greta pasirinko kitą kelią. Laikui bėgant ji pati įžengė į autosporto pasaulį, o dabar žengia dar drąsesnį žingsnį – ruošiasi debiutuoti kaip ralio pilotas.
Tėvo pėdsakais einanti Greta Šaduikytė netrukus išbandys save kaip ralio vairuotoja
Sporto meistro mirtis sustabdė lenktynes
Rolandas Šaduikis buvo gerai žinomas Lietuvos ralio scenoje – aukščiausios šalies lygos čempionas, aktyviai rungtyniavęs nuo 1998 metų. Per ilgametę karjerą jis triumfavo daugelyje Lietuvos ralio čempionato etapų, tarp kurių „Vilnius", „Aplink Lietuvą", „Visaginas", „Žemaitija" ir kiti prestižiniai renginiai. 2005 metais jam buvo suteiktas garbingas Lietuvos automobilių sporto meistro vardas. Deja, sėkminga karjera tragiškai nutrūko 2007-aisiais.
Tų metų spalio mėnesį, Lietuvos automobilių ralio čempionato etape „Kauno ruduo", Kaišiadorių rajone įvyko lemtinga nelaimė. Rolando Šaduikio pilotuojama „Honda Civic" išskriejo iš trasos ir kelis kartus apsivertė. Avarijos metu lenktynininkas patyrė mirtinus sužeidimus. Ši tragedija sukrėtė visą Lietuvos autosporto bendruomenę, tačiau didžiausią skausmą patyrė artimieji – be tėvo liko dukra Greta ir sūnus Grantas.
Rolandas Šaduikis amžinojo poilsio atgulė gimtojoje žemėje – Anykščių rajone, Traupio kapinėse, šalia savo mamos ir protėvių. Į karstą velioniui buvo įdėta baikerių klubo „Iron X" liemenė bei Lietuvos automobilių sporto meistro ženklelis. Paskutinėje kelionėje iš Panevėžio į Traupį Rolandą Šaduikį lydėjo įspūdingas kelių kilometrų ilgio kortežas – motociklininkai, ralio sportininkai ir visi, kam teko pažinti šį išskirtinį žmogų.
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po Rolando Šaduikio mirties, jo vardas tebėra gyvas. Sportininko palikimą tęsia jo dukra Greta, kuri dabar jau sulaukusi pilnametystės.
Aistra automobiliams gimė ankstyvoje vaikystėje
Greta Šaduikytė prisimena, kad tėvo aktyvaus lenktyniavimo laikotarpiu ji su šeima į varžybas vykdavo retai – trasoje lenktynes stebėjo vos keletą kartų. Mažajai mergaitei kur kas įdomiau buvo praleisti laiką garaže, kur buvo ruošiamas ir prižiūrimas tėčio sportinis automobilis „Honda Civic".
Pasak Gretos, rimčiau domėtis tėvo pasiekimais ir rezultatais ji ėmė tik praėjus nemažai laiko po jo mirties, kai pati pradėjo kelią automobilių sporte.
„Tais laikais, kai tėtis lenktyniavodavo, man labiau patikdavo būti šalia jo prie mašinų tarp startų, o ne pačiose lenktynėse. Bėgiodavau po garažą, lindau tarp lentynų su detalėmis, lipdavau į duobę po automobiliais. Tėtis vadovavo įmonei, kuri užsiėmė automobiliais ir jų dalių prekyba, todėl transporto ten visada būdavo apstu.
Vėliau, kai pati ėmiau gilintis į automobilių sportą, aptikau specializuotą ralio duomenų bazę, kurioje suradau visą informaciją apie tėčio varžybas ir rezultatus. Simboliškai sutapo, kad pirmasis tėčio startas 1998 metais įvyko gimtajame Panevėžyje. Dar įdomiau, kad šių metų Mini ralio kalendoriuje taip pat numatytas etapas būtent šiame mieste. Tad savo vairuotojos karjeroje irgi lenktyniauju tame regione, kur viską pradėjo tėtis", – dalijosi Greta Šaduikytė.
Ralis šeimoje tapo draudžiama tema
Greta Šaduikytė prisipažįsta, kad po lemtingų 2007-ųjų varžybų, kuriose neteko tėčio, Šaduikių šeimoje ralis virto uždrausta tema – ilgus metus apie automobilių sportą niekas nekalbėjo. Vis dėlto Greta apie karjerą autosporte slapta svajojo nuo pat pradžių.
„Tėčio netektis – pagrindinė priežastis, kodėl į automobilių sportą atėjau tokia vėlyva, nors apie tai mąsčiau ir svajojau daugybę metų. Taip pat nekantriai laukiau, kada . Labai troškau sėsti prie vairo. Visą laiką mintyse ruseno noras dalyvauti autosporte, tačiau puikiai supratau, kad šeima šios idėjos tikrai nepriims.
Keliskart užsiminiau apie norą lenktyniauti, bet artimieji ragino geriau apie tai negalvoti. Ilgą laiką nei ralis, nei autosportas šeimoje nebuvo aptarinėjami, o kitų artimųjų, kurie būtų lenktyniavę, apart tėčio, neturėjome.
Taip slinko metai, kol galiausiai ryžausi įgyvendinti savo troškimą. Pačiai baimės autosportas nekėlė, tačiau tėčio žūtis išmokė rimčiau vertinti saugumą. Esu sau pažadėjusi, kad niekada nesėsiu į ralio automobilį be pilnų apsauginių lankų ir kaklo apsaugos. Nesvarbu, kokio lygio varžybos ar kokia mano pozicija. Tai kainuoja daugiau, bet sveikata vertingesnė už bet kokias saugumo priemones", – kalbėjo Greta Šaduikytė.
Iš tėvų namų išsivežė tėčio atminimo dalelę
Kad Šaduikių šeimoje iki tragedijos ralis buvo neatskiriama kasdienybės dalis, liudijo ir išlikę Rolando Šaduikio apdovanojimai. Dalį tėčio trofėjų Greta vėliau pasiėmė, kai pradėjo savarankišką gyvenimą.
„Tėvų namuose lentynos buvo nukrautos trofėjais. Kai su broliu išsikėlėme gyventi atskirai, pasidalijome tėčio laimėjimus. Į Vilnių parsivežiau keletą jo taurių ir nuotraukų. Taip pat liko jo kombinezonas, apatiniai drabužiai, pirštinės. Tuos daiktus ne tik saugojau, bet ir naudojau. Net pirmieji mano slalomai, visas pirmasis sezonas buvo nuvažiuotas su tėčio pirštinėmis. Vėliau šturmanuodama vilkėjau jo apatinius drabužius. Tėtis visada buvo kartu su manimi", – tvirtino Greta Šaduikytė.
Vos pradėjusi autosporto kelią iškart pasinėrė į aukščiausią šalies slalomo lygą
Greta Šaduikytė, panašiai kaip ir dauguma jaunų sportininkų, savo kelią pradėjo nuo automobilių slalomo. Ši disciplina laikoma puikia mokykla kiekvienam, norinčiam išmokti valdyti automobilį, pajusti jo fiziką ir suprasti, kaip elgtis įvairiose situacijose su sportiniu transportu.
Įdomu tai, kad Greta Šaduikytė ilgai nelaukė ir iškart metėsi į aukščiausią šalies lygmenį – Lietuvos automobilių slalomo čempionatą, kuriame ją pasitiko patyrusios, tituluotos ir stiprios konkurentės. Tarsi iššūkių dar būtų buvę maža, sportininkė pasirinko gana netradicinį automobilį. Nors kasdieniame gyvenime ji vairavo priekiniais ratais varomą „Toyota", slalomo trasose pasitikėjo legendiniu galiniais ratais varomu „Mazda MX-5 Miata".
„Kadangi autosporto tema kurį laiką namuose buvo draudžiama, nuolat stengdavausi nuvyti šią mintį. Tačiau 2023-ųjų žiemą nutiko neįtikėtinas dalykas. Nužiūrėjau filmą apie lenktynes, kuris mane nepaprastai sujaudino ir vėl prikėlė seną svajonę. Dar tą patį vakarą, grįžusi namo, paskambinau mamai ir pasiteiravau, ar nėra kokių pažįstamų, su kuriais galėčiau pasikalbėti apie autosportą. Nesakiau, kad noriu lenktyniauti. Tiesiog norėjau sužinoti, kaip visa tai veikia. Nuo to momento šios minties jau nebepavyko atsikratyti.
Suradau vieną seną tėčio bičiulį, kuris iki šiol dalyvauja ralio varžybose ir galėjo paaiškinti, kaip funkcionuoja automobilių sportas. Jis nukreipė mane teisinga linkme, ir tuomet apsisprendžiau pradėti nuo slalomo. Tuo metu mano draugas turėjo nenaudojamą „Mazda MX-5", todėl nusprendžiau startuoti slalome, o galvoje jau sukosi mintys apie ralį. Iš pradžių planavau tapti šturmane.
Viskas klostėsi labai sparčiai – jau kovą debiutavau slalomo varžybose Panevėžio rajone, Gustonyse. Vėliau, paruošus „Mazda", pirmasis rimtas startas buvo Lietuvos automobilių slalomo čempionate. Daugelis perspėjo, kad nežinau, į ką lendžiu, jog tai rimtas čempionatas, o aš dar nemoku valdyti galiniais ratais varomo automobilio su mechanine pavarų dėže. Mašina buvo be rankinio stabdžio, be vairo stiprintuvo, ir prisijaukinti ją turėjau vos savaitę. Tą sezoną pirmajame etape susirinko šešios ar septynios labai stiprios varžovės, o aš tarp jų finišavau trečia. Tai mane nepaprastai įkvėpė ir nusprendžiau, kad būtina dalyvauti kuo daugiau varžybų, kad įgyčiau patirties.
Metai buvo itin intensyvūs – startavau šešiolikoje slalomo varžybų. Keturiolika kartų kopiau ant podiumo, o bendrojoje Lietuvos čempionato įskaitoje užėmiau trečiąją vietą. Kitą sezoną tęsiau pradėtą kelią, tik papildomai atsirado varžybų, kuriose man pačiai prireikė šturmano – „Press Rally", „Aurum 108 km Moterų iššūkis" bei ralis „Kauno ruduo".
Šiais metais Lietuvos automobilių slalomo čempionate pavyko užimti garbingą antrąją poziciją, nors taškų suma buvo visiškai tokia pati kaip nugalėtojos. Metai slalomo trasose tikrai buvo intensyvūs, o per palyginti trumpą laikotarpį pasiekti rezultatai pranoko lūkesčius. Žinoma, per šį laiką pirmąjį „Mazda" markės automobilį pakeitė naujesnė to paties gamintojo mašina, su kuria dabar ir startuojama varžybose", – pasakojo Greta Šaduikytė.
Slalome – už vairo, ralyje – su stenograma
Greta Šaduikytė neapsiribojo vien slalomo rungtimis. Pasak jos pačios, tai tebuvo pirmasis žingsnis siekiant pagrindinio tikslo – dalyvauti ralio varžybose. Slalomo startų tvarkaraštį ji suderino su dar viena disciplina – būtent ta, kurioje anksčiau lenktyniavo jos tėvas. Tiesa, ralio pasaulyje ji pirmiausiai pasirinko šturmanės vaidmenį ir per sezoną išbandė visas Lietuvoje vykstančias ralio lygas.
„Ralis buvo vienas iš dviejų pagrindinių mano siekių. Pirmasis – startuoti slalome, antrasis – įsitraukti į ralį ir pradėti šturmanuoti. Labai troškau iš pradžių pamatyti šią discipliną iš vidaus, priprasti prie jos ir galutinai apsispręsti dėl tolimesnės krypties. Nebuvau tikra, kas mane labiau žavės – asfalto ar žvyro trasos. Todėl lygiagrečiai su slalomu pradėjau ir ralio kelią. Kadangi nenorėjau iškart stačia galva šokti į ralį ir įsigyti automobilį, nusprendžiau pirmiausiai išbandyti šią discipliną šturmanės pozicijoje. Tai pasirodė esanti puiki pradžia. Dabar galiu prisipažinti, kad net sunku apsispręsti, kas labiau patinka – vairuoti ar šturmanuoti. Abu užsiėmimai yra nepaprastai įdomūs, teikia malonumą ir skatina nuolatinį tobulėjimą", – kalbėjo lenktynininkė.
Greta Šaduikytė atvirai pripažįsta, kad pirmieji pasirodymai šturmanės kėdėje buvo tikrai įsimintini. Daugybė naujų patirčių, anksčiau nepatirtų emocijų, pirmieji nesklandumai, pirmosios vietos ant podiumo. Visa tai merginai įsirėžė į atmintį.
„Mano debiutinis etapas vyko Kėdainiuose, kur startavau Mini ralio varžybose. Suprantama, jaudulio buvo labai daug, nes buvau visiškai nauja šiame amplua ir stebima iš šalies. Visko mokiausi ir viską dariau savarankiškai. Jausmai buvo prieštaringi. Per pirmąsias varžybas suvokiau, kokią reikšmę turi ekipažo sudėtis ir komanda, kuri tave palaiko. Kita vertus, noras dalyvauti tik dar labiau sustiprėjo. Vėliau sezono metu keitėsi mano pilotas, tačiau tai mano entuziazmo nesumažino – priešingai, motyvacijos tik daugėjo, o varžybų lygis nuolat kilo", – pasakojo Greta Šaduikytė.
Per dvejus metus ralyje Greta Šaduikytė šturmanės vaidmenyje dalyvavo aštuoniolikoje varžybų skirtingose Lietuvos ralio lygose. Praėjusiais metais sportininkė išvyko ir už šalies ribų – startavo Latvijos automobilių ralio sprinto čempionato etape Rygoje bei legendinėse Estijos ralio čempionato varžybose „Saaremaa Rally". Per šį laikotarpį Greta Šaduikytė stenogramą skaitė tokiems pilotams kaip Arūnas Vaičiūnas, Tautvydas Narušis, Paulius Novakas, Milvydas Malinauskas ir kitiems.
Atsargūs ralio bendruomenės klausimai
Greta Šaduikytė prisipažįsta, kad slalomo rungtynėse apie tėvą . Beje, Gretos tėvelį Rolandą Šaduikį puikiai atmena ir visa ralio visuomenė. Nors jaunieji lenktynininkai žuvusio sportininko asmeniškai nepažinojo, o kai kurie net nežino tragiškos istorijos aplinkybių, vyresnieji ralio entuziastai, vairuotojai bei šturmanai iškart atkreipė dėmesį, kad tarp dalyvių atsirado merginą su Šaduikytės pavarde.
„Mažesnio masto ralio žiūrovai galbūt mažiau pažinojo mano tėvelį, bet A lygos pirmenybėse sulaukiau klausimų iš įvairių ekipažų, ar esu Rolando atžala. Teko sutikti dalyvių, kurie sirgdavo už tėtį, stebėdavo lenktynes ir buvo liudininkai tos lemtingos akimirkos. Kai kurie, suprantama, iš pradžių dvejojo kreiptis – tema subtili, bet vėliau ryždavosi prieiti ir paklausti, pasidalindavo nuostabiais prisiminimais apie tėvelį. Priminė jo mėgstamus pokštus, posakius, mintis, todėl nepaprastai džiugu, kad mano tėtis ralio pasaulyje tebėra gyvas žmonių atmintyje. Tai neįtikėtinai sušildė širdį – po tiek laiko jie vis dar jį prisimena. Ir prisimena tik gera.
Teko išgirsti ir pastebėjimą, kad labai primenu tėtį. Tai giliai įsirėžė atmintin. Artimieji visada tvirtindavo, kad esu tikra tėčio dukra – tiek būdu, tiek išore, tačiau kai tai ištaria visiškai svetimi žmonės – pojūtis visiškai kitoks.
Milžinišką įspūdį paliko tai, kiek daug žmonių apie tėvelį kalbėjo šiltai ir pagarbiai. Atsimenu, per tėčio atsisveikinimo ceremoniją nusidriekė ilgiausia automobilių ir motociklų virtinė, nes tėtis buvo įkūręs baikerių klubą „Iron X". Jausmas buvo neapsakomas.
Vis dėlto labiausiai sujaudino ne tai. Širdį suvirpino faktas, kad praėjus ne metams, o beveik dviem dešimtmečiams jo bendražygiai, pažįstami lenktynininkai, kolegos ir konkurentai atvyksta prie jo kapo pagerbti atminimą ir uždegti žvakelę. Atnešamos dešimtys žvakių, o tai byloja, kad tėvelio atminimas tebėra gyvas.
Esu begalo dėkinga visiems šiems žmonėms, kad jo neužmiršta, taria šiltus žodžius, prisimena jo išskirtinį charakterį ir nuo veido niekada nedingusią plačią šypseną. Tai buvo optimizmu trykštantis žmogus", – atviravo Greta Šaduikytė.
Tėvas – aukščiausias autoritetas
Greta Šaduikytė teigia, kad būtent tėvelis jai išlieka didžiausiu gyvenimo autoritetu. Sportininkė pabrėžia, jog jai didžiulė garbė ant sportinio automobilio užklijuoti savo pavardę ir tokiu būdu pagerbti tėvo atminimą bei parodyti, kad dukra žengia jo pramintu keliu.
„Tėtis man yra milžiniškas autoritetas. Retkarčiais peržiūriu nuotraukų albumus ir prisimenu jo akimirkas ralio trasose. Visai neseniai vartydama albumus pastebėjau, kad lygiai prieš du dešimtmečius tėtis dalyvavo Saremos ralyje Estijoje – tose pačiose varžybose, kuriose praėjusiais metais pirmąkart startavau ir aš. Nepaprastai simboliška, kad po dvidešimties metų atsidūriau tose pačiose lenktynėse, kuriose kadaise varžėsi ir jis", – jautria akimirka pasidalijo Greta Šaduikytė.
Automobilių slalome karjerą pradėjusi ir ralio šturmanės patirties įgijusi Greta Šaduikytė visada žinojo vieną dalyką – ateis laikas, kai ji pati atsisės už ralio bolido vairo ir varžysis taip, kaip kadaise tai darė jos tėvas. Sportininkė dabar atvira – ši ilgai puoselėta svajonė .
„Visada svajojau eiti tėčio keliu, bet neturėjau tikrumo, ar šis sportas man tiks, ar pajėgsiu. Slalomo varžybos padėjo išsiaiškinti, ar sportinis vairavimas tikrai yra mano kelias ir kokia kryptimi noriu vystytis. Šturmanavimo patirtis suteikė gilų supratimą apie ralio specifiką ir visus su tuo susijusius procesus.
Teko bendrauti su daugybe lenktynininkų, kaupiau žinias, susipažinau su laukiančiais sunkumais. Viduje jaučiau, kad anksčiau ar vėliau atsisėsiu prie vairo ir kartosiu tėčio žingsnius, tik dar stokojau pasitikėjimo savimi. Šiandien jau absoliučiai tikra – noriu lenktyniauti ralyje kaip vairuotoja, lygiai taip, kaip tai darė tėtis", – kalbėjo sportininkė.
Nuoseklus darbas tikslo link
Greta Šaduikytė sutiko paliesti ir itin asmenišką temą – jeigu 2007-aisiais, per tą lemtingą ralio įvykį, likimas būtų buvęs palankesnis, ar ji vis tiek būtų pasirinkusi ralio lenktynininkės kelią?
„Tikiu, kad taip. Prisimenu vieną tėčio pokalbį žiniasklaidai, kur jis minėjo augantį sūnų, kuris netrukus sės į kartingą. Aš tikrai būčiau įtikinusi tėtį, kad ir mergaitės gali sėkmingai lenktyniauti. Esu įsitikinusi – jei tėtis būtų šalia, jis būtų mano didžiausias palaikymas.
Galiu tik įsivaizduoti, kokių aukštumų pasiektume drauge. Tikiu, kad ne tik pati varžyčiausi ralyje, bet dar ir jam šturmanuočiau. Šeimos ekipažas būtų neįtikėtinai galingas. Dabar kuriu savo asmeninę ralio istoriją, tačiau žengiu tėčio pramintu keliu. Jis buvo ir visada liks mano didžiausias pavyzdys", – pabrėžė Greta Šaduikytė.
Netrukus atskleis daugiau naujienų
Artimiausiu metu Greta Šaduikytė viešai pristatys išsamesnę informaciją – kokį automobilį vairuos ir kas taps jos šturmanu 2026 metų Lietuvos automobilių Mini ralio čempionate.
Komandos pristatymo laukianti lenktynininkė kviečia potencialius partnerius prisijungti prie šio projekto ir kartu siekti maksimalių rezultatų artėjančiame ralio sezone.
