Monako ekipos finansinė padėtis per pastaruosius pusantrų metų tapo itin sudėtinga ir kelia rimtų grėsmių klubo ateičiai. Kunigaikštystės krepšinio kolektyvas jau pasitraukė iš Eurolygos, o nors pradinis sumanymas buvo tęsti kelią Europos taurėje, dabar net ir šis scenarijus tampa neaiškus.
Nemanja Nedovičius turėjo galimybę iš arti stebėti visą situaciją Monake sezono eigoje. Viešojoje erdvėje sklandė gandai apie uždelstus mokėjimus, finansinius sunkumus ir netgi potencialų klubo likvidavimą. Kaip visa tai atrodė iš krepšininko perspektyvos? Serbų atstovas savo patirtimi dalijosi „6.75 range" laidoje.
„Sulaukęs Monako kvietimo, buvau neapsakomai patenkintas ir troškau kuo skubiau įforminti susitarimą bei keliauti į komandą, kadangi jau buvau praleides dalį parengiamojo laikotarpio. Sutarties pasirašymo metu Miško mane perspėjo: „Tik turėk omenyje, kad jų ekonominė situacija nėra pati geriausia, būk tam pasiruošęs." Aš atsakiau: „Ką? Monakas turi finansinių bėdų? Duok pasirašyti ir skrendu."
„Iš tiesų iki gruodžio viskas klostėsi puikiai. Atlyginimai mokėti punktualiai, keliaudavome… Ištisus metus skraidėme privačiais lėktuvais, net nesuprantu kaip. Pinigai laiku, kolektyvas fantastiškas, rodėme gerą žaidimą, Eurolygoje pasiekėme šešias ar septynias pergales paeiliui, dalijomės lyderio pozicija su Valensija ar kažkaip panašiai. Bet maždaug gruodį atlyginimas ėmė vėluoti mėnesį, pusantro. Žiūrėjau į tai filosofiškai. Maniau, tai įprasta, kam kelti triukšmą, juk esame apsaugoti visomis įmanomomis priemonėmis – ir ELPA, ir Prancūzijos krepšininkų sąjungos, kur klubas galiausiai privalės atsiskaityti."
„Jau sklido kalbos apie visa tai, o tada prasidėjo ir nesėkmės. Pralaimėjimų serija užsimezgė po mačo su „Crvena Zvezda". Vykstame į Madridą, o aš mąstau: „Velnias, pralaimėjome „Crvena Zvezda", dabar laukia Madrido „Real", labai tikėtina, kad bus dvi nesėkmės iš eilės." Keliaujame į Madridą, o jie – absoliučiai ramūs, visi elgiasi tarsi nieko nebūtų atsitikę, tarsi nebūtume patyrę pralaimėjimo. Nežinau, gal aš pernelyg jaudinausi už juos arba tiesiog turiu daugiau patirties ir suvokiu, kaip greitai viskas gali apsiversti. Turi dvi dvigubas Eurolygos savaites, gali jas užbaigti rezultatu 0/4 ir vėl nukristi iki atkrintamųjų arba dar žemiau."
Serbų gynėjas tęsė pasakojimą:
„Žiniasklaidoje jau plačiai skambėjo informacija apie mūsų finansinę krizę, tačiau pergalės visa tai slėpė. Kai prasidėjo pralaimėjimai, rūbinėje atsirado tam tikras netikrumo jausmas. Mes, žaidėjai, tarpusavyje ėmėme svarstyti: „Ar streikuosime? Ar atsisakysime rungtyniauti? Gal neisime į treniruotes?" Nors atlyginimas vėlavo mėnesį, ir dar kartą pabrėžiu – tai tikrai nėra kažkas tragiško."
N. Nedovičius pripažino, kad visus sezono įvykius dabar sudėtinga atkurti atmintyje.
„Turėčiau tiesiogine prasme turėti viską užsirašęs, kas konkrečiai vyko, nes dabar nepajėgiu prisiminti visų smulkmenų. Tačiau buvo nepaprastai daug sumaišties. Daugybė situacijų, apie kurias maniau, kad jos negali įvykti profesionaliame klube.
Kita vertus, šalies pirmenybėse komanda dominavo – tapo čempione, iškovojo Supertaurę, o vasario mėnesį į trofėjų kolekciją įtraukė ir nacionalinį taurės titulą. Visa tai tam tikra prasme maskavo gilumines problemas. Elitinėje Europos lygoje situacija buvo kur kas sudėtingesnė – komanda balansavo ant atkrintamųjų ribos. Sezonas buvo kupinas dramatiškų posūkių ir netikėtumų. Tikra medžiaga atskirai knygai parašyti.
Galų gale – keturi trofėjai ir istorinis pasiekimas klubui. Prancūzijos krepšinio istorijoje dar niekam nebuvo pavykę per vieną sezoną iškovoti keturių titulų. Tiesa, Supertaurės turnyras ne visada buvo organizuojamas, tačiau oficialiai toks rezultatas – precedento neturintis. Šis laimėjimas amžiams liks klubo metraščiuose.
Ar būtų galėjęs duoti komandai daugiau, jei būtų atlikęs pagrindinio įžaidėjo funkcijas?
„Gebėjimų vesti komandą tikrai turiu, tačiau mano stiprybės geriausiai atsiskleidžia žaidžiant antrojo numerio pozicijoje. Dirbant su Vassiliu Spanouliu, aikštelėje praleisdavau 13–14 minučių, o sėkmingomis dienomis – iki 15, 16, 17 minučių. Jis tai aiškiai išdėstė dar kontrakto pasirašymo metu. Jo žodžiais tariant: „Tave kviečiu atlikti Jaycee Carrollo vaidmenį. Tiesiogine to žodžio prasme. Išeini į parketo, atakuoji kiekvieną progą, demonstruoji agresyvumą, įneši energijos ir keiti mačo tempą."
Juk komandoje buvo Mike'as Jamesas, Elie Okobo, Matthew Strazelis, Alpha Diallo, kuris su kiekvienu sezonu vis labiau įsitraukia į puolimo organizavimą. Gynyboje jis visada buvo nepriekaištingas, o dabar ir atakoje prisiima vis didesnę naštą. Dar buvo Mirotičius ir Theisas penktoje pozicijoje.
Tad teko nemažai paaukoti prisijungiant prie šio kolektyvo, tačiau tikėjimas pergale buvo stiprus. Komanda objektyviai turėjo visas prielaidas triumfuoti, deja, įvairūs nesusipratimai už aikštelės ribų išmušė iš pusiausvyros ir Eurolygoje rezultatai neatitiko nei lūkesčių, nei potencialo.
Vis dėlto lemiamas smūgis buvo serija prieš Pirėjo ekipą.
„O tie graikai… Jie tiesiog prisikėlė iš pelenų, po šimts. Net jei būtume žaidę septyniolika serijų, abejoju, ar būtume išplėšę bent vieną pergalę. Tokio lygio buvo jų žaidimas. Atrodė, kad patį piką jie pasiekė būtent susitikimuose su mumis.
Bet dabar papasakosiu, kas dėjosi orlaivy prieš išskrendant… Stebuklas, kad apskritai pasirodėme tose rungtynėse. Vien tai, kad atėjome į areną, jau buvo savotiškas pasiekimas."
Viena kuriozinių situacijų įvyko būtent prieš kelionę į Eurolygos atkrintamąsias. Pasak krepšininko, konfliktas kilo dėl tokio banalaus dalyko kaip vietos lėktuve.
„Ketinau pasakoti šias istorijas be konkrečių pavardžių, bet jūs ir taip puikiai žinote visus veikėjus. Todėl smulkmenų nekomentuosiu, tačiau į tą kelionę neišvykome visi kartu. Skridome atskirai.
Kitą rytą prie pusryčių stalo atmosfera jau buvo visiškai kitokia. Viskas nurimo. Tai neišsisprendė per keliolika sekundžių, ir Mike'as buvo įsiutęs. Mes nevykome visi drauge. Nors, tiesą sakant, tai buvo bene menkiausia iš visų problemų, ištikusių komandą tą sezoną.
Pusryčiaujant jau vyravo idilė: „Ei, Alpha, broli, kaip tu? Kaip nuotaika? Pasiruošęs šio vakaro mūšiui?" Taip, pasiruošęs. O tada graikai mus sutriuškino trisdešimties taškų persvara."
Kaip komandos draugai reaguodavo, kai Jamesas pasirodydavo treniruotėje likus vos kelioms minutėms iki rungtynių ir pareiškdavo esąs pasirengęs žaisti?
„Žinai, kas čia yra? Mano aplinkoje, pagal tai, kaip užaugau, kaip buvau išauklėtas ir kaip per visą karjerą suvokiau krepšinį, maniau, kad tai yra tiesiausias kelias į nesėkmę. Kad žmogus pasirodytų likus 20 minučių iki mačo… Juk reikia atlikti pašildymą, psichologiškai nusiteikti ir panašiai.
Tačiau jiems tai jau buvo įprasta ir jie suprato, kad jis sugeba taip veikti. Jis gali tiesiog persijungti, ateiti į rungtynes, dominuoti, mes iškovojame pergalę ir viskas gerai, gyvenimas eina toliau.
Aš ten buvau vienintelis, kurį tai šokiravo. Mirotičiaus, jei neklystu, tąkart nebuvo. Aš tiesiog stovėjau ir galvojau: „Velnias, kas čia dabar vyksta?" Mike'as ateina likus pusei valandos iki susitikimo, pasirodo pašildyme, o visi patenkinti. Strazelis džiaugiasi – nereikės vienam tempti. Okobo irgi – ne viskas kris ant jo pečių.
Mums buvo itin reikšmingos namų rungtynės prieš „Olympiacos" ir mes juos įveikėme, žaisdami su septyniais ar aštuoniais krepšininkais. Tada sau pasakiau: „Aišku, supratau. Galime tiesiog ateiti prieš pat startą, žaisti ir turime šansą laimėti."
Vėliau įvyko kur kas rimtesnis incidentas tarp M.Jameso ir E.Okobo. N.Nedovičius teigia, kad šis konfliktas nustebino visą ekipą, nes iki tol žaidėjų tarpusavio santykiai buvo puikūs.
„Tai buvo visai kas kita. Mums visiems tai buvo absoliučiai netikėta, nes nebuvau tokiame kolektyve, kuris labiau nei ši Monako ekipa būtų leidęs laiką kartu už parketo ribų. Visi buvome panašaus amžiaus, turėjome panašius pomėgius, tas pačias pokalbių temas, lošėme kortomis skrydžių metu, įvairius žaidimus žaidėme, bendravome… Buvo geriau nei bet kada anksčiau, aukščiausias lygis.
Visa tai mus užklupo netikėtai ir buvome nustebinti Mike'o elgesio, bet, kaip minėjau, pažvelkite, ką mes apskritai patyrėme per tą sezoną… Jau sklido kalbos apie Bilio pasitraukimą, vėlavo algos, žiniasklaida skelbė: „Klubas bus uždarytas", kiti ragino: „Nestreikuokite, nes jei streikuosite, klubas žlugs."
Tiek daug įtampos, tiek daug netikėtumų kasdien, kad visa tai tiesiog susikaupė ir kažkaip turėjo išsiveržti. Deja, išsiveržė būtent tokiu būdu, tačiau iškart po mačo emocijos atslūgo. Kitą dieną Mike'as paskambino Elie ir jie viską išsiaiškino. Buvo tam tikra įtampa ir prireikė laiko, kol atmosfera vėl atsipalaidavo, bet galų gale jie vėl puikiai sutarė ir tuo viskas pasibaigė."
Ar visa tai paveikė V.Spanoulio apsisprendimą palikti komandą?
„Tikrai paveikė. Tikrai ši situacija turėjo reikšmės, bet manau, kad pirmiausia jis jautė, jog nebepajėgia mūsų sugrąžinti. Tuo laikotarpiu mes vieną nesėkmę keitėme kita, tiesiog pralaimėjimas paskui pralaimėjimą, ir jis manė, kad nebeįstengia mūsų nukreipti teisinga linkme ir kad prarado komandą.
Be to, turime suvokti, kad antrus metus ten jis gyveno be šeimos. Buvo vienas tik su savo kineziterapeutu. Jis turi penkis vaikus Atėnuose, žmona taip pat Atėnuose. Manau, kad visa tai jam šiek tiek užsikrovė ir dėl to, galima sakyti, jis pasidavė."
Monako gretose buvo gausu krepšininkų, gebančių savarankiškai išspręsti epizodus akis į akį su varžovu. Tačiau kuris iš jų išsiskiria labiausiai?
„Talentingiausias neabejotinai yra Elie. Jis turbūt pats talentingiausias gynėjas visame turnyre. Kalbant apie individualią techniką, gebėjimą susikurti erdvę ir pasiruošti metimui – tai tikras NBA kalibro žaidėjas. Mano įsitikinimu, Eurolygoje tokio lygio meistriškumo neturi niekas kitas.
Jis disponuoja tuo pačiu arsenalu kaip Hardenas, be to, irgi kairiarankis su panašiais judesiais. Manau, visi kairiarankiai krepšininkai tam tikru mastu perėmė Hardeno manieras atliekant metimus po atšokimo. O Elie dar ir fiziškai galingas. Galbūt tai ne iškart krinta į akis, bet jis iš tiesų nepaprastai stiprus. Kai smūgiuoja petimi, prireikia akimirkos atsigauti, o kol spėji pasiekti jo metimo zoną, jau būna per vėlu. Vidutiniame nuotolyje jis tiesiog nesustabdomas. Tikras automatas."
O kaip vertintumėte M.Strazelį? Regis, kiekvieną sezoną jis demonstruoja vis aukštesnį lygį žaidime vienas prieš vieną.
„Artimiausiu metu jis pateks į trejetuką geriausių lygos įžaidėjų, galiu garantuoti. Praleidau su juo dešimt mėnesių. Neįtikėtinas charakteris, labai emocionalus, daug ką priima į širdį, tačiau kai ši jo pusė subrės, jis taps vienu iš trijų stipriausių lygos įžaidėjų."
Kaip žaidėjai reaguodavo, kai treneris juos keisdavo?
„O, kiekvienas iš jų laiko save nepakeičiamu. Manau, kad nesvarbu, kas vadovautų Monakui, tai pats sudėtingiausias darbas planetoje. Nuolat girdėdavai: „Kodėl mane keiti? Vienas metimas…" Nusimeta marškinėlius, atrišo batus: „Duok ledą, daugiau nežaisiu, duok ledą."
„Žmogau, nenori rungtyniauti antrame kėlinyje? Gerai, po galais, nusiramink. Bet tada jie atslūgsta. Tiesiog reikia ištverti tas penkias–dešimt sekundžių chaoso ir paskui viskas normalizuojasi.
Vieninteliai mes nesiskundėme. Aš vieną kartą pasipiktinau, bet, tarkime, aš, Tarpey'us, Mirotičius ir Theisas. Theisas absoliučiai ramus."
Viena sezono intrigų buvo ir tai, kaip N.Mirotičius adaptuosis kolektyve, kur tiek daug lemia gynėjų – visų pirma Jameso, Okobo ir Strazelio – kūrybiškumas.
„Mike'as yra savitas mąstytojas. Tačiau jis puikiai suranda snaiperius. Man malonu žaisti kartu su Mike'u. Jis tam skiria kur kas daugiau dėmesio nei Elie ar Strazelis. Nesvarbu, kuriame kampe stovi, jis tave aptiks. Tikrai. Jis stebi, kam atiduoda kamuolį.
Žmonės galvoja, kad Mike'ui krepšinis nerūpi, tačiau jis labai atidžiai seka žaidimą ir išmano statistiką. Jis visada veikia apgalvotai ir žino, kam reikia perduoti kamuolį.
Manau, Nikolai situaciją komplikavo tai, kad iš esmės arba jis turi būti pagrindinis veikėjas, kuriam nuolat teikiamas kamuolys, arba reikalinga sistema, kurioje žaidimas sukasi apie ketvirtą numerį.
Monake sistema kitokia – gynėjai kuria ir taškas. Turi aukščiausios klasės meistriškumą šiose pozicijose, atiduodi jiems kamuolį ir jie kažką sugalvos. Nuo jų priklauso viskas.
Manau, kad tokiam kolektyvui, suformuotam iš tokių krepšininkų, šiuo metu tai optimaliausias sprendimas. Taip jie funkcionuoja efektyviausiai. Jei apkrausi juos schemomis ir daugybe instrukcijų, nemanau, kad tai pasiteisintų. Atiduok jam kamuolį ir leisk žaisti."
N. Nedovičius atvirai pripažįsta, kad jam pačiam sunku paaiškinti, kaip ekipa, visą sezoną kovojusi su daugybe sunkumų, galiausiai sugebėjo triumfuoti net keturiuose turnyruose.
„Tie keturi titulai su Monako klubu – tai kažkas neįtikėtino. Pats nesuprantu, kaip mums tai pavyko. Mano akimis, tai tikrai išskirtinis pasiekimas. Žvelgiant į mūsų sudėtį iš šalies, atrodytų: „Jūs tiesiog privalote nugalėti, turite visus resursus ir tokius žaidėjus, kad užkariautumėte viską."
Vis dėlto tai, kas dėjosi už parketo ribų per visą sezoną… Visi ženklai rodė, kad artėjame prie visiško fiasko. O mes iškovojome keturis trofėjus. Štai ir viskas."
