Prieš porą mėnesių žinia, kad stipriausioje planetos moterų krepšinio lygoje WNBA šį sezoną matysime ne vien Justę Jocytę, daugeliui tapo netikėta.
Laura Juškaitė tapo antrąja Lietuvos atstove, šiemet pradėjusia žaisti WNBA.
Toronto „Tempo" ekipoje greitai įsitvirtinusi L. Juškaitė pripažįsta, kad jos atstovas jau seniai ruošė ją būtent tokiam žingsniui karjeroje. Susidomėjimas ja kilo dar praėjusį sezoną, o šių metų parengiamojo laikotarpio metu ji įrodė esanti verta vietos galingiausioje moterų lygoje pasaulyje.
Debiutas 28 metų lietuvei susiklostė puikiai – per 24 minutes ji vidutiniškai pelno 9,2 taško, sugriebia 3,8 atšokusio kamuolio, išdalina 1,6 rezultatyvaus perdavimo ir atlieka 1,3 kamuolio perėmimo.
„Tempas tikrai kitoks nei Europoje", – juokauja L. Juškaitė, jau turinti 26 sužaistų rungtynių patirtį.
Krepšininkė pabrėžė, kad sėkmingam startui padėjo ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės – komandos draugių traumos atvėrė jai galimybę įrodyti savo vertę. Taip ji pelnė trenerių pasitikėjimą ir sugeba jį išlaikyti iki šiol.
„Žinau, kad Toronto klubas liko patenkintas ir norėtų matyti mane komandoje kitą sezoną", – teigia sportininkė.
Pokalbis su L. Juškaite apie pirmąjį sezoną WNBA, skirtumus nuo Europos krepšinio, lygos specifiką, ateities planus ir J. Jocytę.
– Kaip sekasi prisitaikyti prie to kitokio tempo?
– Kartais geriau, kartais prasčiau, tačiau stengiuosi per daug savęs neapkrauti. Matau, kad ir kitoms žaidėjoms vieną dieną sunkiau, kitą – lengviau. Judu į priekį.
– Daugeliui tikriausiai buvo netikėta jus išvysti WNBA, nes viešai buvo kalbama tik apie į biržą pašauktą Justę Jocytę. Ar jums pačiai tai buvo staigmena?
– Niekada apie WNBA negalvojau ir nesvajojau, tačiau agentas mane buvo paruošęs, kad galiu ten patekti. Todėl man tai nebuvo didelė netikėtybė. Buvo aišku, kad vyks vienos ar kitos komandos treniruočių stovykla. Labiau jaudinausi dėl nežinomybės – ar pavyks ją įveikti, ar tiksiu komandai. Kai patekau, didžiulis akmuo nukrito nuo pečių. Gal šiek tiek nustebino, kiek daug žaidžiu, bet čia susidėjo daug faktorių.
– Prieš kiek laiko agentas pradėjo jus morališkai ruošti šiam žingsniui? Juk WNBA dėmesio sulaukėte dar pernai.
– Prieš pusantrų metų pakeitiau agentūrą. Nuo to momento man buvo sakoma, kad mato mane tiek Eurolygoje, tiek WNBA. Nuolat apie tai užsimindavo, siųsdavo informaciją, kad mane kažkas stebi ir susidomėjimas yra.
– Neapgavo, tuščių vilčių nedavė.
– Tikrai nėra kuo skųstis, ne visi agentai maitina tuščiais pažadais (juokiasi).
– Koks yra biržoje nepašauktų žaidėjų kelias į šią lygą? Su pašauktomis viskas daugmaž aišku – jos stebimos nuolat. O kaip su kitomis ir kurios Europos lygos yra labiausiai matomos WNBA atstovams?
– Manau, labiausiai stebima yra Turkijos lyga, ir mano žaidimas ten tikrai prisidėjo prie šio šanso. Daugelis WNBA žaidėjų rungtyniauja „Fenerbahče" ar Mersino klubuose, todėl komandų atstovai atvyksta aplankyti savo krepšininkių, tuo pačiu mato rungtynes ir pastebi kitas žaidėjas. Sakyčiau, Turkija šiuo atžvilgiu yra palankiausia šalis.
Talentų paieškos vyksta ir Senojo žemyno pirmenybėse. Praėjusiais metais čia susidarė puikios sąlygos, mat atvyko tarptautiniai talentų ieškotojai ir analizavo žaidėjas. Dvidešimtmečių turnyras mūsų šalyje taip pat nelieka nepastebėtas – žinau atvejį, kai vienas mūsų talentų ieškotojų vyko į Lietuvą stebėti jaunųjų krepšininkių. Tiesa, daugiausia dėmesio sulaukia drafto kandidatės, tačiau būnant ant parketo ir demonstruojant išskirtinius gebėjimus, būsi pastebėta. Šiuolaikinių technologijų ir gausaus talentų ieškotojų tinklo dėka galima prasimušti iš bet kurio kampelio, tik būtina išlaikyti stabilumą ir pelnyti teigiamus atsiliepimus, mat organizacijos intensyviai bendrauja su buvusiais treneriais ir klubais. Svarbu susikurti teigiamą reputaciją ne vien sportiniu požiūriu, bet ir kaip asmenybei.
– Vyrų stipriausioje lygoje kartais pakanka vieno dominuojančio gebėjimo, nebūtinai reikia būti visapusišku talentu. Kaip situacija moterų pirmenybėse? Kas leidžia žaidėjoms įsitvirtinti?
– Manau, labai priklauso nuo vaidmens – ar tapsi pagrindine rezultatyvumo lydere, ar epizodine krepšininke, gebančia užimti kelias pozicijas. Realybė tokia, kad visi ieško universalių, gerai metančių žaidėjų – jei kokybiški gynyboje ir efektyviai pataikai iš toli, vieta tikrai atsiras. Vertinamas universalumas, gebėjimas atlikti kuo įvairesnes funkcijas parkete. Gali turėti krepšininkę, kuri atliks 20 metimų, bet aplink ją reikia suformuoti visą ansamblį.
– Kaip vertinate – kurios jūsų savybės labiausiai lėmė gautą galimybę?
– Manau, fiziniai duomenys ir universalumas. Trečia–ketvirta pozicijos, prireikus žaidžiu ketvirtoje, šiek tiek ir trečioje. Tai labai naudinga. Gebu ir mesti, ir prasiveržti – toks rinkinys puikiai tinka sistemai, kur krepšinis atviras. Reikia šiek tiek viską mokėti, turėti platų arsenalą, nes žaidimas dinamiškas ir dažnai be griežtų pozicijų. Gebėjimas atlikti įvairias užduotis parkete klubui tiko labiausiai.
– Europos krepšinio patirties turite nemažai – kiek nauja realybė buvo tai, ką išvydote WNBA?
– Čia absoliučiai viskas kitaip: pradedant treniruočių procesu – ji viena, bet trunka apie 5 valandas. Treniruotėse nekovoji su komandos draugėmis, turi vyrus sparingo partnerius, prieš kuriuos žaidi daugiau nei prieš savo bendražyges. Negaliu sakyti, kad labai nustebino, bet suvokiau, kokiais resursais disponuoja WNBA ekipos – trenerių kiekis, štabo dydis, viskas orientuota į žaidėjų gerovę. Kaip jos pageidauja – taip ir įvyksta. Nesakyčiau, kad šokiravo, bet Europoje tokių sąlygų ne visada sulauksi.
– Ar anksčiau domėjotės WNBA?
– Ne itin (šypsosi). Galbūt buvau mačiusi porą trejetas atsitiktinių susitikimų, tikrai nesekiau. Dabar žvilgteliu dažniau, bet tai toks krepšinis, kurį sudėtinga stebėti – jis ne toks taktiškas ir europietiškas, labiau grįstas individualiais gebėjimais – kas daugiau realizuos. Nelengva žiūrėti. Be to, pertraukėlės ilgos – rodos, 3 minutės, tai atimtų daug laiko. O būnant Europoje, laiko juostų skirtumas motyvacijos irgi neprideda.
– Minite puikias sąlygas WNBA krepšininkėms. Kurie dalykai suteikia didžiausią naudą ir labiausiai palengvina sportininkių kasdienybę?
– Sunku įsivaizduoti, kaip ankstesnės kartos žaidėjos keliaudavo be privačių lėktuvų. Kai tenka rungtyniauti dvi dienas paeiliui, tokie skrydžiai tampa neįkainojamu privalumu. Čia gauni absoliučiai viską, ko tik prireikia: medicininę priežiūrą, maitinimą du ar tris kartus per dieną – viskas organizuojama taip, kad tavo vienintelė užduotis būtų ateiti ir treniruotis. Visa kita tvarkoma už tave, nereikia dėl nieko galvos sukti. Tiesa, kai rungtynių grafikas toks intensyvus, nuovargis neišvengiamai kaupiasi, kad ir kokia puiki būtų priežiūra.
– Kokiais kasdieniais patogumais labiausiai naudojatės?
– Labiausiai vertinu galimybę turėti papildomas treniruotes. Žaidžiant kas antrą ar trečią dieną, komandinės pratybos natūraliai tampa lengvesnės, daugiau dėmesio skiriame varžovų analizei. Turiu asmeninę trenerę, su kuria prieš komandinę treniruotę atlieku pusvalandžio trukmės individualų įgūdžių tobulinimą. Europoje trenerių štabe būna gal trys ar keturi specialistai, kurie atsakingi už viską ir paprasčiausiai neturi laiko individualioms pratyboms. Todėl čia puiki galimybė augti. Be to, amerikiečiai turi savitą požiūrį į žaidėjų ugdymą, moko kitokių dalykų, tad tikrai kažką naudingo išsivešiu.
– Kokią viziją klubas turi dėl jūsų ateities?
– Turėjau tam tikrus įpročius, kuriuos demonstruodavau, tačiau jie nori, kad daugiau žaisčiau nuo abiejų kojų, verždamasi į priekį. Europoje veikdavau kaip buldozeris – perleki per gynėjus ir įmeti. Čia suvoki, kad fizinis kontaktas daug intensyvesnis. Stengiamės įtraukti kuo daugiau elementų nuo abiejų kojų. Ko jie labai nemėgsta, tai vidutinio nuotolio metimų, bet tokių niekada ir nemėčiau Europoje, tad klubas džiaugiasi, kad nereikia manęs nuo to pratinti (Šypsosi).
– Kaip pavyko adaptuotis prie stipresnio fizinio kontakto?
– Dėl fiziškumo kartais labai neaišku, kur ta riba. Šį sezoną girdėjau, kad WNBA fiksuojama daugiausia pražangų per visą lygos istoriją. Tokiu būdu siekiama apsaugoti žaidėjas nuo nereikalingų susidūrimų ir traumų. Kartais net nesusigaudai, ar buvo pražanga, ar ne. Teisėjai turi tam tikrus indikatorius, pagal kuriuos sprendžia. Nesakyčiau, kad jau pilnai prisitaikiau prie teisėjavimo specifikos, bet suprantu, kad kiekvienoje komandoje yra fiziškai galingų žaidėjų, o Europoje tokių – vos kelios. Galbūt dėl to čia sunkiau ir po rungtynių kūnas skauda labiau nei įprastai.
– O kokio kontakto intensyvumo norėtumėte pati – didesnio ar riboto?
– Man fizinis kontaktas patinka ir tinka, svarbiausia, kad ribos būtų aiškios. Atrodo, grūmiatės grūmiatės, bet kai žaidėja turi kamuolį, švilpiamas menkiausias prisilietimas. Tiesiog reikia priprasti, tai ne gero ar blogo klausimas – tiesiog kitokia lyga su kitokiomis taisyklėmis.
– Kiek teisėjų sprendimus lemia žaidėjų vardas?
– Oi, tikrai lemia (Šypsosi). Ypač jei esi naujokė kaip aš – tikrai retai sulauksi švilpuko savo naudai. Net nebandai ginčytis, nes supranti, kad kažkas lygoje rungtyniauja dešimtmetį, aštuonis kartus buvo rinktas į „Visų žvaigždžių" komandą, todėl automatiškai sulaukia didesnės pagarbos. Turbūt tai neišvengiamas reiškinys bet kurioje komandoje ar lygoje.
– Kiek dėmesio Toronte sulaukia ši naujai įkurta ekipa?
Susidomėjimas komanda tikrai didžiulis – praktiškai visos namų rungtynės būna išpirktos iki paskutinio bilieto. Tiesa, arena nėra milžiniška – telpa apie 8,5 tūkstančio žiūrovų, tačiau tribūnos visada pilnutėlės. Mieste taip pat jaučiamas krepšinio bumas – nemažai žmonių vaikšto su klubo atributika, o praėjus porai savaičių jau ėmė atpažinti gatvėje. Žmonių susidomėjimas akivaizdus – per Kanados turą Monrealyje sulaukėme beveik 21 tūkstančio sirgalių, o tai tapo lygos lankomumo rekordu. Tas augimas tikrai juntamas, ir tikriausiai bus neįprasta grįžus į Europą, kur tokių pilnų arenų ir tokio sirgalių entuziazmo neberasime. Yra kur tobulėti.
– Kaip pavyko prisitaikyti prie amerikietiško mentaliteto, kuris ne kiekvienam europietiui lengvai suprantamas?
– Tam tikra prasme sudėtinga. Komandoje turime nemažai žaidėjų iš Europos, ir mums visoms kartais atrodo keista, kad žmonės daug šneka, bet mažai padaro, visi tariasi viską išmanantys. Bendravimas ne visada atrodo nuoširdus ir natūralus. Kita vertus, supranti, kad atvykai ne draugų ieškoti – bandai prisitaikyti ir išsiaiškinti, kuo iš tiesų gali pasikliauti. Stengiuosi ne viską priimti už gryną pinigą, nes kartais tau šypsomasi į akis, bet kas vyksta už nugaros – nežinia.
– Teko matyti epizodą, kai viena žaidėja sviedė batelį į kitą. Kiek daug emocijų lygoje?
– Pasitaiko visko. Šiuo metu turime ir skandalą su trenere – jos pasakyta frazė nuskambėjo per visą lygą, dėl to ji buvo nušalinta. Būna ir smulkesnių incidentų. Tas batelio metimas – vienas iš jų. Kitoje lygoje tikriausiai pasikalbėtum ir tuo viskas baigtųsi, o čia socialiniai tinklai padaro taip, kad mato visas pasaulis. Lyga kartais iš tokių situacijų net naudos gauna – drama traukia dėmesį. Man asmeniškai norėtųsi koncentruotis į krepšinį, bet tokia jau realybė. Kartais stebi, kaip žaidėjos kreipiasi į arbitrus – be jokios pagarbos, be elementaraus mandagumo. Europoje už tokį elgesį iškart skristų techninė pražanga. O čia teisėjai nereaguoja – galbūt jie taip mokomi, kad nepriimtų žaidėjų replikų asmeniškai. Europietėms tai atrodo labai keista, nes Senajame žemyne už tokį elgesį jau seniai sėdėtum persirengimo kambaryje.
– Turite omenyje, kad teisėjų link lekia stiprūs keiksmai?
– Labiau tokie pasakymai kaip: ei, teisėjau, fiksuok tą prakeiktą pražangą. Ir panašaus stiliaus. Joms gal tai įprastas kasdienis bendravimas, bet mano akimis tai neatrodo gražiai ir neprideda lygai prestižo.
– Vis dėlto lygoje esate vos porą mėnesių. Ar viskas klostosi geriau, nei pati tikėjotės?
– Sunku pasakyti, ko tikėjausi, nes labiausiai gąsdino rungtynių kiekis. Europoje žaidi vieną ar dvi rungtynes per savaitę ir turi laiko atsigauti tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Mano žaidimui trūksta stabilumo, bet tai susiję ir su rungtynių specifika – kartais atlieki 12 metimų, kartais tik 3. Supranti, kad tavo galimybės priklauso nuo to, ką daro pagrindinės komandos lyderės. Jei jos tą dieną nuspręs daugiau dalintis kamuoliu, gausi daugiau progų aikštėje. Sekasi neblogai, bet žinau, kad galiu žaisti geriau ir stabiliau. Būtent to ir noriu pasiekti per likusius porą mėnesių.
– Jei prieš porą metų kas nors būtų pasakęs, kad taip sėkmingai startuosite ir gerinsite WNBA lietuvių rekordus, kaip būtumėte sureagavusi?
– Niekada nesureikšminau šios lygos, žvelgiu į viską paprastai. Būčiau atsakiusi: galbūt, pažiūrėsim. Nesvarbu, kurioje lygoje žaisdavau, visada stengiausi koncentruotis į esamą dieną ir sezoną, per daug nesukdama galvos dėl to, kas bus po metų ar dvejų. Man tai nėra kažkas ypatingo, stengiuosi to nesureikšminti. Sulaukiu nemažai dėmesio, po sėkmingų rungtynių pasipila sveikinimai, tačiau pati nuolat galvoju: galėjau pasirodyti ir geriau. Galbūt tikrasis suvokimas ateis jau pasibaigus karjerai, gal šiuo metu nesuvokiu, kokiame taške esu. Gal jaučiu, kad galiu pasiekti daugiau, todėl ir neužmiegu ant laurų.
– Ką jums pačiai klubas žadėjo pasirašant kontraktą?
– Nieko. Nemanau, kad jie patys tiksliai žinojo, ar patiksiu į dvyliktuką. Kiek supratau, sezono pradžioje turėjome daug sužeidimų, tad klubas, norėjo ar ne, kartais tiesiog neturėjo alternatyvų. Pasitaikydavo mačų, kai pradėdavau starto penkete, žaisdavau centro pozicijoje, nes paprasčiausiai nebuvo kitos krepšininkės. Jokių pažadų negavau, tačiau turbūt įrodžiau savo vertę – per pirmąsias rungtynes nesudegiau, atrodžiau tvirtai, todėl dabar turiu daugiau pagarbos. Kai sužaidi puikų mačą, kitą dieną ateini į treniruočių salę ir visi klausia: na, kaip tu? Akivaizdu, kad jie vertina statistiką ir pasirodymus. Atsakau: viskas puiku, esu tas pats žmogus kaip prieš dvi dienas, kai nepelnyčiau tų 25 taškų (Juokiasi).
– Ar pasitaiko, kad rūbinėje po mačo merginos iškart tikrina asmeninę statistiką?
– Pasitaiko per ilgąją pertrauką, bet manau, kad žiūri ne į savąją. Arenoje vis tiek yra rezultatų ekranas, kuriame matai savo rodiklius, manau, jos domisi komandiniais aspektais. Po susitikimų klubas fiksuoja visus pasiekimus. Būna, treneriai ant lapelių užrašo: Laura, pirmas dvigubas dublis, karjeros rekordas, 10 rezultatyvių perdavimų, 0 klaidų. Ir panašiai. Mano požiūriu, kiekvieną smulkmeną jie privalo paminėti ir pašvęsti. Galvoju: ką tik pralaimėjome 20 taškų skirtumu, koks skirtumas, kas pelnė 25 taškus ar sugriebė 10 kamuolių (Juokiasi). Arba pamini, kad kažkas pataikė 500-ąjį tritaškį karjeroje. Gerai, pataikys 600 ir vėl švęsime. Atrodo perdėti dalykai, kurių Europoje neskaičiuojame, bet suprantu, kad lyga tuo gyvena.
– Kaip manote, ar tai labiau motyvuoja sportininkus, ar skaičiuodamas individualius pasiekimus tampi labiau egocentrišku žaidėju?
– Turbūt priklauso nuo asmenybės. Matau, kad kai kurioms tikrai svarbus pripažinimas ir buvimas komandos lyderiu, bet yra ir tokių, kurioms visiškai nesvarbu – jos tiesiog nori žaisti ir nugalėti. Priklauso nuo tavo prioritetų.
– Kol kas jūsų komandai šiek tiek trūksta pergalių – per 26 susitikimus laimėta 10 kartų, esate už atkrintamųjų zonos.
– Iš dalies liūdna, bet kartu niekada neturėjome pokalbio, kad mūsų tikslas – patekti į atkrintamąsias. Tu rungtynauji, bet net nelabai žinai savo komandos uždavinių. Tai – debiutiniai metai lygoje, nei vadovybė tiksliai žinojo, ko tikėtis, nei žaidėjos. Išeina, kad spaudimo nėra. Faktas, kad norime laimėti, bet tuo pačiu matome, kad laimime ar ne, niekas drastiškai nesikeičia. Keistas pojūtis.
Europoje tokia situacija būtų sunkiai įsivaizduojama – net ir kuklesnių ambicijų turinčiose komandose pergalių skaičius visada išlieka pagrindiniu siekiu.
Prieš kelias savaites pagalvojau, kad Senajame žemyne po penkių ar šešių pralaimėjimų iš eilės trenerės pozicija jau būtų rimtai svyruojanti. Tačiau čia viskas vertinama per proceso prizmę – svarbu tinkamai pasiruošti būsimam sezonui, išsiaiškinti komandos spragas, galbūt koreguoti sudėtį. Šis sezonas labiau skirtas tyrinėjimams – tiek pačioms krepšininkėms, tiek klubui.
Justės Jocytės įsibėgėjimas WNBA kol kas susiklostė kur kas sudėtingiau. Nors ji buvo pasirinkta aukštu šaukimu ir atvyko su dideliais lūkesčiais, savo šanso vis dar laukia.
Reikia suvokti, kad Justės atstovaujamas klubas šiuo metu yra vienas stipriausių lygoje. Komandoje gausu krepšininkių, turinčių daugiau patirties ir geriau įvaldžiusių žaidimo sistemą. Be to, pastebėjau įdomų reiškinį – neretai klubų vadovybė pasirenka ir pasirašo žaidėjas, o treneriai šiame procese visiškai nedalyvauja. Mūsų komandoje irgi būta atvejų, kai vadovai pakeitė vieną krepšininkę kita, o trenerė apie tai net nebuvo informuota. Justė buvo pašaukta vadovybės sprendimu, tačiau trenerės požiūris gali skirtis – galbūt Justė dar neatitinka tam tikrų lūkesčių arba ne visai dera prie komandos žaidimo braižo.
Čia susipina daugybė faktorių. Svarbu nepamiršti Justės amžiaus – ji tikrai sulauks savo šanso anksčiau ar vėliau, nes klubui priklausys dar ilgą laiką. Reikia kantrybės. Galbūt jei ji būtų atvykusi praėjusią vasarą ir dalyvavusi komandos formavimosi procese nuo pat pradžių, pasitikėjimo būtų daugiau. Neabejoju, kad jai dar ateis laikas žaisti ir demonstruoti puikų krepšinį.
Lygoje tikrai yra jaunų krepšininkių, užimančių svarbų vaidmenį, ypač iš pastarojo šaukimo. Mano komandoje rungtyniauja Kiki Rice, šeštasis šaukimas – ji gauna solidžią žaidimo laiką. Bene ryškiausias pavyzdys – antrasis šaukimas Olivia Miles iš Minesotos. Ji žaidžia tarsi veteranė – tiek statistikos, tiek įtakos komandos žaidimui prasme. Yra talentingų jaunų merginų, kurių rodikliai pereinant iš NCAA į WNBA beveik nepakito. Viskas priklauso nuo komandos, jos tikslų ir daugybės kitų niuansų, kurių iš šalies ne visada įmanoma matyti.
Su Juste palaikome ryšį. Prieš porą savaičių žaidėme tarpusavio rungtynes ir po jų kartu vakarieniavome. Rugpjūčio pradžioje laukia dvejų rungtynių serija San Franciske, tai tikrai susitiksime. Bendraujame.
– Stebint Justę, tokių minčių jos galvoje tikrai nėra ir nemanau, kad atsiras. Kartais krepšininkės karjeroje būna periodų, kai negauni pagrindinio vaidmens, nešvieti prožektorių šviesoje, tiesiog kantriai dirbi ir lauki savo momento. Iki šiol Justės kelias buvo gana sklandus – išskyrus traumą, ji nuolat žaidė, turėjo svarbų vaidmenį ir buvo viena iš lyderių nacionalinėje komandoje. Dabar atėjo etapas, kai galima ramiai tobulėti ir atsiradus progai įrodyti savo vertę. Jeigu ji nebūtų turėjusi patirties ir nesuprastų, kad pajėgi rungtyniauti su labiau patyrusomis krepšininkėmis – būtų kitaip. Tačiau ji puikiai suvokia savo galimybes po stipraus Eurolygos sezono ir pasirodymų moterų rinktinėje. Be to, ją supa žmonės, kurie moka patarti ir nuraminti, tad viskas kontroliuojama.
– Ar manote, kad toks jūsų debiutas stipriausioje pasaulio lygoje kuria pamatą būsimam sugrįžimui į WNBA ir padeda atkreipti į save dėmesį?
– Tikrai taip, tai duoda naudos. Pradžioje pusė lygos klubų apskritai nežinojo, kas aš tokia (juokiasi). Žinau, kad Toronto organizacija liko patenkinta ir norėtų matyti mane komandoje kitą sezoną. Tai didina žinomumą, o šioje lygoje viskas sukasi apie statistiką ir analitiką – kai esi čia, tave dažniau stebi ir analizuoja. Esu įsitikinusi, kad atsiras bent viena komanda, kurioje galėčiau turėti reikšmingą vaidmenį. Atsižvelgiant į tai, kad per artimiausius porą metų lyga išsiplės dar dviem klubais, žaidėjų paklausa tik didės ir skautai vis intensyviau žvalgysis Europos link – tam pavyzdžių tikrai netrūksta. Mūsų komandoje yra ispanė, kuriai tai irgi pirmasis sezonas čia. Tai atveria akis, kad Senajame žemyne yra krepšininkių, kurios nusipelno vietos WNBA ir gali įnešti daug vertės.
– O kaip dėl europinio sezono – ar sugrįšite į Mersiną?
– Ne, su Mersinu atsisveikinome. Pažiūrėsime, kaip klostysis toliau, per daug detalių nenorėčiau atskleisti (šypsosi).
– Jau dabar gyvenate labai intensyviu ritmu: sezonas Europoje, tada WNBA, vėl europinis sezonas ir galbūt vėl stipriausioji lyga. Kaip atlaikyti tokį maratoną praktiškai be pertraukų ir kiek ilgai įmanoma išlaikyti tokį tempą?
– Oi… Tai tikrai nėra normalu (juokiasi). Suprantu, kad baigsiu sezoną čia, tada žaisiu Europoje, tačiau visiškai nesu tikra, kad būsiu WNBA nuo pat kito sezono starto, kadangi mūsų laukia Europos čempionatas. Man tai yra svarbiausias prioritetas. Europinio sezono eigoje paaiškės, kaip jausis kūnas ir kokia bus bendra savijauta. Tai naujas iššūkis, nauja patirtis, ir tikrai nenoriu savęs pervarginti. Greičiausiai per artimiausius dvejus–trejus metus net nebeliks galimybės žaisti abiejose pusėse, nes WNBA sezonas ilgės. Bet tai jau ateities rūpesčiai.
– WNBA šiuo metu turime dvi Lietuvos atstoves. Ar yra realių šansų, kad šis skaičius artimiausiu metu išaugs?
– Šiuo metu viena karta pamažu baigia savo kelią, po Europos čempionato kai kurios žaidėjos užbaigs karjeras, tačiau turime perspektyvaus jaunimo. U20 rinktinėje žaidė Danielė, Sintija, Gabija – dvi iš jų išvyko tobulėti į Ameriką. Manau, kad turime talentingų jaunų krepšininkių. Atsižvelgiant į lygos plėtrą ir didėjantį žaidėjų poreikį, o taip pat į tai, kad jos bus amerikietiškoje aplinkoje, galimybės tikrai atsiras. Mane visiškai nenustebintų, jei artimiausiu metu WNBA turėtume daugiau lietuvių.
