Avarijos greičio ruožuose – neatsiejama ralio sporto dalis, nesvarbu ar jas sukelia techniniai gedimai, ar vairuotojų klaidos. Vis dėlto, palyginti su įprastais eismo įvykiais, net ir po įspūdingų apsivertimų lenktynininkai retai patiria rimtų sužalojimų. Deja, traumų vis tiek nepavyksta visiškai išvengti. Artėjant „NEO Rally Žemaitija 2026” varžyboms, trasose budintys medikai dalijasi įžvalgomis apie dažniausias sužalojimų priežastis.
Šiuolaikiniai ralio bolidai aprūpinti pažangiausiomis apsaugos priemonėmis – tvirtais saugos lankais, kūno formą atkartojančiomis sportinėmis sėdynėmis, šešių taškų diržais, HANS sistemomis ir šalmais. Dėl to mirtinų ar itin sunkių traumų skaičius pastaraisiais metais sumažėjo iki minimumo. Nepaisant to, specifinių sužalojimų vis dar pasitaiko. Varžybų medicinos koordinatorė Vida Valantinaitė pabrėžia, kad lenktynininkai dažniausiai susiduria su juosmeninės stuburo dalies problemomis, slankstelių lūžiais, tarpslankstelinių diskų pažeidimais bei kaklo patempimais. FIA atlikti tyrimai patvirtina, kad stuburo traumos ilgą laiką dominavo bekelės ir ralio varžybose. Net ir be avarijų daugelis sportininkų skundžiasi juosmens, kaklo ir pečių skausmais.
Net tinkamai naudojant šalmus ir HANS sistemas, stiprių smūgių metu galimi smegenų sukrėtimai, raktikaulių ar kaukolės lūžiai. Statistika rodo, kad anksčiau galvos traumos buvo pagrindinė mirties lenktynių metu priežastis. Taip pat neretai diagnozuojami krūtinės ląstos sužalojimai – šonkaulių lūžiai, krūtinkaulio pažeidimai, plaučių sumušimai. Jie atsiranda po stiprių priekinių smūgių, atsitrenkus į medžius, akmenis, kelmus ar griovių šlaitus. Dubens ir kojų traumos būdingos tada, kai smūgis patenka į automobilio priekinę dalį ir deformuojasi pedalų zona. Rečiau pasitaiko rankų ir riešų sužalojimų dėl vairaračio smūgių ar ilgalaikės vibracijos. V. Valantinaitė akcentuoja, kad vienintelis būdas sumažinti kaulų lūžių riziką praradus automobilio kontrolę – prispausti rankas prie krūtinės.
Kaip apsisaugoti nuo rimtų sužalojimų? Ralio saugos ekspertai ir medikai vieningai teigia, kad svarbiausias veiksnys – preciziškas saugos diržų reguliavimas ir įtempimas. Diržai turi būti tokie įtempti, kad po jais neįkištumėte piršto. Nepakankamai priveržti diržai po smūgio tampa stuburo traumų priežastimi – sportininko kūnas stipriai supurtomas kelių centimetrų erdvėje. Net nedidelis kampų skirtumas gali reikšmingai padidinti traumų tikimybę.
Ta pati taisyklė galioja ir HANS sistemai – neteisingai uždėta ar nepakankamai priveržta prie pečių, ji avarijos metu neapsaugo kaklo nuo pavojingų perkrovų. Problemų gali sukelti ir netinkama sėdėsena ar neteisingas sėdynės kampas. Svarbu atkreipti dėmesį, kur atsiduria diržų sagtis – jei ji yra ties saulės rezginiu, smūgio metu gali sutrikti kvėpavimas.
Deja, kartais net laikantis visų taisyklių, nuskriejimas nuo kelio baigiasi liūdnai. 2017 metais LARČ etapo Elektrėnuose metu Benedikto Vanago ir Agnės Vičkačkaitės ekipažas, neįtilpęs į posūkį, maždaug 100 km/val. greičiu rėžėsi į melioracijos kanalo šlaitą ir kelis kartus apsivertė. Šturmanė patyrė stuburo traumą.
„Puikiai žinojome saugos reikalavimus ir kruopščiai jų laikėmės, todėl buvau maksimaliai priveržta prie sėdynės. Incidento metu neturėjau nė vienos mėlynės, kuri paprastai išduoda diržų naudojimo klaidas. Jei tokių būčiau padariusi, pasekmės būtų buvusios kur kas skaudesnės, nes smūgį sugėrė būtent ta automobilio vieta, kur sėdėjau
