Utenos „Juventus" ekipa šią vasarą priėmė gana netikėtą sprendimą – į gretas sugrąžinti Gintautą Matulį.
Pastaruosius sezonus Nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniavęs 39 metų veteranas vis dar puoselėja norą žaisti gimtajame mieste, todėl treneris Laimonas Eglinskas pakvietė jį atlikti epizodinio žaidėjo funkciją.
„Puikiai suvokiu, kad mano vaidmuo niekuomet nebuvo ir nebus esminis, tačiau esu tikras, jog komandai tikrai nepakenkčiau. Po mėnesio ar dviejų įgausiu reikiamą ritmą ir prisitaikysiu prie tempo. Juk ne pirmą kartą keliuosi iš NKL į LKL. Džiaugiuosi šia galimybe", – teigia krepšininkas.
Įdomu, kad paskutinį kartą G.Matulis priklausė Utenos klubui visai kitokiu amplua – ėjo direktoriaus pareigas. Į administracinį postą jis stojo 2023 metais. Vis dėlto, kadangi sportininkas siekė olimpinės 3×3 svajonės, suderinti abi veiklas pasirodė pernelyg sudėtinga, tad jis visiškai atsidavė krepšiniui.
Šiuo metu G.Matulis planuoja tęsti karjerą dar porą metų – iki Los Andželo olimpiados.
„Gavau retą progą išmėginti save aukščiausio lygio administraciniame darbe, tačiau tai buvo nesuderinama su aktyviu žaidimu. Jeigu būčiau visiškai baigęs sportininko kelią, būčiau galėjęs atiduoti šimtą procentų ir viskas būtų klostęsi puikiai. Tačiau troškau siekti olimpinio tikslo, pasirinkau aikštelę, ir abu dalykus suderinti nepavyko", – pasakoja ilgametis krepšininkas.
G.Matulis turi vertingą patarimą sportininkams, kurie artėja prie karjeros pabaigos – kelią po krepšinio pradėti ieškoti nepaliekant visko paskutiniam sezonui.
„Asmeniškai patyriau, kaip sunku tą kelią rasti vienam. Rekomenduoju bendrauti, diskutuoti su artimaisiais, konsultuotis su profesionalais. Egzistuoja mentoriai, psichologai, kurie palengvina šį procesą ir padeda viską susidėlioti. Tvirtai tikiu vienu dalyku: kai išsigrynini savo vertybes, sprendimus priimti tampa kur kas lengviau", – dalijasi patirtimi veteranas.
Dabar puolėjas savo ateitį sieja nebe su vadybiniu darbu, o su jaunųjų krepšininkų ugdymu.
– Jums 39-eri ir kol kas tampate vyriausiu būsimu LKL žaidėju. Kaip suprantu, jėgų dar netrūksta?
– Tikrai netrūksta. Tiesa, buvo periodas, kai turnyrai sekė vienas po kito kiekvieną savaitgalį – tada pajutau nuovargį ir suvokiau, kad man jau nebe trisdešimt. Atsigavimui reikia gerokai daugiau laiko. Grįžęs iš kariškių čempionato dar ir blauzdą patempiau, pajutau, kad organizmui būtinas poilsis. Todėl liepos pradžioje sąmoningai nieko neveikiau – norėjau leisti kūnui atsigauti. Siekiu pilnavertiškai pasiruošti sezonui.
– Vis dar derinate 5×5 ir 3×3 krepšinį. Ar tai netapo per didele fizine našta?
– Ne, problema ne tame. Tiesiog sezonas baigėsi balandžio pradžioje, gegužę dirbau su fizinio rengimo specialistu, turėjau atostogų ir pailsėjau. Tik taip susiklostė, kad vienu metu susikaupė daugybė turnyrų – nuo birželio teturėjau vos vieną laisvą savaitgalį. Nuolatiniai skrydžiai pirmyn ir atgal išsekino. Prieš ankstesnę olimpiadą turnyrai vykdavo maždaug kas dvi savaites – tai buvo idealus ritmas: treniruojiesi, išskrendi, sužaidi, grįžti. Kūnas spėja pailsėti, atsiranda stabilumas ir viskas gerai. Esu toks žmogus, kuriam norisi nuolat veržtis pirmyn, bet jau suprantu, kad kartais būtina save sulaikyti.
– Krepšinis vis dar lieka malonumu jums?
– Taip, džiaugiuosi, nėra per didelės naštos, pavyksta išlaikyti pusiausvyrą. Pasitaiko akimirkų, kai nuovargis užklumpa ir pagalvoji: kam visa tai? Žmona taip pat retkarčiais užsimena. Tačiau pailsėjus ateina supratimas, kad noras rungtyniauti niekur nedingo, nes fizinė būklė leidžia. Be to, jau planuoju veiklą po krepšininko karjeros. Puiku, kad turiu galimybę ir finansiškai apsirūpinti, ir ramiai apmąstyti, kokia kryptis man artimiausia ateityje.
– Anksčiau esate užsiminęs apie tikslą tęsti karjerą iki sekančios olimpiados. Ar šis siekis išlieka aktualus?
– Suvokiu, kad rinktinėje jau formuojamas naujas branduolys. Treniruojuosi, ruošiuosi, žaidžiu, palaikau sportinę formą, o ar būsiu reikalingas – sprendimas ne mano rankose.
– Žurnalistas Jonas Lekšas skelbė, kad Donatas Motiejūnas apsvarsto galimybę prisijungti prie 3×3 formato. Kaip vertinate jo perspektyvas šioje disciplinoje?
– Įdomus klausimas. Patirties jam tikrai netrūksta. Fiziniai duomenys leistų pasiekti nemažai, tik kyla klausimas, kiek jis pasiryžęs paaukoti dėl olimpinės vizijos. Trijulių krepšinyje reikia didžiulio atsidavimo, čia neužtenka atvykti ir mėnesį pažaisti. Gyvenimo būdas visiškai kitoks. Nuo to priklausys labai daug. Tačiau su tokiais fiziniais parametrais ir krepšinio išmanymu jis po lenta būtų labai naudingas. Padirbėjęs prie smulkmenų, tikrai galėtų duoti didelę naudą.
– Ateinantį sezoną ketinate rungtyniauti Utenoje. Sugrįžimas – gana staigmena. Kas inicijavo šį žingsnį?
– Pirmiausia Laimonas pakvietė pasikalbėti. Dar tuo metu, kai „Juventus" žaidė savo sezoną. Individualiai sportuodamas su fizinio rengimo specialistu, vis pajuokaudavau: treneri, jei prireiks, duokite žinią. Tada tai atrodė kaip pokštas, bet vieną dieną Eimantas pranešė: norime pasišnekėti. Nuėjau į kabinetą, ten laukė Laimonas, ir prasidėjo pokalbis apie mano planus. Atsakiau, kad sau esu davęs pažadą žaisti iki olimpiados – 2028-ųjų. Kaip organizmas atlaikys, nežinia. Jei atsiras įdomi darbo galimybė, galbūt baigčiau ir anksčiau. Griežtų rėmų sau nenustatau.
– Kvietimas sugrįžti į „Juventus" ir „Betsson" remiamą LKL tikriausiai buvo netikėtumas?
– Apie tai daug nemąsčiau, nors mintys apie žaidimą gimtinėje kartais aplankydavo. Suprantu, kad vaidmuo niekada nebuvo ir nebus pagrindinis, tačiau žinau, kad komandai nekenkčiau. Mėnuo, kitas – įsibėgėsiu, prisitaikysiu prie tempo. Ne pirmą kartą keliuosi iš NKL į LKL. Malonu. Taip, NKL patogu, aplinka pažįstama, grafikas aiškus, bet visą karjerą laikiausi principo ir dabar jauniems kartoju: jei kviečia aukštyn – eik, nes žemiau nusileisti visada suspėsi. Viduje buvo abejonių, kas bus, jei nepasiseks, bet žinau, kad atiduosiu viską šimtu procentų. Jei pamatysiu, kad nebetraukiu, paspausiu rankas ir į NKL galėsiu grįžti bet kuriuo metu.
– Vadinasi, atsisveikinimo sezono teks palaukti, jei dabartinis planas – dar dveji metai aikštelėje.
– Nenoriu skelbti, kad baigiu, o paskui vasarą ateiti ir teigti: na, dabar jau tikrai paskutinis kartas. Ne, sau esu pasakęs – žaidžiu iki Los Andželo olimpiados, o tada nebent mėgėjų lyga. Neturiu ambicijų pralenkti Lukauskio – jis turėjo visiškai kitokią karjerą, nesu tokio lygio ir net nesistengiu jo pasivyti.
– Jūs išvykstate iš Jurbarko, tačiau ten susiburia įdomi veteranų grupė – Juškevičius, Lipkevičius, Čižauskas, Gecevičius.
– Tikrai įdomu, neseniai bendravau su Adu, jis pasakojo apie ateinantį trio ir teiravosi, ar lieku. Atsakiau, kad iš Jurbarko jokio kvietimo negavau. Džiugu, kad atsirado lėšų, dabar NKL sukasi tokie pinigai, kokių anksčiau nebuvo. Mano nuomone, labai daug priklausys nuo centro pozicijos – šalia jau yra žaidėjų, galinčių organizuoti ir vesti žaidimą, bet reikės to, kuris statys sienas ir grumsis po krepšiais.
– Paskutinis jūsų etapas Utenoje buvo jau ne aikštėje, o kabinete su kostiumu. Kaip vertinate tą patirtį ir ką iš jos išsinešėte? Kaip atpažinti, kada tikrai metas baigti ir keisti veiklą, o kada dar per anksti?
– Manyčiau, kad žaidžiant svarbu išsiaiškinti savo privalumus, vertybes, kas teikia malonumą, ir suprasti, kuo nori užsiimti ateityje. Gavau unikalią progą išmėginti jėgas aukščiausio lygio administracijoje, tačiau su žaidimu tai nebuvo suderinama. Jei būčiau viską metęs, būčiau dirbęs visu pajėgumu ir viskas būtų sekęsi puikiai. Tačiau siekiau olimpinės svajonės, pasirinkau žaisti, ir suderinti šių dalykų nepavyko.
Mano nuomone, žaidėjams sulaukus maždaug 30 metų reikėtų pradėti ieškoti savęs, ypač vasaros metu, kai galima atlikti stažuotes ir išsiaiškinti, kas tau artima. Man nesuprantama situacija, kai trisdešimtmečiai rungtyniauja NKL, gauna kuklų atlygį, nebėra profesionalai, bet neturi jokios kitos veiklos. Tikrai įmanoma dirbti bent pusę etato ar net visą, kaip daro Rokas Ūzas, Karolis Kokoška, Ignas Labutis. Savęs paieška – svarbiausias dalykas.
– Kalbant apie dviejų darbų derinimą, ką palinkėtumėte Šarūnui Vasiliauskui, kuris pasirinko būtent tokį kelią – dirbti Jonavos klubo vadyboje ir tęsti karjerą NKL?
– Kai tai perskaičiau, pagalvojau – pats taip nedaryčiau (juokiasi). Nežinau, kiek jis sportuos, bet vis tiek bus situacijų, kai komanda dalyvaus europiniame turnyre, lauks išvykos, teks rinktis – žaisti ar būti su kolektyvu. Tai buvo sudėtingiausia ir man. Prioritetą vis tiek būtina turėti. Galbūt jie susitarę, kad Šarūnas žais, kai turės galimybę, Dominykas Domarkas irgi praėjusį sezoną žaidė, eidamas generalinio sekretoriaus pareigas. Bet lengva nebus.
– Sakote, kad dėliojate planus po karjeros. Kokios mintys šiandien?
– Mane labai traukia darbas su jaunimu: mentorystė, koučingas – esu baigęs šiuos mokymus. Visa tai noriu sujungti ir matau save būtent darbe su jaunais žmonėmis. Lankau LTOK kursus, orientuotus šia kryptimi ir paremtus olimpinėmis vertybėmis – tai suteikia labai daug ir atveria naujas galimybes. Utenos sporto centre teko pavaduoti vieną trenerį, išbandžiau tai praktiškai – treniruotėse įvesdavau savirefleksijos elementų, leisdavau jaunuoliams patiems spręsti situacijas, kad formuotųsi požiūris. Įdomus procesas. Norisi dalintis sukaupta patirtimi.
– Kaip suprantu, kol kas grįžti į vadybos sritį didelio noro nėra?
– Šiuo metu nesuvokiu savęs vadybininkės pozicijoje, nebent atsirastų kokia nors kitokia rolė. Esu veiklos žmogus, kabineto darbas prie ekrano tikrai ne mano stichija. Artimiausiu metu labiau įsivaizduoju save dirbant su jaunąja karta, einant mentoriaus keliu. Tačiau gyvenimo trajektorija klostosi netikėtai, kur ji nukreips – pats negaliu pasakyti.
Mėgstu rašinėti, apmąstymų metu visada svajodavau apie olimpines žaidynes, tačiau vaikystėje nė neįsivaizdavau, kad rungtyniaušiu 3×3 krepšinio formate. Tais laikais tokios disciplinos paprasčiausiai neegzistavo. Tačiau likimas atvedė būtent čia. Pandemija, atsirado varžybos, žaidėme Utenos ekipos gretose, tuomet į Tokiją kelialapių neiškovojome, po to sekė Paryžius. Viskas kažkaip savaime susiklostė, nors jokių planų neturėjau.
– Jūsų nuomone, koks efektyviausias būdas atrasti savo ateities kryptį?
– Puikiai suprantu, kokia sudėtinga ši paieška vienam, todėl rekomenduoju palaikyti dialogą, diskutuoti su artimaisiais, konsultuotis su profesionalais. Egzistuoja mentoriai, veikia psichologai, kurie palengvina apsisprendimo procesą ir padeda susistruktūruoti mintis. Tvirtai įsitikinęs vienu dalyku: aiškus savo vertybių suvokimas leidžia lengviau priimti sprendimus. Tuomet mažiau blaškysies ir aplinkos įtaka bus silpnesnė. Nereikėtų spręsti nei įtūžio, nei euforijos akimirką. Reikia ramiai atsisėsti, galbūt viską surašyti, taip surasti savo atsakymus ir klausyti vidinio balso. Tas vidinis balsas egzistuoja – juo verta vadovautis ir jis parodys kryptį. Jei nuoširdžiai paklausi savęs, atsakymai atsiras.
