Ąžuolas Tubelis po nesėkmingo mačo Italijoje pranašavo, kad visi kalbės apie iškritimą ir šansų nebuvimą.
Tačiau realybė tokia – Lietuva dar nepasitraukė iš kovos. Galimybės išlieka, nors padėtis tikrai sudėtinga. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad antrajame etape reikės iškovoti keturias ar penkias pergales, bet verta atidžiau išanalizuoti grupės situaciją ir pasižiūrėti, kaip klostėsi ankstesnės atrankos.
Kol kas neaišku, kas stos prie rinktinės vairo artimiausiame atrankos lange ir kurie lyderiai galės prisijungti prie komandos. Nepaisant to, dvi pergalės rugpjūtį kardinaliai pakeistų visą situaciją.
**Praeities statistika rodo tendencijas**
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė „langų" sistemoje iki šiol neturėjo rimtesnių rūpesčių dėl patekimo į pasaulio čempionatus. Tiek 2019-ųjų, tiek 2023-ųjų pirmenybėse mūsiškiai dalyvavo be jokių intrigų, todėl skaičiuotuvų nereikėjo. Šį kartą viskas kitaip.
Analizuojant 2019 metų atrankos duomenis, matyti, kad septynias pergales surinkusios Serbija ir Juodkalnija sėkmingai prasibrovė į čempionatą. Vienintelė ekipa, likusi už borto su septyniais laimėjimais – Latvija, kurią aplenkė juodkalniečiai dėl palankesnio tarpusavio balanso.
Būtent ši grupė pateikia itin pamokantį pavyzdį. Latviai pirmąjį etapą baigė su keturiomis pergalėmis, juodkalniečiai – su trimis. Lemtingais tapo tiesioginiai susitikimai, nors latviai vieną iš jų net laimėjo. Namie jie triumfavo šešių taškų persvara, tačiau išvykoje nusileido devyniais, todėl į čempionatą iškeliavo Juodkalnija. Ši istorija puikiai iliustruoja, kokią reikšmę gali turėti tarpusavio rezultatai. Prieš italus šio pranašumo neturime, bet galime jį įgyti prieš serbus – būtent jie turėtų tapti pagrindiniais konkurentais.
Lietuviai šiuo metu turi tris pergales po pirmojo etapo. Toje atrankoje tokį pat rezultatą turėjo net devynios rinktinės, iš kurių tik trys prasibrovė į finalinį turnyrą. Juodkalnijai antrajame etape pakako keturių pergalių, o lenkams bei čekams prireikė net penkių laimėjimų.
Situaciją galima vertinti ir kitaip. Būsimoje grupėje arčiausiai mūsų esantys serbai jau turi keturias pergales. 2019-ųjų atrankoje vieninteliai latviai, turėję bent keturis laimėjimus, nepateko į čempionatą. Daugiau pergalių pasiekusių ir likti už borto – tokių atvejų nebuvo. Be to, visos pirmojo etapo grupių nugalėtojos sėkmingai prasibrovė į finalinį turnyrą.
Pažiūrėkime, ar šios tendencijos išliko ir po ketverių metų. Tiesa, situaciją šiek tiek iškreipia tai, kad rungtynių su agresorėmis Rusija ir Baltarusija rezultatai buvo anuliuoti. Mūsų analizėje tiesiog priskirkime visoms komandoms pergales prieš šias dvi rinktines.
Šioje atrankoje su 7 pergalėmis į čempionatą prasibrovė trys ekipos (Slovenija, Juodkalnija ir Sakartvelas), tuo tarpu vienintelė Islandija liko už borto. Islandų nesėkmę su tokiu pat pergalių skaičiumi vėlgi nulėmė taškų balansas. Šįkart abi komandos iškovojo po vieną pergalę 3 taškų skirtumu, o gruzinai kelialapį išplėšė dėl palankesnio bendro įmestų ir praleistų taškų santykio. Bet kuriuo atveju akistatos tarpusavyje buvo lemiamos.
Tendencijos atskleidžia, kad abiejose atrankose tik po vieną rinktinę 7 pergalės paliko be kelialapio į planetos pirmenybes. Abiem atvejais lemtingais tapo susitikimai su tiesioginiu varžovu iš kitos grupės. Visos ekipos, pasiekusios 8 pergales, sėkmingai dalyvavo pasaulio čempionate.
2023 metų atrankoje trijų laimėjimų pirmajame etape pakako tik serbams, kurie vėliau pateko į palyginti silpnesnę grupę ir surinko dar 5 pergales. Belgai, pirmąjį etapą užbaigę net su 4 laimėjimais, galiausiai kelialapio į čempionatą neiškovojo.
Kokias išvadas galima padaryti? Lietuviams visų rungtynių laimėti tikrai nebūtina, o 8 pergalių iki šiol visose grupėse užtekdavo patekimui į čempionatą. Tačiau 7 pergalės yra pavojingiausia riba – nors sėkmingų atvejų žymiai daugiau nei nesėkmingų, lemtingu veiksniu dažniausiai tapdavo pranašumas prieš tiesioginį konkurentą.
Ką ir kaip įmanoma pasivyti?
Nors nenorėtųsi to pripažinti, tačiau atrodo, jog pagrindiniais mūsų varžovais išliks serbai. Istoriniai duomenys rodo, kad nė viena ekipa, laimėjusi bent 5 kartus pirmajame etape arba užėmusi pirmąją poziciją grupėje, nebūtų likusi be kelialapio į pasaulio čempionatą.
Situacija būtų kitokia, jeigu turėtume tarpusavio pranašumą prieš italus, o pralaimėjimus būtume patyrę nuo britų ar islandų. Dabar italams pakanka laimėti bent 3 kartus, todėl norint juos aplenkti, mums būtina triumfuoti visose likusios rungtynėse.
Jeigu italų atveju dar bent teoriškai galima tikėtis precedento, kai mus du kartus įveikusi komanda kažkaip nepasieks net 7 pergalių ribos, tai turkus reikia tiesiog pamiršti. Turkija šiuo metu yra varžovas, į kurį galima žvelgti kaip į papildomą tašką.
Šešias pergales turinčiai Turkijos rinktinei greičiausiai pakaks du kartus nugalėti islandus ir jie dėl savo ateities galės būti ramūs.
Minusas tas, kad su turkais susitiksime jau artimiausiame mače ir tikėtina, jog jie vis dar turės itin stiprią sudėtį su NBA ir Eurolygos krepšininkais. Ir kad ir kaip žiauriai tai skambėtų dabartinių pralaimėjimų fone, būtent šis susitikimas yra tas, kuriame nesėkmė būtų mažiausia problema. Kartą Lietuva pralaimėti tikrai gali, o logiškiausias bei mažiausiai skausmingas jis būtų išvykoje Turkijoje.
Rugpjūčio „langą" baigsime akistata su Bosnija ir Hercegovina, ir čia jau reikia pamiršti kalbas apie tai, kaip visi moka žaisti krepšinį. Bosnius lietuviai tiesiog privalo įveikti abu kartus. Priešingu atveju visas matematines kombinacijas galime pamiršti ir pradėti žvalgytis olimpinių žaidynių atrankos link.
Lapkričio 26-oji taps lemtinga diena Lietuvos krepšiniui – tai galima teigti be jokių abejonių. Namų susitikimas su serbais bus tikra kova dėl išlikimo, o sėkmės atveju pagaliau atsivertų galimybė lengviau atsikvėpti. Svarbu paminėti, kad tai pirmasis atrankos „langas", kuris sutampa su lapkričio 24-25 dienomis vyksiančiu Eurolygos turu.
Realybė tokia, kad abi šalys tikrai negalės pasitelkti NBA atstovų, o Eurolygos žaidėjų klausimas išlieka sudėtingas. Džiugina tai, kad lietuviai rungtyniaus savame parkete, todėl teoriškai „Žalgirio" atstovų pasitelkimas atrodo įmanomas. Visgi čia iškyla rimta problema. Vargu ar Lietuvos krepšinio asociacijos vadovas Mindaugas Balčiūnas pasirinko tinkamiausią momentą konfliktuoti su Kauno ekipa? Nepriklausomai nuo to, kas stovės prie rinktinės vairo, tokiame mače nepaprastai praverstų Ąžuolas Tubelis, Arnas Butkevičius, Marekas Blaževičius, Jonas Valančiūnas, galbūt Deividas Sirvydis ar net Marius Grigonis.
Kokie tolimesni iššūkiai? Tame pačiame „lange" teks vykti į Bosniją ir Hercegoviną. Pozityvu tai, kad tai antrasis turo susitikimas, tad bent jau teoriškai Eurolygos krepšininkus pritraukti turėtų būti paprasčiau. Turima galvoje ne vien žalgiriečiai, bet ir Ignas Sargiūnas, Tadas Sedekerskis bei Rokas Jokubaitis. Pasitelkus juos kartu su Kauno klubo atstovais, šią pergalę iškovoti neturėtų būti pernelyg sunku. Ypač turint omenyje, kad bosniai tuo metu galbūt jau nebeturės rimtos motyvacijos.
Jei per pirmuosius keturis susitikimus pavyktų triumfuoti tris kartus (būtinai įveikiant serbus), prieš finalinį „langą" likimas vis dar priklausytų nuo mūsų pačių.
Atrankos ciklas užsibaigs vasario 26 ir kovo 1 dienų rungtynėmis. Šis periodas vyks po taurių savaitgalio, kai Eurolygos varžybų nebus. Tai puiki proga nacionalinėms ekipoms surinkti stipriausias sudėtis (išskyrus NBA žaidėjus).
Vasario 26-ąją namuose susitiksime su Turkija, ir čia galima įžvelgti tam tikrą pranašumą. Labai tikėtina, kad turkai iki šio mačo jau bus išsikovoję kelialapį į pasaulio čempionatą. Tokiu atveju atsiveria reali galimybė išplėšti papildomą pergalę, kuri ženkliai pagerintų mūsų pozicijas.
Atrankos finalas – kovo 1 dienos dvikova su Serbija svečiuose. Šiuo metu atrodo, kad būtent lapkričio susitikimai padės pamatus tam, jog paskutinės rungtynės nebūtų vien formalumas. Visa kita – niuansai. Ar prireiks tik laimėti, ar nugalėti konkrečiu taškų skirtumu, o gal tiesiog nepralaimėti didesniu skirtumu nei buvo laimėta Lietuvoje.
Esminis dalykas, kurį būtina suvokti jau dabar: arba mes, arba serbai. Palikti olimpinių žaidynių prizininkus be pasaulio pirmenybių – itin ambicinga užduotis, tačiau situacija, regis, yra būtent tokia.
Dviguba pergalė prieš Serbiją ir bendrai mažiausiai penki laimėjimai antrajame etape garantuotų mums vietą čempionate, nes serbai galėtų nebent sulyginti pergalių skaičių, bet tarpusavio rezultatas būtų mūsų pusėje.
Vieną kartą įveikus serbus ir pasiekus penkias pergales, gali susiklostyti situacija, kai viską lems būtent tarpusavio taškų balansas. Tiesa, tokiu atveju susidarytų paradoksali situacija – už borto liktų komanda, triumfavusi net aštuonis kartus.
Norint iškovoti keturias pergales antrajame etape, būtina bent dvi iš jų pasiekti prieš Serbijos ekipą arba bent jau užsitikrinti palankų tarpusavio susitikimų balansą. Tokiu atveju galėtų susiklostyti situacija, kai į pasaulio pirmenybes keliauja komanda, turinti septynias pergales.
Šia analize siekiama pabrėžti, jog viltys dar tikrai neužgesusios, o didžiausia problema slypi ne pozicijoje grupės lentelėje. Tikrasis galvosūkis – šiandien neturime aiškumo, kas stos prie rinktinės vairo rugpjūčio mėnesį, kurie krepšininkai atsilieps į kvietimą, o kurie atsisakys vilkėti nacionalinės komandos marškinėlius. Lygiai taip pat neaišku, kokio indėlio galime tikėtis iš Eurolygoje rungtyniaujančių žaidėjų svarbiausiu rudens atrankos periodu.
Gavus atsakymus į šiuos esminius klausimus, situacija pasidarytų kur kas aiškesnė. Lietuvos ekipa tikrai turi potencialo išplėšti keturias ar penkias pergales, tačiau tikrai ne tokia sudėtimi ir forma, kokią stebėjome Italijos aikštelėse. Išvados tiesiog būtinos. Dešimt dienų? Puiku, kantriai lauksime. Visgi didžiausias skepticizmas kyla ne dėl Lietuvos galimybių prasimušti į planetos čempionatą, o dėl to, ar kitame atrankos lange pavyks suburti vieningą kolektyvą, besąlygiškai pasitikinčią savo vyriausiuoju strategu.
