Ąžuolas Tubelis pelno pirmuosius taškus, o netrukus Matas Buzelis po Kasparo Jakučionio perdavimo realizuoja tolimą metimą. Būtent taip startavo naujas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės laikotarpis.
Kontrolinė dvikova Šiauliuose prieš ukrainiečius, nors ir baigėsi netikėta nesėkme, žymėjo naujo etapo pradžią mūsų šalies krepšinyje – etapo, kuris žadina didžiausias viltis.
Labai simboliška, kad mačą sėkmingais momentais pradėjo jaunųjų žaidėjų trijulė, aplink kurią ateinantį dešimtmetį turėtų formuotis nacionalinė komanda. Tačiau tai tėra dalis viso paveikslo, kaip galėtų atrodyti šios kartos ekipa.
Greta didžiausių Lietuvos talentų Šiauliuose aikštėje matėme jau lyderio ir mokytojo vaidmenį prisiėmusį, tačiau vis dar aukščiausio lygio 34 metų vidurio puolėją Joną Valančiūną. Būtent jis šiandien įkūnija kartų kaitą Lietuvos krepšinyje.
Pastarojo penkiolikos metų mūsų krepšinio simbolis tebėra ištroškęs pergalių. Ir ši karta turėtų būti orientuota būtent į tai.
Įgalotiniai – Rokas Jokubaitis ir Kasparas Jakučionis, kraštiniai – Matas Buzelis ir Ąžuolas Tubelis, centre – Domantas Sabonis. Kaip tai skamba? Pernelyg gerai, kad būtų tikra? Tačiau tai tik startinis penketas.
Pridėkime kapitoną J.Valančiūną, o pagrindinį branduolį galima papildyti tokiais krepšininkais kaip Tadas Sedekerskis, Ignas Brazdeikis, Deividas Sirvydis, Arnas Butkevičius, Arnas Velička, Augustas Marčiulionis, Marekas Blaževičius, Ignas Sargiūnas ar Gytis Radzevičius. Į didįjį krepšinį žengia ir Motiejus Krivas su Pauliumi Murausku. Situacija tikrai puiki.
Būtent dėl šios svajonės rinktinė dabar kovoja atrankos languose. 2027 metų planetos pirmenybėse Lietuva galėtų būti itin ryški jėga.
„Apie tai diskutavome su Jokubaičiu, – apie galimą svajonių komandą anksčiau kalbėjo Rimas Kurtinaitis. – Jis labai taikliai pasakė: „Treneri, palaukime, auga nauja karta, stiprūs krepšininkai, trūksta patirties, bet po kelių metų turėsime stiprią rinktinę.” Jei prisimintume mūsų langų pradžią, dabar turime kur kas solidesnes pavardes.
Nežinau, kaip žaisime, bet potencialas tikrai didesnis. Reikia tik kantrybės, nepadaryti klaidų. Žinome, kaip Lietuva laukia dalyvavimo pasaulio čempionate. Nėra paprasta, bet stengsimės neprivilt.”
Tačiau ateitis nėra garantuota, kaip mėgsta pabrėžti rinktinės vadovas Linas Kleiza. O svarbiausias klausimas šiandien – ar pavyks iškovoti kelialapį, kad galėtume kalbėti apie potencialo realizavimą aikštelėje?
R.Kurtinaitis dabar disponuoja tokiais resursais, kokių, ko gero, neturėjo nė vienas kitas strategas nuo Ramūno Butauto laikų 2008 metų Pekino olimpiadoje. Tačiau darbą reikia atlikti dabar.
Suprantama, kad krepšinio šalyje lūkesčiai – milžiniški, ir net nesėkmės draugiškose rungtynėse sukelia nerimą. Tiesiog – per daug svarbių dalykų pastatyta ant kortos.
Vis dėlto R.Kurtinaitis panikos nekelia ir kalba optimistiškai. Natūralu, kol nėra oficialių susitikimų, jokių išvadų daryti neverta. Tačiau ateitis sprendžiasi būtent šią savaitę.
Paskutiniame pirmojo atrankos etapo lange lietuviai namie priims Didžiąją Britaniją, o išvykoje susitiks su Italija. Situacija tokia, kad viena nesėkmė reikštų katastrofą.
Teoriškai mūsiškių šiame lange nereikėtų lyginti ne tik su britais, bet net ir su italais, kurie neturi savo pagrindinių žvaigždžių – Simone Fontecchio, Nicolo Melli, Saliou Niango, Alessandro Pajolos ar Mouhameto Dioufo.
Vis dėlto šioje pasaulio pirmenybių atrankoje jau tiek kartų suklupome, kad nieko nuvertinti nebegalime ir būtina atsakingai atlikti užduotį. Mačas su Ukraina buvo signalas, kad žaidžia ne pavardės, ir juokauti nėra kada.
Matant horizonte laukiančias Turkiją, Serbiją bei Bosniją ir Hercegoviną, šią savaitę norisi užtikrintumo. Nes iš dabartinės perspektyvos gali atrodyti, jog sunkiau yra patekti į pasaulio čempionatą nei jame rimtai kovoti dėl medalių.
Artimiausiais metais pretenduojame turėti „auksinę kartą
