Penktadienį pasirodžius informacijai apie rimtus Kauno „Žalgirio" ketinimus atsivesti Joną Valančiūną ir paties krepšininko susidomėjimą galimybe vilkėti Lietuvos čempionų marškinėlius, visuomenėje kilo karštos diskusijos.
Dalis sirgalių bet kokiomis aplinkybėmis trokšta išvysti lietuviško krepšinio legendą Kaune, tuo tarpu kiti vertina situaciją racionaliau ir laikosi skeptiškos pozicijos.
Reikia pripažinti, kad iki galutinio JV persikėlimo į „Žalgirį" dar liko nemažai neišspręstų klausimų, o svarbiausias iš jų – galiojantis kontraktas Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA).
Nepaisant to, pažengusios derybos ir siūlomas ilgalaikis susitarimas su 2 mln. eurų metiniu atlyginimu liudija apie rimtus „Žalgirio" ketinimus ir aiškią viziją matyti J.Valančiūną savo gretose.
Verta panagrinėti, kaip J.Valančiūnas galėtų pasirodyti „Žalgirio" sistemoje ir kas skatina kauniečius ryžtis tokiai rimtai investicijai.
Akivaizdūs trūkumai
Tai, kad J.Valančiūnas gali atsidurti Eurolygoje, šį sezoną jau neatrodo taip šokiruojančiai, nes praėjusios vasaros istorija su Atėnų „Panathinaikos" leido pripratinti prie tokios minties.
Jau tada prasidėjo svarstymai apie JV perspektyvas Eurolygoje, o didžiausias klaustukas buvo jo gebėjimai ginantis pikenroluose. Ši problema išliko aktuali ir dabar, o kalbant apie galimą žaidimą „Žalgiryje", ji tapo dar ryškesnė.
Netrukus 34-ąjį gimtadienį minėsiantis uteniškis per visą NBA karjerą nuolat buvo varžovų gynėjų taikinys puolime, ir būtent ši sritis keltų daugiausiai galvosūkių vyriausiajam treneriui Tomui Masiuliui.
Atvirai kalbant, atsiribojus nuo emocinės pusės, apie kurią dar kalbėsime, tokio masto kontraktas su akivaizdžiais trūkumais „Žalgiriui" atrodo itin rizikingas žingsnis. Galbūt net sunkiai paaiškinamas racionaliai.
Apie tai, kad vienareikšmio atsakymo čia nėra, byloja ir informacija, jog iš pradžių pačioje komandoje nebuvo vieningo požiūrio, ar verta bandyti prisivilioti J.Valančiūną.
JV Senajame žemyne atrodo kaip turtingų klubų prabangos atributas – turėti jį prestižas, tačiau šalia būtina turėti patikimą gynybinį partnerį.
Pavyzdžiui, „Panathinaikos" gretose J.Valančiūnas šalia savęs turėtų Mathiasą Lessortą. Tobulas variantas. JV pradėtų rungtynes, M.Lessortas jas užbaigtų, o Valančiūnas per savo 17 minučių aikštėje rinktų beveik dvigubą dublį siekiančią statistiką.
Šį sezoną „Žalgiris" didžiąją laiko dalį taiko visko susikeitimo gynybos principus – tendencija, vyraujanti šiuolaikiniame Europos krepšinyje. Su J.Valančiūnu tai būtų neįmanoma – tektų pereiti prie „drop" arba „flat" pikenrolų gynybos modelių.
Kyla klausimas, ar tai taptų didele problema, stebint, kaip Eurolygoje talentų koncentracija perimetro linijoje nuolat auga. Vis dėlto dėl galimo gynybinio žlugimo, nors tokių nuogąstavimų pasigirdo, aš neskubėčiau dramatizuoti.
Tačiau galbūt dar didesnė problema, bandant pagrįsti JV atvykimą, yra jo dublerio klausimas. Kaip jau buvo pranešta, „Žalgiris" pasiekė susitarimą su Mareku Blaževičiumi.
Tiesa, karjeros sezoną sužaidęs M.Blaževičius yra judresnis centras, tačiau vis tiek atstovauja panašų žaidėjo tipą kaip JV – su abiem susikeitimo gynyba bandoma, bet iki stabiliai efektyvaus jos funkcionavimo dar toli.
Privalumai Europoje
Vis dėlto pabandykime surasti racionalų pagrindą „Žalgirio" siekiui įsigyti J.Valančiūną ir paversti jį vienu iš dviejų geriausiai apmokamų klubo krepšininkų, jei ne pačiu brangiausiu.
Tęsiant pokalbį apie gynybą, reikia pažymėti, kad šį sezoną kauniečiai akivaizdžiai strigo prieš klasikinius didžiuosius centrus baudos aikštelėje. Žinoma, tokių dominuojančių aukštaūgių Eurolygoje nedaug, tačiau būtent prieš juos JV būtų idealus sprendimas šiai problemai išspręsti.
211 cm aukščio milžinas priklauso prie stipriausių vidurio puolėjų visame pasaulyje, o jo fiziniai parametrai gynyboje taptų itin reikšmingu veiksniu.
Dar vienas svarbus aspektas – europietiško krepšinio specifika. J.Valančiūno gynybiniai rodikliai NBA buvo vidutiniški, ir nemažą įtaką tam darė trijų sekundžių taisyklė. Eurolygoje jos nėra, todėl šis niuansas neabejotinai pagerintų JV gynybos statistiką.
Kalbame apie senovinio tipo centrą, tačiau net ir tituluotose Eurolygos ekipose pastaraisiais metais matome sėkmingų tokio tipo žaidėjų pavyzdžių.
Walteris Tavaresas, Nikola Milutinovas, Moustapha Fallas – jie visi judresni ir pranašesni gynyboje nei J.Valančiūnas, tačiau nė vienas iš jų taip pat negali žaisti persijungimų gynybos. Nepaisant to, Madrido „Real" ir Pirėjo „Olympiacos" yra pastarųjų sezonų lyderės Eurolygoje.
Taip, nacionalinių rinktinių turnyruose akivaizdžiai matėme J.Valančiūno gynybines spragas, tačiau būtina suvokti esminį skirtumą tarp klubinio krepšinio – čia strategai disponuoja kur kas didesniu laiko kiekiu darbui su savo sudėtimi ir turi daugiau galimybių pritaikyti partnerius prie tokio kalibro žaidėjo.
O T.Masiulis jau suspėjo parodyti, kaip sugeba akcentuoti krepšininkų privalumus ir maskuoti jų trūkumus.
Valančiūnas
Nėra vienintelio recepto pergalėms, nėra vienos universalios gynybinės sistemos. Esmė – trenerių gebėjimas išnaudoti žaidėjo stipriąsias puses, o tokių JV atneštų tikrai nemažai.
Galima pradėti nuo aktualiausios temos – atkovotų kamuolių. Akivaizdu, kaip serijoje su Stambulo „Fenerbahče" žalgiriečiai patiria rimtų sunkumų kontroliuojant kamuolius po savo krepšiu. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad tai galėtų kartotis, kai aikštėje būtų J.Valančiūnas.
Net ir NBA aukščiausiu lygiu rungtyniaujantis J.Valančiūnas Eurolygoje šioje žaidimo srityje neturėtų konkurentų – tie patys W.Tavaresas ir N.Milutinovas jam nesiektų nė iki kelių.
Jau minėjau apie JV fizinę jėgą – Eurolygoje šiuo metu galingiausias centras turbūt yra M.Fallas, tačiau niekada nepamiršiu, kaip kontrolinių rungtynių metu Prancūzijoje iš arti stebėjau, kaip prancūzas nesugebėjo pajudinti J.Valančiūno nė per centimetrą.
„Žalgiris" įgytų labiausiai puolime dominuojantį vidurio puolėją visoje Eurolygoje, ir dėl to negali kilti jokių abejonių. Centro buvimo aikštėje metu didžioji puolimo dalis turėtų sukti apie jį – užtvaros-prasiveržimai ir perdavimai į aukštą postą.
Galbūt tai skamba pasenusiai, tačiau tokios atkarpos išspręstų žaidimo kūrimo problemas, kurios tikrai gali iškilti išvykus Sylvainui Francisco. Tai irgi svarbus momentas.
Niekam nereikia priminti, kaip vasaros turnyruose J.Valančiūnas viešpatauja puolime vilkėdamas Lietuvos rinktinės aprangą, nors perimetro žaidėjai yra kur kas mažiau talentingi nei bus „Žalgiryje". Vien ko vertas šalia esantis Nigelo Williamso-Gosso faktorius.
Artėjame prie emocinės pusės, tačiau pirmiausia verta aptarti naudą aikštelėje – J.Valančiūno sveikatos būklę. Vidurio puolėjas jau peržengė veterano karjeros slenkstį, tačiau per visus 14 NBA metų uteniškis išsiskiria kaip vienas patikimiausių – traumos jį nuo aikštelės atitolindavo itin retai.
**Persitvarkymas ir emocinė pusė**
Kauno klubas buvo pasirengęs S.Francisco pasiūlyti itin dosnų kontraktą, tačiau pamažu susitaiko su mintimi, kad šis planas neišsipildys. Tai reiškia neišvengiamą komandos pertvarką, juolab kad ir Mosesas Wrightas ieško palankesnių sąlygų.
„Žalgirio" biudžetas vėl sieks rekordines aukštumas, tačiau kyla klausimas – ką daryti su tomis lėšomis, kai niekas neatsiliepią į kvietimą? Šią vasarą Kauno ekipa gali susidurti su rimta dilema, mat Eurolygoje šiuo metu tiesiog nėra laisvos žvaigždės, kuri už solidžią algą atvyktų į Lietuvą ir tikrai pateisintų lūkesčius.
Jonas Valančiūnas – ryškiausias Lietuvos krepšinio vardas per pastaruosius penkiolika metų. Tai „Žalgirio" įvaizdžiui būtų nepaprastai svarbu, ypač turint omenyje, kad krepšininkas atvyktų ne baigti karjeros, o vis dar demonstruodamas puikią sportinę formą.
Kauno klubui lietuviai visada buvo prioritetas, tačiau šį sezoną teko pripažinti, kad be Ąžuolo Tubelio vietiniai žaidėjai, išskyrus retas išimtis, retai darydavo lemiamą įtaką aukščiausiame lygyje. Su JV tokių diskusijų nebekiltų.
Net jeigu Valančiūno projektas nepateisintų lūkesčių, sirgalių susidomėjimas būtų garantuotas. Į areną plūstų tėvai su vaikais, atvyktų seneliai – visi norėtų savo akimis pamatyti, kaip atrodo tas garsusis Jonas Valančiūnas. Dauguma svajotų įsigyti „Žalgirio" aprangą su jo pavarde.
Kauno klubas save pristato kaip visos šalies komandą, o tokie dalykai yra neįkainojami.
Aikštelėje rizika neabejotinai didelė, tačiau tokiems emociniams sprendimams visada atsiranda papildomų resursų. O „Žalgiris", regis, tapo pakankamai turtingas, kad galėtų JV paversti prabangos elementu su maždaug 18 minučių vidurkiu.
Klubo vadovybė puikiai suvokia, kad J.Valančiūno, M.Blaževičiaus, Ą.Tubelio ir Dustino Slevos priekinė formacija Eurolygoje būtų per silpna. Čia neabejotinai prisidėtų dar vienas žaidėjas.
Kaip jau minėjau, klubo strategui kur kas paprasčiau nei rinktinės treneriui prisitaikyti prie JV galimybių – galbūt centro pozicija net nebūtų prioritetinė, Ą.Tubelis drąsiai galėtų užbaigti susitikimus, tačiau tuomet prireiktų dar vieno solidaus ketvirto numerio.
Taip pat ir perimetro grandis – prie esamų stiprių gynėjų N.Williamso-Gosso, Arno Butkevičiaus bei Dovydo Giedraičio – reikėtų tęsti pasirinktą kryptį ir komplektuoti gerai iš užtvarų išeinančius krepšininkus.
Daugelis ėmė lyginti su sezonu, kai „Žalgiris" pagrindiniu žaidėju pasirinko Joffrey Lauvergne'ą, tačiau toks palyginimas yra klaidingas. Visų pirma, J.Lauvergne'as nė iš tolo neprilygo JV meistryškumui, antra – „Žalgiris" dabar disponuoja visiškai kitokiais finansiniais pajėgumais, o galiausiai – Martinas Schilleris negali būti lyginamas su T.Masiuliu.
Taip, toks žingsnis taptų prieštaringiausiu sprendimu visoje „Žalgirio" istorijoje. Tikėtina, kad ir finansiškai brangiausiu. Tačiau būtent dėl to situacija tokia intriguojanti. Be to, malonu suvokti, kad Kauno klubas pasiekė tokį aukštą lygį, jog galime svarstyti, ar Jonas Valančiūnas atitinka komandos poreikius.
Ar „Žalgiris" turėtų siekti Jono Valančiūno paslaugų? Kas galėjo…
Ar palaikytumėte Jono Valančiūno atvykimą į „Žalgirį"?
Taip (115 balsų)
Ne (34 balsai)
Neapsisprendžiau (27 balsai)
Neapsisprendžiau
Balsuodami patvirtinate, kad sutinkate su nustatytomis taisyklėmis. Išsamesnę informaciją rasite čia.
„Ilgoji pertrauka": stipriausi Eurolygos laisvieji agentai
