Vienuolika sezonų Lietuvos krepšinio lygoje praleidęs Ignas Vaitkus laikinai sustabdo savo karjerą tradiciniame krepšinyje. Bent jau iki metų pabaigos.
33 metų puolėjas apsisprendė pereiti į 3×3 krepšinį ir pasirašė sutartį su Raudondvario „Hoptrans" komanda.
Aukštame lygyje vis dar žaidęs krepšininkas paaiškino, kad suderinti abu krepšinio formatus tapo pernelyg sudėtinga. Be to, jis puoselėja olimpinę svajonę, o norint tinkamai pasiruošti, būtina įgyti kur kas daugiau patirties trijulių varžybose. Gavęs Raudondvario ekipos kvietimą, ilgai nesvarstė.
Visą vasarą I. Vaitkus gyvena itin intensyviu tempu. Pokalbio metu jis grįžo namo iš Kinijos, o netrukus jo laukia kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Tai jau devintas iš eilės užimtas savaitgalis, ir dar penki laukia priekyje", – dalijasi po pasaulį keliaujantis atletas.
– Kaip pavyksta atlaikyti tokį intensyvų vasaros grafiką?
– Tenka prisitaikyti, bet buvau tam nusiteikęs. Po rinktinės stovyklos savaitę pailsėjau su šeima, turėjau poilsio ir žinojau, kas laukia. Savaitgaliai paaukoti, tačiau tokia jau 3×3 vasaros specifika. Iki pat gruodžio pabaigos. Išeina, kad mano sezonas apsiverčia aukštyn kojomis – galėsiu atostogauti ne tik vasarą, bet ir gruodį, kai Lietuvoje šalta. Per 13 metų to nesu patyręs. Iš šios pusės visai neblogai. Kai čia temsta ketvirtą valandą, kai LKL sezone patirti pralaimėjimai slegia – puiku su šeima kur nors išvykti.
– Kaip galiausiai priėmėte sprendimą bent laikinai rinktis trijulių krepšinį ir atidėti klasikinį formatą?
– Tokios mintys kirbėjo jau seniau. Atsirado pasiūlymas, Raudondvario klubas yra tarp septynių stipriausių pasaulyje, susitikome, pasikalbėjome – vizijos sutapo. Jie išaugo kaip organizacija, sąlygomis niekuo nenusileidžia LKL komandoms. Viską turime: atsigavimo procedūras, medicininę priežiūrą, treniruotes, rėmėjus, rinktinės medikus. Pagalvojau: jei ne dabar, tai kada? Susitarėme. Be to, artėja olimpinės žaidynės. Giliai širdyje puoselėju tylią svajonę. Manau, pats metas tam ruoštis, stengtis kuo daugiau žaisti 3×3, o ne tik dalyvauti rinktinės parengiamajame etape. Tas mėnuo vis tiek neduoda nei formos, nei automatizmo, kuris ateina tik žaidžiant visą sezoną.
Sprendimas priimtas ir jokių dvejonių nebeliko. Sulaukiau skambučių iš įvairių klubų, teiravosi dėl galimybės prisijungti, tačiau visiems atsakiau vienareikšmiškai – dabar mano prioritetas yra 3×3 krepšinis. Bent jau iki Naujųjų metų. Vėliau vertinsiu pagal fizinę būklę. Pastarieji treji metai buvo itin įtempti – iškart po lygos sezono vykdavau į rinktinę, grafikas buvo labai intensyvus. Galiausiai nesame mašinos, organizmui reikia atsigauti, praleisti laiko treniruoklių salėje be kamuolio, sustiprinti kūną dirbant su specialistais. Vis dėlto ilgai dykinėti neketinu – naujas sezonas prasidės balandį. Laiko tikrai nemažai. Judėsiu, jei organizmas leis, viskas priklausys nuo savijautos. Krepšininkai prie tokio režimo įpratę, daug sunkiau būtų tiesiog sėdėti namuose ar sportuoti vienatvėje. Neatmetu galimybės vėliau prisijungti prie kokio nors klubo, nes svarbu tinkamai pasiruošti naujam 3×3 sezonui.
– Ar olimpinės žaidynės yra pagrindinė šio pasirinkimo priežastis?
– Viskas susiklostė natūraliai. Gavau pasiūlymą, sutapo vizijos, viskas organizuota profesionaliai – tai vienas aspektas. Kitas dalykas – praleidau vieną olimpiadą, nes ji sutapo su sezonu, tuomet lygos neaukojau ir liko kartėlis. Todėl sau pažadėjau padaryti viską, kad patekčiau į kitas žaidynes, o kaip pavyks – laikas parodys. Planuoti ilgam į priekį neįmanoma – iki olimpiados dar toli. Manau, šiuo metu daugelis turi panašią motyvaciją. Turnyruose sutinkame nemažai krepšininkų, kurie pereina iš klasikinio krepšinio į 3×3 būtent dėl šios priežasties. Kol kas mano apsisprendimas atrodo teisingas, pereinu ryžtingai, be jokių abejonių.
– Panašių atvejų, kai žaidėjai palieka 5×5 krepšinį dėl 3×3, jau matėme ne vieną. Skirtumas galbūt tas, kad tie sportininkai rungtyniavo žemesnėje lygoje. Ar tokie pavyzdžiai turėjo įtakos jūsų sprendimui?
– Su jais rinktinėje praleidžiame nemažai laiko, diskutuojame apie jų patirtį. Tai tikrai prisidėjo. Žinoma, žemesnėje lygoje dar galima derinti abu formatus, tačiau Raudondvario klubas nenori, kad žaistum klasikinį krepšinį – jie pageidauja, kad pailsėtum ir anksčiau pradėtum ruoštis. Tai atviras klausimas. Galbūt su 3×3 komanda pasiruošimą pradėsime anksčiau, kaupime jėgas, turime fizinio rengimo specialistus, viskas suplanuota. Didelių skirtumų nematau. Aukščiausioje lygoje nematau galimybių suderinti su 3×3 krepšiniu – kiekvienas žiūri savo interesų ir tai suprantama.
– Ar nėra šiek tiek gaila palikti aukščiausią šalies lygą?
– 3×3 formate irgi užtenka iššūkių: nuvyksti į kitą valstybę, skrendi dvidešimt valandų, sužaidi porą susitikimų ir kaip turistas lauki dar dvi dienas, kol grįši namo. Įtampos pakanka. Tada gali ateiti nusivylimas ir mintys: gal reikėjo ramiau gyventi. Norėjosi pokyčių, aukščiausioje lygoje žaidžiau vienuolika metų, pasitarėme su artimaisiais ir nusprendėme, kad laikas kažko naujo. Tuomet atsirado galimybė ir supratome – reikia keisti. Kėdainių klubas kvietė, išsiskyrėme draugiškai, jie viską supranta. Šeima taip pat mano, kad perėjęs į 3×3 formatą būsiu laimingesnis. Vis dėlto aukščiausioje lygoje su mano vaidmeniu jau traukiausi į veterano poziciją – iš kampo į kampą. O čia viskas intensyvu: žaidi daug, nuolat su kamuoliu, daugybė dvikampių, viskas greitai. Tai man patinka.
– Ar jau jautėte, kad malonumas žaisti aukščiausioje lygoje mažėja? Ypač kai nebuvote pergalingoje komandoje.
Atvirai kalbant, praėjęs sezonas buvo tarsi intensyvus kino filmas. Šiuolaikiniame krepšinyje madinga kviestis po penkis ar šešis legionierius, o būdamas komandos lyderiu privalai suvienyti visus į darnų kolektyvą. Žaidėjai atvyksta iš įvairiausių pasaulio kampelių, ir pagalbos jiems reikia ne vien ant parketo, bet ir kasdieniame gyvenime. Vieni viską supranta akimirksniu, kiti nesugaudo net po daugybės paaiškinimų. Visa tai kaupiasi, ir pradedi galvoti: noriu tiesiog džiaugtis žaidimu, o ne stebėti, kaip kažkas puikiai pasirodė, tačiau labiau džiaugiasi pralaimėjimu.
Kapitono vaidmuo ir komandos vienijimas – nelengvas uždavinys. Kartais patys klubai neturi aiškaus vaizdo, ką pasirašo, dažnai įsigyja naujokus Europos rinkoje. Informacijos surinkti įmanoma, tačiau neįmanoma nuspėti, kaip jie adaptuosis senajame žemyne, kaip įsisavins trenerių nurodymus. Sezono pradžioje kantrybės pakanka, bet pabaigoje, kai rezultatai smunka, kai krepšininkai galvoja tik apie save, o ne apie bendrą tikslą, pasitaiko emocinių protrūkių. Taip ir žaidimo džiaugsmas blėsta.
Bendravau su keliomis ekipomis, naujomis LKL dalyvėmis. Oficialių sutarčių nebuvo, tačiau teiravosi apie mano planus. Visiems išdėsčiau savo požiūrį, ir visi palinkėjo geriausios kloties. Tie patys Kėdainiai kuria patrauklų kolektyvą, turės solidžių patyrusių krepšininkų, tikiu, kad jiems puikiai seksis. Būti tokioje kompanijoje būtų malonu, tačiau pasirinkau kitaip. Galbūt ateityje keliai dar susikirs, galbūt prireiks pastiprinimo – pažiūrėsime. Kėdainiai man vis tiek brangūs – ten gyvena tėvas, šalia Šiauliai, viskas pažįstama.
Kartais renkiesi ne finansiškai palankiausią variantą, o ten, kur arčiau artimųjų ir komfortiškiau. Be to, LKL pasirinkimas nėra platus – kai skirtumas siekia vos kelis tūkstančius, bet kelionė nuo namų ilgėja trimis valandomis, pinigai nebeturi tokios reikšmės. Po sunkių susitikimų ar treniruočių nori praleisti laiką su šeima, suvoki, kad krepšinis gyvenime nėra svarbiausias dalykas – egzistuoja svarbesnių vertybių.
Finansiškai tikrai nenukentėsiu palyginti su LKL. Turime solidžias sutartis, plius premijos už pergales. Be to, galbūt prisijungsiu ir prie kito projekto. Pasidomėjau, pasitariau su Džiaugiu, Pukeliu, apskaičiavome, koks atrodo vidutinis sezonas, koks – prastas, kokios galimos pajamos. Į viską žvelgiu atsakingai. Finansinė pusė tikrai nesuprastės. Šiuo karjeros etapu renkuosi vietą, kur patirčiau didesnį pasitenkinimą, ir dabar ta vieta yra 3×3 krepšinis.
Manau, karjera susiklostė būtent taip, kaip ir turėjo. Patyriau traumų, būdavo sezonų, kai praleisdavau po porą mėnesių. Teko gulti po chirurgo peiliu. Utenoje turėjau puikų sezoną – iškovojome KMT bronzą, LKL patekome į ketveriukę, sezono viduryje sulaukiau kvietimo į užsienį, tačiau pabaigoje patyriau traumą ir viskas išgaravo. Likau Utenoje. Atsirado vaikas, šeima, žmona turėjo savo veiklą, nebegalėjau keliauti ir pasirinkau tai, kas arčiau namų.
Būta sezonų, kai tiesiog džiaugiausi galimybe išbėgti į aikštę – nesvarbu, ar pelnyčiau taškų, ar ne. Svarbiausia buvo sveikata. Karjera tęsiasi, planų netrūksta. Džiugu, kad 3×3 formatas man puikiai tinka – LKL buvau eilinis žaidėjas, o šioje disciplinoje jaučiuosi tarp stipriausių ir niekam nenusileidžiu.
Trijulių krepšinis iš esmės pakeitė mano gyvenimą: iškovojome sidabrą pasaulio čempionate, tapome Europos nugalėtojais, gavome valstybines stipendijas. Tai suteikia finansinį stabilumą ir laisvę rinktis kontraktus ne vien pagal pinigus. Žmonės kartais ragindavo neskubėti, tačiau aš vis pasirinkdavau tuos pačius Kėdainius – ten buvo tėtis. Šeima visada lemia sprendimus. Man asmeniškai dvi ar trys savaitės be artimųjų – tikras išbandymas.
– Minėjote, kad būta sezonų, kai džiaugdavotės vien galimybe žaisti. Kada buvo sunkiausias periodas?
– Viskas prasidėjo Šiauliuose. Patyriau pėdos traumą, paskui sekė visai solidus sezonas, bet pabaigoje sužeidimas atsinaujino. Galiausiai iš klubo buvau pašalintas dėl suspendavimo. Tuo metu buvau jaunas, atrodė, kad viskas griūva. Tada pasirašiau trejų metų sutartį su „Juventus" – finansiškai dvigubai ar net trigubai geresnę nei Šiauliuose. Tačiau pėdų problemos persekiojo nuolat.
Neseniai kalbėjausi su Varnu – jis irgi kenčia nuo panašios traumos. Atrodė, kad išsigydė, bet vis tiek nežaidė. Patarinėjau jam kantrybės – reikia pramušti tą sieną. Medikai sako, jog po operacijos per tris mėnesius turėtum bėgioti, bet realybė kitokia – skauda, tinksta, net posūkio negali atlikti. Tik maždaug po penkių mėnesių diskomfortas pradingsta. Mano atveju trauma sekė traumą. Operacijos nedarėme, koją įdėjo į gipsą, kaulas sugijo, bet antrose rungtynėse po sugrįžimo viskas pasikartojo – praleidau viso sezono pabaigą ir kito pradžią.
Tada sužaidžiau, buvau suspenduotas, o Utenoje prasidėjo pandemija. Susitariau su Urbonu, kad išleistų į olimpinę atranką, ir ten vėl lūžo pėda. Tai buvo skausmingiausias momentas – išėjau siekti olimpinės svajonės ir vėl patyriau lūžį. Po to pradedi vertinti kiekvieną akimirką aikštėje. Nuo dvidešimt aštuonerių iki dabar viskas gerai – pasitaiko smulkių traumelių, bet žaidžiu be rimtesnių problemų. Viskas susitvarkė.
– Ar neliūdna, kad taip ir neišbandėte savęs užsienyje?
– Pats neišvykau, tačiau visiems, kurie dabar svarsto, sakau: važiuokite, būtinai bandykite. Man tiesiog neišdegė. Po Utenos sezono, net jo eigoje, sulaukiau solidaus pasiūlymo iš Lenkijos, bet lūžo pėda. Klubas vis tiek manęs norėjo, ketino mokėti išpirką, tačiau nusprendžiau pasilikti Utenoje – nežinojau, kaip atsigausiu ir jausiuosi. Nesigailiu. Galbūt reikėjo rizikuoti, bet dabar mano užsienis – 3×3 turnyrai. Aplankysiu daugybę šalių – nuo Kinijos iki Jungtinių Valstijų.
– Kaip vertinate buvusio savo klubo „Nevėžis-Paskolų klubas" perspektyvas? Ar komanda gali pasirodyti geriau nei praėjusį sezoną?
– Žemiau jau tikrai nėra kur kristi (juokiasi). Jie viską dėlioja tvarkingai, apie direktorių Liną – tik patys geriausi atsiliepimai. Tokį specialistą išlaikyti ilgai bus nelengva. Viskas organizuojama aukščiausiu lygiu. Kai žmonėms taip nuoširdžiai rūpi, rezultatai turi būti geri. Su Beržininkaičiu kartu iškovojome universiadą, o geresnio momento debiutui jam tiesiog nėra – didesnės patirties jis jau nebesukaups.
Sugrįžo Petrilevičius, komandoje yra Zakas, Montvila, Lavrinovičius. Aš įžvelgiu daugiau privalumų, kai sudėtyje dominuoja lietuviai, nes mūsiškiai tokie – žais ir kovos net tada, kai skausminga. Sezono pabaigoje nebus jokio namų ilgesio. Pažvelgus plačiau, daug kas iš „Nevėžio" kyla aukštyn: Matukas Juzeliūnas persikėlė į „Rytą", buvęs kineziterapeutas – į „Lietkabelį", fizinio rengimo specialistas – taip pat į „Rytą". Džiugu už juos, kad jų triūsas sulaukė įvertinimo.
– Kokios emocijos lydėjo stebint, ką buvęs jūsų strategas Laimonas Eglinskas nuveikė su „Juventus" ekipa?
– Štai dar vienas pavyzdys, kad gavus progą būtina ją griebti, net jei situacija atrodo beviltiška. Emocijos puikios. Labiau džiaugiuosi ne dėl paties Eglinsko, o dėl miesto, dėl Skersio, ten turėjau draugų, kurie ten rungtyniauja. Tikras stebuklėlis. Tai pavyzdys, kaip išnaudojus šansą galima pakelti ir žaidėjų, ir savo paties vertę.
