„Maksimaliai žaidėme, ką gebėjome" – tokiais žodžiais po nesėkmės Stambule apibūdino situaciją Lietuvos rinktinės strategas Rimas Kurtinaitis.
Tačiau su tokiu tvirtinimu sutikti tiesiog neįmanoma. Lietuvos rinktinė Turkijoje demonstravo žaidimą, kuris buvo žymiai žemiau bet kokių teigiamų lūkesčių. Tai liečė absoliučiai visus aikštės aspektus.
Tai jau vienas iš daugybės pavyzdžių, rodančių, kad Lietuvos krepšinis atsidūrė savotiškoje fantazijos karalystėje, kurioje mums bandoma įtikinti, jog balta yra juoda. Mums tikina, kad visiškai nepasirengusi ir jau pirmosiomis minutėmis pasidavusi mūsų rinktinė atliko viską, ką tik galėjo padaryti.
Tubelis buvo pagrindinė ataka
Pagrindinė strategija – nukreipti žaidimą link Ą.Tubelio
Nors galima diskutuoti dėl to, kad šiai Lietuvos rinktinei trūksta išskirtinio individualaus potencialo, tačiau Turkijoje žaista rungtynė buvo toli nuo to, ką iš tikrųjų gali parodyti mūsų valstybės rinktinė. Nuo pirmos rungtynės sekundės turkų komanda sistemingai atskleidė mūsų silpnąsias puses ir tikslingai smogė būtent joms, o mes negalėjome suteikti jokio atsakymo.
Jau pirmoje puolimo akcijoje lietuviai bandė žaisti per Ą.Tubelį, kurį iš karto susupo varžovai ir jis pats bandė baigti ataką. Toje situacijoje puolėjui pavyko paleisti neblogą metimą, tačiau tikslaus pataikymo nepavyko. Tolimesnėje rungtynės dalyje Ą.Tubelis buvo nuolat dvigubinamas baudos aikštelėje, o Lietuvos rinktinė tam buvo absoliučiai nepasirengusi.
Jokio naudingo judėjimo be kamuolio, jokių šūvių į laisvą erdvę ir taktinių pranašumų šiose situacijose nepavyko rasti. Dažniausiai stebėjome bandymus išlaužti priešų gynybą arba iš anksto nuspėjamus perdavimus, kurie baigiasi Ą.Tubelio klaidomis – iš viso jų buvo septyni. Tačiau tai nėra atskiro žaidėjo problema. Viskas kilo iš to, kad Lietuvos rinktinė tiesiog neturėjo, ką pasiūlyti varžovų gynybinėms linijoms.
Idealiausias variantas būtų turėti šalia Ą.Tubelio šaulį, kuris tiksliai meta iš didelio atstumo. Tačiau po susitikimo su Mičigano universiteto komanda R.Kurtinaitis deklaravo, kad norėtų daugiau gynybinių specialistų, ir anot jo, tai pasitvirtino. Todėl Lauryno Beliausko vadovaujamoje grupėje nebuvo paimtas dar vienas profesionalus gynėjas su geru tolimo metimo procentiniu rodikliu. Šis sprendimas lieka nesuprasti.
Pirmieji turkų taškai – A.Bona pastatė blokadą M.Flynnui, M.Jogėla pasitikęs po blokados, o Marekas Blaževičius nesugebėjo reaguoti į A.Bonos persiposicionavimą. Turkų žaidėjas atliko perdavimą jau nusileidiusiam A.Bonai, kuris lengvai įmušė kamuolį. Lietuvos rinktinės gynyboje baudos aikštelėje nėra jokios apsaugos. Iš pat pirmosios atakos turkų centras, kuris dominuoja „pick and roll" kombinacijose, pradeda rinkti taškus būtent tokiu būdu, kokio reikėjo tikėtis.
Tai tik dvi akcijos per pirmą minutę, tačiau jos nedviprasmiškai parodė, kokioje psichologinėje ir taktinėje būsenoje Lietuvos rinktinė pradėjo šias Turkijoje žaistas rungtynes.
Sekančioje atakoje M.Jogėla neatidžiai praleido Š.Hazerą į stiprią pusę, o pastarasis pritraukė M.Blaževičiaus gynybą ir grąžino kamuolį A.Bonai, kuris tiksliai metė iš baudos aikštelės.
Pirmasis Lietuvos rinktinės gynybinis žaidimas prieš Turkiją buvo tiesiog katastrofalus. Tai, ką matėme aikštėje, buvo sunku suvokti – turkai be jokių sunkumų prasiskverbdavo pro gynybą, o lietuvių komanda apskritai nesugebėjo suorganizuoti kolektyvinio atsparos. Gynybinė sistema tiesiog neveikė.
Turkams pavyko iš karto nustatyti pranašumą rezultatu 8:0, todėl R.Kurtinaitis buvo priverstas prašyti techninio pertraukio. Tačiau net ir šio laiko pertraukio nepakako – Lietuvos krepšininkai visą susitikimą atrodė sumaišyti ir niekada neparodė, kad grėsmė pergalės yra reali.
Per visas rungtynes turkų komanda metodiškai ieškojo silpnų taškų gynyboje. Dominykas Steniolis buvo nuolat persekiojamas stipresnių varžovų, kurie turėjo aiškią taktiką jį iš žaidimo išjungti. Nors tokios schemos iš esmės yra numatomos, mes neturėjome atsakymo – nebuvo jokio plano, kaip apsaugoti gynėją, kuris galėtų būti agresyvus puolime.
Gynybinė komunikacija buvo žalinga – žaidėjai tiesiog nesuprasti vienas kito. Ypač ketvirtojo ketvirčio pabaigose situacija pasidaro absurdiška. Lietuvos rinktinė nuolat leido priešininkams kurti idealias metimo pozicijas, tačiau trečiojo ketvirčio finale įvyko epizodas, kuris labiausiai lieka atmintis.
M.Flynnui sudarant perimetro ataką, A.Bona pastato užtvarą, o Lietuvos gynybos schema buvo keistis ginamaisiais. Tačiau K.Žemaitis ir D.Motiejūnas nuleidžiasi žemyn su turkų aukštaūgiu, o šis ramiai meta tritaškį iš laisvos pozicijos. Tokie atvejai šokiruoja, nes normalios gynybos sąlygomis jie turėtų būti neįmanomi.
Tai tik vienas pavyzdys iš tos baisios gynybinės kaos, kurią aprėpė Turkijoje. Po to viešpatoriaus žodžiai „žaidėme maksimaliai, ką galėjome" skamba tiesiog nerealistiškai.
Bosnija – rimtas iššūkis
Ar Bosnija ir Hercegovina gali būti pavojinga Lietuvai?
Šalies pavadinimas gali skambėti nepavojingai, tačiau realybė yra priešinga – jau neturime net favorito statuso šiame mače.
Bosniečiai į Vilnių atvyko po nuostabiausios pergalės prieš Italiją. Italų sudėtyje buvo Simone Fontecchio, Nicolo Melli, Saliou Nianga ir Dariusas Thompsonas. Tai jau aiškiai parodo, kokie galingi yra mūsų būsimi varžovai.
Bosnijos ir Hercegovinos pergalės raktas – baudos aikštelės dominavimas. Jusufas Nurkičius italams išvarė 25 taškus, perimė 14 kamuolių ir sukaupė 28 naudingumo balus. Šis centras dar sėkmingai meta ir tritaškius, todėl gali labai išplėsti savo žaidimo spektrą.
Aišku, kad Lietuvos centrai negali sėkmingai ginties asmeniškai prieš tokį varžovą, todėl reikalinga pagalba. To nebuvo Turkijoje, tačiau kitą strategiją sugalvoti bus labai sunku. Bosniečiai neturi daug krepšininkų, kurie grėstų tolimais metimais.
Dar vienas nerimas – priešininko žaidėjų fiziniai parametrai. Bosniečių žaidėjas Darko Taličius yra 188 cm ūgio. Iš visų aikštėje pasirodžiusių krepšininkų būtent jis buvo žemiausias.
Varžovų sudėtyje talentinių žaidėjų nėra daugiausia, o visa jų taktika remiasi aukštaūgiais bei jų pranašumais po krepšiu.
Tačiau nerimą kelia tai, kad bosniai sugebėti žaisti agresyviai ir intensyviai. Savo fizine jėga jiems pavyko sulėtinti italų žaidimą, todėl tikėtis iš jų didelio kontakto lygio tikrai reikia.
Puolime bosniai turi solidų dvimetrinių žaidėjų arsenalą – Amarą Gegičių, Aleksandrą Lažičių, Ediną Atičių ir Amarą Alibegovičių. Nors jų funkcijos iš dalies sutampa, visi jie žaidžia agresyviai, spaudžia kamuolį, aktyviai kovoja dėl atšokų ir gali mūsų gynybą pastatyti į sunkią padėtį.
Bosnijoje ir Hercegovinoje prieš italus jie perimė 18 kamuolių. Jeigu panašų rodiklį pakartos Vilniuje, mūsų rinktinei bus itin sudėtinga siekti pergalės.
Teigiama aplinkybė, kad Bosnijos ir Hercegovinos komandai negali padėti Džananas Musa ir nėra Xaviero Castanedos. Naturalizuoto žaidėjo vietą užima Luka Garza, kurio motina yra bosnė, bet pats žaidėjas augę Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Svarbu, kad mūsų rinktinė maksimaliai tiksliai identifikuotų varžovų stiprybes ir silpnybes, o atsakymą turėsime jau susitikimo pradžioje.
Motiejūnas
Kokios šios komandos galimybės?
Prieš šį tarptautinį langą daugelis žinojo, kad pergalė prieš Bosniją ir Hercegoviną būtų svarbus rezultatas, padedantis išsaugoti Lietuvos krepšinio perspektyvas. Tai suteiktų vilties bent iki lapkričio.
Turkijos mačas nepridėjo pasitikėjimo ir iškėlė pagrindinį klausimą – kiek šita rinktinė gali būti geresnė nei buvo Stambule?
Problematika ta, kad net ir pasiruošymo metu žaidimas atrodė neaiškus. Žaidėme du mačus su universitetų komandomis, kurias vėliau nugalėjo mūsų antra rinktinė. Taip pat patyrėme nesėkmę prieš estus kontroliniame mače, kuriuos vėliau labai žiauriai sutriuškino vengrai.
Nebuvo jokio objektyvaus rodiklio, kuris aiškiau pasakytų apie mūsų komandos būklę, todėl Stambule susidūrėme su realybe.
Laiko pertvarkyti žaidimą nėra daug, tačiau spręsti akivaizdiausias problemas vis dėlto galima.
Pirma, mače su Bosnija ir Hercegovina reikėtų matyti sukoncentruotą žaidėjų rotaciją su aiškiomis pareigomis, bandymais maksimaliai išnaudoti jų galimybes ir bent jau stengtis maskuoti silpnybes.
Antras aspektas yra psichologinis. Būkime nuoširdūs – trenerių štabe nematau asmenybės, kuri šiandien galėtų sukonsoliduoti ir vadovauti komandai. Tai turi atsiradinti iš vidaus, ir tam jau buvo ženklas rungtynių su Mičigano universitetu pertraukos metu, kai žaidėjai atvirai pasikalbėjo vienas su kitu.
Kai trūksta talento, jį galima kompensuoti ryžtingumu ir noru. Nuo šios rinktinės reikalausime būtent to – niekas neprašo žaidėjų būti gabesniems, tačiau charakterio, noro ir pasidavimo kiekvienam kamuoliui tikrai norėtume matyti.
