Vilniaus „Žalgiris" Jurijui Kendyšui reiškia kur kas daugiau nei paprastą darbovietę – tai jo gyvenimo dalis. Patyręs futbolininkas atvirai kalba apie didžiausią savo karjeros siekį, kurio dar nepavyko įgyvendinti – prasimušti į Čempionų lygos grupių varžybas. Šį tikslą jis trokšta pasiekti būtent su Lietuvos sostinės ekipa, tapusia jam antraisiais namais.
Baltarusijos futbolininkas pirmąkart „Žalgirio" marškinėlius apsivilko 2015 metais ir iškart pasipuošė Lietuvos čempiono medaliu. Vėliau jo karjeros kelias vingiavo per gimtosios šalies, Moldovos ir Latvijos klubus. Per tą laikotarpį jis surinko įspūdingą trofėjų kolekciją – net keturis Baltarusijos (su Barysavo BATE ir Salihorsko „Šachcior") bei tris Moldovos (su Tiraspolio „Sheriff") aukso medalius.
2022-aisiais J. Kendyšas tapo nepageidaujamu asmeniu Baltarusijos futbole. Priežastis – jo vieša kritika šalies valdžiai ir karinei agresijai prieš Ukrainą. Tuomet futbolininkas rado prieglobstį Latvijos „Riga" klube. Tačiau 2023 metais likimas jį vėl sugrąžino į „Žalgirį", o 2024-aisiais kartu su komanda jis dar kartą šventė Lietuvos čempionato triumfą.
2025 metų sezonas čempionams prasidėjo itin sunkiai. Komandai teko kautis dėl kiekvieno taško, siekiant išsaugoti vietą, garantuojančią dalyvavimą Europos turnyrų atrankoje. Situacija klube buvo įtempta ir už aikštės ribų.
Tuomet organizaciją sukrėtė esminiai pokyčiai, o žaidėjai aikštėje pradėjo kovoti taip, lyg kiekvienos rungtynės būtų finalas. Jiems pavyko sukurti tikrą sportinę pasaką – paskutinę akimirką įšokti į prizininkų trejetą ir užsitikrinti kelialapį į UEFA Konferencijų lygos atranką.
Būtent lemiamuoju sezono momentu, prieš susitikimą su „Šiauliais", J. Kendyšas rūbinėje pasakė įkvėpimą teikiančią kalbą. Ji tapo vienu ryškiausių epizodų dokumentiniame seriale „Lūžio metai", pasakojančiame apie FK „Žalgiris" krizę ir prisikėlimą.
„Kaip nuolat primena Liviu [Antalis], laikas pralekia akimirksniu. Kiekviena galimybė išbėgti į žaidimo aikštę yra proga parodyti savo tikrąjį veidą.
Noriu pabrėžti tris esminius dalykus. Pirmiausia – jūs ginote savo šeimos garbę, pavardę, puošiančią jūsų marškinėlius. Antra – šį herbą, šį legendinį klubą. Ir galiausiai – niekas neprisimins mūsų žaidimo būdo, tik galutinį rezultatą. Šiandien mums reikia trijų taškų. Pirmyn, vyrai!" – tokiais žodžiais 2025 metų spalio 26 dieną komandą uždegė J. Kendyšas.
Tą kartą „Žalgiris" iškovojo pergalę ir išsaugojo trečiąją poziciją turnyrinėje lentelėje, kurią išlaikė iki pat čempionato finišo.
Šiandien 35-erių J. Kendyšas atskleidė, kaip gimė ši įsimintina kalba ir kodėl būtent jam strategas Rolandas Džiaukštas patikėjo misiją įkvėpti bendražygius.
Vienas patyrimiausių „Žalgirio" futbolininkų taip pat dalijosi mintimis apie kontrastingą šio sezono pradžią, ryškiausius prisiminimus vilkint žaliai baltus marškinėlius, kasdienį gyvenimą Vilniuje tiek su komanda, tiek namuose, laisvalaikio užsiėmimus. Be to, jis pažadėjo kardinaliai pakeisti šukuoseną, jei „Žalgiris" susigrąžins Lietuvos čempionų titulą.
– Jurijau, netrukus pasinersime į jūsų prisiminimus, sukurtus kartu su „Žalgiriu". Tačiau pradėkime nuo einamojo sezono. Kaip po kelių sužaistų mačų jaučiatės asmeniškai ir kokia nuotaika vyrauja komandoje? Kaip vertinate tai, ką pavyko parodyti iki šiol?
– Vertinant sezono pradžią, startas galbūt nebuvo idealus, tačiau būtina suvokti, kad formuojame absoliučiai naują kolektyvą. Bet kokios komandos formavimas reikalauja kantrybės. Palaipsniui progresuojame. Tikiu, kad ateityje tapsime kur kas pajėgesni. Paskutiniai mačai įrodė, jog judame teisinga kryptimi. Taigi startas nebuvo tobulas, tačiau pamažu įgauname pagreitį.
– Ar tai tiesiog laiko reikalas? O gal egzistuoja rimtesnių iššūkių, kuriuos būtina išspręsti su dabartine sudėtimi?
– Neegzistuoja. Viskas priklauso nuo futbolininkų, nes būtent mes išeiname į žalią veją. Galima aiškintis, kad kažkuris nepailsėjo, kažkuris nepasiruošė ar praleido treniruotes. Tačiau futbolininkas yra aikštelėje ir baigta. Į stadioną atėjęs gerbėjas žiūri į futbolininką. Ir tai, kaip futbolininkas pasirodo aikštelėje, atspindi mūsų kokybę. Kartoju – judame teisinga linkme, bet viskas priklauso išimtinai nuo futbolininkų.
– Vadinasi, tiesiog reikia truputį palaukti ir rezultatai ateis?
– Tikiu tuo. O jeigu jūs abejojate, gal verčiau net neatvykite palaikyti.
– Verčiau atvyksime. Bet ir jūs pasitikėkite.
– Žinoma, pasitikiu. Esu pripildytas pozityvios energijos ir turiu pakankamai resursų panaudoti juos ateityje.
– Ar pajuntate šio kolektyvo galimybes?
– Galimybes pajuntu nuolat. Tiesiog esame naujai suformuotas kolektyvas. Vienas atvyko iš Nigerijos, kitas iš Serbijos ar kokios kitos valstybės, todėl reikalingas laikas. Mes dar nesame tokia organizacija kaip Madrido „Real" ar „Barcelona", kurios įsigyja futbolininkus už milijonines sumas. Mes kitokie.
– Kol kas.
– Taip, kol kas. Tačiau iš mūsų iškart laukiama rezultatų, nors net tokiam žvaigždei kaip Kylianas Mbappe, perėjus į „Real", prireikė laiko prisitaikyti. Mes tokie patys. Tiesiog futbolininkai.
– Praėjusį sezoną klubas patyrė nelengvų momentų. Koks skirtumas tarp anos situacijos ir dabartinės? Ar įmanoma palyginti?
– Tuomet irgi startavome ne pačiu geriausiu būdu. Svarbu tai, kaip finišavome. Norėjau pasakyti neigiamai, bet patekome į Europos varžybas, o tai teigiamas dalykas. O skirtumas… Tuomet buvo naujas kolektyvas, dabar vėl jį pertvarkėme. Man sudėtinga vertinti iš vadovo, stratego ar gerbėjo perspektyvos – aš žvelgiu kaip futbolininkas. Man tai įprasta kasdienybė: ateina nauji asmenys, reikalingas laikas adaptacijai, reikia jiems padėti ir juos remti. Tad, mano požiūriu, tai tiesiog laiko klausimas.
– Kalbant apie jus asmeniškai, aikštelėje buvote kilnojamas per skirtingas pozicijas, žaidėte centriniame gynyboje. Ar jaučiatės
– Vėlgi, tai priklauso nuo stratego, taktinių sprendimų ir situacijos aikštelėje. Man tai nesvarbu. Prisimenu, 2015-aisiais žaidžiau kartu su Deividu Šemberu. Jam pozicija aikštelėje neturėjo reikšmės. Jis žaidė bet kur: dešimtukas – jokių problemų, šeštukas – puiku, centrinis gynėjas – taip pat puiku. Man dabar analogiškai. Džiaugiuosi, kad kažko iš Deivido Šembero perėmiau.
– Vadinasi, dabar aikštelėje jaučiatės komfortabiliai?
– Taip, centre jaučiuosi patogiau, kadangi čia daugiau kontaktuoju su kamuoliu. Galiu šiek tiek drąsiau rizikuoti, o kai daugiau kontaktuoju su kamuoliu, galiu geriau save parodyti.
Klubas su dabartine sudėtimi dar nespėjo sukurti legendinių momentų. Tačiau jūs jau tapote žinomas dėl savo įsimintinos kalbos. Grįžkime prie jos. Kaip viskas vyko? Kaip suradote tuos žodžius, kuriuos „Žalgirio" gerbėjai šiandien kartoja ir garbina?
– Turite omenyje pernykštę kalbą?
– Taip, tą, kurią pasakėte persirengimo kambaryje.
– Taip, komandai tuo metu buvo išties sudėtingas periodas, žvelgiant į vietą turnyrinėje lentelėje.
Matote, per paskutinius dešimt ar vienuolika metų devynis kartus tapau čempionu. Keliavau per skirtingas šalis, keitėsi komandos, tačiau nuo 2015-ųjų iki 2022-ųjų įvairiose valstybėse laimėdavau aukso medalius. Tik 2022 metais su „Riga" likau antras, o 2023-iaisiais su „Žalgiriu" – taip pat antras. 2024 metais – vėl čempionas su „Žalgiriu".
2025 metais finišavome trečioje pozicijoje. Tai buvo itin sunkus laikotarpis visiems. Man asmeniškai – tikra tragedija. Tačiau jei nori būti tvirtas žmogus, geras futbolininkas, privalai turėti vidinę jėgą. Tada treneris Rolandas Džiaukštas prieš mačą paklausė: „Ar galėtum tarti kelis žodžius visai komandai?". Atsakiau: „Žinoma, be problemų". Stengiausi perduoti žinią, ir ji kilo tiesiai iš širdies.
– Kiek laiko turėjote jai paruošti?
– Jei būtų tekę kalbėti gimtąja kalba, viskas būtų buvę paprasčiau. Kadangi anglų kalba man nėra gimtoji, mąsčiau apie penkias minutes – tiesiog bandžiau suprasti, kaip tai, ką noriu perteikti, išreikšti angliškai. Tai nebuvo būtent tai, ką turėjau pasakyti komandai, tiesiog viskas įvyko labai staigiai.
– Treneris kreipėsi būtent į jus, nes žinojo apie jūsų čempionišką mąstyseną?
– Tikiuosi, kad būtent todėl.
– Grįžkime prie prisiminimų, susijusių su „Žalgiriu". Pirmą kartą čia atvykote daugiau nei prieš dešimtmetį, 2015-aisiais. Esate minėjęs, kad turite tris ryškiausius atsiminimus iš to laikotarpio: LFF taurės finalą, Čempionų lygos atrankos dvikovą su „Malmo" ir čempionų titulo iškovojimą Klaipėdoje prieš „Atlantą", kai užsitikrinote aukso medalius. Kurį iš šių trijų išskirtumėte? Ar galite prisiminti tuos momentus, tą atmosferą, kurią patyrėte ir, galbūt, tai, kodėl pamėgote šį pavadinimą, šią komandą, „Žalgirį"?
– Visi trys man yra vienodai reikšmingi. Tikrai taip. Nes tai buvo pirmieji metai mano gyvenime, kai klubas, personalas, treneris manimi taip stipriai pasitikėjo. Jutau milžinišką paramą. Aikštėje žaidžiau taip, kaip jaučiausi, ir visiems tai tiko. Tai buvo nuostabūs laikai.
Taurės finalo susitikimas buvo fantastiškas – triumfavome 2:0. Deividas Šemberas tada realizavo vienuolikos metrų baudinį.
– Ir vėl ši pavardė.
– Taip, tuo metu turėjome labai galingą ekipą.
Taip pat Čempionų lygos atranka prieš „Malmo". Išvykoje sužaidėme puikias rungtynes, pasibaigusias 0:0. O namie pralaimėjome 0:1. Nenoriu teigti, kas tuomet buvo pranašesni, bet skirtumas tarp klubų biudžetų ir vardų tuo metu buvo kolosalus. Mes grūmėmės iki paskutinės minutės, turėjome progą pelnyti įvartį, bet paprasčiausiai nepavyko.
Na ir, be abejo, čempionų titulas likus penkioms ar šešioms rungtynėms iki sezono finišo Klaipėdoje.
– Prisimenant susitikimą su „Malmo" – pats dalyvavau tose rungtynėse. Tai buvo nepakartojama patirtis. Tiek atmosferos prasme, tiek klubų lygio skirtumai, tiek ano laikotarpio „Žalgirio" komanda. Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Atmosfera buvo tiesiog nuostabi. Pirmą kartą gyvenime patyriau tokį sirgalių palaikymą, arena buvo sausakimša. Net kai pralaimėjome įvartį antrojoje rungtynių dalyje, tribūnos ir toliau mus drąsino, tarsi siųsdamos žinutę: „Viskas gerai, pirmyn, tikime jumis". Tai išliko kaip nuostabus atminimas.
– Ar galima teigti, kad tuometinė „Žalgirio" komanda buvo viena pajėgiausių per visą klubo istoriją?
– Mano asmeninėje patirtyje – neabejotinai. Kiekvienoje pozicijoje turėjome bent du futbolininkus, kurie kovojo dėl vietos starto sudėtyje. Prisimenu kiekvieną komandos draugą. Tačiau, be abejo, Deividas Šemberas man yra absoliutus autoritetas.
– Kaip susiklostė jūsų tarpusavio santykiai? Kaip sekėsi bendrauti susitikus klube?
– Mes palaikėme kontaktą net man palikus Lietuvą, kai „Žalgiris" perleido mane Barysavo BATE ekipai. Ir šiandien mūsų bendravimas išlieka šiltas.
– Ar vis dar sulaukiate jo patarimų?
– Taip, tikrai. Žinoma, nenoriu teigti, kad esame artimiausi bičiuliai, tačiau tikrai galime susitikti restorane ir maloniai praleisti laiką kartu.
– Koks vertingiausias patarimas, kurį esate išgirdęs iš Deivido Šembero? Galbūt jis pasidalino kokia nors futbolo išmintimi, perspėjo ko nors vengti ar panašiai. Ar galite prisiminti?
– Iš jo perėmiau labai daug dalykų. Kai pradėjau rungtyniauti „Žalgiryje", už nugaros neturėjau jokio užnugario – nei verslo, nei automobilio. Mačiau, kokia svarbi asmenybė jis yra Lietuvoje ir kiek daug yra pasiekęs.
Nuolat įsiklausydavau ir uždavinėjau daugybę klausimų: kur investuoja pinigus, kaip valdo finansus, kas paprasčiau, o kas sudėtingiau. Atmintyje įstrigo vienas jo pamokymas: „Jura, niekada nesikišk į restoranų verslą. Niekada. Pralošinėsi". Tai įsirėžė į atmintį ir niekada nebandžiau verstis restoranų verslu.
– Tikrai išmintingas patarimas.
– Tai buvo apie verslą. O futbolo atžvilgiu – tuo laikotarpiu buvau tas, kuris troško tobulėti. Man net nereikėjo klausinėti Deivido, kaip elgtis konkrečioje situacijoje – tiesiog stebėjau jo veiksmus ir stengiausi juos pakartoti. Jis man buvo gyvas pavyzdys. Visada siekiau juo sekti.
– 2015-aisiais iškeliavote į BATE. Ar tuo metu
– Ne. Tačiau prisimenu, kad tuo metu bendraudamas su klubo vadovais Mindaugu Nikoličiumi ir Vilma Venslovaitiene daviau pažadą – jeigu kada nors grįšiu į Lietuvą, tai tik į „Žalgirį".
– Pažadą įvykdėte. Nors tuomet apie tai net nesvarstėte?
– Ne, tuo metu turėjau kitokius planus. Jei kalbėti atvirai, norėjau išsaugoti sveikatą ir kūną bei užbaigti karjerą šiek tiek anksčiau.
– Tačiau 2023-aisiais sugrįžote. Kaip tai nutiko?
– Mano tėvynėje susiklostė sudėtinga padėtis, išvykau iš ten 2022 metų sausį. Visus tuos metus žaidžiau Rygos klube, turėjau galiojančią sutartį. Tačiau Latvijos futbolo federacija priėmė naujas taisykles baltarusiams ir rusams – jie nebegalėjo dalyvauti čempionate. Ir likus vos dienai ar dviem iki naujo sezono starto jie tiesiog mane atleido, tapau nereikalingas. Tai buvo itin sunkus momentas, nes, atvirai kalbant, su Rygos klubu turėjau dar pusantrų metų trukmės kontraktą.
Dar gruodžio mėnesį, atostogų laikotarpiu, užmezgiau ryšį su Vilma. Susitikę pradėjome svarstyti galimybę – galbūt kada nors sugrįšiu. Viskas įvyko kur kas greičiau nei tikėjausi. Paskambinau jai ir išdėsčiau savo padėtį. Situacija atrodė beviltiška – perėjimų langas jau buvo uždaras, ilgalaikės vizos neturėjau, o leidimas gyventi artėjo prie pabaigos. Turiu būti be galo dėkingas Vilmai už jos . Iki šiol nesuprantu, kaip jai pavyko viską sutvarkyti, tačiau rezultatas akivaizdus – vis dar esu čia.
– Dar vienas įsimintinas 2023-ųjų akcentas – jūsų neįprasta šukuosena. Balta spalva. Kas už to slypi?
– Tuo laikotarpiu patyrėme kelis nesėkmingus mačus – pralaimėjimus arba lygiąsias. Kovėmės dėl čempionų titulo. Kažkas viduje sukilo, ir nusprendžiau kažką pakeisti. Nukeliavau pas kirpėją ir radikaliai pakeitiau plaukų spalvą.
– Ar galėtumėte pasižadėti tai pakartoti, jeigu „Žalgiris" šį sezoną iškovos čempiono vardą?
– Be jokių problemų.
– Nuostabu. Pažadas įrašytas.
– Galėtume net šiandien tai padaryti.
– Jei dabar įteiktų trofėjų – tuoj pat traukiame pas kirpėją.
– Būtent taip. Tik užbaigiame pokalbį ir keliaujame.
– Pakalbėkime apie gyvenimą Vilniuje, ne vien apie kirpyklas – kaip atrodo įprasta jūsų diena? Juk prie miesto turėjote laiko priprasti, čia gyvenate jau daugiau nei trejus metus. Kaip susiklosto „Žalgirio" legendos kasdienybė?
– Pastaruosius porą metų turiu šunį. Didelį šunį. Ar žinote filmą „Hačiko"? Mano keturkojė panaši, tik ilgaplaukė – tarsi milžiniška balta meškutė. Ji ilsisi šalia manęs, lydi mane visur, nuolat būname kartu. Žinoma, turiu ir žmoną, ji taip pat neatsiejama mano gyvenimo dalis.
– Ji irgi miega kartu su jumis?
– Taip (šypsosi). Aišku, norėjau pabrėžti, kad žmona yra svarbiausia mano gyvenimo dalis, o šuo – antroje vietoje.
Rytais atsikėlęs pirmiausia vedu šunį pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas užtrunka nuo pusvalandžio iki beveik valandos. Užsuku į parduotuvę, pasirenku kruasaną, kavos, bananą. Visi darbuotojai mane atpažįsta, žino mano įprastą pirkinių rinkinį. Grįžęs namo suvalgau lengvus pusryčius.
Pirmoji dienos pusė skirta treniruotei. Prieš ją stadione vyksta pasiruošimo ritualai: vaizdo analizė, užsiėmimai sporto salėje. Tiesa, mano atveju salė – ne visada. Nesu pavyzdinis sportininkas šiuo požiūriu.
– Vengiančių kategorija?
– Tikrai taip (šypsosi). Po to seka treniruotė, o jai pasibaigus – atsigavimo procedūros. Taip praeina bent pusė dienos. Baigiame maždaug trečią valandą. Pavalgo stadiono valgykloje ir grįžtu namo.
Žmona puikiai mane supranta. Kai grįžtu, kartais net 2–3 valandas nebendraujame – man reikia laiko atsipalaiduoti ir išvalyti mintis. Pasiimu nešiojamąjį kompiuterį, žiūriu filmus arba tyrinėju produktus, į kuriuos svarstau investuoti.
– Užsiimate investavimu?
– Taip, nors nedideliu mastu.
– Kokia iki šiol sėkmingiausia jūsų investicija?
– Šią informaciją norėčiau pasilaikyti sau.
– Bet investuojate pelningai?
– Taip. Galbūt pelnas nėra milžiniškas, tačiau man to pakanka.
Vėliau, apie šeštą-septintą valandą vakaro, vėl pradedame bendrauti su žmona. Kartais išeiname vakarieniauti į miestą, kartais užsisakome maistą į namus, nes patys gaminti nelabai mėgstame. O vakare – vėl šuns eilė, tik tada dažniausiai maždaug valandos pasivaikščiojimui išeina žmona. Tokia mano kasdienė rutina.
– O kokia mėgstamiausia laisvalaikio pramoga Vilniuje?
– Padelis. Nemažai laiko skiriu šiam žaidimui. Galbūt žvelgiant iš šono tai neatrodo itin profesionaliai, tačiau puikiai pažįstu savo organizmą – suprantu, kada reikia poilsio, o kada būtina įjungti aukštesnes pavaras. Apie padelį galėčiau pasakoti be galo.
– Šią temą palikime ateities pokalbiui. Anksčiau esate minėjęs, kad turite vieną neįgyvendintą didžiulį tikslą – rungtyniauti Čempionų lygos grupių turnyre. Ar šis troškimas tebėra aktualus?
– Taip, tai vienintelis siekis, kurio dar neįgyvendinau. Tačiau galimybė tai padaryti vis dar egzistuoja. Viliuosi, kad galbūt ateinantį sezoną. Kodėl ne?
– Palinkėkime, kad tai taptų realybe kuo artimiausiu metu.
– Be abejo. Su „Žalgiriu". Tai mano visas gyvenimas. Neabejotinai savo futbolininko kelią užbaigsiu būtent čia. Man tai paskutinė proga.
– Dėkoju jums. Tegul ši svajonė išsipildo.
