Valdemaras Chomičius aktyvios sportinės veiklos laikotarpiu buvo žinomas dėl nepalaužiamos valios treniruočių metu ir atkaklaus būdo rungtyniaujant. Vienas labiausiai titulų apvainikuotų krepšininkų mūsų šalies istorijoje prabilo apie pastarosiomis savaitėmis įsiliepsnojusią situaciją Lietuvos krepšinyje.
„Mūsų krepšinio jėga visada slypėjo vienybėje ir kovos dvasioje – stovėjome petys į petį kaip vienas kumštis. Niekuomet neišdils iš atminties tas jausmas, kai atgavus laisvę didžiavomės galėdami pagaliau vilkėti tėvynės spalvas", – kalbėjo 1992-ųjų Barselonos olimpiadoje bronzą su Lietuvos ekipa iškovojęs V. Chomičius.
Nors ketureriais metais anksčiau Seulo olimpinėse žaidynėse šis kaunietis pasiekė dar aukštesnį rezultatą – tapo olimpiniu čempionu, jis pripažįsta, kad stovėti ant apdovanojimų pakylos, nors ir žemesniame laiptelyje, tačiau vilkint gimtosios šalies aprangą – neprilygstamai svarbiau.
Pasaulio čempionas, visų spalvų Europos pirmenybių medalių savininkas ir daugybės valstybinių įvertinimų už indėlį į krepšinį gavėjas V. Chomičius šiandien su skausmu širdyje stebi krepšinio bendruomenėje kylančią sumaištį.
„Kai nepagrįstais gandais ir apkalbomis žeminami nusipelnę Lietuvos krepšiniui asmenys, nacionalinės komandos personalas, kai liama purvas, skamba kalbos apie boikotus, atsisakymą žaisti ar vykti į rinktinės stovyklas… Nebegaliu ramiai sėdėti ir visa tai girdėti", – dalijosi V. Chomičius.
– Kaip vertinate aplink nacionalinę rinktinę kilusį triukšmą?
– Man labai skaudu. Net ne tas žodis – skaudu… To neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais. Esu įsitikinęs, kad visos tos kalbos apie boikotus, atsisakymą rungtyniauti ar nevykimą ginti šalies garbės yra visiška nesąmonė. Pasakykite, kas Lietuvoje iš krepšininkų yra ryškesnė žvaigždė už dabartinį NBA talentą, prancūzą Victorą Wembanyamą? (224 cm ūgio žvaigždė 2026 m. rugpjūtį po pertraukos sugrįžo į Prancūzijos ekipą ir ruošiasi pasaulio čempionato atrankos mačams). Šis krepšininkas neseniai interviu pareiškė, jog Prancūzijos rinktinės marškinėliai jam reiškia kur kas daugiau nei NBA klubo apranga. Štai tokiam žmogui didžiausia garbė atvykti ir žaisti – nesvarbu, kokie bus treneriai, nesvarbu, kas dedasi aplinkui. Svarbiausia atstovauti savo tėvynei ir siekti pergalių su nacionaline komanda. O pas mus dabar po kelių nesėkmingų susitikimų prikalbėta tokių dalykų… Visa tai atrodo labai nemaloniai.
– Ar jūsų kartos rinktinė buvo atsidūrusi panašiose situacijose?
– Dirbau kartu su Jonu Kazlausku Lietuvos rinktinės trenerių štabe, kai grįžome nepatekę į Europos čempionatą. Prisimenate, kaip grįžome į Vilnių? Mus nušvilpė visi susirinkusieji. Tačiau niekas tuomet nekalbėjo, kad Kazlauskas yra blogas treneris. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad pralaimėjome, nors turėjome tikrai pajėgių ir atsakingai besidarbuojančių žaidėjų, ne vieną žvaigždę.
Mano, kaip žaidėjo, karjeros laikotarpiu taip pat būta sudėtingų situacijų – į nacionalinę komandą neatvyko Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, o Šarūnas Marčiulionis žaidė su trauma, komandoje buvo Artūras Karnišovas… Patyrėme nesėkmių, kažkur neprasibrovėme, tačiau anuomet niekas nekritikavo krepšinio federacijos, niekas neieškojo atpirkimo ožių. Visa komanda – žaidėjai, treneriai ir vadovai – suvokėme realybę, susitelkėme, išsianalizavome padarytas klaidas ir nukreipėme žvilgsnį į ateitį.
Šiandien gi keliamas triukšmas be rimto pagrindo. Jeigu taip aktyviai reiškiesi, jeigu visi treneriai tau netinkami ir laikai save tokiu „profesionalu", tai imk ir perimk rinktinės vadovavimą, pareikšk: „Dabar aš viską sutvarkysiu, nes esu kompetentingiausias". Tačiau tokių pareiškimų negirdėti – tik nuolatinis kartojimas, kad viskas daroma neteisingai. Mano įsitikinimu, situacija nėra tokia bloga. Visais laikais pasitaikydavo epizodų, kai net patys stipriausi krepšininkai nesugebėdavo pelnyti savo įprastų 20 taškų. Būdavo ir sėkmingesnių, ir prastesnių susitikimų. Nesvarbu, ar tai Sabas, ar aš, ar Kurtis – bet kuris gali sužaisti nevykusias rungtynes. Visada nutinka mačų, kurie tiesiog nesiseka. Nepaisant to, kad ekipa stengiasi – kartais pavyksta, kartais ne. Tačiau ne tai yra esminis klausimas.
Šiuo metu kai kurie siūlo: „Gal vertėtų boikotuoti". Koks dar boikotas? Kai turi galimybę ginti Lietuvos garbę, privalai ne boikotus organizuoti, o priešingai – palaikyti krepšininkus, kad jie padėtų ištaisyti susidariusią situaciją. Įsivaizduokite, jei prasidėtų karas ir kažkas ragintų: „Boikotuokite savo kariuomenę, neginkite tėvynės". Kaip tai interpretuoti? Man tokie dalykai yra nesuprantami. Jei gauni kvietimą į rinktinę – tai mūsų prievolė atvykti ir prisidėti, o ne tik kalbėti.
– Po pralaimėjimo Italijoje milžiniška kritikos banga užgriuvo ir rinktinės strategą Rimą Kurtinaitį. Ar tokia kritika pagrįsta?
– Aš tikrai gerbiu visus krepšininkus, tačiau, mano supratimu, už rezultatus visų pirma atsakomybę turi prisiimti patys žaidėjai, o ne kiti asmenys. Žinoma, treneris padarė klaidų, bet žaidėjai jų pridarė dešimteriopai daugiau. Po kiekvieno mačo visi pasiimame statistikos protokolą, peržiūrime vaizdo įrašus, susižymime epizodus ir pradedame juos aptarinėti. Tačiau rungtynių eigoje tu neturi tų momentų užsirašęs. Tu jauti situaciją ir veiki pagal tai, ką matai. Visi esame išmintingi komentuoti po susitikimo pabaigos.
Jeigu jau Rimas Kurtinaitis toks prastas treneris, kaip dabar teigiama, tai kodėl pernai, kai Europos pirmenybėse personalo problemų kamuojama rinktinė iškovojo penktąją vietą, niekas nesakė: „Kitais metais jis nesugebės to pakartoti, bus blogai, keiskime jį nedelsiant"? Tuomet buvo laiko pakeisti strategą, integruoti naują specialistą, bet tuo metu kritikams viskas atrodė puiku. Dabar pralaimėtos vienos, dvejų rungtynių, kurias galbūt galėjome ir turėjome laimėti, ir prasidėjo audra… Mano nuomone, net jei ir neprasibausime į pasaulio čempionatą – taip, dėl to tikrai bus skaudu, bet būtina žvelgti į priekį ir analizuoti priežastis, o ne šmeižti trenerius, asociaciją, visus aplinkinius. Mano asmenine nuomone, asociacija savo funkcijas atliko šimtu procentų, gal net viršijo lūkesčius. Pažvelkite: suformuotas rekordinis visų laikų biudžetas, žaidėjams viskas paruošta, apmokėta, geriausi viešbučiai, aukščiausio lygio sąlygos. Absoliučiai nėra prie ko prikibti.
Nežinau, galbūt Robertui Javtokui ar Benui Matkevičiui derėjo imtis rinktinės vairo ir parodyti, kad jie gali pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Tačiau tokio drąsaus žingsnio niekas nesiryžo žengti. O kritikuoti visada paprasčiausia…
– Gal jaučiama tam tikra nuoskauda dėl nesėkmingų rinkimų į „Lietuvos krepšinio" asociacijos vadovo poziciją, ir dabar, pasinaudojant nacionalinės komandos nesėkme, bandoma primityviai atsikeršyti?
– Kad ir kokiomis aplinkybėmis, aš niekuomet taip nesielgčiau – man net mintis tokia nekiltų. Štai „Kauno Žalgirio" futbolininkai Europos arenoje patyrė skaudų pralaimėjimą, praleido penkis įvarčius – ar dabar visus reikia išvaryti? Jie pasiekė nemažai, o pralaimėjimai tiesiog neatsiejami nuo sporto. Per ilgus metus, praleistus su Lietuvos krepšinio rinktine, niekada nesusidūriau su tokia žiauria ir primityviai reiškiama kritika. Šiandien užtenka kam nors ką nors ištarti, ir visi puola kartoti, nors niekas tiksliai nežino aplinkybių – kas ką nuveikė ir kaip. Svarbu tik tas, kuris garsiausiai rėkia. Dabar viskas remiasi gandais: „Vienas pažįstamas sakė, kitas papasakojo…" Gandais vadovautis negalima. Tai tarsi teisme – jei neturi įrodymų, verčiau tylėk. Reikia būti komandos viduje, viską matyti, jausti ir dalyvauti, kad galėtum daryti išvadas. O kalbėti iš nuogirdų yra bent jau neetiška. Gal rinktinei pritrūko kai kurių žaidėjų lyderystės?
Turime puikių krepšininkų būrį, kurie rungtyniauja pajėgiose užsienio klubuose, puikiai uždirba ir yra mūsų žvaigždės. Tačiau prisiminus mūsų kartos laikus, vėliau Šarūno Jasikevičiaus erą ir dar kelerius metus po jos – beveik visi rinktinės atstovai savo klubuose buvo pagrindiniai veikėjai. Dabartinės mūsų žvaigždės gyvena gerai, aikštėje praleidžia po 10, 14 ar 15 minučių. Išskyrus Roką Jokubaitį, kuris „Maccabi" gretose Eurolygoje žaidė praktiškai be poilsio. Jis ir atvykęs į rinktinę tapo jos lyderiu. Esu įsitikinęs, kad jei Rokas nebūtų patyręs tos nelaimingos traumos, nacionalinės komandos pasirodymas Europos pirmenybėse būtų buvęs visiškai kitoks.
Mums būtini krepšininkai, gebantys visą sezoną nešti komandą ir puikiai išmanantys šį procesą. Šiuo metu renkamės po sezono pabaigos, trokštame poilsio. Tačiau gavęs rinktinės kvietimą, privalai atvykti pasirengęs – kasdien iki stovyklos skirti bent valandą ar dvi individualioms treniruotėms ir pasiekti reikiamą fizinę būklę. Juk vyksti ginti šalies garbės, o ne tiesiog pabūti.
Dėl naujosios FIBA tvarkos nacionalinei komandai pasiruošti oficialiam mačui lieka vos 10–12 dienų. Per tokį trumpą laikotarpį stebuklų tikėtis nerealu. Trenerių štabas stengiasi suformuoti vieningą kolektyvą, treniruočių procesas gali vykti nepriekaištingai, tačiau kiekvienas krepšininkas privalo suvokti: jeigu pats nepataikai, niekas kitas už tave to neatliks. Vadinasi, būtina papildomai dirbti su metimu. Jei trūksta ištvermės – bėgioti savarankiškai, jei stinga jėgos – kelti svorius. Per kelias treniruotes treneriai šių spragų neištaisys.
Stinga pačių žaidėjų atsakomybės. Kai neįmetame, neapsiginame, klystame – keisk strategus kiek nori, esmė nepasikeis. Prisiminkime, kiek specialistų jau dirbo: Dainius Adomaitis, Kazys Maksvytis, Darius Maskoliūnas… Nejaugi visi jie netinkami, o krepšininkai visada be priekaištų?
O kas iš tiesų nutiko Puerto Rike? Jeigu ten įvyko kažkoks incidentas, kažkas suklydo – atsistokite ir prisipažinkite: „Žmonės, pasielgėme netinkamai. Atsiprašome. Tai nepasikartos". Kai nuoširdžiai ištari „atsiprašau", tikiu, žmonės atleis ir supras. Galbūt tą akimirką bus supykę, bet galiausiai visi viską suvoks. Ir man nesuprantama, kam tokio lygio krepšininkui reikia kalbėti tokius niekus.
– Tarp kritikuojančiųjų yra asmenų, atvirai siekiančių kada nors vadovauti asociacijai. Gal būtent todėl jie ir organizuoja šią neigiamos informacijos skleidimo kampaniją?
– Jei trokšti permainų – kelk savo kandidatūrą. Dalyvavau tuose rinkimuose ir mačiau visą procesą iš vidaus. Būtina turėti konkrečią programą ir ja įtikinti kitus, aiškiai įvardyti tikslus ir kryptį. O ne tiesiog atsistoti ir abstrakčiai samprotauti. Nenoriu nieko užgauti, tačiau galbūt kai kam paprasčiausiai stinga iškalbos, išsilavinimo ar žinių – negaliu tiksliai pasakyti… Anksčiau į tai nesigilinau, bet atėjo momentas, kai nebepajėgi nei skaityti, nei klausyti tokių dalykų…
Gatvėje sutikti žmonės teiraujasi: „Kas ten per sumaištis?" Atsakau, kad tikrai liūdna dėl pralaimėjimų, bet dar niekas neprarasta. Užuot subūrę stipriausią sudėtį lemiamoms kovoms, prasideda pasiteisinimai. Štai NBA žvaigždės Victoras Wembanyama, Nikola Jokičius atvyksta atstovauti savo šalims, o kai kurie mūsiškiai dėl tik jiems žinomų priežasčių negali. Jiems derėtų suvokti, kad Lietuvos rinktinė – ne eilinė komandėlė.
– Ar viešumoje formuojama negatyvi nuomonė apie mūsų vadinamąją antrąją religiją – krepšinį – paveikė ir jus?
Degalinėje pilant kurą prieina nepažįstamas žmogus ir klausia, kas gi dedasi Lietuvos krepšinyje. Kai žmonėms kasdien kalama negatyvi informacija, jie pradeda tikėti, kad viskas yra blogai. Skaudu girdėti dalykus, kurie tiesiog neatitinka tikrovės ir yra kuriami tik dėl sensacijos. Žinoma, intriguojančios istorijos visada sulaukia daugiau dėmesio nei eilinės naujienos, tačiau mums reikia ne skandalų – mums reikia ginti šalies garbę parkete, o ne liežuvauti už aikštės ribų.
Daugelį metų atidavęs nacionalinei rinktinei, nuoširdžiai liūdžiu dėl susidariusios padėties. Lietuvos krepšinio jėga visada slypėjo vienybėje ir kovingume – buvome tarsi sugniaužtas kumštis. Šiandien situacija kitokia – praradai kamuolį ar nepataikei, ir iškart keliauji į suolą, o tada pradedi ieškoti kaltininkų. Treneriai analizuoja savo sprendimus, tačiau ir žaidėjai turėtų kritiškai įvertinti save. Kodėl nepasprintavo? Kodėl nepašoko? Kodėl taikliausi šauliai neįmetė?
Labai taikliai yra pasakęs Rimas Kurtinaitis: visi save vadina snaiperiais, bet jam reikia ne snaiperio, o tiesiog žmogaus, galinčio pataikyti į krepšį. Meti dešimt kartų ir vis pro šalį… Tokiose situacijose mums trūksta savikritikos. Prisimenu savo žaidimo laikus – prieš kiekvieną rinktinės stovyklą kruopščiai ruošdavausi, kad atvykčiau maksimaliai pasiruošęs. Anksčiau dėl vietos dvyliktuke vyko tikros kovos, o dabar kai kurie net nenori atvažiuoti, jei nėra garantijos patekti į galutinį sąrašą.
Kur pradingo lietuviškas charakteris? Sakoma, kad pasikeitė laikai. Tačiau tai neturi reikšmės – gyvename toje pačioje Lietuvoje. Taip, šiuolaikiniai krepšininkai gauna didesnius atlyginimus ir gyvena geriau, bet garbės klausimas išlieka nepakitęs. Pažvelkite į mūsų titulus kraunančią plaukikę Rūtą Meilutytę – ji vėl iškovojo Europos čempionato auksą. Džiugu, kad ji puikiai reprezentuoja šalį. Ji taip pat galėjo pasakyti, kad pavargo ar nebenori. Tokių pavyzdžių daug. Mykolas Alekna grįžo po rimtos traumos ir toliau garsina Lietuvos vardą, žengia į priekį. Tikri patriotai nesidairo aplinkui – tiesiog ateina ir dirba savo darbą. Turime palaikyti vienas kitą. Jei kas nors dėl sveikatos negali prisijungti prie rinktinės, turėtų drąsinti bendražygius: eik, padėk komandai, aš šįkart negaliu, bet tu pajėgus. O pas mus vyksta tik kaltininkų paieškos. Kam tas nuolatinis negatyvumas? Taip, turime sudėtį, su kuria pergalės pasiekti sunkiau, bet dar pažiūrėsime. Prisiminkime Kęstutį Kemzūrą, kuris su jauna ir perspektyvia Lietuvos rinktine iškovojo pasaulio čempionato medalius, nors to niekas nelaukė. Duok Dieve, kad ir dabar pavyktų pakartoti tokį stebuklą. Tie jauni krepšininkai, kurie atvyko, kurie neišsigando visų kalbų ir dega noru žaisti – jiems garbė vien už tai, net jei, neduok Dieve, ir nepavyktų patekti į pasaulio čempionatą.
Mano pozicija aiški – privalome palaikyti vienas kitą, o ne kišti pagalius į ratus. Diskusijoms ir analizei ateis laikas po visko, tačiau šiuo kritiniu momentu būtina susivienyti, atiduoti maksimumą pastangų ir išnaudoti visas turimas galimybes, kad kuo garbingiau atstovautume Lietuvai su stipriausia įmanoma sudėtimi.
