Vilniaus „Rytas” šį sezoną po ketverių metų pertraukos vėl pateko į taurės finalą, tačiau pasirodymas lemiamose rungtynėse ne tik nuliūdino sostinės gerbėjus, bet ir atskleidė visas komandos bėdas. Vis dėlto nepraėjus nė savaitei kartėlis virto didžiausiu šio sezono laimėjimu.
Augusto Marčiulionio grįžimas į gimtąjį miestą yra kur kas svarbesnis nei vien taktiniai pokyčiai ar kitoks žaidimo braižas aikštelėje. Tai – pergalė už parketo ribų, kuri šiame sunkiame sezone yra pati reikšmingiausia.
„Rytas” šiemet tarsi buvo praradęs savo tapatybę, o ryškiausiai tai išryškėjo Gyčiui Radzevičiui iškeliavus į Eurolygą. Natūraliai ėmė trūkti lietuvių, kurie suvokia klubo esmę ir gali pakelti jo lygį ant parketo.
Kovingiausios Lietuvos komandos reputaciją su vietiniais krepšininkais užsitarnavęs „Rytas” šį sezoną kartais atrodė kaip paprasčiausias legionierių rinkinys – pastaruoju metu rotacijoje nuolat žaidė šeši užsieniečiai ir vos keturi lietuviai.
Ąžuolas Tubelis, Margiris Normantas ir galiausiai Radzo – per pusę sezono prarasti trys vilniečiai, buvę tikru sostinės klubo atspindžiu. Juos pakeitė legionieriai.
O dabar sugrįžta ne prieš kelerius metus sezoną praleidęs užsienietis, o tikrai savas žmogus. Vilnietis, išaugęs klubo akademijoje, sirgalių numylėtinis ir žaidėjas, galintis keisti komandos veidą.
Kaip stipriai Augis mylimas Vilniuje, atskleidžia „Ryto” socialiniai tinklai – žinia apie jo sugrįžimą sulaukė beveik rekordinio susidomėjimo šį sezoną, o fanai nedelsdami puolė pirkti įžaidėjo marškinėlius.
Šis sugrįžimas įvyko neramiame fone. Kauno „Žalgiris” aktyviai domėjosi A. Marčiulionio situacija. Prisimenant skaudžias patirtis, kai Vilniaus simboliai Deividas Sirvydis, Arnas Butkevičius, Marekas Blaževičius ar Ą. Tubelis atsidūrė „Žalgiryje
