Fleita, kuria Ieva Kazlauskytė ilgus metus mokėsi groti meno mokykloje, dabar apleista guli stalčiuje. Septyniolikmetė Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijos auklėtinė šiam instrumentui nebepajėgia skirti dėmesio – visas laisvas valandas ji atiduoda savanoriškai veiklai ir, svarbiausia, plaukimui. Mergina, nuo pat gimimo gyvenanti su kairiosios kojos negalia, kilusi iš vienkiemio Telšių rajone, vandenyje atrado ne vien malonų pomėgį, bet ir langą į platųjį pasaulį. Šių metų balandį Ieva pasiekė reikšmingą pergalę: įveikusi 100 metrų plaukimo nugara kvalifikacinį normatyvą, ji išsikovojo vietą rugsėjį vyksiančiame Europos neįgaliųjų plaukimo čempionate Turkijoje.
Šis pasiekimas neatėjo lengvai. Kelias iki jo buvo vingiuotas, pilnas kliūčių ir išbandymų. Juo žengti prireikė nepaprastos valios ir atkaklaus ryžto. Ne vien pačiai Ievai – didžiulę auką sudėjo ir jos mama Eugenija, kuri jau devynerius metus beveik kasdien gabena dukrą iš atokaus vienkiemio netoli Tryškių į treniruotes Telšiuose. Trisdešimt kilometrų į vieną pusę ir lygiai tiek pat grįžtant.
„Trenerė abejojo, ar pajėgsiu ištverti. Ji spėjo, kad netrukus pamesiu užsiėmimus, tačiau aš pasilikau ir šiandien dėl to esu be galo dėkinga, nes plaukimas atvėrė man daugybę durų. Didžiausia dovana – galimybė keliauti po įvairias šalis ir džiaugtis tuo, kuo užsiimu", – atviravo tikra žemaitiška užsispyrėlė.
Ieva į pasaulį atėjo su įgimta negalia. Jos kairiosios kojos šlaunikaulis nesusiformavo tinkamai, todėl ši galūnė liko trumpesnė. Vos keturių metukų sulaukusiai mergaitei gydytojai atliko sudėtingą chirurginę intervenciją, kad būtų galima pritaikyti protezą ir vaikas galėtų lankstyti koją. Vis dėlto fizinis trūkumas Ievai niekuomet netapo kliūtimi siekti užsibrėžtų tikslų ir įgyvendinti svajones, nors kai kurios akimirkos buvo ypač sunkios. Būta laikotarpių, kai mažoji sportininkė nuo ankstyvos aušros iki vėlaus vakaro sukdavosi tarp užsiėmimų: pasibaigus pamokoms lėkdavo į meno mokyklą, o vėliau – dar ir į baseiną.
Kartais akys lipdavo iš pervargimo, kartais atrodydavo, kad visko per daug, tačiau atkaklios žemaitės charakteris neleido nei atmesti fleitos, nei pakabinti plaukimo kostiumo. Sėkmingai užbaigusi meno mokyklą, Ieva dar intensyviau pasinėrė į plaukimą, nors ir kitiems pomėgiams vis dar atranda laiko. Greta diplomų, pelnytų už pasirodymus baseine, ji saugo ir apdovanojimus už aktyvią socialinę bei pilietinę veiklą.
„Kartu su draugėmis savanoriaujame visur, kur tik pasitaiko proga. Siekiame, kad Tryškių jaunimas aktyviai dalyvautų konkursuose ir įvairiuose projektuose. Joks mokyklos renginys neapsieina be mūsų. Jeigu tik atsiranda galimybė kur nors prisidėti – būtinai prisidedame", – šypsojosi būsimoji vienuoliktokė.
Nemažą gyvenimo dalį praleidžia kelyje
Tačiau labiausiai Ieva įsitraukė būtent į plaukimą, kurį pradėjo lankydama antrą klasę. Telšių baseiną ji tada ėmė lankyti kartu su bendraklasiais, kai klasė dalyvavo antrokams skirtoje plaukimo mokymo programoje. Judrią mergaitę su kojos negalia ten pastebėjo vienas treneris ir rekomendavo ją Ingai Zeniauskienei.
„Maždaug prieš dvejus metus pradėjau dirbti su neįgaliais vaikais ir nuolat ieškojau gabių sportininkų. Natūralu, kad Ieva iškart patraukė mano dėmesį, tačiau sužinojusi, jog mergaitė gyvena trisdešimt kilometrų nuo Telšių, ėmiau abejoti – ar kas nors ryšis kelis kartus per savaitę įveikti tokį atstumą? Vis dėlto Ieva kartu su mama šitaip keliauja jau devintus metus", – pasakojo I. Zeniauskienė.
Tokia ištikimybė sportui nestebina, nes I. Kazlauskytė nuo pat pirmųjų dienų pasižymėjo pavydėtina drausme ir motyvacija. Darbas su ja trenerei nesukėlė jokių sunkumų. Mergaitė iš atokaus vienkiemio tikrai troško plaukti. Tiesa, ir jai teko patirti sudėtingą paauglystės laikotarpį, kai siautėjantys hormonai vertė galvoti apie visko metimą. Tačiau dukrai pradėjus svyruoti, tėvai visada sugebėdavo ją sugrąžinti į teisingą kelią.
„Pasitaikydavo dienų, kai Ieva nenorėdavo vykti treniruotis, bet mama liepdavo lipti į automobilį. Nors ir pačiai mamai, manau, nebuvo paprasta nuolatos praleisti tiek laiko kelyje", – svarstė I. Zeniauskienė.
Telšių rajono neįgaliųjų sporto klubo „Galia" specialistė tapo Ievai tarsi antrąja mama. Ji virto patarėja ir guodėja ilgų kelionių metu, drauge, kuriai galima išlieti širdį, bei motyvatore, kai plaukikę apnikdavo abejonės dėl savęs ir savo sugebėjimų.
Normatyvą įveikė du kartus
Būtent I. Zeniauskienė labiausiai pasitikėjo, kad I. Kazlauskytė jau pajėgi pasiekti Europos neįgaliųjų plaukimo čempionato normatyvą.
„Šimto metrų nugara distanciją Ieva įveikdavo maždaug per minutę dvidešimt devynias sekundes, o Europos pirmenybių normatyvas buvo vos sekunde geresnis. Sakiau jai: „Ievute, dar truputį pasistenkime ir viskas pavyks, bet siekiame tikrai ambicingo tikslo." Žinoma, nekoncentravomės vien į tai, nes nenorėjau sugadinti vaikui nuotaikos. Tačiau su Ieva puikiai jaučiame viena kitą. Visada pastebiu momentą, kai galiu ją šiek tiek labiau paskatinti. Neabejojau, kad mums pavyks tą normatyvą pasiekti", – atviravo I. Zeniauskienė.
Trenerė savo auklėtine tikėjo stipriau nei pati mergina savimi. „Man iki normatyvo trūko kelių sekundžių ir buvau įsitikinusi, kad šiais metais jo pasiekti neįmanoma", – prisipažino I. Kazlauskytė.
Europos čempionato normatyvas S10 klasės (nedidelė negalia, pavyzdžiui, ryškus vienos kojos funkcijos sutrikimas) plaukikėms siekia 1 min. 27,55 sek. Ieva pirmiausia šį reikalavimą įvykdė Lietuvos neįgaliųjų plaukimo pirmenybėse, šimto metrų nugara distanciją įveikusi per 1 min. 25,78 sek. Deja, Kaune užfiksuotas rezultatas kaip normatyvas I. Kazlauskytei nebuvo pripažintas dėl dokumentų tvarkymo problemų. Nusivylimas buvo didžiulis.
„Buvo nepaprastai skaudu. Tiek dirbau, padariau viską, kad tik pasiečiau tą normatyvą, o tada staiga jo neįskaitė", – apmaudo neslėpė plaukikė.
Tačiau nusiminusią sportininkę greitai nuramino jos vadovė. I. Zeniauskienė iškart suvokė, kad reikiamą rezultatą galima pasiekti ir Lietuvos plaukimo pirmenybėse, rungtyniaujant kartu su sveikais sportininkais. Praėjus vos kelioms dienoms Ieva vėl nėrė į vandenį. Šį kartą – sostinėje. 100 m nugara rungties kvalifikacijoje ji demonstravo dar geresnį tempą nei neįgaliųjų varžybose ir, distanciją nugalėjusi per 1 min. 25,17 sek., pakartotinai pasiekė reikalaujamą rezultatą.
„Tikėjausi prastesnio pasirodymo, kadangi prieš startą savijauta buvo ne pati geriausia. Tačiau šiuo laiku esu labai patenkinta, nes normatyvas buvo pagrindinis uždavinys. Lietuvos pirmenybėse varžovų lygis – kur kas aukštesnis ir viskas sudėtingiau nei neįgaliųjų startuose, bet kartu buvo įdomu pamatyti, kaip organizuojamos tokios varžybos", – po finišo dalijosi plaukikė.
Trenerė, nors tikėjo savo auklėtinės gebėjimais vandenyje, šiek tiek nerimauja, ar Ievai pavyks suvaldyti nervus. Kovoti dėl konkretaus laiko, o ne lenktyniauti su sveikais varžovais baseine, – psichologiškai sunkiau nei rungtyniauti su panašaus lygio plaukikais.
„Kalbėjomės su Ieva ir stengiausi ją padrąsinti. Aiškinau, kad tai – tik viena rungtis, kurioje vieną kartą jau pavyko užfiksuoti norimą laiką, tereikia tai pakartoti", – prisiminė I. Zeniauskienė.
Postūmis dar intensyvesniam darbui
Neįgaliųjų Europos čempionatas įvyks rugsėjo 7-12 dienomis Turkijoje. „Man tikrai netikėta, kad jau startuosiu šiame čempionate, nes pati nustebau, kad sugebėjau ten patekti. Bet kartu tai parodo, kad jei labai trokšti ir sunkiai dirbi, viskas pasiekiama", – sakė sportininkė, kurios didžiosios svajonės pamažu virsta realybe.
Siekti šių tikslų nelengva ne tik todėl, kad nuolat tenka daug laiko praleisti kelyje važiuojant į treniruotes ir atgal ar nuolat intensyviai dirbti. Į suaugusiųjų sportą jau įžengusi 17-metė iki šiol negauna pakankamai laiko baseine, kad galėtų dar sparčiau kopti meistriškumo pakopomis. Trenerė I. Zeniauskienė nuolat stengiasi rasti galimybių suteikti auklėtinei daugiau treniruočių, bet kartais sprendimai nėra paprasti. Birželio viduryje Telšių „Ateities" progimnazijos baseinas, kuriame I. Kazlauskytė įprastai treniruojasi, likusiai vasarai buvo uždarytas, nors Europos čempionatas sparčiai artėja. Talentinga paauglė nusprendė vykti treniruotis į Kauną ir ten ruoštis kol kas svarbiausiam savo startui.
„Telšiuose dirbu trumpajame, 25 m, baseine, tad pasitreniruoti 50 m plaukimo takeliuose – irgi bus naudinga, nes ilgesniame baseine daug kas keičiasi. Pavyzdžiui, kvėpavimo ritmas. Dar ir dėl to kartais sunku būna per varžybas", – pripažino plaukikė.
Net ir be trenerės priežiūros, motyvacijos jai netrūksta. Kiekvieną rytą pabudusi su mintimi apie laukiančią treniruotę, I. Kazlauskytė, nesvarbu, lyja ar kepina karšta vasaros saulė, baseine įveikia užsibrėžtus metrus ar kilometrus.
„Puikiai suprantu, kad negaliu leisti sau atsipalaiduoti, – šypsojosi Ieva. – Suvokiu, jog privalau įdėti maksimalias pastangas. Netgi esu patenkinta, kad Kaune nebuvo kitų pažįstamų plaukikų – niekas neatitraukė dėmesio. Tokia izoliacija man tikrai naudinga."
Ryžto atkakliai treniruotis I. Kazlauskytei tikrai nestinga jau seniai, tačiau trenerė I. Zeniauskienė ypač džiaugėsi tuo, kad startas Europos pirmenybėse taps auklėtinei dar stipresniu postūmiu nepasiduoti sunkiais momentais, suteiks daugiau tikėjimo savo jėgomis ir sustiprins įsitikinimą, kad pasirinktas kelias yra teisingas.
„Kiekvienam atletui pasiekimai turi didžiulę reikšmę. Kai juos pasiekia, dar stipriau pradedi tikėti savo potencialu. Nors su Ieva ir kitais auklėtiniais startuojame kur tik įmanoma, Europos pirmenybės – tai jau visiškai kitas lygmuo, o ten įgytos pamokos kur kas vertingesnės. Patekimas į šį čempionatą ne tik patvirtino, kad jos darbas nėra bergždžias, bet ir suteikė pasitikėjimo jai kaip asmenybei. Sportas apskritai Ievai labai daug suteikė. Anksčiau vengdavusi trumpesnių suknelių, kad paslėptų savo negalią, dabar ji teigia, jog taip pat nori gražiai atrodyti, o protezuota koja daro ją ypatingą", – I. Kazlauskytės požiūriu žavėjosi I. Zeniauskienė.
Išbando įvairias rungtis
Savo negalios Ieva niekada nevertino kaip trūkumo. Juo labiau – kaip kliūties siekti tikslų, kurie laikui bėgant tampa vis ambicingesni.
„Negalia mane daro įdomesnę, ir dėl to net džiaugiuosi. Tiesiog kasdien stengiuosi būti geresnė nei vakar ir niekada nesustoju. O plaukimas mane traukia, nes matau, kad čia turiu realių galimybių pasiekti rezultatų ir dar aplankyti pasaulį", – kalbėjo I. Kazlauskytė.
Nors Europos čempionato normatyvą ji pasiekė plaukdama 100 m nugara, Ievai gerai sekasi ir laisvuoju stiliumi, palaipsniui ji bando įvaldyti ir plaukimą krūtine.
„Nepaneigiu, kartais tikrai pavargstu, bet nežinau, ką veikčiau be plaukimo. Galbūt daugiau laiko skirčiau mokslams, kurie dabar kartais nukenčia, galbūt dažniau matyčiausi su draugais, bet man atrodo, kad plaukimas turi gilesnę prasmę. Sportuodama daug patyriau ir išmokau – atsakomybės, disciplinos, punktualumo, nes negaliu pavėluoti į startus. Galiausiai, dabar turiu ir antrą mamą – savo trenerę. Esu labai dėkinga ir savo tėvams – už paramą ir galimybę užsiimti plaukimu", – pasakojo sportininkė, kuri dalį rugpjūčio kartu su trenere praleidžia treniruočių stovyklose prie jūros.
Sporto klubui „Galia" atstovaujanti I. Kazlauskytė nuolat įrodo, kad tikroji žmogaus stiprybė matuojama ne sekundėmis, o nepalaužiama valia ir ryžtu pasiekti savo svajones. Svarbiausia – drąsiai svajoti ir nebijoti.
