Mindaugo Balčiūno atsistatydinimas iš Asociacijos „Lietuvos krepšinis" vadovavimo pareigų sukėlė nemažą sumaištį krepšinio sferoje ir tiesiogiai paveikė Vilniaus „Rytą".
Darius Gudelis, nusprendęs kandidatuoti į ALK prezidento postą, turėjo padaryti skaudų žingsnį – atsisakyti savo dalies „Ryto" klube. Per daugiau nei dešimtmetį jis čia sukaupė dešimt iš keturiasdešimties organizacijos akcijų.
„Tai buvo emociškai sunki priimti, – pasakė D. Gudelis. – Su „Ryto" kolektyvu ir organizacija pragyvenau ilgą, itin sėkmingą, tačiau ir sudėtingą laikotarpį. Toks sprendimas širdžiai skauda, bet mano gyvenime tai pasikartoja – aš tokius ciklus atliedu dešimties–dvylikos metų ritmu, po kurių viskas kardinaliai pasikeičia.
Juk dar nuo dvidešimt penkto amžiaus pradėjau veiklą politikoje, galbūt dar šiek tiek anksčiau. Buvau savivaldybės tarybos nariu, vėliau – Anykščių rajono vadovu. Tada sekė prezidento kampanija ir Valdo Adamkaus pakvietimas prisijungti prie jo komandos. Tas politinis etapas taip pat baigtinas. Tada iš nič sukūriau viešųjų ryšių ir reklamos įmonę. Ten praleido dvylika metų. Pasiekėme ženklų rezultatų – tapome viena didžiausių Baltijos regiono viešųjų ryšių bendrovių, turėjome prestižius klientus ir keturiasdešimties žmonių kolektyvą.
Vėliau netikėtai tapau „Ryto" akcininkų. Tuomet savininkui paskola, ir štai jau įsitraukiau. Čia praleidau daugiau nei dešimtmetį, ir tas ciklas dabar užsidarė. Emociškai sunku, tačiau žvelgiant į savo kelio trajektoriją, būtent tokiais etapais ir gyvenu. Pradėju iš sudėtingos padėties, išsprendžiu problemas ir žengiu toliau."
Šiuo metu penkiasdešimties dvejų metų anykštėnas turi konkretų siekį – spalio 14-ąją vyks ALK prezidento rinkimai, kuriuose jam konkuruos Gediminas Kvietkauskas, Rolandas Skaisgirys ir Remigijus Milašius.
Interneto platformoje paskelbtas išsamusis interviu su Dariumi Gudeliu, kuriame jis aptaria savo etapą „Ryte", Europos krepšinio industriją, ALK rinkiminę kovą, bendrus projektus su Dainiumi Adomaičiu, santykius su Kauno „Žalgiriu" ir sporto valdymo niuansus Lietuvoje.
– Ar Čempionų lygos trofėjus lėmė sprendimą iš klubo pasitraukti ir suvokimą, kad maksimumas pasiektas?
– Iš dalies taip, bet su išlyga, kad tai buvo reikšmingas pasiekimas, „Ryto" statusas pakilęs aukščiau. Tam tikra prasme – iš kukulės tapome princese vienai naktiai. Žinoma, kiekvienais sezonais reikės tai įrodyti iš naujo. Tačiau asmeniškai tas titulas buvo ne pats svarbiausias. Tikrasis išbandymas – finalas prieš „Lietkabelį" ir ta serija. Kai biudžetas nepusiausviras, skolos krūvos, nežinai, kaip atlyginti žaidėjams, o BCL premija – keturiasdešimt tūkstančių eurų už pergalę. Tame momenate buvo ir didžiausias pakilimas, ir giliausia bedugnė. Tą ir Čanako epizodą iki šiol prisiminau su nepatogiu jausmu.
Prisimenu tą momentą su Adomu Bužinsku po to čempionato – apkabinę verkėme. Net dabar apie tai kalbant šiurpas bėga. Tada buvo tikras emocinis viršūnė. Po to viskas tik paprasčiau darėsi. Antrasis titulas jau atrodė kaip rutina. Žinoma, šitaip juokauju, bet tiesą sakant, antrasis čempionatas sutapo su mano 50-aisiais metimais ir jų išvakarėse, žinodamas apie neišvengiamą pergalę, iš Kauno nusipirkau bilietus į Siciliją. Taigi po šventimo iš Kauno, matytas nuliūdę kauniečių veidai, išskridau į atostogas, tačiau jau tuo metu tai buvo tiesiog darbo rutina.
Logiškai žvelgiant, kai nuolat diskutuojama apie „NBA Europe" planus ir „Ryto" galimybes ten veikti, atrodytų, jog turimos klubo akcijos galėtų tapti neįkainojama turtu. Ar finansiniai aspektai liko šalyje priimant šį sprendimą?
Žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad man finansai niekada nebuvo prioritetas. Pinigai niekada nesudarė mano gyvenimo esmės. Neturiu tikslo kurti turtą. Tačiau gyvenimas sutvarko taip, kad kai tu per daug negalvoji apie finansus, jie patys ateina. Iš tiesų tuos dešimt metų dirbau „Ryte" beveik savanoriškai. Neturėjau atlyginimo. Todėl šioje vietoje galima taip pasakyti, bet tas etapas baigtas. Tikrai manau, jeigu mums pavyktų, jeigu FIBA sugebėtų galutinai susitarti su NBA ir Eurolyga, sukuriant vieningą visos Europos krepšinio sistemą, tada laimėtų tiek „Žalgiris", tiek „Rytas", tiek visos kitos Lietuvos komandos, nes atsivertų naujos perspektyvos bendradarbiavimo dėka.
Kokios dabar yra realistiškos „NBA Europe" diskusijos? Kaip jūs įsivaizduojate jų faktinį atvykimą į Europą, nes atrodo, jog variantų yra nemažai, o pradžia turėtų būti ateinantį rudenį?
Kaip FIBA valdybos narys privalau pasakyti, kad mane sieja konfidencialumo nuostatai. Informacija egzistuoja, derybos vyksta, ir iš viešai prieinamų duomenų matome, kad procesas perkėlėsi į kitą etapą. Iš demonstracijos ir agresyvių pozicijų atsikratyta, dabar sėdima prie stalo ir kalbamasi apie bendradarbiavimo galimybes. Manau, šis procesas netrukus paaiškės. Spėju, kad spalio 5-oji, kai Italijoje vyks Eurolygos akcininkų konferencija, gali būti lemiamas momentas.
Pastaruoju metu Europoje itin aktuali tema yra žaidėjų mobilumo sistema. Tai ypač svarbu dėl NCAA konteksto, tačiau praėjusią vasarą pamatėme ir kontraktų pažeidimus klubiniame krepšinyje. Kaip „FIBA Europe" narys, kokį sprendimą matote šiam klausimui?
Pirmiausia reikia sukurti vieningą sistemą. Tai yra kritinis punktas. Kai tu esi visos piramidės dalis, tada žymiai lengviau nustatyti bendrus standartus. Dabar patys matome, kaip tai veikia.
Eurolygoje galioja vienos perėjimo taisyklės ir BAT sistema, tačiau kontraktinės sąlygos nėra suderintos su FIBA. Kalendorius nesuderintas, transliacijos nesuderintos, vietinių lygų ryšys su Eurolyga ir FIBA turnyrais taip pat yra nesubalansuoti. Manau, pirmasis žingsnis turėtų būti bendros piramidės sudarymas.
Pirmiausia reikia sudaryti veiklią darbo grupę, kurioje dalyvautų visi sporto ekosistemos subjektai. Šios grupės pagrindinė užduotis – sistemingai sutvarkyti žaidėjų perėjimo procesus, išsiaiškinti kontraktinių santykių klausimus ir numatyti jaunimo karjeros perspektyvas. Keliaujant po Lietuvą, bendraujant su sporto centrais ir švietimo įstaigomis, šios problemos tampa dar labiau aktualizuojamos.
Pastebima, kad kai talentingas žaidėjas pasiekia 15–16 metų amžių, jo gimtasis rajonas jam pradeda būti per mažas. Tokiame lygmenyje jaunuolis gali pelnyti po 50 taškų per mačą, tačiau jo asmeninis tobulėjimas sustoja. Treneriui šis aspektas nėra problemiškas – komanda siekia gerų rezultatų, o jo atlygis auga atsižvelgiant į pasiekimus pagal Švietimo ministerijos nustatytą sistemą. Tačiau kyla klausimas, ar tai naudinga pačiam vaikui ir Lietuvos krepšiniui bendrai. Atsakymas aiškus – ne. Todėl būtinas racionalus perėjimo sistemos modelis, kuris veiksmingai funkcionuoja futbole. Jame net pradinis klubas, neatsižvelgiant į jo statusą, turėtų gauti atitinkamą kompensaciją.
Futbolo pavyzdys yra labai iliustratyvus. Klubai „Riteriai" ar „Banga" parduodami jaunuolius gauna šimtatūkstantines kompensacijas, kurios išlieka jų nuosavybė žaidėjo karjeros metu. Kodėl krepšinyje nepanaudojame panašaus reguliavimo? Manau, mano žingsnis į federacijos vadovybę ir galimybė užimti atsakingesnes pozicijas tarptautinėje arenoje tiesiogiai susiję su šios problemos sprendimu. Savo patirtimi ir įsipareigojimais FIBA lygmenyje siekiu pakeisti šią situaciją ir pagreitinti reformas.
Baigiant „Ryto" temą, kuriame praleida daugiau nei dešimt metų, svarbu pabrėžti, kas iš to laikotarpio lieka labiausiai vertinga. Didžiausias pasididžiavimas – tai galimybė būti dalimi nuostabios klubo bendruomenės ir jos sirgalių pasaulio. Nepriklausomai nuo to, kuriam klubui žmogus palaiko ištikimybę, „Ryto" bendruomenės reikšmės ir jos unikalumo negalima ignoruoti ar nuvertinti. Buvo garbė dalyvavti šioje bendruomenėje.
Iš nebaigto darbo svarbiausias – tai „Ryto" namų arenos, infrastruktūros ir valdymo sistemos klausimai. Nors tai nebuvo užbaigta, negraudina, nes mano išėjimas iš klubo atidarys naujas perspektyvas siekiant šio tikslo. Tai nėra dėl to, kad be manęs tai būtų buvę neįmanoma, bet todėl, kad dabar atsiveria galimybė dar labiau sustiprintų institucijos pozicijas.
Tapus federacijos vadovu, išskyriau tris prioritetinius darbus – rinktinės vadovo paskyrimą ir jos situacijos normalizavimą, moterų čempionato surengimą Lietuvoje bei federacijos vadovybės komandos formavimą. Pradedant nuo vadovybės struktūros, šiandien aiškiai matau, kas turėtų sudaryti mano artimiausiąją komandą. Nors esu kairiarankis – net žaidimo laikais visi juokaudavo dėl to, kad kairiaranki negali pataikyti baudų – šioje pozicijoje matau dvi reikšmingiausias figūras. Tai Linas Kunigėlis ir Rolandas Viršilas. Kunigėlis žinomas visuomenei ir turėtų spręsti vieną iš pagrindinių bывшей asociacijos problemų – komunikacijos klausimą. Jau su Dainumi Adomaičiu aptarta, kaip Kunigėlio darbas vasarą su rinktine sudarytų neabejotiną paramą. Jis – nepaneigiamas autoritetas, turintis viso sporto pasaulio pasitikėjimą.
Rolandas Viršilas disponuoja itin vertinga patirtimi. Jis yra visiškai pasirengęs savo jėgas skirti krepšiniui ir šią kompetenciją maksimaliai panaudoti. Konkreti pozicija dar neapibrėžta, tačiau jo nuopelnai finansinių procesų kontrolėje bei vadyboje yra neabejotini. Dar reikės atidžiai apsvarstyti, kaip efektyviausiai panaudoti jo potencialą.
Generalinio sekretoriaus vaidmuo… Jau susitariau, kad šią kandidatūrą suderinsimu su RKL ir asmeniškai aptarsimu su krepšinio pasauliu. Jo veiklą nukreipsiu į tas sritis, kurias pats negalėsiu padengi. Mano tiesioginėje žinioje liktų FIBA, bendroji strategija, verslo aspektai. Regionams reikalingas realus žmogus, kuriuo puikiai tiko Mindaugas Balčiūnas. Provincijoje jis pasitikimas, nes visą darbą atliko savarankiškai. Tačiau ar tai turi būti prezidento pareiga? Manau, kad ne.
Suvokiu, jog regioniniam darbui skirti dėmesį būtina, tačiau tai galima spręsti per kitokius struktūrinius sprendimus. Svarstymu net atskleisti pareigas – sudaryti generalinio sekretoriaus ir atskiro vykdomojo direktoriaus postus. Nepadidinus biudžeto, nes manau, kad finansinių išteklių tiesiog nėra. (juokiasi) Reikės stoti į kovą su esamomis sunkumomis. Padarę šias reformas, įvestume papildomą poziciją ir aiškiai paskirstytume atsakomybę. Taip sporto klubams regionuose būtų žinoma, į ką kreiptis ir su kuo bendrauti. Šiuo metu turiu kelis kandidatus, norėčiau juos pažinti geriau ir iki rinkimų priimti sprendimą. Yra talentingų asmenų, galbūt ne visai žinomų visuomenei, tačiau turinčių bendruomenės pasitikėjimą ir reikalingą patirtį.
– Krepšinio aplinkoje jūs minimas kaip vienas iš pretendentų. Kaip vertinate šią situaciją ir kaip žiūrite į likusius tris kandidatus?
– Nemanau savęs esant favoritu. Tai – demokratijos momentas ir niekas iš kandidatų negali būti ramūs. Pasakiau savo žmonai, kad artimiausias dvi savaites manęs namie nebus. Pasiruošiau intensyviai dirbti, sumažinti svorį, daug klausyti, mažiau žadėti. Investuosiu savo darbu ir pasiryžimu. Mano svajonė – būti Los Andžele 2028-aisiais. Džiaugiuosi, kad Dainius (Adomaitis) tą galimybę mato realiai ir jo optimizmą grindžia ne tik jausmai, bet ir konkrūs argumentai.
Kalbant apie konkurentus – jais žavuosi ir norėčiau jų matyti savo komandoje. Tiesiau sakant, dirbančius Lietuvos krepšinio labui kartu su mumis. Visi turi neginčijamą patirtį. Remigijus (Milašius) iš viso yra itin reikšminga asmenybė mūsų športe. Puikiai prisiminiu, prieš apie 14 metų sėdėjome „Da Antonio". Apie tai dar niekam nepasakojau. Toje vietoje sėdėjome aš, Remigijus Milašius ir Gintaras Staniulis, svarstydami, kas iš mūsų galėtų vadovauti LKL. Remigijus buvo iniciatyviausia figūra, turėjo autoritetą ir atsparą, todėl su Gintaru atsitraukėme. Mes su Gintaru save matėme krepšinio žmonėmis, o Remigijus tuo metu buvo grynai verslo asmenybė. Stebėdamas jo transformaciją, kaip jis pažino bendruomenę… Kaip jis veda verslo reikalus krepšinyje – tai iš tikrųjų nuostabu. Dabar galime teigti, kad tuomet „Da Antonio" priėmėme teisingą sprendimą.
– Dėl vyriausiojo trenerio posto visi sutarėte paskirti Dainių Adomaitį. Tačiau suprantu, jūs jį matote vedant rinktinę ilgesniam laiko periodui.
– Žinoma. Tuose pokalbiuose su Dainiumi buvo išsakoma tokia mintis – ar abi pusės siekiame tos pačios Los Andželo olimpiados vizijos? Kelių į jos pasiekimą nėra vienas, ir mes gana plačiai aptarėme, kaip tai įgyvendinti. Tai vyko dar prieš sužinant apie Mindaugo Balčiūno atsistatydinimą. Tos diskusijos buvo vykdytos anksčiau, o dabar jos pradeda virsti realybe. Smagu, jog likę pretendentai pritarė šiam sumanymu. Pasielgėme iš tikrųjų kaip tikra lietuvių tauta. Kai viskas klostasi gerai – ginčijamės, nesutariame. Kai prieš mus iškyla sunkumai – sutraukiamės į vieną kumštį ir veikiame vieningai. Pademonstravome autentiško lietuvio racionalumą, o baigsis rinkimai kaip nors – jau dabar galime pasakyti, kad padarėme reikalą, kuriuo galima didžiuotis.
– Šioje aplinkoje ilgą laiką sklido gandai apie jūsų konfliktinį santykį su Adomaičiu. Iš kur galėjo kiltis tokios nuomonės?
– Manau, kad priežastis buvo mano ir tų, kurie nebuvo informuoti apie tikrą padėtį, nepakankama komunikacija. Aš sąmoningai pasirinkau dešimtį metų nebūti akiratyje. Tam turėjau savo motyvus. Nesinorėjo naudotis primetamais šlovės momentais ar demonstruoti savo reikšmingumą. Be to, žinojau pernelyg daug vidaus reikalų detalių. Nebuvo noro viešinti jautrių dalykų, nors būtų buvę galima viską iškart atskleisti. Bet kas yra prioritetas? Gintis ar pasiekti konkrečius rezultatus? Man rezultatas svarbiau nei bet kas. Kitų nuomonė apie mane man yra visiškai nesvarbi.
– Visiems akivaizdu, kad šiuo metu asociacija turi skubų iššūkį – artėjančios rungtynės su Serbijos rinktine. Kokios šansų, kad jose žais mūsų geriausieji Eurolygos krepšininkai?
– Čia ir glūdi visas klaikus sumaišymas – trenerio paskyra be prezidento. Dabar Dainius gali laisvai derėtis su visais suinteresuotais šalimis, planavoti savo strategiją, o kai bus išrinktas naujas vadovas, šis turės prioritetą įgyvendinti viską, ko reikalaus treneris. Svarbiausias žaidimas čia – „Žalgirio" biuro pozicija. Tai nėra slaptis – aš su jais palaikau ryšius, reguliariai bendrauju, aptariu būsimas veiklas, kurios prasidės, kai aš tapau prezidentu. Čia turėtų viskas būti tvarkoje. Žinoma, visos aplinkybės priklauso nuo sveikatinės būklės ir turnyrinės lentelės.
Roko Jokubaičio klausimu reikia lygiagretiškai dirbti intensyviai. Kaip jau minėjau, Miunchene veikia FIBA administracinis centras, todėl po prezidento rinkimų generalinis sekretorius keliauja ten susipažinti su situacija. Man ten nereikia vaikščioti, nes beveik viską žinau, todėl kartu su treneriu vykstame į „Bayern" bazę ir bandome suformuoti Roko grąžinimo planą.
Dėl Igno Sargiūno situacijos… Dainius turi glaudžius ryšius su Šarūnu (Jasikevičiumi), aš – su Ignu. Gerai pažįstu Igno nuomonę. Tikiu, kad šis dalykas bus išspręstas sėkmingai.
Ignas Brazdeikis puikiai žaidžia Malagoje, ir man žinoma, kad jis pasirengęs dalyvauti atviroje sesijoje. Su „Unicaja" turiu ilgametę partnerystę, todėl šioje situacijoje turėtume suderėti be didelių problemų.
Tado Sedekerskio atveju yra neaiškumų dėl jo fizinės būklės, tačiau Paolo Galbiati yra mano senas ir patikimas draugas. Su juo galima atvirai kalbėtis ir ieškoti sprendimų. Turime tiesioginį prieigą.
– Netrukus Lietuvoje prasidės moterų krepšinio čempionatas, o nuo Mindaugo Balčiūno atsistatydinimo nemažai žmonių, kalbėdami apie ALK veiklą, akcentuoja finansinio audito būtinumą. Ar jūs gerai susipažinę su asociacijos finansine padėtimi?
– Situacija pastebimai komplikuota. Nuolat bendrauju su regioninėmis federacijomis, klubų vadovybe, valdančiaisiais organais. Baimės nėra, tačiau finansiniam stabilumui užtikrinti reikalinga maksimali atidžia. Tai pareikalaus nemažai laiko ir atsidavimo. Mindaugas pateikė mums analitinę schemą, kaip galima pasiekti pusiausvyrą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo realiai, bet prireiks aplankytis pas visus svarbiausius partnerius, sudaryti rezervus ir atlikti daug organizacinių veiksmų.
– Jūs atmetate tiesioginę sąsają su Mindaugu Balčiūnu, tačiau jam žinoma, kad jis iš užkulisių Jus palaikys.
– Ar tikrai?
– Taip. Atsižvelgiant į tai, kaip baigėsi jo vadovavimo kadencija, ar nemanote, kad tokia parama gali būti neigiama?
– Krepšinio sąjungoje narių skaičius siekia apie 160. Manau, jog tai žmonės, turintys racionalų ir kritinį mąstymą. Jie yra girdėję daugybę pažadų ir agitacijos. Kalbėdamasis su šiais nariais, aiškiai jaučiu labai stiprų norą būti suvienytais. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Nebėra svarbu, kas su kuo draugauja. Jie aiškiai sako: „Pasibaigkite su Vilniaus ir Kauno konfliktu, susitarkite su žiniasklaida, nuobodu skaityti tokias publikacijas." Aš tiesiog atspindžiu jų sentimentą. Tai nebus balsavimas pagal programą. Paprasčiausiai reikalingas žmogus, gebantis sugrąžinti vienybę, o agitacija už arba prieš jį – tokios reikšmės neturės.
Balčiūno palikimas
– Kalbant apie buvusios vadovybės nuveiktus darbus, Jūs su Balčiūnu bendradarbiaute krepšinio srityje. Kaip vertinate visą tą procesą – atliktus darbus ir viešumoje vedamą komunikaciją?
– Mindaugas per daug paskendo einamajame administravime. Nesugebėjo nustatyti prioritetų… Atrodė, lyg rinkimai dar nebuvo baigti. Jo dėmesys buvo nukreiptas ne į tai, kas iš tikrųjų svarbu, ir mano nuomone, jis pats tai suvokia. Regionai taip pat tai pastebi – buvo daug svarbesnių klausimų, kuriems nebuvo skirta pakankamai laiko.
Dar vienas aspektas – komandos formavimas. Puiki komanda veikia kaip pas Remigijų – jam nereikia daryti nieko, o biuras veikia kaip smalas. Rezultatai – matomi. Ir aš „Ryto" biure nebuvau nuolat. Pasitikėjimas, aiškūs atsakomybės kriterijai, išdėstyti prioritetai, nuolatinis stebėsena, rezultatų vertinimas ir atitinkama motyvacija. Tai elementarūs vadybos principai. Sąjunga yra bendruomenės atstovė. Ji neturi siekti pelno iš kitų – jos tikslas užtikrinti etišką ir sklandų veikimą. Svarbiau koordinuoti, nei pačiam stengtis uždirbti.
– Jūs – daugelio metų „Ryto" žmogus, „Žalgiris" – didžiausia Lietuvos krepšinio jėga, ir be glaudaus bendradarbiavimo tarp šio klubo ir sąjungos sunku įsivaizduoti tolimesnę mūsų krepšinio raidą. Kokią strategiją numato taikyti bendraujant su „Žalgiriu"?
– Jau aptarėme konkrečius variantus – pavyzdžiui, atsarginį planą pasaulio čempionato atveju. Atrankos etapas rugpjūtį turėtų vykti Kaune. Jeigu susirinks galingiausia reprezentacija, žiūrovai norėtų pamatyti aukštos klasės rinktinių krepšinį. Turėdami „Žalgirio" galimybes, galėtume sukurti pelningą bendradarbiavimo projektą abiem šalims.
Draugiškos susitikimų serijos – dar vienas galimas variantas. Pavyzdžiui, Ispanijos arba Vokietijos rinktinės vizitas į Kauną. Klaipėdoje tokios mačo nesugebėtume apimti. Paprasčiausiai reikalinga grąžinti mūsų rinktinės krepšinį į didžiausią arenų kompleksą.
– Kaip apskritai sugrąžinti vienybę Lietuvos krepšiniui, kuris šiandien yra labiau susiskaldęs nei bet kada anksčiau?
– Konkrečias problemas sprendžiame konkrečiais veiksmais ir žmonėmis, kuriems abi pusės gali pasitikėti. Kitą kelią galima pasirinkti per bendrai keliamus tikslus. Olimpinis siekis sugeba sukonsoliduoti visus. Panašiai veikia ir Europos moterų krepšinio čempionatas. Devynioliktais metais mums pavyko pasiekti vienybę. Nors sportiniai pasiekimai buvo tam tikra nusivylimas, birželio mėnesį turėsime dar vieną galimybę suvienyti kolektyvą. Be to, svarbu palaikyti nuolatinį bendravimą su krepšinio bendruomene. Tai yra didelis organizmas, kuriame kiekvienas nusipelno atidesnio žvilgsnio.
– Galiausiai, jūs pasitraukiate iš „Ryto" komandos, o per kelias savaites vyks svarbūs rinkimai. Jei rezultatai būtų nepalankūs, ar jau turite susiformavę viziją dėl savo tolesnės veiklos krepšinio pasaulyje? Ar jums būtų įdomu dalyvauti krepšinio asociacijos darbe šalia kurio nors iš kandidatų?
– Šiuo metu visas dėmesys skiriamas rinkimų procesui, kuris truks dvi savaites. Po to lauks arba gerai užtarnauta poilsio pauze, arba nauji intriguojantys projektai. Šiandien galvoju tik taip.
