Pastarąjį penkmetį ir šiek tiek ilgiau 3×3 krepšinis tapo puikia galimybe ne aukščiausio lygio krepšininkams. Tai šansas užsidirbti, dalyvauti tarptautiniuose turnyruose, ginti šalies garbę ir siekti olimpinių apdovanojimų.
Lietuvos rinktinė jau įrodė savo pajėgumą Paryžiaus žaidynėse, iš kur grįžo su bronzos medaliais. Vienas iš šio pasiekimo kalvių – Evaldas Džiaugys.
Prieš prasidedant šiam sezonui jis ryžosi Lietuvoje retai pasitaikančiam žingsniui – visiškai atsisakė tradicinio krepšinio. E.Džiaugys nusprendė palikti Nacionalinę krepšinio lygą, kurioje rungtyniauja jau 11 metų, ir koncentruotis išimtinai į Lietuvos 3×3 rinktinę bei Raudondvario „Hoptrans" ekipą.
„Siekiu patekti į dar vieną olimpiadą. Konkurencija didėja, rinktinės neatslūgsta, intensyviai ruošiasi, todėl ir man būtina dar labiau pasitempti", – aiškiai įvardija savo apsisprendimo priežastį krepšininkas.
Los Andželo olimpinės žaidynės vyks 2028 metais, tad iki tol jis neketina grįžti į 5×5 aikšteles. Visai tikėtina, kad 29-erių E.Džiaugys galutinai užvertė klasikinio krepšinio puslapį.
„Šiandien galvoju, kad nebegrįšiu. Tačiau nieko neatmetu – gyvenimas neprognozuojamas. Artimiausiu laikotarpiu tikrai to neplanuoju – bent jau iki Los Andželo. O ar ten pateksiu, tai jau kitas klausimas. Darau viską, kad ten atsidurčiau", – ryžtingai kalba apie olimpines ambicijas sportininkas.
Šiuo metu tarp Lietuvos 3×3 krepšininkų E.Džiaugys užima antrąją poziciją reitinge, lenkia jį tik Aurelijus Pukelis. Pasauliniame sąraše puolėjas rikiuojasi 20-oje vietoje, o čia dominuoja Serbijos atstovai.
– Nusprendėte šį sezoną skirti vien trijulių krepšiniui. Kaip vertinate praėjusius metus?
– Iš pradžių sprendimas davėsi sunkiai, svarstydavau sugrįžti į 5×5 ir rungtyniauti Nacionalinėje lygoje. Vis dėlto aplinkinis žmonės įtikino pabandyti pasilikti, tad pasukau šiuo keliu ir ketinu jo laikytis iki olimpiados. Taip, finansiškai tai jaučiasi, nes nebėra NKL atlyginimo, tačiau iš kitos pusės – mažiau traumų grėsmė, organizmas pailsi. Būtent šį aspektą vertinu labiausiai. Nėra garantijų, kad žaisi olimpiadoje, bet saugodamas save turi daugiau galimybių.
– Ar tai galima vadinti savotiška rizika?
– Tikrai taip. Vis dėlto 5×5 krepšinyje nebeįsivaizduoju savęs kaip LKL atsarginio, kuris sėdi ant suolo dvyliktuoju numeriu. Pasiūlymų sulaukiau, bet tai ne man. Atradau 3×3, puikiai jaučiuosi, rezultatai džiugina, todėl nesigailiu dėl savo pasirinkimo.
– Kiek nerimo kėlė toks Lietuvoje neįprastas sprendimas mesti 5×5 krepšinį?
– Daugiausia dėmesio kreipiau į užsienio pavyzdžius ir pastebėjau, kad latviai ar serbai elgiasi lygiai taip pat. Akivaizdu, kad jie greičiau prisitaiko prie 3×3 sezono ritmo. Tai mane įkvėpė labiausiai. Abejonių tikrai turėjau, svarstydavau, kaip treniruosiuosi vienas. Serbijoje komandų gausu, jie gali rungtyniaut tarpusavyje, o aš likau vienui vienas. Dabar jau yra Beliavičius ir Vingelis, kurie taip pat pasitraukė iš 5×5, galėjome sportuoti drauge. Praėjęs visą šį kelią supratau, kad verta tęsti. Siekiu įsitvirtinti dar vienose olimpinėse žaidynėse. Konkurencija auga, rinktinės nenusileidžia, ruošiasi rimtai, tad ir man reikia dar labiau pasispausti.
– Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė? Per šiuos metus, regis, dalyvavote 5 turnyruose.
Tarpsezonio laikotarpiu pagrindinis dėmesys skiriamas fiziniam pasirengimui – svorių kilnojimui, treniruotėms salėje ir metimų tobulinimui. Prasidėjus sezonui, viskas įgauna aiškią struktūrą: stovyklos, profesionalus požiūris į pasiruošimą, jokio mėgėjiško susibūrimo. Be to, nuolat treniruojamės su Raudondvario komanda, kai tik grįžtame iš varžybų. Kontrolinės rungtynės su kitais kolektyvais, intensyvios treniruotės ir vėl kelionė į naują turnyrą. Kai kas galbūt mano, kad tai paprastas susirinkimas pažaisti, tačiau šiuolaikiniame 3×3 krepšinyje taip nebėra – viskas vyksta aukščiausiu lygiu. Visos komandos turi stiprius žaidėjus ir ruošiasi maksimaliomis pajėgomis.
Kalbant apie 5×5 krepšinio ritmą, kai per savaitgalį vyksta dvejeri mačai ir daugiau žaidybinės rutinos – sezono metu 3×3 formate ritmo tikrai netrūksta. Kelionių apstu, turnyrų kalendorius intensyvus, viename turnyre galima sužaisti net iki penkių susitikimų. Krūviai išties dideli. Ilgėtis paprasčiausiai nėra laiko, nes tempas labai aukštas. O kai 3×3 sezonas baigiasi ir prasideda 5×5 varžybos, labiausiai pasiilgstu komandos atmosferos ir pokštų rūbinėje. Tarpsezonio metu stengiuosi išsigydyti smulkias traumeles ir tinkamai pasiruošti naujam sezonui.
Finansinis aspektas tiesiogiai priklauso nuo pasirodymų turnyruose – prizinis fondas svyruoja nuo 6 iki 40 tūkstančių eurų komandai, priklausomai nuo užimtos vietos. Blogesni rezultatai reiškia mažesnes pajamas. Tačiau šalia finansų kaupiame ir reitingo taškus savo šaliai, o tie taškai gali užtikrinti tiesioginę kelialapį į olimpines žaidynes. Didelio finansinio minuso nėra, tačiau pastebėjau, kad vykstant į taurių turnyrus su rinktine, kartais trūksta žaidybinio ritmo. Tai bus pamoka ateičiai – kitą kartą daugiau dėmesio skirsime kontroliniams mačams pasiruošimo etape.
Dėl galimybės persikelti į užsienio klubą – buvo sulauktas pasiūlymas vykti į Kiniją, tačiau finansinės sąlygos nebuvo itin patrauklios. Žinant, kokius solidžius kontraktus ten pasirašė latvių žaidėjai, į derybas net nesileidau. Be to, tektų būti toli nuo šeimos. Viską pasvertus, likti Lietuvoje pasirodė pranašesnis sprendimas.
Kalbant apie didžiausius atlyginimus 3×3 krepšinyje – tie patys latviai per sezoną uždirbo daugiau nei 100 tūkstančių eurų. Kinijoje sukasi tokie pinigai. Ten yra investuotojų, kurie kelia lygos prestižą. Atvyksta ir garsių vardų pabandyti jėgų, tačiau aukšto lygio 5×5 krepšininko statusas negarantuoja dominavimo. Yra buvę ir NBA, ir Eurolygos žaidėjų – vieni prisitaiko, kiti ne. Reikia išbandyti ir pamatyti, ar tinka šis krepšinio formatas. Čia svarbus mobilumo ir kitų specifinių įgūdžių derinys.
Dėl grįžimo į 5×5 krepšinį – šiuo metu manau, kad to nebus. Tačiau kategoriškai neužkertu kelio, nežinia, kaip susiklostys gyvenimas. Artimiausiu metu tokių planų tikrai nėra – bent jau iki Los Andželo olimpiados. O ar ten pateksiu, tai jau kitas klausimas. Darau viską, kas įmanoma, kad ten būčiau.
– Olimpinis bronzos medalis neabejotinai suteikė papildomą motyvaciją toliau siekti aukštumų būtent trijulių krepšinyje. Kiekvienas pasiekimas įkvepia judėti pirmyn, o pergalės atstovaujant šaliai teikia ypatingą pasitenkinimą.
Visada stengiesi atiduoti viską aikštelėje, tačiau kartais aplinkybės susiklosto nepalankiai. Pasaulio čempionate rezultatai neatitiko lūkesčių – penktoji vieta galbūt kam nors atrodo solidžiai, tačiau asmeniškai tai netenkina. Belieka ruoštis kitam čempionatui ir vėl įrodyti, kad komanda nusipelno daugiau.
– Požiūris į 3×3 krepšinį pamažu keičiasi – palaikančiųjų daugėja, nors skeptikų vis dar netrūksta. Vis dėlto šias dvi krepšinio atmainas lyginti nėra prasmės – tai visiškai skirtingos sporto šakos.
Tradicinis krepšinis turi savo grožį, o trijulių formatas patrauklus greičiu ir intensyvumu, kai per dieną sužaidžiama daugybė susitikimų.
– Trijulių krepšinis daugeliui sportininkų atvėrė duris į pasiekimus, kurie klasikiniame formate būtų buvę nepasiekiami. Olimpinės žaidynės – kiekvieno atleto didžiausia svajonė, nepriklausomai nuo sporto šakos.
Medaliai garantuoja ir finansinį atlygį, tačiau keliaujant į varžybas apie tai negalvoji. Noras laimėti yra natūralus, bet tokių dalykų neįmanoma suplanuoti iš anksto. Dėmesys sutelkiamas į varžovus. Olimpiadoje dalyvavo ir žinomų krepšininkų – Sokolowskis, Fredette'as, tačiau jie greitai įsitikino, kad iškovoti apdovanojimą nėra paprasta.
– Vaikystėje, kaip ir daugumai Lietuvos krepšininkų, didžiausia svajonė buvo žaisti LKL. Būdamas 24–25 metų buvau visai arti šio tikslo.
Tačiau būtent tuo metu Justas Garliauskas įkalbėjo išbandyti trijulių formatą – ir tai tapo lemiamu posūkiu. Palaipsniui ši kryptis tapo pagrindiniu pasirinkimu. Sunku spėlioti, kaip būtų susiklosčiusi karjera kitomis aplinkybėmis – tikriausiai būčiau likęs tradiciniame krepšinyje ir galbūt niekada nebūčiau atradęs 3×3. Tačiau dabartine situacija esu visiškai patenkintas ir nieko nesigailiu.
