Šią vasarą Marius Grigonis grįžo į Kauno „Žalgirį" baigęs penkių sezonų užsienio karjeros etapą.
Per tą laikotarpį žalgiriečio profesinėje veikloje įvyko daug svarbių momentų – nuo prestižinio Eurolygos čempionato laimėjimo su Atėnų „Panathinaikos" iki rimtų iššūkių, susijusių su nuolatinėmis nugaros traumomis, kurie net keliavo klausimą dėl tolimesnės karjeros perspektyvos.
Sugrįžęs į gimtojo Kauno klubo gretas ir vėl apsivilkęs žaliai baltus spalvotus marškinėlius, M. Grigonis yra kupinas optimizmo dėl galimybės vėl žaisti be fizinių apribojimų ir nekantriai laukia naujo sezono pradžios.
Šiais klausimai ir atsakymais žaidėjas dalijosi su sporto žiniasklaida, atvirą pokalbį suteikdamas apie savo grįžimą ir keturis metų žaidimo Graikijoje.
Pokalbio pradžioje buvo minėta, kad dar prieš pirmąjį šios vasaros susitikimą Grigonis pasakojo apie emocines ir praktines iš Graikijos išvykimo komplikacijas. Jo šeima buvo gerai pritarusi gyvenimui Pietų šalyje su jos nuostabiomis klimato sąlygomis. Dabar, jau grįžęs ir prisitaikęs prie Lietuvos realybės, žaidėjas su nuotaika pastebėjo meteorologinių sąlygų skirtumą – čia prognozuojamas lietingas oras, o Graikijoje buvo šilta ir saulėta. Nepaisant klimato pokyčio, jis pripažino, kad Graikijoje buvo labai patogu – jį gerbė ir vertino tiek klubo vadovybė, tiek kitos bendruomenės dalys. Šeimai taip pat patiko ten gyventi. Tačiau sugrįžimo sprendimas buvo natūralus, nes Kaune yra jo tikroji gimtinė, čia jis žinomas ir mylimas nuo pat pradžios. Nors buvo ir sunkesnių momentų, kai norėjo tiesiog normaliai žaisti be sveikatos problemų, visos aplinkybės susiklopdė taip, kad sugrįžimas į „Žalgirį" atrodė logiškiausia išeitis.
Diskusijoje buvo pasidomėta, ar 2021 metais, kai žaidėjas paliko „Žalgirį" ir pasirašė prestižinius kontraktus, jis kada nors galvojo, jog į gimtąjį klubą gali ir nebegrįžti. Grigonis sutiko, kad tokios mintys iš tiesų buvo. Jis prisipažino, kad profesinę kelią formuoja daugybė smulkių aplinkybių. Jis buvo net Rusijoje, tačiau prasidėjus konfliktui, turėjo grįžti. Su „Žalgiriu" derybos tada nesisekė, bet netrukus atsirado pasiūlymas iš Graikijos, kuris buvo priimtas.
Atsakydamas į klausimą apie keturis sezonus Atėnų klube, žaidėjas išryškino, kad ne kiekvienas aukšto lygio Lietuvos krepšininkas gali pasigirti tokiu ilgu laikotarpiu prestižiniame užsienio klube. Savo nuomonę apie tą etapą jis apibūdino keliomis žodžiais – „organizuotas chaosas". Pirmieji metai buvo iš tiesų sudėtingi ir paini aplinka. Komandoje buvo didelės prieštaros – žaidėjai konfliktavo tarpusavyje, treneris turėjo sudėtingų santykių su komanda, o stadione jų keikė savi šalininkai. Tačiau kito sezono pradžioje situacija dramatiškai pasikeitė – jie triumfavo Eurolygoje ir staiga tapo šalies herojais. Grigonis palyginęs Kauno fanatizmą apie „Žalgirį" su Graikijos sporto kultūra, pažymėjo, jog Atėnuose visa visuomenės energija sukoncentruota į krepšinį. Žmonės ten tiesiog iš prigimties tokie aistringi ir energingi. Tas keturių metų laikotarpis Graikijoje buvo iš tiesų vienas iš ryškiausių ir svarbiausių jo profesinės karjeros etapų.
Mano padėtis buvo keista – iš pradžių man pasakė, kad esu laisvas, tačiau turėjau galiojantį kontraktą. Aš sutikau su jų sąlygomis ir grįžau. Vėliau vėl pasakė, kad galiu išeiti, ir aš sugrįžau dar kartą. Sezono pradžioje klubą kamuolė traumų banga – žuvo K.Mitoglu, I.Papapetrou ir Juancho Hernangomezas. Dėl to man teko žaisti po 35 minutes per susitikimą. Tokia jau sporto realybė – kai pradedi gerai žaisti ir įmeti pirmieji metiniai, visi tau giriasi. Kai atvažiavo K.Nunnas, jis mus pakilnino į aukštesnį lygį. Žaidėme be jokios taktikos, be griežtų schemų, ir viskas klostėsi natūraliai. Puikiai atsimenu, kaip išvažiavome į pusfinalį ir buvome absoliučiai įsitikinę pergale. Net ir finale, nors priešais turėjome 15 taškų deficitą prieš Madridą, visi buvome nesusvyruojami. Tą akimirką negrailėjau dėl to, kad buvau sužeistas ir nežaidžiau – ta pergalė viską atlygina.
Kalbant apie Erginą Atamanu, manau, kad jūs nerasite nė vieno žaidėjo, kuris turėtų artimesnį santykį su treneriu. Jis sąmoningai išsiskiria iš komandos. Jis pasirenka tokią poziciją ir bendrauja labai ribotai.
Prisiminiau vieną susitikimą „Žalgirio" arenoje, kai atlikdavai reabilitaciją po nugaros operacijos. Tuo metu buvo neaišku, ar apskritai sugebėsi grįžti į profesionalų sportą. Ar toks scenarijas buvo realistiškas?
Žinoma, kai sunku, tokia perspektyva visada gali pasirodyti. Buvo absoliutus chaosas. Niekas nesuorganizavo normalios reabilitacijos programos, teko pačiam vykti į Vokietiją. Prieš operaciją buvau visiškai suparalyžiuotas, negalėjau judėti ir skraidyti. Teko operuotis ten. Po to prasidėjo nesutarimai – mano gydytojas tvirtino viena, jų specialistai – kitą. Trauma atsinaujino. Tada nuolat skraidžiau į Vokietiją ir visą vasarą praleidau reabilitacijoje. Vėliau „Panathinaikosą" papildė graikų kineziterapeutas, su kuriuo jau bendravau Rusijoje ir kuris dirbo Šarą „Fenerbahče" klube. Tai buvo tikrai profesionalus specialistas. Tęsiau su juo reabilitaciją, padėjo ir Kęstas, dirbantis su „Žalgiriu". Tik praėjusių metų sausį pajutau, kad grįžtu į formą ir kad viskas yra įmanoma. Tas procesas buvo labai ilgas ir varginantis.
Tokioje situacijoje santykiai su klubu dažnai žymiai pablogėja. Kaip tai nutiko jūsų atveju? Ar pavykstavo išlaikyti normalius ryšius?
Niekas iš klubo pusės to nedarė problema. Jie man pasakė – jeigu nori, gali pasilikti. Turėjau kontraktą ir šiais metais. Jeigu norėjau, galėjau ieškotis kito klubo, bet iš jų pusės nebuvo jokio spaudimo. Turiu labai gerą santykį su „Panathinaikos" sportinio direktoriaus ir paties klubo savininko. Jokių konfliktų nebuvo. Tiesą sakant, su klubo gydytojais buvo tam tikras nesusikalbėjimas. Tokio požiūrio neturėtų būti. Europoje, skirtingai nei „Žalgiryje", medicininės personalo ir kineziterapeutų parinkimą vertina itin atidžiai.
Tačiau kai tau sako „gali pasilikti, jeigu nori", nepaisant to, negali jausti, kad esi iš tiesų laukiamas. Ar tą jautei?
Žinote, kai prisijungi prie „Panathinaikos" ir įrašai savo vardą į šios legendinės organizacijos istorijos puslapius, viskas pasikeičia. Žmonės pradeda žiūrėti į tave kitaip, su didesniu pagarba. Aš tai pajutau itin ryškiai. Sirgaliai ir komanda parodė nepaprastą palaikymą ir meilę. Kai pasiekini pergales, to jausmo nepamiršti – jis suteikia pasitikėjimą, kad viskas bus gerai. Tačiau visa tai motyvavo mane dar labiau stengtis. Norėjau rasti savo vietą komandoje, turėti tikrą vaidmenį, kuriame būčiau iš tikrųjų reikalingas, o ne tik dalininkas, kuris gauna atlygį.
Grįžus iš sužalojimo, „Panathinaikos" sirgaliai suteikė man neįtikėtinę pagarbą – stovėdami sveikino, kai išėjau ant pakylos. Tokios akimirkos palieka gilų pėdsaką, sukeliančią šiurpuliukus.
Tačiau reikia būti sąžiningam – kai grįžau į aikštę, dar tikrai nebuvau visiškai pasirengęs. Reabilitacija turėjo vykti palaipsniui. Daugelyje vietų, kur žaidžiau, laukta, kol būsiu 100 procentų sveikas. Realybė tokia, kad jei pasiekei 70 procentų, jau gali bandyti žaisti ir mesti, tik reikia eiti į aikštę. Nebuvo sukauptas reikalingas parengtumas, o tai tikriausiai turėjo įtakos tolimesniems sunkumams. Kai kurie tikėjosi, kad po metų pertraukos grįšiu ir viskas bus puiku, bet žmonės nusivylė. Panašus scenarijus buvo su M.Lessortu – jam vėliau reikėjo papildomos operacijos. Klubas turėjo daugybę sunkumų su traumų valdymu. Manau, patys tai supranta ir daug ką jau pakeitė.
Ankstesniame sezone Eurolygos varžybose turėjau labai ribotą žaidimo laiką – vos po penkias minutes. Tokia situacija nėra maloni, bet su tuo susitaikyti reikėjo. Nesikreipiau dėl pokalbyje apie savo vaidmenį ar žaidimo laiko.
Su kuo turėčiau kalbėtis? Tokia yra sistemos logika. Tu esi čia, treniruojies, padedi komandai, žaidžiai vietinėje lygoje. Kai būsi reikalingas, tave pakvies. Būdavo visaip – kartais po treniruotės skambina iš oro uosto ir sako: „Skubiai važiuok čia, reikia skristi į rungtynes". Arba atvažiuoji į ratuose ir likus kelioms minutėms iki rungtynių, tau atneša apranga – staiga esi reikalingas. Su nauju treneriu Željko tikrai taip nebus. Buvo daug organizacinių netvarkų. Aš to nekviesčiau, tiesiog bandžiau atlikti savo pareigą. Mano kontraktas numato padėti komandai, todėl būdavau pasiruošęs. Žinoma, kartais skųsdavausi ir dalydavausi nuomone, bet kai ateidavo laikas, buvau pasirengęs.
Grįžau į „Žalgirį" su konkrečia misija – saugoti savo kūną ir išvengti traumų. Šiandien visi vis dar klausia apie nugarą, bet su sveikata viskas tvarkoje. Traumų patyriau nemažai, reabilitacija buvo sunki – viena po kitos. Psichologiškai tai sunki patirtis, nes vargini save tuo pačiu, nuobodu, o rezultatų nematai iš karto. Efektas pasirodo tik po mėnesio ar dviejų. Dėl to šiandien sunku vertinti komandos perspektyvas. Žalgirio organizacija visada dirbo profesionaliai. Klube nuolat vyksta pokyčiai, tobulėjimai, plėtra. „Žalgiris" yra ne tik krepšinio klūbas – tai didelė, modernioji organizacija. Man, kaip Kauno gyventojui, tai gėda ir pasididžiavimas. Mano draugai irgi džiaugiasi, kad grįžau ir kad klubas toliau augą. „Žalgirio" abonementas vertingesnis nei pinigai. Tai gražus jausmas, bet žiūrėsime, kaip klostysis. Nėra paprasta, nes komandoje daug naujų veidų. Reikės laiko, kad susižaistume ir surasime optimalią schemą. Turime talento, dabar svarbu, kaip jį panaudosime.
Pats liudijau, kaip puikią pergalę Eurolygoje iškovojo „Panathinaikos" komanda, kurioje žaidė labai ambicingos asmenybės. „Žalgiryje" taip pat susirinks krepšininkai, norintys dominuoti žaidime. Kokia yra sėkmės formula, kad žaidėjai, turintys stiprų charakterį, sudarytų vieningą kolektyvą?
Mūsų triumfą paskatino tai, kad tuo metu gavome naują vadovą bei svarbius naujokus. Gana greitai visi surado savo poziciją ir niekas neprasigalvojo daugiau nei reikia. Vienas atsakingas už smūgius, kitas – laukia progos, kai atsidaro erdvė, trečias – puolimo metu gina priešininką. Dar vienas – stabia apsauga ir perimą kamuolį. Kiekvienas suprato, koks jo uždavinys. Žinoma, fizinis parengtumas – tai labai svarbu. Būtina žinoti, kada jį kelti. Šitie veiksniai yra pagrindiniai. Kaip bus šiame sezone – sunku prognozuoti. Svarbu, kad žaidėjai žinotų savo funkcijas ir nesisvajotų apie kažką daugiau… Treneriui reikalingas tikras talentas tam pasiekti. Reikalingi ir gerų charakterio žaidėjai, nes ne visi bus patenkinti savo vaidmeniu ir turės aukotis dėl visumos.
Tomą Masiulį gerai pažįstu. Jis mane treniravo jaunesnėje kartoje ir reprezentacijos rinktinėje. Manau, jis išliko nepakitęs iš esmės. Žinoma, jis įgijo daugiau patirties. Bendravimo stilius liko toks pat. Sakau tai dėl to, kad žinių turėjo daugiau, o reikalavimų nelengvino. Jei ir jį kartais lyginamos su kitu žinomu treneriu, tai jam to nepatinka. Tačiau jo metodologijoje jaučiasi ir tos pačios idėjos. Toks treneris ir turi būti – su aukštais reikalavimais. Jį žavi statistika, dažnai žiūrime vaizdo medžiagą. Aš pats turėjau daug blogų įpročių… Man čia nauja, kad sistemingai analizuojame vaizdo įrašus ir turime konkretų ruošos grafiką. Žinoma, anksčiau žaidžiau panašiai, bet paskutiniai ketveri metai buvo visai kitokia sistema.
Ar jau po pirmųjų treniruočių ir kontrolinių susitikimų suformavojau nuomonę apie mūsų žaidimo stilių?
Dar negrįžo visi žaidėjai. Nigelas ir Sabenas dar nepasirodyti. Pats pirmuose mačuose, būdamas 32 metų, aktyviai spaudžiau varžovą nuo pradinės linijos (juokdamasis). Ąžuolas bus labai reikalingas, taip pat Maodo. Treneris Tomas turėtų pasakyti tą patį: „norėtume žaisti dinamiškai, energingai, kovoti už kiekvieną kamuolį". Tai, mano nuomone, „Žalgirio" tradicinis žaidimo identitetas. Kaip tai išeis? Dabar dar medaus mėnesio laikotarpis, kai visi puikiai bendradarbiauja. Bet kai ateis nesėkmės, ateis ir sudėtingi momentai. Tuomet komanda parodys savo tikrą veidą: turi charakterio arba neturi. Dabar spręsti apie viską būtų per anksti.
Kai pirmą kartą buvai „Žalgiryje", buvai pastebimas ir rūbinėje. Dabar grįžai su didele patirtimi, o komandoje yra Edgaras Ulanovas ir žinoma Jonaš Valančiūnas. Kokia gali būti šio sezono „Žalgirio" rūbinės atmosfera?
– Žiūrėdamas, kur įsikūrė Jonas, galiu pasakyti, kad jis užima tą pačią vietą, kurioje anksčiau sėdėdavo Jankis. Tai buvo Jankio tradicinė vieta. Dabar Jonas, jau vedęs, užima dvi spintas. Manau, kad šie metai bus produktyvesni nei praėjusieji iš aprūpinimo perspektyvos, nors pats ten nebuvau, tačiau girdėjau, jog ankstesnis sezonas buvo gana tylus. Negrąžinsiu į nesąmones. Man asmeniškai malonu grįžti prie lietuvių kalbos, nes ilgą laiką žaidžiau užsienio čempionatuose. Suprantu, kad užsieniečiai kartais jaučiasi neįtraukti, jei per daug bendraujame sava kalba, todėl stengiausi būti jautrūs. Savoji kalba turi ypatingą žavesį, tą „spark'ą", kurio neturi svetima. Kai naudojies kita kalba, jautiesi šiek tiek kitoks.
– Galima teigti, kad žadi būti tas žaidėjas, kuris, jei to reikalaus žaidimo situacija, nepabūgs rizikuoti ir padarys drąsų žingsnį?
– Mano nuomone, jau daug kartų tai įrodžiau. Žinoma, kiekvienais metais reikia iš naujo patvirtinti savo vertę, tačiau neturiu jokios priežasties saugotis. Manęs labiau erzina savimeilė ir egocentrizmas, kai jie pasireiškia, tai ir reikia apie tai atvirai pasakyti. Dėl viso kito, jeigu esi profesionalus ir atsakingas, nesvarbu, ar tu tylas, ar kalbantis, tai jau tavo asmeninė savybė. Kai pastebimi pirmi konfliktų ženklai, apie juos reikia kalbėti iš karto.
– Kokią asmeninę motyvaciją jaučiate žaidžiant „Žalgirio" komandoje?
– Kiekvieną dieną stengiuosi eiti ir siekti pergalės. Daugiau nei tai negali pasakyti. Kaip viskas susiklostys? Jeigu tai žinočiau iš anksto, būtų daug paprasčiau prognozuoti.
