Lapkričio 27-ąją Ignas Sargiūnas atliko stebuklą, ir Lietuvos rinktinė šauniai startuoja pasaulio čempionato atranką Londone, tęsdama sėkmingą Rimo Kurtinaičio vadovaujamos komandos žygį po Europos čempionato. Tačiau vėliau prasidėjo baisus kritimas. Per kelias dienas paskutinė sekundė atėmė pergalę prieš Italiją, vėliau iššvaistytas 21 taško pranašumas per šešias minutes Islandijoje, o tuomet panašus scenarijus pasikartojo Bolonijoje. Vasarą komandą supylė skandalai, rekordinis žaidėjų skaičius atsisakė atvykti, o Stambule Lietuva patyrė numarinantį pralaimėjimą. Iš romantizuojamo kontinento čempionato iki krepšinio paraščių – vos per metus. Ar dar belieka vilties?
Suprantama, vaizdas Turkijoje buvo toli gražu ne įkvepiantis, ypač žiūrint į trenerio gestus ir žodžius po rungtynių. Tačiau reikalas buvo vienas – šioje situacijoje svarbu buvo namuose nugalėti Bosniją ir Hercegoviną bei nukelti problemas į lapkritį.
Šiandien Lietuvos padėtis tokia, kad gali prireikti laimėti visas penkias rungtynes. Su dabartine forma tai skamba neįtikėtinai, tačiau tiesiog pasidavimas ir nepasitikėjimas – nevertas pasirinkimas. Be to, per kelis mėnesius situacija gali drastiškai pasikeisti.
Pirmiausia – trenerio klausimai. Žinių šaltiniai teigia, kad Lietuvos krepšinio asociacijos vadovai tvirtina, jog lapkritį rinktinę prevesiantis Darius Songaila. Ar jis pats tai žino? Žinant asociacijos komunikacijos istoriją, tikėti viskam – nedera, bet… Jei tai tiesa, tai būtų teigiamas žingsnis.
Sams trenerio pasikeitimas jau būtų pozityvus signalas, duodantis nusivylusiems žaidėjams tikėti, kad procesai gali tapti profesionaliau. Šviežias vėjas ir grąžinimas kai kurių žaidėjų į rinktinę galėtų būti pakankama priežastis tikėti pergalėmis prieš serbų ir bosniųjų komandas. Abi rinktinės šiame sezone turi reikšmingų nuostolių ir neatrodo nepalaužiamos.
Paskutiniame lange būtų Turkija ir Serbija. Vienai tai bus mažai lemiantis mačas, o kitai – žūtbūtina kova. Taip, greit praeinu į priekį, tačiau norėtųsi pasirinkti tikėjimą, kad viskas gali būti daug šviesiau. Tačiau pirmiausia reikia nugalėti šiandien.
Ar galime tai padaryti? Tai didžiulis klausimas. Bosnija ir Hercegovina su Jusufu Nurkičiumi ir Luka Garza priekinėje linijoje turi net pranašumą prieš mus, nors tai – mūsų rinktinės stiprybė.
Bosnijai ir Hercegovai nepavyko sugriauti jėgų Italijos namuose, o ta pergalė gali ateityje būti naudinga Lietuvai. Tačiau emociškai bosniai atvyksta į Vilnių favoritais. Kaip kitaip, kai po pažeminimo Stambule mūsų vyr. treneris sako, kad žaidėme maksimumą? Su tokiu maksimumu mes daug ko nugalėti negalime.
Bosniai į Lietuvą atvyksta kovoti. Jie supranta savo padėtį, siekia paskutinės galimybės, o aplinka aplink Lietuvos krepšinį jų nebeatbaidžia. Priešingai – net duoda daugiau pasitikėjimo.
Nors bosniųjų žaidėjų talentai yra gana riboti. Atrodo, kad jų sprendimas registruoti L.Garzą vietoje Xaviero Castanedos mums netgi naudingu. Labiausiai kenčiame gynyboje perimetro linijoje, o čia bosniai turi mažai ką pasiūlyti. Su Džananu Musa būtų kitaip ir galbūt galėtume nuleisti rankšluostį, bet jo nėra ir yra vilties.
Žinoma, šie riboti bosniųjų žaidėjai savo gynybos silpnumus bando atlyginti puolimu, todėl Augustui Marčiulioniui, Kristupui Žemaičiui ir Dominykui Stenioniui tikrai turės darbų prieš Ediną Atičių ar Amarą Gegičių.
Plano B nebuvimą gerai parodė Erginas Atamanas su turkais, kai užrakino baudos zoną ir surakino Ąžuolą Tubelį. Tikėtis, kad jam bus lengviau Vilniuje, sunku, atsižvelgiant į bosnių kūniškumą ir nedavną Turkijos pavyzdį, kaip reikia surakinti mūsų puolimą.
Galima daug diskutuoti apie taktiką, pranašumus ir trūkumus, tačiau galiausiai viskas priklauso nuo norų, motyvacijos ir pasitikėjimo. Stambule to nemačėme. Tačiau ar galima tokius elementarius dalykus pakeisti per porą dienų?
Visi turi suprasti – pirmadienį Lietuva žaidžia dėl savo būsimo. Arba perkelkime problemas kelis mėnesius ir palikime vilties šviestuvėlį, arba tiesiog pasiduokime ir bent metus vegetuojame.
Aiški, viskas prasideda nuo lyderio, kuris turėtų būti vyr. treneris. Galima suprasti R.Kurtinaičio poziciją ir kaip sunku. Tačiau žaidėjams patikėti ir suprasti, kad galime, žiūrint į trenerio gestus, beveik neįmanoma.
Be to, trenerio komunikacijoje nuolat pabrėžiamas atvykusių žaidėjų lygis, nepasitikėjimas po pralaimėjimo ir pasyvi kūno kalba rungtynių metu. Tai tikrai nepakels komandos lygio, kuris jau taip nukrito po didelių nuostolių.
Taigi Rima, jei tavęs laukia galbūt paskutinės karjeros rungtynės Lietuvos rinktinės trenerio poste, pabandykime tikrai maksimumą, o ne tą tariamą, kurį žodžiais nuslypdome prieš kameras. Padarykime bent taip, kad širdyje nebūtų gėdos ir nereikėtų slėptis. Juk visi norime dar bent kelis mėnesius kalbėti, kad esame temoje. Ačiū, tikime ir palaikome.
