Arnui Labuckui šiandien sukako 38 metai. Nors nemažai jo bendraamžių krepšininkų tebežaidžia profesionaliai, pats Arnas parketo karjerą užbaigė gerokai anksčiau – prieš septynerius metus.
Tokį sprendimą lėmė kelios priežastys: sveikatos bėdos ir sutuoktinės Giedrės profesinė veikla Lenkijoje bei Ispanijoje. Arnas ryžosi paaukoti savo karjerą dėl šeimos – žmonos ir ką tik gimusio sūnaus. Tuomet jam tebuvo 31-eri.
Buvęs krepšininkas prisipažįsta, kad paties žaidimo tuo metu nepasiilgo, tačiau komandos atmosfera ir kasdienė rutina kėlė ilgesį. Būtent tai sukėlė nemažai vidinių išbandymų.
„Nuėjau ilgą kelią spręsdamas šiuos dalykus. Psichologiškai buvo tikrai sunku. Pereiti nuo intensyvaus gyvenimo, kai kiekviena diena aiškiai suplanuota, į visiškai kitokią kasdienybę, kai tiesiog augini vaiką – tai nebuvo paprasta", – atviravo sportininkas apie sudėtingą pereinamąjį laikotarpį.
Sūnui paaugus, Labuckų šeima sugrįžo į gimtinę. Per pastaruosius dvejus metus Giedrė atstovavo Vilniaus „Kibirkščiai", o Arnas pradėjo naują profesinį etapą sporto direktoriaus pozicijoje.
„Nusprendus ieškoti galimybių Lietuvoje, natūraliai norėjosi grįžti prie vyrų krepšinio. Nebūtinai siekiau vadovaujančių pareigų – man jų nereikėjo. Maniau, kad baigus žaidėjo karjerą idealiausia pozicija yra komandos vadovas. Rūpiniesi visais reikalais, padedu, o kartu lieki arti aikštės. Nebent taptum treneriu. Pasidairiau po LKL – laisvų vietų nebuvo. Tuo tarpu „Kibirkštyje" vyko suirutė, vadyboje klostėsi nelabai geri dalykai. Pasiūliau savo pagalbą, be to, vasarą jau buvau dirbęs su rezervine rinktine. Taip viskas ir susiklostė", – pasakoja A.Labuckas.
Pokalbis su buvusiu krepšininku apie patirtus sunkumus, savęs atradimą, dabartinę veiklą ir ateities vizijas.
– Nuo jūsų aktyvios karjeros praėjo septyneri metai. Pagalvojus – nemažas laiko tarpas?
– Oho. Tikrai daug (šypsosi). Subjektyviai atrodo, kad prabėgo vos keli metai, bet pažvelgus į sūnų – kai baigiau žaisti, jam buvo vos keletas mėnesių. Tai puikus laiko matas. Tada suvoki, kad iš tiesų praėjo nemažai. Laikas lekia nepastebimai.
– Kai kurie jūsų kartos žaidėjai vis dar rungtyniauja, o jums tebuvo 31-eri, kai pakabinote sportbačius. Žinoma, lėmė šeimos aplinkybės, vaikas, žmonos karjera, bet žvelgiant atgal – ar nesigailite, kad viską baigėte taip anksti?
– Per tuos septynerius metus teko pereiti įvairius etapus: tiek profesinius, tiek emocinius. Tada viskas atrodė logiška, o dabar galvoju – tikrai anksti. Turbūt dar galėjau pažaisti. Ypač kai išgirstu, kokius atlyginimus gauna mano lygio krepšininkai dabartinėje LKL – kainos tiesiog neįtikėtinos. Gal ir vertėjo pratęsti karjerą (šypsosi). Mano laikais vidutinis LKL žaidėjas tikrai negaudavo 60–80 tūkstančių. Viena vertus, šiek tiek gaila, supranti, kad laikas negrįžta, bet ilgesys ir apmąstymai taip ir lieka tik mintimis.
– Ar dar pažaidžiate krepšinį bent mėgėjiškai?
– Šiais metais buvau įkalbėtas sužaisti kelis „Reunion" susitikimus. Tačiau norint gauti tikrą pasitenkinimą iš sporto, būtina reguliariai treniruotis. Deja, man to nepavyksta. Todėl rungtynės virsta labiau išbandymu nei džiaugsmu. Suprantu, kad reikia verstis sportuoti, tačiau nepajėgiu išlaikyti pastovumo – užsidegu maždaug mėnesiui, paskui užgriūva darbai, praleidžiu savaitę be treniruočių ir jau ieškau priežasčių praleisti užsiėmimus. Su moterų ekipa kartais prisijungiu prie treniruočių, kai trūksta žmonių, tuo viskas ir apsiriboja.
– Ar pasitraukus iš profesionalaus sporto buvo laikotarpis, kai stebėti krepšinį iš tribūnų buvo emociškai sudėtinga?
– Kažkaip ne, tokio jausmo nepatyriau. Paties žaidimo ar buvimo ant parketo nepasiilgau. Labiau tai, ką jaučia daugelis – komandos atmosferos, rūbinės, bendro proceso. Kadangi baigiau dėl čiurnos problemų, dabar žiūrėdamas rungtynes vis pastebiu, kaip kiti nesėkmingai nusileidžia ant pėdų. Krepšinį tikrai mylėjau, bet noro grįžti į aikštę nebeliko.
– Ar teko susidurti su vidiniu konfliktu, kai reikėjo priimti sprendimą paaukoti savo karjerą dėl žmonos profesinio kelio? Ne kiekvienas sportininkas tam ryžtųsi.
– Suvokiu, kad tuo metu toks pasirinkimas daugeliui atrodė neįprastas. Nežinau, ar tai vadintina ego, bet kažką viduje tikrai teko nurungti. Kelerius metus viskas vyko be manęs – stebėjau iš tribūnų, laikydamas vaiką ant rankų. Prie visko pripratau, tuo momentu tai atrodė pats logiškiausias ir racionaliausias kelias. Be to, kai kurios mano traumos buvo rimtos, paskutinį sezoną praktiškai atžaidžiau su viena sveika koja – tai irgi turėjo įtakos.
– Ar intensyvus dalyvavimas auginant vaiką pakeitė jūsų ankstesnius įsitikinimus apie tėvystę?
– Pakeitė kardinaliai. Iki šiol Gecevičius mane dėl to pašiepia: jo dukra gimė metais anksčiau nei mano sūnus. Vis kartodavau, kad gyvenimas nesikeis, vaikai nieko nepakeičia. Ir Marčius iki šiol primena: tai nepakeitė, sakai? (Juokiasi) Šiaip vaikai transformuoja bet kurios šeimos kasdienybę, o kai man tai paveikė ir profesinį gyvenimą – poveikis buvo dar didesnis. Labai greitai subrendau kaip asmenybė. Iš nerūpestingo jaunuolio tapau atsakingu žmogumi. Pirmuosius trejus metus su sūnumi praleidome beveik visą parą kartu. Atrodo, tiek energijos ir laiko investuota, kad pradėjus dirbti jaučiau tam tikrą „kreditą" – galėjau šiek tiek atsipalaiduoti, nes savo dalį atidaviau. Tikiuosi, mūsų ryšys tikrai stiprus, dabar viskas puiku, turime artimą santykį, bet galutinai pasimatys tik ateityje.
– Kaip vyko tolesnės profesinės savirealizacijos paieškos po krepšinio?
Psichologinė transformacija baigus karjerą buvo ilga ir sudėtinga. Perėjimas nuo intensyvaus sportininko gyvenimo, kai kiekviena diena aiškiai suplanuota, į visiškai kitokį ritmą, kai pagrindinė užduotis – vaiko priežiūra, pareikalavo nemažai jėgų. Pirmieji pusmetis praėjo sklandžiai, organizmas džiaugėsi poilsiu, tačiau vėliau prasidėjo sunkusis periodas. Teko išgyventi daugybę skirtingų fazių. Atsirado poreikis save realizuoti, o gyvenant užsienyje bandžiau ieškoti nuotolinio darbo, kad turėčiau bent kokią veiklą. Galiausiai suvokiau, kad tai bergždžios pastangos. Mėginau save atrasti už krepšinio ribų, tačiau greitai supratau – tai ne mano kelias. Tada pradėjau ieškoti galimybių grįžti į krepšinio pasaulį. Šis kelias taip pat nebuvo paprastas, bet galiausiai viskas susitvarkė. Šiandien esu patenkintas savo padėtimi. Netvirtinu, kad radau galutinį gyvenimo tikslą, vis dar ieškau savęs, tačiau jaučiuosi laimingas.
Sunkiausi išbandymai buvo susiję ne vien su karjeros pabaiga – per tuos septynerius metus teko susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Pokarjerinis etapas sutapo su kitais vidiniais išgyvenimais – nenorėčiau plėstis apie detales, tačiau viskas susipynė netinkamiausiu momentu.
Dirbant su specialistais teko analizuoti šią temą. Profesionalai paaiškino: perėjimas iš aktyvaus gyvenimo į nežinomybę tarp keturių sienų neišvengiamai palieka pėdsaką. Neseniai kalbėjausi su sportininku, kuris baigia karjerą ir jau ruošia pagrindus ateičiai – pagyriau jo požiūrį. Jei galėčiau atsukti laiką, pats elgčiausi kitaip, ruoštuosi atsakingiau. Man irgi buvo patariama, tačiau kol pats nesusiduri – neišmoksti. Bent jau aš to nesureikšminau. Sakoma, protingi mokosi iš svetimų klaidų, kvaili – iš savų. Aš priklausau antrajai kategorijai.
Karjeros metu apie ateitį rimtai nesusimąsčiau. Viskas vyko taip greitai – atrodė, metai bėga, bet pabaiga dar toli, dar žaisi. O laikas atėjo netikėtai greitai. Išsilavinimas svarbus, visiškai tam pritariu, tačiau vėliau reikalingi praktiniai įgūdžiai, galimybės, kontaktai – ypač norint likti krepšinio aplinkoje. Gali būti akademikas, bet be praktikos, reputacijos ir pažinčių į šią sferą nepateksi.
Bandžiau įvairias veiklas už aikštės ribų. Dirbau nuotolinį ofiso darbą „Kilo Health", tačiau neištempiau nė metų. Vėliau maždaug pusantrų metų dirbau tarptautinėje sporto prekių pardavimo įmonėje. Išsibandžiau, bet greitai suvokiau – tai ne mano stichija. Laisvalaikiu vis tiek žiūrėdavau krepšinį ir galvodavau: dirbu tik dėl užimtumo, o iš tiesų noriu būti ten.
Galiausiai pradėjau ieškoti kelio atgal į krepšinį. Su žmona tuo metu gyvenome Ispanijoje, ten taip pat ieškojau galimybių, vienu metu net svarstėme likti. Pusmetį padėjau žmonos klubui, atrodė, galėjau būti naudingas, tačiau vis tiek pirmenybė atitenka vietiniams – ispanui visada bus prioritetas. Durys man neatsidarė, nors turėjome neblogą aplinką ir kontaktų. Kur lengviau prasimušti? Tik gimtajame krašte. Niekada nelaikiau savęs išskirtiniu krepšininku, bet vis dėlto turėjau tam tikrą vardą, kuris padėjo atverti duris.
– Kiekvieno žmogaus viduje slypi savotiški demonai – vienam tai gali būti alkoholis, kitam – įvairios medžiagos, dar kitam – azartiniai lošimai. Remdamasis asmenine patirtimi, ką patartumėte krepšininkams ir jų artimiesiems, susiduriantiems su panašiomis problemomis? Kaip laiku atpažinti pavojų, kol situacija dar nėra tapusi katastrofiška?
– Pats svarbiausias žingsnis – nustoti save apgaudinėti ir pripažinti, kad problema egzistuoja. Būtent tai yra sudėtingiausia. Kai žmogus tai padaro, toliau viskas vyksta paprasčiau: atsiveria galimybė priimti pagalbą, artimieji ir bičiuliai greičiausiai nepaliks – priešingai, stos į pagalbą. Tačiau jei toliau meluosi pats sau, įtikinėsi, kad tai smulkmenos, problemos tik gilės. Pripažinus tiesą, sprendimas gali ateiti greitai – taip nutiko ir man.
Kiekvienas žmogus eina individualiu keliu, tačiau rekomenduočiau turėti aiškų planą, kuo užsiimsite baigę karjerą. Juk visi jaučiame – ar dėl metų, ar dėl sveikatos – kad ta akimirka artėja. Būtina tam ruoštis iš anksto. Man įdomu, kaip jaučiasi sportininkai, turintys solidžią finansinę atsargą – jiems tai tikriausiai tampa vien savirealizacijos klausimu. Kai pinigai nespaudžia ir gali ramiai gyventi keletą metų ar net visą likusį gyvenimą, iškyla kitokie iššūkiai.
– Kita medalio pusė – kuo didesnes pajamas esi įpratęs gauti, tuo dosniau linkęs ir leisti. Išlaikyti tokį gyvenimo lygį ne visada įmanoma, ir yra gausybė pavyzdžių, kai sportininkai per porą metų išleidžia viską iki paskutinio cento.
– Tikrai, situacijos būna labai skirtingos. Galima rasti tiek pavyzdinių sportininkų, tiek visiškai nusiritusių. Žinau savo amžiaus ar vyresnių žaidėjų, kurie persiorientavo į statybų verslą, finansų sektorių ar panašias sritis. Jie nebesuka galvos dėl krepšinio. Kartais net pavydžiu, man taip nepavyko. Krepšinis tapo mano gyvenimu, nuo jo pabėgti nepavyko.
– Kaip susiklostė jūsų kelias į „Kibirkštį"?
– Kai nusprendėme, kad turiu ieškoti galimybių Lietuvoje, natūralu, norėjau pradėti nuo vyrų krepšinio. Nebūtinai iškart siekiau vadovaujančių pareigų – nei man jų reikėjo, nei ką. Maniau, kad baigus žaidėjo karjerą optimaliausias variantas yra komandos vadovo pozicija. Rūpiniesi reikalais, padedate kitiems, o kartu lieki šalia aikštės. Nebent tampi treneriu. Tačiau pasidomėjus paaiškėjo, kad LKL jokių variantų nebuvo, o tuo metu „Kibirkštyje" vyko rimta krizė – vadyboje dėjosi negeri dalykai. Pasiūliau savo pagalbą, vasarą jau buvau dirbęs su rezervine rinktine, ir viskas natūraliai išsivystė.
– Su kokiomis emocijomis žengėte į naują veiklą?
– Nerimo tikrai nepatyriau, nors viskas buvo nauja. Atrodžiau tarsi ką tik iš kiauto išlindęs į žmones (juokiasi). Teko susidurti su daugybe naujovių, tačiau nesijaučiau įmestas tiesiai į ugnį, nes moterų krepšinis man nebuvo svetimas. Prisijungiau sezono pabaigoje – turėjau laiko įsibėgėti, o vasarą prasidėjo tikrasis darbų įkarštis.
– O ko labiausiai išmokote per šiuos porą metų?
Per tuos metus komandoje įvyko daugybė pokyčių: pasikeitė trys direktoriai, atėjo nauji savininkai, o ambicijos transformavosi kiekvieną sezoną. Supratau paprastą tiesą, kurią visada kartoja mano mama – ne šventieji puodus lipdo. Nėra kažkokių išskirtinių gebėjimų ar ypatingų specialybių žmonių. Jeigu esi protingas ir moki susigaudyti, dauguma gali atlikti tokį darbą. Žinoma, svarbu, kad tai patiktų – o man tikrai patinka. Mėgstu bendravimą, organizavimą, atsakomybės jausmą. Išsiaiškinau, ko reikia, kad visi liktų patenkinti.
– Kiek nervų kainavo tie periodai, kai „Kibirkštis" buvo minima ne dėl sportinių pasiekimų? Kalbu apie Rimanto Grigo skandalą ar Kamilės Nacickaitės bei Roberto Javtoko istoriją?
– Kamilės ir Roberto situaciją vertinau kaip dviejų žmonių privatų reikalą, o ne klubo problemą. Aišku, pasekmių būta – Robertas turėjo atsitraukti nuo komandos, visą sezoną ryšio nepalaikėme. Atsirado įtampos, bet ką padarysi? Pirmosios dienos buvo sudėtingesnės, iškomunikuoji situaciją ir tęsi darbą toliau.
Grigo atvejis – visai kita istorija, jos niekada nesiejau su klubu, nes tai praeities dalykai. Tiesa ta, kad bent jau klubas tapo pastebimas visuomenėje, nes pritraukti dėmesį tikrai sunku. Stengiesi rezultatais, tačiau vyrų krepšinis viską užgožia ir nieko nepakeisi. Žingsnelis po žingsnelio bandome judėti į priekį. Šį sezoną, mano vertinimu, turime realių galimybių patekti į Eurolygą.
– Kaip sekasi dirbti kartu su sutuoktine? Dažnai teigiama, kad šeimoje neturėtų būti bendra darbo vieta.
– Man asmeniškai tai netrukdo, bet ją galbūt veikė stipriau. Kartu dirbome dvejus metus, ir jie buvo labai skirtingi – viską sieju su aplinkinių asmenybėmis. Pirmaisiais metais jaučiau daugiau privalumų nei trūkumų, tiek man, tiek jai kai kuriais aspektais buvo paprasčiau. Taip susiklostė su žmonėmis, kad į tai žiūrėjo palankiai. Praėjusiais metais buvo sudėtingiau. Susirinko sunkesnio charakterio asmenybės, kurios kūrė nereikalingas dramas. Giedrė jautė atskirtį nuo komandos, nes žaidėjos manė, kad ji labiau mano ar trenerių pusėje. Viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi – šiuo atveju, nuo žaidėjų. O namuose mokame atskirti darbo ir asmeninio gyvenimo reikalus, dėl to niekada nekilo konfliktų.
– Minite, kad tai – ne galutinis jūsų karjeros etapas. Jeigu galėtumėte laisvai rinktis, kokia būtų kita jūsų karjeros kryptis – kur norėtumėte save išbandyti?
– Niekada nesakiau sau, kad vadyba – vienintelis mano kelias, eisiu iki galo, kol pasieksiu „Rytą" ar „Žalgirį". Einu sezoną po sezono, ieškau savyje, kas teikia pasitenkinimą. Vadyba man tikrai tinka pagal mano charakterio bruožus, sekasi tai daryti. Ar tai man teikia džiaugsmą? Dar neturiu atsakymo. „Kibirkštyje" pavyko susikurti savo darbo vietą taip, kaip patogų, galiu realizuoti save pagal savo viziją. Atėjo nauja vadovybė, jie nori viską sudėlioti į aiškias struktūras, prie ko linkstu – kasdien stebiu trenerius, vasarą praleidau su Songaila U20 rinktinėje, neatmetu šios veiklos. Galvoju, kad galėčiau prisidėti ir trenerystės srityje. Dar nežinau, ar turiu tam reikalingų savybių, bet kol neišbandysi – nesužinosi.
Būtent todėl man patinka gilintis į kitų žmonių patirtis. Mūsų šalyje įprasta pasirinkti vadybos kelią ir jo laikytis visą karjerą, tas pats galioja ir trenerių darbui.
Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje ar Ispanijoje nemažai specialistų išbando įvairias sritis, kol galiausiai atranda sau tinkamiausią kryptį. Žinoma, pirmiausia aplinkoje esantys žmonės turi įvertinti tavo gebėjimus, tačiau galų gale pats turi jausti pasitenkinimą tuo, ką darai.
Šiuo metu esu ieškojimo etape. Galbūt šį sezoną dirbsiu arčiau komandos štabo, stengsiu įgyvendinti savo sumanymus ir stebėsiu, kaip viskas klostysis. Gal pavyks atrasti savyje naujų savybių.
Lietuvoje frazė „savęs paieškos" dažnai suvokiama kaip kažkas nerimto ar nebrandaus, tačiau kiekvienas privalo surasti savo gyvenimo kryptį ir tikrai neprivalo visu laikotarpiu eiti tik vienu pasirinktu taku – niekas nėra galutinai nulemta.
