„SC Gargdžai“ žaidžiančiojo trenerio pareigas užimantis Simonas Serapinas per savo profesionalią krepšininko karjerą yra žaidęs net 16-oje klubų. Prisiminęs vieną iš pirmųjų savo karjeros stotelių Simonas su malonumu grįžo į sėkmingus, bet sunkius ir kupinus iššūkių metus Kėdainių „Nevėžio“ ekipoje.
„Alytaus „Alitoje“ sėdėdavau ant suolo. Vėliau, klube įvykus pokyčiams, aš ir Martynas Dipartas persikėlėme iš Alytaus į Kėdainių „Nevėžį“. Patekau į komandą labai jaunas ir motyvuotas, norėdamas įrodyti, kad galiu žaisti geriau. Džiaugiuosi, kad tuo metu komandą treniravo Rūtenis Paulauskas – jis man davė žalią šviesą ir tapau vienu pagrindinių komandos žaidėjų. Kėdainių „Nevėžyje“ man atsivėrė durys į didįjį krepšinį“, – su nostalgija prisiminė 36-erių klaipėdietis.
Apie 2003-ųjų metų sezoną krepšininkas pasakoja su šypsena veide, nes tuo metu jaunas vaikinas tapo komandos lyderiu, vidutiniškai pelnydamas po 18,2 taško.
„Aikštelėje gerai sekėsi pelnyti taškus, tačiau žiūrint vaizdo įrašų peržiūrą pasimatydavo jaunatviški, neapgalvoti sprendimai. Kartais aikštelėje pasielgdavau net įžūlokai, ir tai nepatikdavo vyresniesiems, pagrįstai gaudavau velnių“, – prisipažįsta S. Serapinas, kuris šiuo metu puikiai suvokia, ką reiškia drausminti ir dalinti patarimus jauniesiems žaidėjams.
Krepšininkas teigia, kad būtent palankios sąlygos ir gerai susiklosčiusi situacija jam padėjo tobulėti „Nevėžio“ ekipoje.
„Kėdainiuose nebuvo jokių šalutinių trukdžių, galėjau koncentruotis tik į krepšinį. Negana to, komandoje tuo metu neturėjome labai daug žvaigždžių. Jauniems žaidėjams davė žaisti daug minučių, gavome pasitikėjimo iš trenerių štabo. Vyriausiasis treneris pamatė, kad aš galiu padėti komandai ir palaipsniui tapau vienu iš svarbiausių klubo žaidėjų.“
Nuo 2002-ųjų iki 2004-ųjų metų Kėdainių „Nevėžio“ klubą treniravo R. Paulauskas. Pasistiprinusi keletu žaidėjų ekipa mėgino įrodyti savo vertę stipriausioje šalies lygoje. Atšiauriose LKL sąlygose kėdainiškiams sezonas nesusiklostė sėkmingai, tačiau treneris jau tuomet įžvelgė jaunojo S. Serapino gabumus krepšinio aikštelėje.
„Tikrai atsimenu, kad reikalaudavo mesti į krepšį, davė man daug pasitikėjimo savimi. Jis sakydavo, kad man nesvarbu, ar tu įmesi, ar neįmesi – tavo užduotis išmesti 8 tritaškius. Kai treneris taip pasako, nesikoncentruoji į pataikytų metimų skaičių. Yra šansas ir meti, – kalbėjo S. Serapinas. – Rūtenis buvo reiklus ir jaunas treneris, savo treniravimo sistemoje turėję daug naujovių.
Nebūdavo treniruočių, kuriose po 2,5 valandos iš vieno aikštelės galo slampinėji į kitą. Treneris nekalbėjo 30 minučių. Pas jį būdavo 1,5 valandos intensyvaus sporto ir ta nauda matėsi. Jis mėgo intensyvias treniruotes, kurios vis dažniau pritaikomos šiuolaikiniame krepšinyje.“
S. Serapinas vienose rungtynėse įmetė net 30 taškų, ir tai jam padėjo atkreipti garsiausių Lietuvos krepšinio trenerių dėmesį.
Tokie asmenys kaip Valdemaras Chomičius, tuomet dirbęs Rusijoje, pradėjo aktyviai domėtis atakuojančiu gynėju. Ilgai laukti jaunajam žaidėjui nereikėjo.
„Jau kitą vasarą gavau skambutį, kad esu priimtas į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį. Buvo baisu, bet jaučiausi be galo laimingas.“
Prisimindamas jaunystės dienas S. Serapinas taip pat papasakojo malonų nutikimą su „Nevėžio“ gerbėju policijos pareigūnu: „Vieną kartą Kėdainiuose mane sustabdė policija už kažkokį menką nusižengimą. Priėjęs prie automobilio pareigūnas per raciją susisiekė su kolegomis, kad kažkas patikrintų mano mašinos numerius ir tai, ar nesu ieškomas. Sėdėdamas mašinoje iš racijos išgirdau balsą: „Daug Kėdainiams padarė, paleiskit. Gero kelio palinkėkit!“
Buvęs Eurolygos ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas atskleidė, kad keliauti po skirtingus klubus jį privertė aplinkybės: trenerių kaita, nesutampančios komandos vertybės, klubų krizės ir atleidimai dėl komandinių rezultatų.
Nors S. Serapinas nuogąstauja, jog prie komandos narių prisirišti per vieną sezoną yra sudėtinga, tačiau džiaugiasi aplankęs visas šešiolika organizacijų, tarp jų – ir Kėdainių „Nevėžį“.
