Vienuolika pralaimėjimų paeiliui – tokia buvo istorinė Utenos „Juventus" krizė, kurią ekipa išgyveno prieš susitikimą su Klaipėdos „Neptūnu".
Būtent šios rungtynės leido nutraukti juodąją seriją.
Nuo sausio pabaigos iki gegužės pradžios – tiek teko laukti uteniškiams ilgai išsvajoto laimėjimo.
„Daug dalykų sunku paaiškinti, daugeliui dalykų galima rasti pasiteisinimus. Tai buvo įvairių dalykų mišinys", – situaciją apibūdino Paulius Valinskas.
Krepšininkas džiaugiasi, kad nepaisant visų sunkumų, kolektyvas atlaikė išbandymus ir dabar su Laimonu Eglinsku prie vairo sieks gerinti atmosferą prieš atkrintamąsias varžybas.
Tiesa, šiuo metu Utenos klubo padėtis išlieka sudėtinga: komanda užima septintą poziciją (9/19), o iš paskos seka „Jonava Hipocredit" (8/21) bei Kėdainių „Nevėžis-Paskolų klubas" (8/21).
„Turime galvoti apie atkrintamąsias ir tam ruoštis. Pasitikėjimo niekas neatims. Reikia mažiau kalbėti, viską įrodyti aikštėje žaidimu, bet minčių apie tai, kad galime likti už atkrintamųjų ribų, beveik nėra. Reikia koncentruotis į save, jei atrodysime taip, kaip privalome, viskas bus gerai", – optimizmą demonstruoja Utenos komandos atstovas.
Utenos ekipa jau šį vakarą stos į svarbią kovą prieš „Šiaulius". Susitikimo pradžia – 18.30 val., transliacijas galima stebėti BTV ir „Telia Play".
– Pauliau, ar po pergalės prieš „Neptūną" komandai nukrito tam tikra našta nuo pečių?
– Taip, laimėjus malonu. Galbūt mačo metu šiek tiek jautėsi įtampa, net kai turėjome penkiolikos taškų pranašumą, kad jo neišleistume. Faktas, nugalėti smagu, bet nėra tokio jausmo, kad atėjo palengvėjimas ir galima atsipalaiduoti. Tikrai to nėra. Kai prisijungė Laimonas, dabar dar didesnė motyvacija dirbti treniruotėse, kreipti dėmesį į smulkmenas, bent jau man asmeniškai. Norisi sėkmingą seriją pratęsti.
– Šios pergalės teko laukti kelis mėnesius. Ar tie pralaimėjimai labai spaudė ir kuriuo momentu pradėjote jausti didesnį nerimą, kad ši serija gali tęstis?
– Sakyčiau, kad tada, kai pralaimėjome visą ratą ir kai kritome prieš „Jonavą Hipocredit" bei „Gargždus" namie. Tada buvo visiškai blogai, supratome, kad taip nebegali būti. Aišku, turbūt tikėjomės asmeniškai tai ištverti, galiu kalbėti tik už save, bet kažkur paleidome susitikimus, kažkur nepasisekė. Labai tikiu krepšinio karma – kai viską darai teisingai, tau sekasi aikštėje, o kai priimi neteisingus sprendimus visur, tau ima nesisekti ir ant parketo. Ir iš tiesų, mums tos sėkmės ėmė stigti. Kas stebėjo mačus, tikrai matė, kad tarpais mums nesisekė, krepšinio Dievai nebuvo mūsų pusėje, nors tai nėra pasiteisinimas. Žaidėme prastai, faktas, bet ir fortūna nusigręžė lyg tyčia. Reikia tą karmą susigrąžinti ir tikiuosi, kad eisime geresne kryptimi.
– Jonaviečiai lyg į…
– Nežinau, visi turi savų reikalų, aš tokiais nelabai tikiu (Juokiasi). Viską reikia parodyti aikštėje, manau, gavome pozityvumo bangą, pasitikėjimo, grįšime į normalias vėžes ir atrodysime taip, kaip privalome.
– Sakote, kad net pirmaujant trūko užtikrintumo savimi. Ar būtent rekordinė nesėkmių serija išmušė iš uteniškių tą tikėjimą savo jėgomis?
Kiekvienas tokius momentus išgyvena savaip. Mano įsitikinimu, kai išeini į aikštę, viskas nublanksta ir pasitikėjimas savimi išlieka nepakitęs. Būtina juo remtis, būtina tikėti savo komanda – kitaip žaisti tiesiog neįmanoma. Tai nebuvo nepasitikėjimas, veikiau nuolatinis budrumo jausmas, kad negalime sau leisti atsipalaiduoti. Juk buvo daugybė susitikimų, kuriuose turėjome solidų 15 taškų persvarą – su „Rytu", „Lietkabeliu", „Žalgiriu" – tačiau vis nepavykdavo jos išlaikyti. Viduje nuolat graužė mintis, kad negalime nė sekundei atleisti.
– Kuri nesėkmė, jūsų manymu, skaudžiausiai smogė tiek komandai, tiek jums asmeniškai?
– Greičiausiai paskutinės 3–4 rungtynės, kurias tikrai privalėjome laimėti, visi to tikėjosi. Labai nemalonus pojūtis, tarsi akmuo ant širdies, prireikė laiko jį nusimesti. Gauni stiprų smūgį, reikia kelių dienų atsigauti, pakilti ir vėl kovoti – toks jau sportas, toks krepšinis, visiems pasitaiko sunkių laikotarpių. Čia nieko nepakeisi.
– Treneris K.Kemzūra ne kartą pripažino, kad jam sudėtinga įvardyti tokio periodo priežastis. O ar jūs jas matote?
– Daugelį dalykų sunku racionaliai paaiškinti, daugeliui galima sugalvoti pasiteisinimų. Tai buvo įvairių veiksnių samplaika. Turbūt apie tai tinkamiau būtų kalbėti sezonui pasibaigus, ne dabar, kai dar laukia nemažai rungtynių.
– Kiek komandai persiduoda tas trenerio abejonės ir neapibrėžtumas, kai jis atvirai prisipažįsta nežinantis, kaip pakeisti situaciją?
– Manau, atsakomybę neša absoliučiai visi – ir žaidėjai, ir treneriai. Kiekvienas savaip išgyvena ir būna emocionalus. Kai praeini tokią juodą seriją, stengiesi maksimaliai atsiriboti nuo visų interviu, podkastų, nes kai kuriuos tai gali paveikti dar negatyviau.
– Teigiama, kad krizių metu ypač išryškėja vietinių žaidėjų reikšmė. Ar taip buvo ir „Juventus" atveju?
– Be abejo, tokių pokalbių būdavo, ir esu šimtu procentų įsitikinęs, kad komandoje būtinas vietinių žaidėjų branduolys. Niekas kitas negali taip gerai suvokti, ką komanda ar pralaimėjimai reiškia miestui, žmonėms. Legionieriai vis tiek atvyksta ir išvyksta, jiems tai lengviau užsimiršta, nors tikrai negaliu teigti, kad jiems nerūpi – rūpi. Tiesiog vietinių žaidėjų įtaka klubui yra milžiniška. Jie paaiškina tam tikrus dalykus, inicijuoja pokalbius, kai to reikia, ypač sunkiais momentais – tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Kartais tai galbūt net nuvertinama.
– L.Eglinskas vos prisijungęs stebėjosi radęs vieningą rūbinę be didesnių problemų. Kaip pavyko tai išsaugoti?
– Todėl, kad komandoje tiek lietuviai, tiek legionieriai yra tikrai puikių charakterių. Puikiai sutariame tarpusavyje, kalbu visiškai atvirai – rūbinėje nėra jokių pykčių ar kaltinimų. Gali būti emocionalių pokalbių, bet konfliktų niekada nebuvo. Būtent tai mus ir išlaikė – sakėme, kad jei pradėsime kaltinti vienas kitą, visi susiskaldysime ir praktiškai nebeįmanoma bus pagerinti žaidimo. Tai mus ir išnešė iki pat galo.
– Ugnius Nikitinas vienam mačui buvo mestas į ugnį, kai teko perimti klubo vairą. Kaip visi palaikėte šį jauną trenerį?
Esu įsitikinęs, kad Ugnius su savo užduotimi susidorojo puikiai, ir neabejoju, jog ateityje jis taps aukšto lygio specialistu. Komandos vairą jis perėmė drąsiai ir ryžtingai, turėjo aiškią viziją, kaip turime žaisti. Mūsų kapitonas jam perdavė, kad visa komanda juo visiškai pasitiki – ką nurodys, tą ir vykdysime. Tą trumpą laikotarpį jis vadovavo tvirtai, ir tikiu, kad jo laukia šviesi ateitis vyriausiojo trenerio pozicijoje.
– Ką per šį trumpą periodą Utenai davė L.Eglinskas – daugiau emocinio postūmio ar konkrečių pokyčių aikštėje?
– Akivaizdu, kad treneris per tokį trumpą laiką negali įgyvendinti daugybės naujovių. Susitikimų liko nedaug, pasiruošimui turime vos porą dienų. Jis įdiegė keletą taktinių pakeitimų, tačiau labiausiai jaučiama jo neišsenkanti energija, didžiulis noras įrodyti, įkvėpti tikėjimo, kad mūsų vieta yra aukščiau. Jis turi savitą žaidimo filosofiją, kuri man asmeniškai imponuoja. Puikiai prisimenu, kaip sunku būdavo kovoti prieš jo vadovaujamą „Nevėžį-Paskolų klubą" – visada pasiruošę, intensyvūs, greitai judantys tiek ginantis, tiek puolant. Stengiamės atsikratyti sustingimo, žaisti dinamiškiau, agresyviau veikti gynyboje ir kiek įmanoma perimti Laimio stilių.
– Per visą šį LKL, kurią remia „Betsson", sezoną būtent pastarasis mėnuo jums buvo vienas sėkmingiausių. Kaip paaiškintumėte tokį pakilimą?
– Sunku pasakyti, nieko ypatingo nekeičiau, tiesiog kantriai laukiau savo momento. Tam tikrais sezono tarpsniais nesijaučiau savo kailyje. Žinojau, kokį lygį galiu demonstruoti, ir supratau, kad reikia išlaukti palankesnio periodo. Taip ir nutiko. Komandoje vyko sudėties kaita, įvairūs niuansai, o aš kantriai laukiau – ir sulaukiau.
– Kaip ištvėrėte tuos laikotarpius, kai viskas nesiklijavo?
– Turbūt visokiais būdais, juk man jau nebe dvidešimt, moku susitvarkyti su sunkesniais periodais. Dirbi, atlieki savo darbą, darai tai, kas nuo tavęs priklauso, ir tiek.
– Iškovojote reikšmingą pergalę prieš Klaipėdos atstovus, tačiau priekyje laukia ypač svarbi atkarpa, kuri nulems jūsų galutinę poziciją. Itin svarbūs bus susitikimai su Jonavos ir Kėdainių komandomis. Kaip vertinate artėjančius iššūkius?
– Nežvelgiame per toli, koncentruojamės į artimiausią varžovą, žaidžiame mačą po mačo. Puikiai suvokiame, kad kiekvienas susitikimas mums dabar prilygsta finalui. Siekiame tobulinti žaidimą, ruoštis atkrintamosioms – ir tiek. Esant mūsų padėčiai, nėra prasmės galvoti apie tolimą ateitį. Žaidžiame paskutines reguliariojo sezono namų rungtynes, būtina jas laimėti, o tada žiūrėsime, kas bus toliau.
– Koks yra raktas įveikti artimiausius varžovus „Šiaulius"?
– Nieko naujo nepasakysiu: esmė – sustabdyti jų pagrindinius žaidėjus, nes jų žaidimą diktuoja mažieji su kamuoliu rankose. Jų greitos atakos pavojingos, visi jaučiasi užtikrintai, turi laisvę mesti, todėl privalėsime juos išmušti iš komforto zonos ir sulėtinti tempą. Jei jie sugebės mus pralenkti žaisdami penki prieš penkis, tada teks pripažinti jų pranašumą, bet svarbiausia – neleisti jiems jaustis patogiai.
– Jau kalbate apie atkrintamąsias, nors padėtis LKL, kurią remia „Betsson", turnyro lentelėje tebėra nestabili. Greta žygiuoja tiek Jonavos, tiek Kėdainių ekipos, tarpusavio dvikovos gali viską apversti aukštyn kojomis. Ar vis dėlto nekyla nerimo, kad čia dar viskas gali pasikeisti?
Mūsų dėmesys dabar krypsta į atkrintamąsias varžybas ir būtent joms intensyviai ruošiamės. Komandos pasitikėjimas savimi išlieka nepajudinamas. Turime mažiau kalbėti, o visą savo potencialą demonstruoti aikštelėje per žaidimą. Mintys apie tai, kad galėtume nepatekti į atkrintamąsias, mūsų galvose tiesiog neegzistuoja. Svarbiausia koncentruotis į save – jei parodysime tokį žaidimą, kokio esame verti, rezultatai ateis savaime.
„Ilgoji pertrauka": diskusija apie „Žalgirį" su Valančiūnu, kokie krepšininkai idealiai derėtų šalia jo, dėl kokių priežasčių Sirvydis netiko Masiulio vizijai, užkulisinės detalės iš derybų su žaidėjais, spėjimai dėl Čempionų lygos finalinio ketverto, LKL krepšininkai, kurie šį sezoną smarkiai pakėlė savo vertę, bei pagrindinis pretendentas užimti „Tauragės" vyriausiojo trenerio postą.
