Vilniaus „Rytas" sostinės krepšinio gerbėjams padovanojo tarptautinį trofėjų po ilgos septyniolikos metų pertraukos.
2009-aisiais ir 2005-aisiais iškovotos Europos taurės buvo paskutiniai apdovanojimai, kuriuos klubas pelnė tarptautinėse varžybose.
Paskutinįjį tarptautinį titulą su vilniečiais laimėjęs Fredas House'as perdavė sveikinimus komandai, džiaugėsi jų pergale ir palinkėjo vieno – pakartoti sėkmingą žygį nacionaliniame čempionate.
Buvęs krepšininkas pasidalijo, kad ateityje ketina ir labai trokšta apsilankyti Senajame žemyne bei atsivežti čia savo sūnų. Ypač norėtų jam parodyti Vilnių, kuriame praleido puikius savo karjeros metus.
Kol kas savo buvusias komandas – tarp jų ir „Rytą" – F.House'as stebi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur gyvena, dirba, treniruoja jaunuosius krepšininkus ir džiaugiasi galimybe skirti kuo daugiau laiko artimiesiems.
Pokalbis su „Ryto" legenda apie iškovotą klubo trofėjų, atsivėrusią galimybę Giedriui Žibėnui, kapitono lyderystę ir Simą Jasaitį primenantį Simą Lukošių.
– Papasakokite, kaip sužinojote apie „Ryto" triumfą Čempionų lygoje?
– Naršiau socialiniuose tinkluose, žinojau, kad jie turėjo žaisti mačą, tačiau tikslaus laiko nežinojau. Tuomet pastebėjau vaizdo įrašą, kad jie atsilikinėjo, sugebėjo grįžti į kovą ir galiausiai šventė pergalę. Kai pamačiau jų triumfo akimirkas, labai apsidžiaugiau. Vėliau gavau tavo žinutę ir nuėjau pasidomėti plačiau. Esu labai laimingas dėl klubo, peržiūrėjau lemiamas atkarpas – jie žaidė puikiai, nors anksčiau sekėsi sunkiau.
– Ne tik sunkiau – jie atsiliko dvidešimčia taškų.
– Toks jau krepšinis, niekada negali nuspėti, kas nutiks. Kartais komanda gali svyruoti ir smogti lemiamą smūgį tinkamu momentu, kartais atsiduri priešingoje pusėje. „Rytas" kapstėsi iš duobės žingsnis po žingsnio, ataka po atakos. Neįmesi visų taškų iš karto, turi judėti palaipsniui. Tie svarbūs tolimi metimai, laiku padarytos pražangos, komandinis susitelkimas – jie visa tai atlaikė ir perėmė žaidimo kontrolę.
– Kadangi matėte lemiamus epizodus, ar sugrįžimas iš dvidešimties taškų deficito yra vienas įsimintiniausių finalų, kokį teko matyti?
– Manau, kad taip. Prieš porą mėnesių kažką panašaus išgyvenome su mano penktokų komanda (juokiasi). Atsilikome devyniolika taškų, vaikai atrodė nusiminę, bet jiems kartojau: mačas nesibaigė, turime spausti, neleisti varžovams rinkti taškų ir susikurti sau tolimus metimus. Būtent taip ir atsitiko. Priartėjome iki dviejų taškų, kamuolį turėjo mano sūnus, ir jam sakiau: jei turėsi progą tritaškiui – mesk, jei nepataikysi – niekas baisaus, jei pataikysi – laimėsime. Ką noriu pasakyti – viskas priklauso nuo tikėjimo. Jei laikaisi plano, pasitiki treneriu, išlaikai susikaupimą, tai išgelbsti tokiose situacijose.
– Ar žvelgdamas į šį „Rytą" pastebite panašumų su 2006-ųjų čempionų komanda?
– Galbūt šiek tiek. Tas vaikinas, kuris mėtė tritaškius, primena Simą Jasaitį (juokiasi).
– Simas Lukošius.
– Taip, būtent jis. Šukuosena stulbinamai panaši, pirmoji mintis buvo – gal tai Simo atžala (šypsosi). Prisimenu bendras rungtynes su Simu – jis puikiai gebėjo veikti keliose pozicijose ir jas uždaryti gynyboje. Niekuomet negirdėjau jo dejuojant, gaila tik, kad neišbandė jėgų NBA, nors čia ir fortūna lemia.
Lukošiaus gebėjimas realizuoti tokius metimus be jokių abejonių atskleidžia jo charakterį ir plieninius nervus. Mano patarimas jam būtų paprastas – tik pirmyn. Lyginant abi ekipas, didžiausia bendrybė – kovotojų širdis. Tačiau gretinti komandas sudėtinga, abi stiprios, ir nenorėčiau to daryti, nes kalbame apie skirtingas epochas, skirtingas asmenybes. Tiesiog linkiu „Rytui" tęsti šią sėkmę, įgauti pagreitį LKL ir iškovoti čempionų titulą. Taip taptum geriausias. Viliuosi, kad išliks alkis, troškimas siekti dar didesnio laimėjimo. Suprantu, kad klubas patyrė įvairių bangavimų, tačiau tai puiki galimybė po vieno trofėjaus griebti ir kitą.
– Kiek domitės „Ryto" reikalais ir LKL įvykiais šiandien?
– Stebiu daugelį savo buvusių komandų, tik neįsigilinu į Rusijos, Kosovo ar Ukrainos klubų situacijas. Galbūt tos lygos man tiesiog nepakankamai patrauklios, o kiti mano buvę klubai rungtyniauja aukštesnėse divizijose. Puikiai atmenu savo periodą „Ryte" – kaip mane pasirašė, kaip fanai tvirtino, kad mane mylį. Nepaprastai vertinu tą laikotarpį. Būčiau norėjęs visą karjerą praleisti čia, tačiau likimas nulėmė kitaip. Krepšinis yra ir biznis, niekada nenorėjau gilintis į šią pusę, palikdavau tai agentui – man krepšinis visada reiškė žaidimą ir pergales.
– Jūsų nuomone, kas padaro komandą čempione, kai neturi didžiausio biudžeto, brangiausių krepšininkų, kartais klumpi, keiti sudėtį, bet galiausiai išeini nugalėtoju?
– Viskas prasideda nuo trenerio, jo vadovavimo ir filosofijos. Toliau eina asistentai, demonstruojantys pasitikėjimą, dirbantys išvien ir palaikantys. Trečias elementas – žaidėjų tikėjimas savo veiksmais, vedamiems savo lyderio. Nesvarbu, ar turi LeBroną, Kobę ar kitą žvaigždę – galiausiai lemia komandos chemija. Kai turi žmones, pasiruošusius aukotis dėl bendro tikslo, laimėsi. Trenerio misija – surinkti tinkamus komponentus į vieną visumą, tarsi skaniam tortui parinkti teisingus ingredientus. Jei stokoji finansų, gali rasti kitų būdų kompensuoti. Galbūt neturėsi geriausio snaiperiio, bet turėsi kovotoją po lenta, kietą gynėją, kokio stokos kiti.
– Ką apie komandos charakterį atskleidžia gebėjimas nepalūžti lemiamose rungtynėse, kai esi triuškinamas?
– Kad tai nepasiduodantys žmonės, tikintys savimi ir treneriu, kuris sugebėjo juos įkvėpti, įtikinti, jog mačas dar tęsiasi, nepaisant pirmosios pusės. Kartais užtenka vienos kibirkšties, kad uždegti visą komandą. Pataikyk svarbų tritaškį, sustabdyk varžovų puolimą – ir judėsi pirmyn.
– Ar sezono eigoje būtumėte galėjęs
– Neslėpsiu, tokio rezultato nesitikėjau. Stebėjau, kaip komandoje vyko pokyčiai, o tokie procesai kartais gali sutrikdyti ritmą – niekada negali numatyti, kur tai nuves. Žinoma, naujų žaidėjų atėjimas yra įprastas reiškinys. Mano nuomone, sudėtingiausia dažnai būna įveikti pradinį turnyro etapą. Vėliau oponentai stiprėja, tačiau pasiekus aukštesnį lygį, kelio atgal nebėra. Tiesiog eini pirmyn.
Kai „Rytas" pasiekė tolimuosius etapus, . Buvo smalsu stebėti, su kokiu nusiteikimu komanda atvyks į lemiamas kovas: ar džiaugdamasi vien patekimu, ar pasiryžusi atiduoti absoliučiai viską dėl pergalės. Jie pasirinko antrąjį kelią. Mačiau, kaip atsarginiai žaidėjai gyveno kiekviena akimirka, palaikė savo draugus – viskas sukasi būtent apie tai. Kai suolelis ir fanai stovi už tavęs, pralaimėti praktiškai neįmanoma.
– Kokios mintys apėmė, kai pamatėte, kiek gerbėjų atvyko į Badaloną palaikyti „Ryto"?
– Fantastiška, ir būtent todėl pasiilgstu Europos krepšinio. Čia sirgaliai yra ypatingi. Visada. Prisimindamas savo karjerą, kai tribūnose pastebėdavau mūsų fanus, jausdavau didžiulį dėkingumą, kad jie atvažiavo. Toks palaikymas yra neįkainojamas. Atsimenu rungtynes Tel Avive prieš „Maccabi" – pažvelgiau į tribūnas ir pamačiau devynis žmones, kurie palaikė mus. Devynis – pilnutėlėje salėje, pripildytoje varžovų sirgalių. Ir mes juos įveikėme. Panašiai buvo ir Stambule. Nesvarbu, ar tai vienas, du ar dvidešimt žmonių – matyti juos yra nuostabu. Prisimenu Eurolygos finalo ketverto atmosferą Vitorijoje: „Panathinaikos", „Unicaja", CSKA ir mūsų gerbėjai pasidalino areną. Tu nepažįsti tų žmonių asmeniškai, bet jie tave remia besąlygiškai – tai kažkas nepaprasto.
– Iš to, ką matėte iš Jerricko Hardingo, ar jis galėtų žaisti Eurolygoje?
– Tikiu, kad galėtų. Tačiau čia svarbu pataikyti į tinkamą situaciją. Aišku, labiausiai norėčiau, kad pats „Rytas" išaugtų iki tokio lygio, bet manau, jis pajėgus žaisti elitinėje lygoje. Iš asmeninės patirties žinau – būtina atsidurti aplinkoje, kuri atitinka tavo žaidimo stilių ir kur susiklosto geras ryšys su treneriu.
– Žaidėjas, kurį kitą sezoną tikrai turėtume matyti Eurolygoje – Ignas Sargūnas. Ar sezono metu stebėjote jo pasirodymus LKL ir nacionalinėje rinktinėje?
– Taip, mačiau tuos momentus. Manau, patirtis rinktinėje jam labai padėjo. Tokiose šalyse kaip Ispanija ar Lietuva jauni krepšininkai gauna galimybę pasirodyti nacionalinėje komandoje, ir kai kurie, kaip Ignas, puikiai ja pasinaudoja. Tai vienas dalykų, skiriantis Europą nuo JAV, kur konkurencija dėl vietos rinktinėje yra milžiniška. Po tokių pasirodymų grįžę į „Rytą", „Žalgirį" ar „Neptūną", jie jau žino, ko yra verti, ir tęsia sėkmingą atkarpą savo klubuose.
– Kalbant apie jaunuosius talentus – kaip vertinate dabartines NCAA tendencijas ir europiečių migraciją į JAV siekiant užsidirbti?
Jeigu atsiranda galimybė išvykti ir užsidirbti – kodėl ja nepasinaudoti. Tiesa, šiek tiek gaila ankstesnių kartų europiečių, kurie buvo puikūs žaidėjai, tačiau tokios progos neturėjo, mat rungtyniavo profesionaliame lygyje. Galima sakyti, kad dabartinė karta turi privilegijų, kurių mes galėjome tik pavydėti. Šiuo metu galioja penkerių metų profesionalaus krepšinio limitas – jei žaidi ilgiau, kelias į NCAA užkertamas. Vis dėlto jau randasi būdų, kaip šias taisykles apeiti. Mano nuomone, jei profesionaliai rungtyniauti daugiau nei ketverius metus, galimybės studijuoti NCAA neturėtų būti.
Kalbant apie finansus – jei siūlo atlyginimą, vyk, jei siūlo dosnų atlyginimą – juo labiau vyk. Tačiau kai pereinama prie rimtų milijonų… Sunku pasakyti. 200–300 tūkstančių atrodo protinga suma, panaši į tai, ką jaunuolis uždirbtų Europoje. Bet jei ant stalo dedami milijonai – situacija kitokia. Yra ir kita medalio pusė: sumokėjęs jaunam žaidėjui kelis milijonus, nebegali prieiti ir pasakyti, kad jis niekam tikęs, nes pats nusprendei jam tiek skirti. Sutinku, kad krepšininkai neturėtų vykti į NCAA vien metams pasipinigauti – tai primena mano kartos laikus, kai žaidėjai dėl to patiko keliavo į Rusiją ar Katarą. Netvirtinu, kad tai sužlugdys sportą, bet ekonominę pusiausvyrą tikrai išderins.
Marčiulionis
– Nežinau, ar prisimenate Šarūno Marčiulionio žaidimą, bet dabar „Ryte" galite stebėti jo atžalą.
– O, tai štai kodėl per rungtynes žiūrėjau į tą jaunuolį ir niekaip nesupratau, ką jis man primena – jo tėvas gi žaidė NBA. Dabar susiprotėjau. Jis tikrai panašus į tėvą, kitaip nei Sabonių atveju, nes pažvelgęs į Domantą tikrai ne iškart susieti jį su Arvydu (Juokiasi). Stebint Augustą susidaro įspūdis, kad jis „Ryte" ilgai neužsibus – subręs ir keliaus toliau. Įžvelgiu jame rimtą potencialą. Tiesiog suprantu, kad kartais žmonėms reikia grįžti namo, atsikvėpti, atgauti aistrą krepšiniui, o paskui vėl pakilti. Manau, taip nutiks ir jam. Nors labai tikiuosi, kad „Ryte" jam šiuo metu gera.
– Komandoje didvyriškumo pavyzdį rodė Artūras Gudaitis, kuris nepaisė sveikatos bėdų ir aukojosi dėl kolektyvo. Ką toks kapitono elgesys reiškia visai ekipai?
– Neabejotina, kai kapitonas demonstruoja visišką atsidavimą, išlieka pozityvus ir aktyviai komunikuoja – tai neįkainojama. Jis tarsi antras trenerio balsas, į kurį visi žiūri ir kurio klauso.
Mano laikais kapitonu buvo Javtokas, bet sistema veikė kitaip – buvome pasiskirstę į tris grupes: jaunųjų, veteranų ir legionierių. Vienoje grupėje buvo Delininkaitis, kitoje – Javtokas su Lukauskiu ir Štelmaheriu, trečioje – aš, Mujezinovičius ir kiti. Tardavomės su Javtoku, ką reikia padaryti, o jis perduodavo žinią jauniesiems. Robinis buvo tikras komandos rišiklis – pastebėjęs, kad kažkas ne taip, galėjo prieiti ir pasakyti: klausyk, tam ar kitam žmogui kažkas nepatinka. Žinote, žmonės skirtingi – vieni daugiau kalba, kiti veikia. Manau, veiksmai svarbesni, ir pats buvau būtent toks. Svarbiausia – būti lyderiu aikštelėje.
– Praėjusią savaitę Lietuvoje kilo diskusija. Šarūnas Jasikevičius pareiškė, kad jam Lietuvoje egzistuoja tik viena komanda – turėdamas galvoje „Žalgirį". Kaip buvęs „Ryto" legionierius, ką į tai atsakytumėte?
– Man egzistuoja tik viena komanda – tai „Rytas" (šypsosi). Suprantu, kad Jasikevičius ir žaidė, ir dirbo „Žalgiryje", todėl tikriausiai nesiekė įžeisti, tiesiog palaiko savo pusę, galbūt jaučia tam tikrą kartėlį „Ryto" atžvilgiu. Aš stoviu priešingoje barikadų pusėje. Prisimenu situaciją, kai „Žalgiris" domėjosi manimi, tačiau galiausiai pasirinko Ime Udoką. Agentui tada pasakiau: gerai, bet jie privalėjo pasirinkti mane. Vėliau sulaukiau „Ryto" stratego skambučio ir jam pareiškiau: kiekvienose rungtynėse prieš „Žalgirį" sieksiu juos sunaikinti, nes jie praėjo pro mane.
„Rytas" man amžinai išliks pranašesnis klubas, stipresnė organizacija – taip yra todėl, kad čia rungtyniavau, šis klubas visam laikui įsirašė į mano širdį, visada jausiu jam pagarbą ir sirgalių palaikymą. Aišku, „Žalgiris" gali pasigirti puikia istorija ir įspūdinga arena, tačiau organizacijos ir fanų požiūriu „Rytas" man lieka nepralenkiamas.
– Ar manote, kad „Ryto" vairininkas Giedrius Žibėnas, užkariavęs du LKL čempionų titulus ir Čempionų lygos trofėjų, turėtų išnaudoti progą prasiveržti į Europos rinką, ar vis dėlto protingiau būtų užtikrinti stabilumą?
– Nelengva pasakyti, kas geriau – iškeliauti ar pasilikti. Viena pusė medalio: jeigu treneris jaučiasi komfortiškai ir trokšta tęsti darbą, jeigu bus finansinių išteklių, jeigu turės laisvę formuoti sudėtį (tai itin svarbu ir ne kiekvienas klubas tai garantuoja), jeigu jo artimieji bus patenkinti – visa tai gali jį išlaikyti. Kita medalio pusė: jeigu elitinis klubas, tarkim „Barcelona", pateiktų pasiūlymą, atsisakyti būtų neprotinga (juokiasi). Turiu galvoje, kad kiekvienas siekia aukščiausio lygio, ir kai tau siūlo trigubai didesnį atlyginimą bei solidžią organizaciją, natūralu tokį šansą priimti.
– Pabaigai – kokius linkėjimus norėtumėte perduoti „Ryto" organizacijai, treneriams ir krepšininkams?
– Noriu pasveikinti visus su pasiekimais, tęskite pradėtą darbą, linkiu sėkmės ir LKL titulo, kad sezoną vainikuotumėte triumfu ir mėgautumėtės nuostabia vasara.
„Ilgoji pertrauka": „Ryto" komandos formavimo galvosūkis – Marčiulionio kontraktas, Lukošiaus perspektyvos, kuriuos žaidėjus verta išleisti, ką būtina išsaugoti, kokie krepšininkai sustiprintų ekipą ir neaiškumai dėl Žibėno ateities
