Lietuvos nacionalinė ekipa intensyviai ruošiasi dviem lemiamoms pasaulio pirmenybių atrankos akistatoms. Rugpjūčio 28-ąją mūsų krepšininkai vyks į Turkiją, o po trijų dienų sostinėje priims Bosnijos ir Hercegovinos atstovus.
Apie personalo praradimus ir kilusį ažiotažą dėl atsisakymų atstovauti šaliai diskutuota jau pakankamai. Vis dėlto verta atidžiau išnagrinėti būsimą komandos sudėtį ir priežastis, kodėl parengiamųjų susitikimų metu žaidimas stringa.
Ar iš tiesų, kaip tvirtina vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis, komanda juda teisingu kursu, o draugiškų mačų rezultatams nereikėtų teikti per didelės reikšmės?
**Kam reikalingi parengiamieji susitikimai?**
Dabartinė pasirengimo situacija kelia nemažai abejonių. Mačas su Estija buvo priimtinas visais aspektais, išskyrus pralaimėjimą ir demonstruotą žaidimą parkete. Vidutinio pajėgumo oponentas atvyko susitikti su ką tik fizinio rengimo etapą užbaigusia mūsų komanda.
Nesėkmė tokiomis aplinkybėmis nėra katastrofa – galima kalbėti apie daugybę nepataikytų baudos metimų ir viltis, kad situacija dar gali pasikeisti.
Šeštadienio dvikovoje su Arizonos „Wildcats" turėjo dalyvauti pagrindinis Lietuvos rinktinės branduolys – bent jau taip buvo deklaruojama iš pradžių. Tačiau spaudos konferencijoje Kurtinaitis atskleidė, kad pirminiai planai buvo kitokie – Alytuje ketinta išbandyti rezervinės sudėties krepšininkus.
Informacija apie tai, kad Dzūkijos sostinėje rungtyniaus ne stipriausia sudėtis, pasirodė likus kelioms dienoms iki mačo. Galiausiai tai, ką stebėjome Alytuje, sunku priskirti nei vienai, nei kitai komandai.
Akivaizdu, kad tai buvo bandymas laviruoti tarp dviejų variantų. Ar tikrai prasminga, kai pagrindiniai žaidėjai dalijasi aikšte su krepšininkais, kurie tikrai nepateks į galutinį dvyliktuką? Kokia tokio eksperimento nauda, kai iki Turkijos mačo lieka vos kelios dienos?
Verta paminėti, kad keturi prie pagrindinio branduolio prisijungę rezervistai apie savo dalyvavimą sužinojo vos prieš parą.
Sekmadienį rinktinę pasitiks paskutinis išbandymas – dvikova su Mičigano „Wolverines". Į šį susitikimą Augustas Marčiulionis ateis po 30 minučių, praleistų aikštėje šeštadienį, Laurynas Beliauskas ir Kristupas Žemaitis – po 22 minutes.
Dalis krepšininkų per keturias paras sužais tris kartus – tokios apkrovos pasirengimo cikluose dar niekada nėra buvę. Be to, kyla pagrįstų abejonių, ar vasarą iš naujo suformuotos JAV universitetų ekipos yra tinkamiausi sparingo partneriai prieš kovas su Bosnija ir Hercegovina bei Turkija.
Taip, galima sakyti, kad tai nereikšmingi niuansai. Tačiau Lietuvos rinktinė ir visas šalies krepšinis šiuo metu yra tokioje padėtyje, kai kiekviena detalė gali tapti lemiama. Norėtųsi, kad į tokias svarbias kovas būtų einama išnaudojus absoliučiai visas galimybes.
**Užpakalinės linijos dilemos ir D. Stenionio svarba**
Rezervinė rinktinė suteikė puikią galimybę atidžiau įvertinti Dominyko Stenionio galimybes. Gynėjas šia proga pasinaudojo maksimaliai ir dabar galima drąsiai teigti – jo vieta pagrindinėje sudėtyje praktiškai garantuota.
Tiesa, pernelyg didelių vilčių dėti neverta – tikėtis, kad D.Stenionis taps lietuvių lyderiu Turkijoje, būtų pernelyg optimistiška. Tačiau susitikime su estais jis buvo ryškiausias mūsų komandos perimetro krepšininkas. Būtent jis nesiskubino atiduoti kamuolio, ieškojo aštrių sprendimų ir demonstravo kūrybišką žaidimą. Kita vertus, akivaizdūs ir šio žaidėjo silpnybės. Jam sudėtinga rezultatyviai užbaigti atakas įsiveržus į baudos aikštelę, o prieš fiziškai pajėgius varžovų aukštaūgius tai taps dar didesniu iššūkiu. Gynyboje jis taip pat tampa lengvu taikiniu – K.Kullamae jį atakavo gana sėkmingai, o rungtynių pabaigoje jau teko taikyti rotacijas gynyboje ir puolime. Ar Lietuvos trenerių štabas sugebės paslėpti D.Stenionį prie savo krepšio pasitelkdamas komandinę gynybą? Kol kas tuo abejoju.
Mače prieš Arizonos ekipą jau matėme labiau savimi pasitikinčio A.Marčiulionio žaidimą individualiai. Tiesa, jo realizacija iš dvitaškio zonos nuvylė (3/11), tačiau būtent čia slypi potencialas, kurį Lietuvos rinktinė dar gali atskleisti. Belieka tikėti A.Marčiulioniu – alternatyvų tiesiog neturime.
Likusių perimetro krepšininkų pasirodymas nebuvo kažkuo ypatingas. Laurynas Beliauskas atrodo kaip žaidėjas, galintis gelbėti užstrigusias atakas iš perimetro. Tai bene vienintelis šios sudėties perimetro žaidėjas, sugebantis pats susikurti metimo progas ir bandyti jas realizuoti.
Antrojoje pozicijoje nemažai aikštelės laiko turėtų gauti ir Matas Jogėla, kuris gali pasiūlyti ūgį – tai prieš abi pasaulio čempionato atrankos varžoves tikrai pravers. Norėtųsi matyti M.Jogėlą žaidžiantį kartu su D.Stenioniu, kuris gali kurti progas metimams iš statinės padėties.
Visų kitų krepšininkų parinkimas šiuo metu atrodo antraeiliu ar net trečiaeiliu klausimu. Rinktinei teks sužaisti vos dvejas rungtynes, o ne visą turnyrą, todėl perdėtas susitelkimas į galutinio dvyliktuko formavimą atrodo nelabai prasmingas.
**Priekinė linija ir kiek priklausysime nuo Ą.Tubelio?**
Lietuvos rinktinė yra visiškai priklausoma nuo Ą.Tubelio. Tai atskleidė ne tik susitikimas su Estija, bet ir dvikova prieš „Wildcats", kur akivaizdžiai trūko efektyvių puolimo variantų.
Pagrindinė gynėjų misija – įvesti kamuolį į patogias pozicijas Ą.Tubeliui. Lietuvos komanda tai darė visą mačą prieš estus ir šis planas veikė gana efektyviai.
Tačiau estų priekinė linija nepasižymi fiziškumu – kažką rimtesnio ten galėjo pasiūlyti tik Maikas Kotsaras. Sunku įsivaizduoti, kad Ą.Tubelis taip pat dominuotų po krepšiu prieš turkus ar bosnius. Pataikymas iš tolimų distancijų būtų tikras išsigelbėjimas – pasaulio čempionato atrankoje Ą.Tubelis kol kas nesėkmingai metė visus 6 tritaškius.
Neišvengiamas klausimas – kiek laiko Ą.Tubelis turėtų praleisti centro pozicijoje, o kiek veikti kaip ketvirtasis numeris. Su kitais aukštaūgiais nacionalinė komanda negali taikyti persijungimo gynybos strategijos, todėl Ą.Tubeliui bent jau lemiamose mačo atkarpose teks užimti centro vietą ir, tikėkimės, keistis oponentais.
Natūralu, kad iki ketvirtojo kėlinio šio aukštaūgio žaidimo laikas bus itin solidus, tad lieka viltis, jog Ąžuolas sugebės išlaikyti reikiamą intensyvumą ir kojose turės pakankamai jėgų.
Donatas Motiejūnas šiuo metu atrodo toli gražu nepasiekęs optimalios sportinės formos, ir tai labiausiai matyti gynybinėje veikloje. Tiek jis, tiek M.Blaževičius gynyboje dažniausiai pasitelkiami „flat" sistemoje, tačiau panašu, kad būtent M.Blaževičiaus indėlis šioje rinktinėje bus žymiai reikšmingesnis.
Sunkiojo krašto pozicijoje turime Mindaugą Kačiną, Regimantą Miniotą bei Osvaldą Olisevičių. Nors pastarasis siekia 200 cm ir nėra pats fiziškai galingiausias krepšininkas, tačiau jo sugebėjimas realizuoti tolimus metimus turėtų tapti pagrindiniu argumentu, garantuojančiu jam žaidimo laiką. Be to, šis puolėjas jau anksčiau įrodė savo naudingumą rinktinių lygmenyje ir turi vertingos patirties.
Solidus krūvis neabejotinai teks ir Gyčiui Radzevičiui. Jo situacija tam tikra prasme primena Ą.Tubelio padėtį, nes į sostinę sugrįžtantis puolėjas privalės dengti dvi skirtingas pozicijas – tiek trečiojo, tiek ketvirtojo numerio. Esminis dalykas – G.Radzevičius turi gauti kamuolį jam patogiose situacijose, o ne būti verčiamas improvizuoti. Tai nėra jo stiprybė, ir tokiu atveju šis krepšininkas naudos neatneštų.
Pagrindinės probleminės sritys ir kur šios komandos galimybių riba?
Alytuje po susitikimo R.Kurtinaitis akcentavo, kad didžiausios bėdos slypi individualioje gynyboje ir kovoje po krepšiais.
Pastaroji problema iš tiesų atrodo kiek perdėta, nes Lietuva net ir su dabartine sudėtimi gali pasiūlyti ūgį. Pralaimėtų kovų dėl kamuolių prieš Arizonos ekipą apskritai neverta analizuoti, kadangi žaidėme be M.Blaževičiaus ir Ą.Tubelio, kurie kartu aikštelėje turėtų praleisti mažiausiai 50 minučių.
Mače su estais lietuviai patys susikūrė 19 pakartotinių atakų galimybių, tuo tarpu varžovai – vos 11. Mūsų rinktinė čia turėjo aiškų pranašumą, o tai, kad estai atkovojo keletą reikšmingų kamuolių susitikimo pabaigoje, neatrodo kaip sisteminė spraga.
Kur kas didesnį nerimą kelia būtent individuali žaidėjų gynyba. Ivanas Kharčenkovas nebuvo net pristabdytas, o net įvertinus ir neregistruotus žaidėjus, sunku rasti tuos, kurie galėtų sulaikyti šį krepšininką akistatose vienas prieš vieną.
Nepavyko sustabdyti ir estų lyderių. K.Kullamae erdves sau kūrėsi po vienos užtvaros, o Henri Drellas lengvai veržėsi į savo stipriąją pusę. Būtent čia slypi esminės problemos, ir tai nėra vien individuali gynyba – komandinėje gynyboje Lietuva kol kas, švelniai tariant, taip pat nespindi.
Po šių dviejų skaudžių pamokų kontrolinėse rungtynėse labai lengva nuvertinti mūsų rinktinės perspektyvas pasaulio čempionato atrankoje.
Jeigu taip žaistume ir tokių problemų turėtume prieš kokį nors čempionatą – sutikčiau, kad vilčių nedaug. Vis dėlto atrankos „langai" yra labai specifinis krepšinio reiškinys.
Lietuvos ekipa gali ištverti dvi akistatas pasitelkusi universalius Ą. Tubelį ir G. Radzevičių, gebančius uždengti kelias pozicijas, taip pat D. Stenionio ir A. Marčiulionio įnašą žaidžiant ant perimetro, o po krepšiu keistųsi M. Blaževičius ir D. Motiejūnas.
Iššūkis atrodo itin sudėtingas, bet alternatyvų vargu ar turime. Kaip jau minėta, šiame atrankos etape laimėjimas bent prieš bosnius leistų išsaugoti viltis kovoti toliau. Tenka pripažinti realybę – pagrindinis tikslas yra bet kokiu būdu išplėšti pergalę prieš Bosniją ir Hercegoviną.
Iki sekančio atrankos etapo liko pakankamai laiko. Per šį laikotarpį galbūt įvyks tam tikrų permainų ir pavyks suformuoti bent jau teoriškai pajėgesnę sudėtį.
