Matas Vareika apie savo pasirodymus futbolo aikštėje kalba glaustai ir tiesiai šviesiai. Tačiau užsiminus apie stalo tenisą ar Armėnijos kulinarinį paveldą, Vilniaus „Žalgirio" vidurio saugas pademonstruoja visiškai kitokį charakterį – iškalbingą ir kupinų humoro.
„Arba įmuši, arba ne. Čia nėra nieko sudėtingo. Pataikai – puiku, iškovojom pergalę – dar geriau. Nepavyko realizuoti ir pralaimėjom – tada jau liūdna. Mano akimis, tai elementarus sportas – pelnyti įvartį, triumfuoti, ir visi džiaugiasi. O jei neįmuši – sulauksi žinučių Instagram platformoje", – tokiais principais savo žaidimą vertina 26-erių futbolininkas, po dvejų su puse metų pertraukos vėl apsivilkęs žaliai-baltus marškinėlius.
Šiame sezone M. Vareika jau debiutavo „Toplygos" susitikime Raudondvaryje prieš Kauno rajono „Hegelmann" komandą, aikštėje pasirodydamas nuo 61-osios minutės. Deja, sveikatos problemos neleido jam dalyvauti namų dvikovoje su tituluotu „Kauno Žalgiriu".
Prieš grįždamas į sostinės klubą, saugas visą ankstesnį sezoną ir 2024 metų pradžią praleido Armėnijos elite – Jerevano „Pyunik" gretose. Kovo mėnesį, dar nesibaigus registracijos periodui, „Žalgiris" pasiekė susitarimą dėl puikiai pažįstamo futbolininko nuomos. M. Vareika Vilniaus ekipoje jau žaidė 2019–2023 metais ir per tą laikotarpį net tris kartus džiaugėsi Lietuvos čempiono titulu. Tuometinėje A lygoje per 36 susitikimus su „Žalgirio" emblema ant krūtinės jis įmušė penkis įvarčius. Pirmąjį dublį pelnė 2019-ųjų liepos 5 dieną mače prieš Vilniaus „Riterius". Būtent tie du M. Vareikos smūgiai tuomet lėmė komandos sėkmę – 2:1.
„Tą vakarą „Pietų IV" tribūna skandavo mano vardą. Tokie momentai išlieka atmintyje visam laikui", – grįžęs į FK „Žalgiris" pasakojo Jonavoje užaugęs žaidėjas.
Į šį pokalbį M. Vareika atvyko tiesiai po įnirtingos akistatos su komandos draugu prie teniso stalo. „Mūsų bazėje stovi pingpongo stalas. Ten vyksta tikros mūšiai tarp žaidėjų. Ką tik pralaimėjau Pauliui Golubickui, todėl nuotaika kovinga. Tad interviu gali išeiti šiek tiek aštresnis", – juokavo „Žalgirio" atstovas.
– Matai, kas vis dėlto yra stipriausias pingpongininkas komandoje?
– Žinoma, aš. Tiesa, kartais ir silpnesnis gali nustebinti. Štai Pauliukas šiandien nustebino. Bet apskritai save laikau lyderiu, be jokių abejonių.
– Statistika tai patvirtina, ar tai tik asmeninė nuomonė?
– Šį klausimą geriau praleiskime.
– Ar žaidžiate dėl kokio nors prizo? Gal susiklostė tam tikros tradicijos?
– Taip, būna. Su vartininku Vincentu Šarkausku lažinomės dėl vakarienės. Tad noriu pranešti – Vincentai, lauksiu kvietimo, dėkoju. Iškovojau nemokamą vakarienę. Man daug lengviau susikaupti, kai ant kortos kažkas pastatyta. Su Pauliumi šįkart žaidėm be jokių įsipareigojimų, todėl ir pralaimėjau. Bet kai reikia kovoti dėl realaus prizo – tada įsijungia tikrasis charakteris.
– Ar stalo tenisas dabar yra antroji sporto aistra po futbolo, ar turite ir kitų pomėgių?
– Tai visai naujas atradimas. Stalas čia pat, varžovas šalia – ko daugiau norėti? Kol kas daugiau nieko nėra. Tik futbolas ir pingpongas.
– Tuomet grįžkime prie futbolo. Po sugrįžimo į „Žalgirį" jau spėjote išbėgti į aikštę. Kokios emocijos?
– Na, kai nepavyko iškovoti pergalės, nuotaika atitinkama. Vidutiniška. Bet šiaip malonu vėl būti čia.
– Sekėte „Žalgirio" sezono pradžią. Kaip ją įvertintumėte? Kokius įspūdžius susidarėte apie ekipą, prie kurios prisijungėte?
– Dviprasmiškus. Lyg ir viskas gerai, tačiau kažko vis tiek trūksta. Pradžioje svarbiausia surinkti tuos taškus. Aišku, žaidimo kokybę irgi reikia kelti. Tačiau manau, kad viskas vyks palaipsniui – pamažu pasieksime užsibrėžtus tikslus.
– Potencialas solidus, tik laiko reikia?
– Būtent taip. Potencialas tikrai yra. Esmė ta, kad yra iš ko kurti. Jeigu nebūtų bazės, tada būtų rimta problema. Šiuo metu matau – yra su kuo dirbti.
– Kodėl domėjotės „Žalgirio" sezono startu, nors tuo metu dar priklausėte kitam klubui?
– Aš nuolat seku „Žalgirį". Ką gi daugiau veikti tame užsienyje? Žiūriu „Toplygą", dar ir jos „Fantasy" turnyre dalyvauju. Turiu ten žaidėjų, kurie man taškų nekaupia. Pavardžių neįvardinsiu. Gal jau pats save turėsiu įtraukti į sudėtį. Tada nebus ant ko pyktis.
– Ar tikrai Armėnijoje daugiau nėra kuo užsiimti?
– Žinoma, yra. Atvažiuokite į Armėniją pavalgyti. Maistas… Lietuviams dar yra kur tobulėti, palyginus su Armėnija. Mėsa minkštutėlė, puikiai iškepinta – dešimt balų iš dešimties. Ko dar reikia, kai mėsa puiki? Armėniški šašlykai – aukščiausias lygis.
– Su kuo jūsų mėgstamiausią šašlyką patiekdavo Armėnijoje?
– Jie ten tokį savą lavašą turi. Tikrai skanus. Bulvyčių dar prie šono pasiimi ir viskas – sėdi kaip rojuje, valgai. Kainos nekanda.
Kai sugrįžau čia, pamačiau kainas, ypač degalų, ir nesupratau, kur patekau.
– Tai dabar turbūt daug žingsnių per dieną sukaupiate?
– Taip, nemažai. Jau gal paspirtuką teks įsigyti. Su automobiliu labai brangiai išeina.
– Nebent elektromobilis.
– Man jie nepatinka – garso nėra. Ne automobiliai man tos teslos.
– Ką, be maitinimosi, dar galima veikti Armėnijoje?
– Jerevanas – gražus miestas. Centre labai gražu, yra puikių istorinių pastatų, skverų.
Tačiau kai nuvažiuoji toliau nuo centro, viskas atrodo lyg grįžtum 50 metų atgal. O centre viskas labai sutvarkyta. Jeigu į Armėniją – į centrą ir šašlykų. Aplink nevažinėti.
– Kodėl? Ten nesaugu?
– Ne. Šiaip žmonės labai draugiški, jokių incidentų gatvėse ar panašių dalykų nėra. Šalis – labai svetinga, žmonės nepaprastai šilti. Patirtis man patiko.
– O futbolininkus atpažįsta – mėgsta, gerbia?
– Jeigu užsivilki sportinį kostiumą su klubo emblema – taip. Bet šiaip tai ne, nelabai.
– Ką keisčiausio matėte Armėnijoje? Nuvažiavus tuos 50 kilometrų nuo centro?
– Karvės gatvėmis vaikščioja, niekas jų neprižiūri. Perėjos nėra, bet sustoji praleisti karvutę. Dar kartą jų buvo daug, tai palaukėme, kol praėjo, nepastumsi juk jų.
– Kaip įvyko jūsų sugrįžimas į „Žalgirį" iš Armėnijos?
– Vienas telefono skambutis ir grįžau. Paklausė, ar noriu. Noriu. Ir viskas. Šiaip tas „noriu" – viena. Bet užkulisiuose daug dalykų vyko, kad šis persikėlimas pavyktų. Nemažai teko įdėti pastangų, daug derybų buvo, bet svarbiausia – viskas pavyko.
– Apsidžiaugėte, kai pavyko?
– Labai apsidžiaugiau.
– Lūkesčių jūsų atžvilgiu tikrai netrūksta. Ar tai jaučiate? Juk tapote paskutiniu komandos naujoku prieš užsitrenkiant transferų langui.
– Pats sau keliu aukštus reikalavimus, tad aplinkinių lūkesčiai manęs nelabai jaudina. Savų tikslų turiu pakankamai, todėl tiesiog dirbsime ir matysime rezultatus.
– Pelnysi įvartį arba nepelnysi. Viskas elementaru. Jei realizuoji – puiku, iškovojome pergalę – dar geriau. Nepavyko įmušti ir pralaimėjome – prastas reikalas.
Mano akimis, tai itin paprastas sportas – siųsk kamuolį į vartus, laimėk mačą, ir visi bus patenkinti. O jei nepasiseks – sulauksi žinučių socialiniuose tinkluose.
– Pasinerkime į prisiminimus apie pirmuosius sezonus „Žalgiryje". Vienas ryškiausių – dviejų įvarčių pelnijimas per vienerias rungtynes.
– Tai iš tiesų buvo mano debiutiniai įvarčiai profesionalioje karjeroje.
– Tąkart į žaidimą įsijungėte 71-ąją minutę. Ką tuo metu jautėte?
– Pats išėjimas į aikštę jau nebuvo kažkas nepatirto. O štai įvarčio pelnijimas – visiškai naujas pojūtis.
Tą akimirką rezultatas buvo nulis vienas ne mūsų naudai. Prieš žengiant ant vejos, treneris, kuris kalbėjo rusiškai, man pasakė – pademonstruok savo gebėjimus. Tiek ir tesupratau. Pakako, pademonstravau. Nepamirštama diena, nes pirmasis įvartis visada kelia ypatingą džiaugsmą. Manau, kiekvienas futbolininkas to laukia – augi, tikiesi progos profesionaliame futbole pasižymėti pirmuoju įvarčiu. O čia dar du kartus pataikiau, rezultatą 0:1 paverčiau į 2:1, iškovojome pergalę. Sirgaliai dar padainavo.
– Tuomet ir užsimezgė jūsų ryšys su „Pietų IV".
– Tikrai taip.
– Sudėtinga kartais nusileisti nuo tokios aukštumos, kai išeini ir pelnaisi vieną, paskui kitą.
– Būtent. Sužaidi tokį fenomenalų mačą, o kitame išeini – ir nieko verto. Vėl grįžti į tikrovę, vėl triūsi. Viskas vyksta žaibiškai – nuo viršūnės iki dugno.
– Pasitaiko, kad futbolininkas tarsi įstringa tose sėkmingose rungtynėse. Tada iškyla problemų dėl charakterio ar kitų dalykų.
– Laiko stovėti vietoje nėra. Tačiau džiugina tai, kad ne tik žemyn gali greitai nukristi, bet ir iš apačios gali sparčiai pakilti aukštyn. Egzistuoja tam tikra pusiausvyra.
– Grįžkime į dar ankstyvesnius laikus, į vaikystės futbolą. Kaip jis atėjo į jūsų gyvenimą, kada viskas prasidėjo ir kada gimė ta svajonė pelnyti pirmąjį įvartį?
– 2008-aisiais, kai vyko Europos pirmenybės Austrijoje ir Šveicarijoje. Finale ispanai įveikė vokiečius. Tai buvo pirmasis čempionatas, kurį stebėjau.
– Lemtingą įvartį tuomet pelnė Fernando Torresas.
– Būtent. O jis tapo mano mylimiausiu futbolininku. Taip viskas ir susiklostė.
Kieme prasidėjo tas futboliukas ir nuo to momento viskas įsibėgėjo. Pradėjau lankyti treniruotes Jonavoje ir štai – futbolas tapo mano gyvenimu.
– Kokia buvo jūsų pirmoji svajonė futbole? Pirmosios paprastai būna didžiausios. Galbūt žaisti ten, kur ir Fernando Torresas?
– Taip, pamatei Europos čempionatą – ir viskas, žaisi Europos pirmenybėse su Lietuvos rinktine.
– Ispanams simpatizavote nuo pat to Europos čempionato starto?
– Tuo metu, kai dar tik žiūrėjau, nieko nesupratau. Ispanai laimi, Fernando Torresas muša – viskas aišku, aš už ispanus, o Torresas – mano numylėtinis žaidėjas.
– Ar taip išliko iki šiol?
– Šiandien jau nebeturiu mylimiausios rinktinės. Ir favoritų tarp žaidėjų nebeliko. Dabar žiūriu tiesiog todėl, kad įdomu, bet kažką palaikyti – tik klubiniame futbole. Sirgauju už „Liverpool".
– Teko man ten neseniai apsilankyti, draugui šaliką parvežiau.
– Taip, man irgi teko apsilankyti legendiniame „Anfield" stadione.
– Kokia ten atmosfera? Mums būtina sulaukti nacionalinio stadiono ir sukurti panašią aplinką.
– Ten visiškai kitas lygmuo. Net nesu tikras, ar kada nors pavyks čia pasiekti tokią atmosferą. Tačiau reikia siekti to, kas atrodo neįmanoma – tada pasieksi maksimalų rezultatą.
– Jeigu nacionaliniame stadione susirinktų apie 20 000 žiūrovų, tai jau būtų solidus pasiekimas.
– O ar turime arenų su 20 000 vietų?
– Ateityje bus maždaug tiek, šiuo metu tikrai neturime.
– Jau daugybę kartų girdėjau pažadus, kad bus, todėl skeptiškai vertinu.
– Neseniai važiavau taksi, vairuotojui buvo apie šešiasdešimt. Pasakojo, kad prisimena, kaip statybos prasidėjo dar 1987-aisiais.
– Man irgi teko girdėti panašių istorijų apie statybas. Belieka tikėtis, kad .
– Šiuo metu darbai jau vyksta intensyviai. Planuojama 19 000 vietų talpa.
– Štai ir planas: pirmiausia pastatyti, paskui pripildyti tribūnas, o tada pilnose tribūnose švęsti pergales. Viskas aišku.
– Grįžtant prie vaikystės stabų – Fernando Torresas nėra tipinis pasirinkimas. Dauguma rinkdavosi tarp Lionelio Messi ir Cristiano Ronaldo. Ar turėjote dar kokį nors favoritą šalia Torreso, ar jis buvo vienintelis?
– Torresas visada žavėjo. O toliau – kas tuo metu geriausiai pasirodydavo „Liverpool" gretose. Philippe Coutinho, Luisas Suarezas, Stevenas Gerrardas. Man pirmiausia svarbus klubas, o mėgstamiausią žaidėją renkuosi iš jo sudėties.
– Iš kurių futbolininkų sėmėtės įkvėpimo ir mokėtės?
– Kai atsirado „YouTube", visi mes, vaikai, įsijungdavome Neymaro triukų vaizdo įrašus ir stebėdavome. Tačiau greitai supranti, kad jo atliekamų dalykų pakartoti beveik neįmanoma. Taip buvo vaikystėje. Manau, ir šiandien jaunimas žiūri Ronaldo techninius elementus.
– Grįžkime prie „Žalgirio" reikalų. Aptarėme, kad situacija neblogai, tačiau yra kur tobulėti. Kaip įsivaizduojate potencialą? Ką galite pasiekti Europos arenoje?
– Viskas labiausiai priklauso nuo burtų. Po jų paaiškės situacija. Eini ir stengiesi maksimaliai, tačiau gavus itin stiprų varžovą, vien noro nepakanka – kartais pritrūksta klasės.
Nesuprantu, kai iškeliami tikslai praeiti du etapus. Reikia vertinti konkrečią situaciją. Jei varžovas įveikiamas – privalai jį įveikti. Čia viskas labai paprasta.
– Tačiau kartais gauti stipresnį priešininką net įdomiau – galimybė išbandyti jėgas?
– Žinoma. Prisimenu, kai atvyko Stambulo „Galatasaray". Vos neprivertėme juos suklusti. Futbole nutinka stebuklų. 2023 metų Čempionų lygos atrankoje namie su turkais sužaidėme 2:2, o išvykoje pralaimėjome 0:1.
– Koks jausmas aikštėje, kai tą akimirką jauti, kad stebuklas visai čia pat, bet vos vos pritrūksta?
– Būtent tai ir yra skaudžiausia – kai jauti, kad viskas įmanoma, bet neįvyksta. Didžiulis nusivylimas, pats skausmingiausias. Kai atrodo, jog taip arti, o iš tiesų – vis dar toli.
