Šiandien, penktadienį, Lietuvoje laukiama istorinio vizito – pirmą kartą į šalį atvyksta Arizonos universiteto „Wildcats" krepšinio ekipa.
Amerikiečiai apsistos sostinėje, kur ne tik treniruosis, bet ir kitą savaitę sužais kontrolines rungtynes prieš Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pagrindinį ir antrąjį debiutus.
Prieš kelionę per Atlantą asociacija „Lietuvos krepšinis" kalbino „Wildcats" vyriausiąjį strategą Tommy Lloydą, kuris praėjusią vasarą vedė JAV jaunimo ekipą į triumfą FIBA 19-mečių planetos pirmenybėse.
„Didžiai vertiname kiekvieną priešininką ir niekada nieko nelaikome lengvu pasivaikščiojimu. Tokios valstybės kaip Lietuva, Prancūzija, Vokietija, Serbija, Ispanija bei Kanada yra išugdžiusios itin pajėgias krepšinio sistemas", – išskirtiniame pokalbyje pabrėžė Arizonos „Wildcats" vairininkas T. Lloydas.
Specialistas 2026 m. buvo įvertintas prestižiniu „Naismith Coach of the Year" titulu – tai aukščiausias individualus pripažinimas, kokį gali pelnyti NCAA universitetų treneriai.
T. Lloydo vedama „Wildcats" ekipa 2025–2026 m. sezone pasiekė fenomenalų rezultatą – per 39 susitikimus šventė net 36 pergales, taip užfiksuodama geriausią rodiklį visoje klubo istorijoje.
Arizonos krepšininkai triumfavo „Big 12" reguliariajame sezone bei konferencijos finale. NCAA „Kovo beprotybės" turnyre praėjusį sezoną „Wildcats" žengė iki pat pusfinalio, patekdami tarp keturių stipriausių komandų.
Artėjantį trečiadienį amerikiečiai Jonavos arenoje kausis su Mindaugo Lukošiaus treniruojama antrąja Lietuvos rinktine.
Ketvirtadienį, rugpjūčio 20-ąją, Arizonos ekipa vyks į Kėdainius, kur stos prieš Ukrainos nacionalinę komandą.
Rugpjūčio 22 d. Alytaus arenoje „Wildcats" lauks kulminacinis mačas – dvikova su Rimo Kurtinaičio vadovaujama pagrindine Lietuvos vyrų krepšinio rinktine.
– Treneri, 2025 m. su JAV komanda tapote FIBA 19-mečių planetos pirmenybių nugalėtoju. Ką jums asmeniškai reiškia pasaulio čempiono vardas?
– Pastaruosius du metus dirbti su JAV 18-mečių ir 19-mečių rinktinėmis buvo nepaprasta privilegija. FIBA krepšinis suvaidino reikšmingą vaidmenį mano profesiniame augime. Esu stebėjęs daugybę FIBA varžybų, studijavęs gausybę talentingų užsienio specialistų ir komandų.
Dar 2000-ųjų pradžioje pradėjau vykti į FIBA Europos ir pasaulio čempionatus, ir šie turnyrai man visada kėlė didžiulį susidomėjimą. Todėl šįkart dalyvauti ne žvalgybos tikslais, o kaip komandos treneris ir būti tiesioginiu varžybų dalyviu – tai buvo nepakartojamas išgyvenimas.
– Ar JAV tebėra pasaulio krepšinio lyderė? Jei taip, kurios valstybės, jūsų akimis, labiausiai priartėjo prie amerikiečių?
– Įsitikinęs, kad JAV krepšinio sistema išlieka pajėgiausia planetoje. Vis dėlto varžovų lygis akivaizdžiai išaugo. Į turnyrus nebevykstame manydami, kad viskas bus paprasta – tiesiog atvyksime ir pasigriebs aukso medalius.
Didžiai vertiname kiekvieną priešininką ir niekada nieko nelaikome savaime suprantamu. Tokios valstybės kaip Lietuva, Prancūzija, Vokietija, Serbija, Ispanija bei Kanada yra sukūrusios itin stiprias krepšinio sistemas. Tikime, kad FIBA krepšinio laukia įdomi perspektyva, o mes su malonumu priimame šį iššūkį.
– Su kokiomis mintimis ruošiatės kelionei į Lietuvą?
Visų pirma pagalvoju – koks strategas būtų toks drąsus, kad sutiktų rungtyniauti prieš suaugusiųjų nacionalines ekipas, kai jo gretose tėra žaidėjai iki 22 metų amžiaus, o didžioji dalis mūsų auklėtinių tesiekia 18 ar 19 metų? (juokiasi)
Kalbant rimtai, tai nuostabi proga mūsų ekipai pažinti visiškai kitą žemyną, susipažinti su skirtingu krepšinio braižu ir išbandyti jėgas prieš itin pajėgius oponentus. Tai bus puikus naujo mūsų kolektyvo kelio atidarymas.
– Arizonos universitetas pasižymi ryškiu lietuvišku atspalviu. Kaip vertinate čia rungtyniavusius ar teberungtyniaujančius Lietuvos krepšininkus?
– Lietuva yra valstybė, kuriai jaučiu didžiulę meilę. Su šia šalimi mane sieja išskirtinis ryšys. Ilgus metus man buvo labai malonu čia praleisti laiką, Lietuvoje įgijau daugybę nuostabių bičiulių.
Arizonos sąsajos su lietuvių krepšininkais yra itin gilios ir prasidėjo dar Roberto Javtoko eroje. Pastaraisiais metais čia atstovavo broliai Tubeliai, Paulius Murauskas, šiuo metu – Ugnius Jaruševičius ir Motiejus Krivas. Verta paminėti ir Maksimą Brnovičių, kuris praėjusį sezoną priklausė Kauno „Žalgirio" sistemai.
Man buvo didelis malonumas dirbti su visais šiais jaunuoliais. Kiekvienas jų yra ne vien gabus krepšininkas, bet ir puikus asmenybė. Beje, Tuksone gyvena ir buvęs Lietuvos rinktinės atstovas Marijonas Petravičius.
– Ką apskritai žinote apie Lietuvos krepšinį – tiek garbingą jo praeitį, tiek šiandienos padėtį?
– Lietuvos krepšinis mano akiratyje atsidūrė dar nuo 1992-ųjų ir legendinės „Kitos svajonių komandos" istorijos. Mane nuolat stebino, kaip tokia kompaktiška, tačiau nepaprastai patriotiška ir krepšiniui atsidavusi tauta sugeba būti viena įtakingiausių jėgų pasauliniame krepšinyje.
Žinoma, galimybė pakviesti Domantą Sabonį ir vėliau su juo dirbti mano sąsajas su Lietuva dar labiau sutvirtino. Sabonių šeima tapo labai artimais mano asmeniniais bičiuliais, ir man visada džiugu praleisti su jais laiką.
Vienas ryškiausių atsiminimų – 2015 metų Europos pirmenybių finalas Lilyje, kurį stebėjau kartu su Arvydu ir Ingrida. Lietuva skausmingai nusileido Ispanijai, tačiau tai nesutrukdė po mačo švęsti, nes iškovotas sidabras garantavo Lietuvai kelialapį į 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiadą. Puikiai atsimenu, kokį pasididžiavimą Arvydas jautė dėl to, kad Lietuva olimpinėse žaidynėse dalyvaus jau septintą kartą paeiliui.
Taip pat turėjau garbę treniruoti Keviną Pangosą ir Nigelą Williamsą-Gossą, kurie vėliau padarė didelį įspūdį Kauno „Žalgiryje". Todėl ilgus metus „Žalgirį" stebėjau iš tolo. Žinau, kad šiems vaikinams buvo didelis malonumas atstovauti „Žalgiriui" Eurolygoje.
– Daugiau nei du dešimtmečius dirbote Gonzagos universitete. Kokie jūsų prisiminimai apie Domantą Sabonį ir Martyną Arlauską?
– Domas yra tiesiog išskirtinė asmenybė. Jis priklauso tiems žmonėms, su kuriais norėtum, kad galėtų susipažinti kiekvienas. Jis ne tik puikus žaidėjas, neįtikėtinai atkakliai besidarbuojantis ir kovotojiškas krepšininkas, bet dar geresnis žmogus.
Lygiai taip pat vertinu ir jo brolius bei seserį. Bendravimas su Žygimantu, Tautvydu ir Aušrine man teikia didelį malonumą. Jų šeima išaugino tikrai puikius žmones.
Su Martynu Arlausku jau keletą metų nepalaikiau ryšio, todėl viliuosi susitikti su juo šios kelionės metu. Į Gonzagos universitetą jis atvyko kaip daug žadantis talentas, tačiau jo pasirodymai aikštelėje nesusiklostė taip, kaip visi tikėjomės. Norėčiau, kad jo istorija ten būtų pasibaigusi sėkmingiau.
Vis dėlto apie Arlauską galiu tvirtai pasakyti – sunku įsivaizduoti geresnį komandos draugą. Bet kokioje situacijoje jis elgėsi garbingai, o bendražaidžiai jį nuoširdžiai mylėjo. Džiugu matyti, kad dabar jam sekasi, ir linkiu ilgos bei sėkmingos karjeros. Neabejoju, kad ir baigęs krepšininko kelią jis pasieks puikių rezultatų bet kurioje veikloje.
– Kuo išsiskiria Arizonos universiteto krepšinio programa?
– Arizonos krepšinis gali pasigirti turtinga istorija ir tradicijomis. Tam tikra prasme turime panašumų su Lietuva. Mūsų miestas Tuksonas nėra milžiniškas, įsikūręs JAV pietvakariuose, visai šalia Meksikos sienos. Tai tikrai ne ta vieta, kuri pirmoji šautų į galvą kalbant apie krepšinio galias.
Tačiau, kaip ir Lietuvoje, mūsų bendruomenės širdis plaka krepšiniui. Šios programos pamatus padėjo legendinis treneris Lute'as Olsonas, įamžintas Šlovės muziejuje. Jo sukurtas palikimas lėmė, kad mūsų sirgalių palaikymas išlieka nepaprastai stiprus iki šiol.
Vadovauti Arizonos komandai yra didžiulė privilegija, nes suvoki, kad visa tai pranoksta tave patį. Kai gauni progą reprezentuoti tokį palikimą, kuris reiškia tiek daug daugybei žmonių, kartu įgyji ir nuostabią galimybę jiems atsidėkoti. Būtent todėl mano pagrindinė misija – puoselėti ir saugoti Arizonos krepšinio tradicijas.
– Paskutinėje NBA naujokų biržoje net trys Arizonos auklėtiniai buvo pašaukti aukštais numeriais. Ką tai atskleidžia apie jūsų programos lygį ir žaidėjų rengimą?
– Vienas didžiausių malonumų dirbant Arizonoje – galimybė padėti krepšininkams įgyvendinti svajonę patekti į NBA.
Praėjusiais metais naujokų biržoje buvo pašaukti trys mūsų auklėtiniai – Braydenas Burriesas, Koa Peatas ir Jadenas Bradley, o Tobe Awaka sudarė dvikryptę sutartį su Čikagos „Bulls" klubu. Esu labai laimingas dėl jų.
Vis dėlto patekimo į stipriausią pasaulio lygą nepaverčiame savo vienintele siekiamybe. Nuolat akcentuojame teisingus principus tiek aikštelėje, tiek gyvenime, taip pat atsidavimą komandai.
Siekiame, kad žaidėjai Arizonoje įgytų neįkainojamos patirties. O jei tuo pat metu laimime daug susitikimų ir kai kurie mūsų auklėtiniai realizuoja savo NBA svajones – tai puikus rezultatas visiems.
– Į kuriuos dabartinės sudėties žaidėjus Lietuvos gerbėjams vertėtų atkreipti didžiausią dėmesį? Kokie jūsų ekipos žaidimo bruožai jiems galėtų labiausiai imponuoti?
– Savaime suprantama, kad Lietuvos sirgaliai pirmiausia stebės Motiejų ir Ugnių. Krivas tapo itin svarbiu mūsų komandos nariu. Jis pasižymi puikia gynyba, rezultatyviai kovoja dėl kamuolių po krepšiais ir yra patikimas puolimo grandis. Esu įsitikinęs, kad šį sezoną jis padarys ryškų progresą.
Ugnius sėkmingai atsigauna po rimtos nugaros traumos, privertusios jį praleisti visą praėjusį sezoną. Šiuo metu jo fizinė būklė atrodo puiki, o pažanga treniruotėse džiugina. Tiesa, jam reikia adaptuotis prie kiek aukštesnio intensyvumo, tačiau šis procesas vyksta sklandžiai. Labai laukiu oficialių rungtynių – jos taps esminiu jo augimo etapu.
Nežinau, ar Lietuvos gerbėjai turėjo progų stebėti Maksimą praėjusiame sezone, kadangi jis daugiausiai rungtyniavo „Žalgirio-2" gretose bei jaunimo ekipose, tačiau tai tikrai išskirtinis talentas ir nepaprastai intriguojantis krepšininkas. Esu įsitikinęs, kad jo laukia puikios perspektyvos.
Sirgalių dėmesio verti ir Ivanas Kharchenkovas bei Calebas Holtas. Ivanas kilęs iš Vokietijos, kur formavosi Miuncheno „Bayern" akademijoje. Calebas – amerikietis, su JAV jaunimo rinktinėmis pelnęs net tris FIBA aukso medalius. Abu šie jaunuoliai turi didžiulį potencialą krepšinio pasaulyje.
– Kaip ketinate prisiderinti prie NCAA ir FIBA reglamentų skirtumų?
– Jau pradėjome aptarinėti tam tikrus taisyklių ir žaidimo filosofijos niuansus, tačiau nenorime per giliai į tai nerti.
Tai mūsų kolektyvo parengiamojo laikotarpio startas prieš naująjį sezoną, todėl nenoriu, kad specifiniai skirtumai išblaškytų komandos susikaupimą. Siekiu, kad žaidėjai fokusuotųsi į kokybišką krepšinį, kuris efektyvus bet kuriame žemės kampelyje.
– Ko apskritai tikitės iš vizito Lietuvoje?
– Pirmiausia noriu pasakyti – Lietuvos krepšinio fanai, aš jus dievinu! O jeigu ieškote NCAA komandos, kuriai galėtumėte sirgti – pasirinkite mus!
Tikimės išgyventi kažką nepakartojamo ir sukurti atsiminimus, kuriuos visi šios išvykos dalyviai brangins dar labai ilgai.
Aišku, aikštelėje siekiame būti konkurencingi, tačiau šį kartą tai nėra pagrindinis prioritetas. Treneriui retai pasitaiko proga nusisukti nuo galutinio rezultato ir sukoncentruoti dėmesį į patį išgyvenimą. Būtent tokiu principu ir vadovausimės šios kelionės metu.
