Denverio „Nuggets” sprendimas nutraukti sutartį su Jonu Valančiūnu sulaukė nemažai dėmesio, tačiau amerikiečių sporto ekspertai šį žingsnį vertina ne kaip desperatišką taupymą, o kaip apgalvotą strateginį ėjimą, orientuotą į klubo ateitį.
Vos po metų bendradarbiavimo su 33-ejų lietuvių centru Kolorado ekipa trečiadienį oficialiai paskelbė apie išsiskyrimą. Šis sprendimas iškart sukėlė klausimų – ar tai tik finansinis manevras, ar vis dėlto krepšinio logika?
Pasak užatlantės žiniasklaidos, tai labiau primena racionalų klubo valdymą nei paprastą biudžeto karpymą. Denverio organizacija taip atlaisvino maždaug 10 milijonų dolerių garantuoto atlyginimo. Tiesa, „Nuggets” finansinė padėtis išlieka kebli – komanda stengiasi neperžengti antrojo NBA algų lubų lygio, kuris ateityje smarkiai apribotų veiksmų laisvę.
Peržengus šį vadinamąjį antrąjį „apron” slenkstį, klubams taikomi griežti suvaržymai: apsunkinami mainai, prarandamos tam tikros sudėties stiprinimo galimybės, o būsimi pasirinkimai tampa labiau riboti. Be to, Denveriui grėstų astronominis prabangos mokestis – daugiau nei 200 milijonų dolerių, jei algalapiai pasiektų prognozuojamą 210–240 milijonų ribą. Vis dėlto Valančiūno paleidimas turėjo ir grynai krepšinį pagrindą.
Lietuvio sezonas įvertintas pažymiu C su minusu
Amerikiečių apžvalgininkai J.Valančiūno pasirodymą „Nuggets” gretose įvertino pažymiu C su minusu. Nors lietuvis demonstravo nemažai teigiamų dalykų, jo žaidimo stilius ne visuomet derėjo prie to, ką Denveris kuria aplink savo lyderį Nikolą Jokičių.
Valančiūnas buvo vienas labiausiai patyrusių ir techniškai brandžiausių atsarginių centrų, kuriuos „Nuggets” turėjo nuo Masono Plumlees išvykimo į Detroitą. Lietuvis suteikė komandai fizinės galios, kovingumo dėl atšokusių kamuolių, patikimo žaidimo nugara į krepšį bei vertingos patirties.
Ypač reikšmingas jo indėlis buvo sezono viduryje, kai dėl sveikatos bėdų ar poilsio N.Jokičius ne visada galėjo išeiti į aikštę. Tuo metu J.Valančiūnas padėjo ekipai išvengti rimtesnių problemų ir išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau susidūrus su pajėgiausiomis Vakarų konferencijos komandomis, lietuvio silpnosios pusės tapo akivaizdesnės.
Nors J.Valančiūnas pasižymi aukštu krepšinio intelektu ir yra vienas geriausių kovotojų dėl kamuolių visoje lygoje, jo mobilumas ginantis tapo problema prieš mažesnes, greitesnes ir tolimais metimais besiremiančias ekipas.
Statistika atskleidė sunkumus prieš elitines ekipas
Vienas svarbiausių argumentų, kodėl J.Valančiūno vaidmuo sezono pabaigoje menko, buvo komandos rodikliai jam esant aikštėje.
NBA analitikai dažnai pasitelkia „Net Rating” statistiką – skirtumą tarp pelnytų ir praleistų taškų per 100 atakų, kai konkretus krepšininkas žaidžia.
Trijose susitikimuose su Oklahomos „Thunder” vasario–kovo mėnesiais, kai ši ekipa veikė maksimaliu pajėgumu, Valančiūno „Net Rating” rodikliai buvo katastrofiški: -31,0, -120,2 ir -62,1.
Tai reiškė, kad su lietuviu aikštėje Denverio padėtis prieš vieną stipriausių Vakarų komandų buvo itin sudėtinga.
Panašiai prastos statistikos būta ir kai kuriuose mačuose prieš San Antonijaus „Spurs”. Trijose rungtynėse iki balandžio 10-osios Valančiūno rodikliai siekė: +13,0, -71,8 ir -20,9.
Prieš Minesotos „Timberwolves” lietuvio skaičiai taip pat šokinėjo: per keturis reguliariojo sezono susitikimus jo „Net Rating” buvo atitinkamai -4,7, +13,1, -34,4 ir -71,4.
Šie duomenys neatspindi visos žaidėjo vertės, tačiau paaiškina, kodėl trenerių štabas sezono pabaigoje vis dažniau ieškojo alternatyvų.
J.Valančiūno minutės komandoje smarkiai tirpo artėjant atkrintamosioms. Vasarį jis vidutiniškai praleisdavo aikštėje 13,3 minutės per mačą. Kovą šis skaičius nukrito iki vos 8,6 minutės.
Tai buvo aiškus ženklas, kad trenerių štabas nebepasitikėjo lietuviu svarbiausių sezono kovų metu.
Sezono pradžioje daugelis vylėsi, kad J.Valančiūno ir N.Jokičiaus tandemas gali tapti unikaliu ginklu. Abu krepšininkai aukšti, techniški, puikiai skaito žaidimą ir moka dalintis kamuoliu. Teoriškai toks duetas galėjo kelti didžiulių problemų oponentams. Praktika pasirodė kitokia.
Kai kurie varžovai perprato, kad žaisdami greitesniu penketu gali spausti „Nuggets” milžinus gynyboje. Mažesni ir vikresni žaidėjai galėjo pulti tiek N.Jokičių, tiek J.Valančiūną, išnaudodami jų mobilumo ribotumą.
J.Valančiūno išvykimas atspindi ir bendrą Denverio kursą. Klubas siekia tapti jaunesnis, atletiškesnis ir lankstesnis.
Nors tokie žodžiai NBA pasaulyje kartais reiškia ir norą mažinti išlaidas, šiuo atveju sprendimas turėjo ir krepšinio motyvų.
J.Valančiūnas kitą pavasarį sulauks jau 35-erių, todėl ilgalaikėje komandos vizijoje jis natūraliai tapo mažiau tinkamu variantu.
Tai nereiškia, kad lietuvio karjera baigta ar kad jis nebegali būti naudingas NBA. Priešingai – jo patirtis, fizinė jėga ir gebėjimas žaisti baudos aikštelėje vis dar gali būti vertingi daugeliui klubų. Tačiau Denverio situacijoje, kur kiekvienas sprendimas turi būti priimamas galvojant apie N.Jokičiaus erą ir kovą dėl čempionato, J.Valančiūno profilis tapo mažiau tinkamas.
