Belgrado klubo lyderis Ognjenas Dobričius neseniai davė išsamų interviu, kuriame atskleidė nemažai įdomių detalių apie praėjusį sezoną. Komandos kapitonas pasidalino įžvalgomis apie darbą su vyriausiuoju treneriu Saša Obradovičiumi, rotacijos ypatumus ir lietuvio Donato Motiejūno situaciją.
Pasak O. Dobričiaus, pagrindinė problema bendradarbiaujant su S. Obradovičiumi buvo ne kompetencijos stoka, o priešingai – pernelyg didelis informacijos kiekis. Treneris puikiai išmano krepšinį ir sugeba rasti sprendimus įvairiausiose situacijose, tačiau kartais žaidėjams būdavo sunku visa tai absorbuoti.
Komandos kapitonas paaiškino, kad strategas krepšinį analizuoja praktiškai visą parą, todėl žaidėjams sudėtinga matyti žaidimą tokiu pat kampu. Nepaisant to, O. Dobričius įsitikinęs, jog S. Obradovičiaus sistema galėtų duoti vaisių, jei treneriui būtų skirta daugiau laiko – bent dveji ar treji metai su ta pačia sudėtimi.
Ypač aštri tema – trenerio rotacijos sprendimai. Anot kapitono, daugelis krepšininkų jautė nepasitenkinimą, nes būdavo keičiami net tada, kai aikštėje demonstravo gerą žaidimą. O. Dobričius pastebėjo, kad treneris kartais pernelyg griežtai laikėsi iš anksto parengto plano, užuot reagavęs į realią situaciją rungtynių metu.
Vis dėlto serbas pabrėžė, jog tai nebuvo tyčinis trenerio noras pakenkti – S. Obradovičius tiesiog tvirtai laikėsi savo krepšinio filosofijos ir principų.
Vienas reikšmingiausių kapitono pasisakymų susijęs su Lietuvos rinktinės centru Donatu Motiejūnu. O. Dobričiaus įsitikinimu, būtent šis krepšininkas tapo vienu svarbiausių sezono lūžio taškų, todėl jo pašalinimas iš rotacijos buvo klaida.
Pasak komandos lyderio, D. Motiejūnas iš esmės apvertė komandos sezoną. Tačiau sugrįžus Bolomboy'ui ir Rivero, susiformavo keturių centrų situacija, dar pridėjus Ojeleye. Treneris nusprendė lietuvį pasodinti ant suolo, ir tai, O. Dobričiaus nuomone, buvo neteisingas žingsnis.
Kapitono teigimu, D. Motiejūnas vis dar galėjo būti itin svarbi sudėties dalis. Jis puikiai žinojo trenerio sistemą ir atliko reikšmingą vaidmenį. Toks sprendimas greičiausiai buvo netikėtas ir pačiam lietuviui.
Nors O. Dobričius atvirai kritikavo tam tikrus trenerio sprendimus, jis pabrėžė, kad asmeniniai santykiai su S. Obradovičiumi buvo konstruktyvūs. Būdamas kapitonu, jis jautė pareigą būti jungiamąja grandimi tarp trenerių štabo ir rūbinės. Jis perduodavo treneriui komandos draugų nuomones, tačiau galutinį žodį visada tardavo pats strategas.
Daug šiltesnių žodžių kapitonas skyrė Milošui Teodosičiui, kuris baigęs žaidėjo karjerą užėmė svarbią poziciją klubo struktūroje. Anot O. Dobričiaus, ši rolė puikiai tinka buvusiai žvaigždei – jis visiškai įsitraukė į naują veiklą.
Kapitono teigimu, M. Teodosičius panašias savybes rodė dar būdamas aktyvus krepšininkas – nuolat bendravo, organizuodavo susitikimus, rūpinosi komandos reikalais. Jo vardas ir autoritetas Europos krepšinyje teikia didžiulę naudą klubui.
Interviu metu nebuvo išvengta ir skaudaus M. Teodosičiaus karjeros epizodo – pašalinimo iš Serbijos rinktinės, kai komandą treniravo Svetislavas Pešičius. O. Dobričius prisiminė, kaip apie ketvirtą valandą ryto pamatė M. Teodosičiaus žinutę grupėje. Niekas nesitikėjo tokios baigties – žvaigždė išvyko, kol kiti miegojo, ir daugiau nebegrįžo. Kapitonas pripažino nežinantis tikslių aplinkybių, kas įvyko tarp M. Teodosičiaus ir S. Pešičiaus.
