Prieš beveik du dešimtmečius NASA pradėjo ambicingą kosminę programą, kurios tikslas – sugrąžinti žmogų į Mėnulį iki 2028-ųjų.
Praėjus aštuoniolikai metų, šią savaitę pasaulis išvydo įspūdingus rezultatus – kosmonautai pasiekė tolimąją Mėnulio pusę ir užfiksavo naują atstumo nuo Žemės rekordą.
Sostinės krepšinio klubas savo ilgametę misiją taip pat įvykdė sėkmingai – užsitikrino vietą FIBA Čempionų lygos geriausiųjų ketverte. Keturiolika metų teko laukti, kol Vilniaus ekipa vėl iškovojo teisę žaisti tarptautinio turnyro pusfinalyje.
Paskutinį kartą tokį pasiekimą vilniečiai fiksavo Europos taurėje, kai komandai vadovavo A. Džikičius, o aikštėje dominavo jaunasis J. Valančiūnas, netrukus išvykęs į NBA. Šiandien lietuvis centras jau artėja prie savo karjeros pabaigos stipriausioje planetos lygoje. Metai prabėgo tarsi akimirka.
Detaliai analizuoti visą keturiolikos metų laikotarpį būtų beprasmiška – per tą laiką keitėsi varžybų formatai, klubo šeimininkai, o pagrindinės arenos pavadinimas buvo pervadintas nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Prasmingiau įvertinti šešerių pastarųjų metų etapą, kai vilniečiai įsitraukė į Čempionų lygos kovas.
Apsisprendimas palikti Europos taurę ir prisijungti prie BCL turnyro sulaukė prieštaringų vertinimų. Klubas šį žingsnį žengė dėl ekonominių priežasčių – organizatoriai, siekdami privilioti komandą iš konkuruojančio turnyro, pasiūlė daugiametę sutartį su solidžiomis garantuotomis išmokomis už dalyvavimą bei papildomais bonusais už rezultatus šalies pirmenybėse.
Atrodė logiška, kad perėjęs į žemesnio lygio varžybas klubas turėtų nesunkiai pasiekti finalinį etapą, ypač prisimenant, jog tuo metu D. Adomaičio vedama komanda dar buvo iškovojusi Europos taurės ketvirtfinalio vietą. Anuomet šis turnyras buvo itin konkurencingas, dar nepatyręs masinio klubų išvykimo į Eurolygą ar persikėlimo į Čempionų lygos gretas.
Tačiau realybė pasirodė sudėtingesnė – kartu su turnyro pakeitimu nusmuko ir paties klubo lygis. Tiksliau tariant, teko susidurti su tikrove – skolintais pinigais gyventi nebegalima, komandą būtina formuoti atsakingai. Tiek tuometinis strategas D. Adomaitis, tiek sporto direktorius L. Kleiza ne kartą viešai pripažino, kad konkretaus biudžeto neegzistavo – buvo tik neaiškūs pažadai, kai neįmanoma suplanuoti, kiek lėšų skirti konkrečiai pozicijai. Dėl to klubo įsiskolinimai išaugo, teko keisti vadovybę ir nepatogiai jaustis prieš gerbėjus, kasmet pristatant finansinį planą su skiltimi skoloms dengti, kuri mažėja lėčiau, nei tikėtasi.
Debiutinis Čempionų lygos sezonas baigėsi visiška nesėkme – nepavyko įveikti net grupės etapo. Būtent tada D. Kairį pakeitė G. Žibėnas, pradėjęs ilgą ir erškėčiuotą kelionę link dabartinio triumfo. Neatsitiktinai po pergalingos akistatos Prahoje su Nimburko ERA komanda treneris savo pasisakyme išsamiai priminė, kiek daug kliūčių ir nusivylimų teko įveikti pakeliui į šį istorinį pasiekimą.
Tokiai sėkmei pasiekti teko praeiti per daugybę nesėkmių: „Plius/minus" sistema prieš Manresa mus išmokė, ko negalima daryti metant taškus, ir šias pamokas pritaikėme šį sezoną kovoje su Le Mano ekipa. Fosterio įsigijimas buvo per ankstyvas, todėl patyrėme pralaimėjimą prieš „Perister". Šįkart Caroline'ą ir Smithą pasirašėme tinkamu momentu. Tai kainavo pergales LKL, tačiau tai yra vystymosi procesas ir mes nepanikavome. Praėjusį sezoną pralaimėjimas „Galatasaray" Turkijoje tikriausiai mus užgrūdino šiemetinei pergalei. Pernai po pirmojo „Top 16" rato turėjome 2/1 balansą, tačiau Tubelis patyrė traumą. Dar grupės etape susidūrėme tiek su „Unicaja", tiek su „Galatasaray". Šį sezoną grupė buvo palankesnė. Tokia Čempionų lygos specifika – pasitaiko įvairiausių situacijų. Manau, kad esame užsitarnavę būti ten, kur šiuo metu esame", – kalbėjo treneris.
Šis sezonas iš pradžių neatrodė toks, kad sostinės klubas galėtų pasiekti kažką istorinio ir iškart peršokti kelias pakopas, nes iki šiol didžiausias laimėjimas buvo patekimas į „Top 8" etapą.
Pagrįstų abejonių kėlė sudėties problemos ir Gyčio Radzevičiaus pasitraukimas. Jordanas Walkeris neatrodė tinkamas įžaidėjas šiai komandai, o G.Radzevičiaus pavaduotojas Jordanas Caroline'as nei iš tolo neprilygo buvusiam kapitonui.
Vėliau situacija buvo taisoma Kennetho Smitho atvykimu, galiausiai – ir Augusto Marčiulionio prisijungimu. Kai jau atrodė, kad padėtis stabilizavosi, iškilo mįslinga Jacobo Wiley traumos situacija. Visi veiksniai klostėsi prieš vilniečius. Pakanka prisiminti atkarpą Lietuvos krepšinio lygoje, kai per pusantro mėnesio buvo patirti penki pralaimėjimai iš eilės, tarp kurių – nesėkmės prieš „Gargždus" ir Utenos „Juventus".
Dar vienas nepalankus faktorius vilniečiams buvo paskutiniajame „Top 16" ture, kai į lemiamas rungtynes su „Galatasaray" teko žengti tarsi basomis ant žarijų – be lyderio Jerricko Hardingo, to paties J.Caroline'o, o Artūras Gudaitis dėl traumos vos pajėgė judėti aikštelėje. „Rytas" sugebėjo išsikapstyti net iš tokios beviltiškos padėties.
Tuomet burtai lėmė geriausią įmanomą varžovą. Žaidėjai po dvikovos kartojo, kad tai nemalonus varžovas, neleidžiantis žaisti, puikiai žinantis savo vaidmenis, tačiau tai toli gražu neprilygsta ispanų klubams ar Atėnų AEK, kurie galėjo patekti į ketvirtfinalį. „Rytas" savo ketvirtfinalį iš esmės laimėjo nugalėjęs „Galatasaray" ir užsitikrinęs pirmąją vietą grupėje. ERA ekipą įveikti buvo tiesiog privaloma, o favoritų etiketė slėgė. Tai buvo nauja patirtis G.Žibėno karjeroje „Ryte".
„Įtampa buvo milžiniška, bandėme nusimesti favoritų naštą, tačiau ji mus slėgė, nėra prasmės to neigti. Tai buvo sunkiausios rungtynės mano karjeroje. Kai žaidi finalus ir nesi favoritas, viskas paprasčiau – tiesiog mėgaujiesi. Tačiau kai žinai, kad gali ir privalai laimėti – tokios rungtynės yra pačios sunkiausios", – atvirai kalbėjo strategas.
Sostinės klubas ketvirtfinalio barjerą įveikė disponuodamas vos trimis priekinio krašto krepšininkais. Prieš pat atkrintamąsias įsigytas Martynas Echodas Vilniuje aikštelėje praleido tik 2 minutes ir akivaizdu, kad dar nėra pasirengęs tokio lygio kovoms. Tai – potencialus rezervas finalo ketvertui, panašiai kaip ir po traumų atsigaunančių žaidėjų galimas progreso šuolis, tačiau iš J.Caroline'o ar Martyno Paliukėno stebuklingų pasirodymų tikėtis būtų naivu. Ar yra daugiau resursų? Žaidėjų atžvilgiu – abejotina. Nebent rezervu laikytume faktą, jog vilniečiai vyks į finalo ketvertą kaip aiškūs autsaideriai, o tai jiems suteiks kur kas patogesnę psichologinę poziciją nei buvo dvikovoje su ERA. Būtina pažymėti, kad G.Žibėnas neatsitiktinai akcentavo Kay'aus Bruhnkes ir Simono Lukošiaus proveržius. Šių atsarginių solidūs pasirodymai tapo lemiamu veiksniu nugalint tiek „Sarthe Basket", tiek „Galatasaray". Sezono pradžioje labiau „į minusą" veikę puolėjai sužibo būtent tada, kai ekipai labiausiai to reikėjo.
Vilniečiai eliminavo klubą, kurio ateinantį sezoną krepšinio žemėlapyje gali tiesiog nebelikti. Nimburko ekipa turėtų tapti Prahos „Slavia" struktūros dalimi. Fanai rungtynių metu iškėlė plakatą su žinute, kad niekur nebus taip gera kaip Nimburke, net ir prisijungus prie „Slavia" šeimos.
Pati Čekija krepšinio kontekste yra periferija. „Kralovka" arenoje susirinko 2350 žiūrovų iš 2500 galimų, o tribūnose dominavo „Ryto" gerbėjai, kuriems oponuoti bandė vos 12 ištikimiausių ERA sirgalių sektorius. Praha disponuoja O2 arena, talpinančia 16,8 tūkst. žiūrovų, tačiau ten karaliauja ledo ritulys su 14 tūkst. lankomumo vidurkiu. Krepšinis čekams tiesiog neįdomus, o ERA negali net svajoti apie rungtynes tokioje didžiulėje arenoje.
„Ryto" stovykloje atėjo suvokimas, kad ši ekipa net ir girgždėdama, klupinėdama bei darydama klaidas sudėtyje sugeba pasiekti rezultatų. Čia, be abejo, pravertė ir sena išmintis apie gyvenimą kaip zebrą – juoda ir balta pakaitomis. Daug tamsiųjų dryžių lydėjo vilniečius Čempionų lygos kelyje.
„Artemis" misijoje taip pat ne visi tikslai dar pasiekti, panašiai ir „Rytas" gali dar nustebinti. Laimėti turnyrą sudėtinga, tačiau šlovingais klubo laikais tai yra pavykę. Serijoje vilniečiai vargu ar turėtų realių šansų tapti čempionais, bet vienerių rungtynių formate viskas įmanoma.
„Su autsaiderių statusu ir vyksime į finalo ketvertą. Be spaudimo, su kovingumu ir komandiškumu. Turime ambiciją pakovoti ir žengti toliau. Kai lūkesčiai mažesni, mažiau įtampos ir daugiau pasitikėjimo savimi", – sakė serijos herojumi tapęs Ignas Sargiūnas.
„Rytas" dar nieko nelaimėjo, tačiau šis pasiekimas klubui jau yra didžiulė pergalė. Suvokus, kas nuveikta, negalima užmigti ant laurų – būtina pasimokyti iš komplektacijos klaidų ir pradėti darbus prie kito sezono sudėties. Nepaisant sėkmingo žygio Čempionų lygoje, vasarą laukia rimti iššūkiai: K.Smithas ir J.Caroline'as nėra žaidėjai, kurie turėtų likti klube, I.Sargiūnas domina Eurolygos ekipas, J.Hardingą išlaikyti bus itin sunku. Taip pat baigiasi kontraktai su „vaidmens žaidėjais" ir Gyčiu Masiuliu, kuriam pasiūlymą reikia pateikti jau dabar.
Krepšinio užkulisiai su agentu Evaldu Rimkumi: išskirtinis dėmesys Pleikiui, įspūdingiausi lietuvių atlyginimai NCAA sistemoje, stiprus jaunųjų talentų siekis išvykti į Ameriką, detalus žvilgsnis į NCAA vidaus procesus bei kokio dydžio kompensacijos už perspektyvius žaidėjus patenka į „Žalgirio" ir „Ryto" klubų kasą
