Oskaras Pleikys nuo pat debiuto geltonai juodais marškinėliais įsitvirtino kaip nepakeičiama „Šiaulių" grandis tiek po krepšiu, tiek atakuojant iš toli. Krepšininkas atvirauja, jog dėl ne itin didelio ūgio jam būtina efektyviai pataikyti tritaškius, o tai daryti jį nuolat ragina ir komandos strategas.
Uostamiestyje gimęs puolėjas šiuo metu demonstruoja geriausią savo karjeros krepšinį – „Betsson" remiamoje Lietuvos krepšinio lygoje jis vidutiniškai pelno po 12,5 taško ir surenka 15,9 naudingumo balo.
Toks įspūdingas O.Pleikio žaidimas galėtų atverti jam duris į dar prestižiškesnes komandas. Tačiau atletas neslepia, kad saulės miesto klubo galimybė rungtyniauti Europos arenose būtų rimtas argumentas priimant sprendimą dėl tolesnės ateities šioje ekipoje.
Prieš šeštadienio dvikovą su Kauno „Žalgiriu", kuri prasidės 16.30 val., „LKL akademija powered by Citadele" parengė išsamų interviu su „Šiaulių" puolėju. Pokalbyje – apie svarbiausią karjeros pasiekimą, reiklius trenerius, keistą Laimono Eglinsko komentarą ir muzikinius pasirinkimus komandos persirengimo kambaryje.
– 2021–2022 metų sezone jus išrinkote labiausiai pažengusiu NKL krepšininku, o netrukus tapote svarbiu Klaipėdos „Neptūno" grandimi. Kada, jūsų nuomone, įvyko tas esminis pokytis?
– Nemanau, kad buvo vienas konkretus momentas, pakeitęs mano karjerą. Jokio staigaus proveržio nepatyriau – viskas vyko nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Atvykęs į „Neptūno" jaunimo komandą, nesužaidžiau nė pusės sezono, kai klubo vadovybė pranešė, jog pradėsiu treniruotis su pagrindine sudėtimi ir galbūt vyksiu į oficialias kovas. Taip prasidėjo mano kelionė su vyrų ekipa. Iš karto pajutau milžinišką lygio skirtumą. Atrodė, kad neturiu jokių galimybių – elementariausi veiksmai sekėsi sunkiai, o treniruotės atskleidė, kiek dar turiu tobulėti. Tačiau galbūt tikrasis pasitikėjimas atėjo per pirmąsias oficialias rungtynes. Susiklostė taip, kad Citadele KMT mače prieš „Lietkabelį" likome vos šešiese – daugelį žaidėjų išguldė koronavirusas. Nesakyčiau, kad debiutavau puikiai, bet ir blogai nebuvo. Tiesiog supratau, jog šiame lygyje sugebu pelnyti taškus, kovoti dėl kamuolių ir fiziškai nenusileidžiu varžovams. Turbūt būtent tos rungtynės ir tapo mano karjeros lūžio tašku.
– Anksčiau esate pasakojęs, kad po sėkmingo sezono Klaipėdoje sulaukėte „Ryto" kvietimo ir jį priėmėte bijodamas, jog tokia proga gali daugiau nepasitaikyti. Ar šiandien, kai demonstruojate geriausią karjeros formą ir sulaukiate daugybės klubų susidomėjimo, pasielgtumėte taip pat?
Tą akimirką buvau dar visiškai jaunas, ir nors dirbau itin intensyviai, tačiau giliai viduje abejojau, ar tikrai galiu pasiekti tokį aukštą lygį. Kai gavau šį kvietimą, tiesiog negalėjau pasakyti „ne" savo svajonei, kuri man buvo pateikta ant lėkštutės. Nepaisant to, kaip man klostėsi tie dveji metai sostinės klube, įgijau neįkainojamos patirties. Kalbu ne vien apie techninius įgūdžius, bet ir apie mentalinę pusę. Gavau vertingų pamokų, kuriomis remiuosi iki šios dienos. Todėl nieko nekeisčiau savo kelyje.
– Viename pokalbyje minėjote, kad tuo metu, kai suskambo telefonas su Vilniaus klubo pasiūlymu, buvote prie vandens telkinio su meškere rankose. Ar tas skambutis buvo didžiausias tos dienos laimikis, o gal pavyko ištraukti ką nors įspūdingesnio?
– Tikrai nesu meistriškas žvejys (šypsosi). Man labiau patinka pats buvimas gamtoje, o ne kažkokio milžiniško karpiu sugavimas. Manau, kad būtent tas pasirašytas susitarimas su sostinės ekipa ir buvo tikrasis didysis laimikis.
– Grįžkime prie parketo reikalų. Nors aikštelėje demonstravote ryžtą ir kovingą dvasią Vilniaus gretose, jūsų žaidimo laikas buvo gana ribotas, o 2024–2025 metų sezono pabaigoje išvykote rungtyniauti į Jonavą. Kokios emocijos tuomet lydėjo? Ar apgailestavote dėl pernelyg skuboto šuolio į stipresnį klubą, ar džiaugėtės, suprasdamas, kad gausite daugiau galimybių?
– Visą tą periodą priėmiau kaip asmeninio augimo etapą. Turiu pripažinti, kad psichologiškai tuo metu buvo tikrai nelengva, tačiau, kaip sakoma, sunkumai tave užgrūdina. Pereidamas į Jonavos ekipą aiškiai suvokiau, kad gausiu savo vaidmenį ir galėsiu parodyti, ko išmokau per praėjusį laikotarpį. Tiesa, prireikė šiek tiek laiko, kol vėl pajutau ritmą aikštėje.
– Laikotarpis Jonavoje buvo sėkmingas ne tik jums individualiai, bet ir visam kolektyvui. Ketvirtfinalyje įveikėte „vilkus", o kovą dėl bronzos pradėjote pergale svečiuose prieš „Lietkabelį". Ar tuo metu jau svajojote apie medalius, ar pavyko išlikti susikaupusiems prieš antrąsias serijos rungtynes?
– Turbūt kiek per daug atsipalaidavome pasiekę ketverto stadiją. Po pirmosios pergalės pernelyg susitelkėme į medalio galimybę ir per mažai dėmesio skyrėme tam, kaip turime žaisti. Asmeniškai praėjusį sezoną vertinu su kartėlio jausmu. Turėjome visas prielaidas užsikabinti apdovanojimus, tačiau to neįgyvendinome. Nemanau, kad vien patekimas į ketveriukę ir pergalė prieš „vilkus" yra pakankamas pasiekimas. Bendrai vertinant, Jonavai kaip komandai sezonas galbūt ir buvo neblogas, bet man skaudu prisiminti, kad neužbaigėme darbo iki galo.
– Nors nepavyko įveikti „Lietkabelio" serijoje, joje pelnyti po 15 taškų per rungtynes. Ar po sezono jautėtės pasirengęs žengti aukštyn, ar svarstėte galimybę likti Jonavoje?
– Per daug to sprendimo neanalizavau. Tikrai svarsčiau variantą tęsti kelionę Jonavoje. Tuo laikotarpiu bendravau su įvairiais klubais ir ieškojau tinkamiausios vietos sau. Pagrindinis kriterijus, kurio ieškojau, buvo kompetentingas treneris. Esu jaunas krepšininkas, ir man itin svarbu turėti autoritetingą bei reiklų specialistą.
– Kalbant apie trenerio reikšmę, ar Dariaus Songailos atėjimas į „Šiaulius" tapo lemiamu veiksniu jums priimant sprendimą prisijungti prie šios komandos? Kokios stratego savybės labiausiai prisideda prie jūsų augimo?
– D. Songaila buvo esminė priežastis, dėl kurios pasirinkau „Šiaulius". Kai sužinojau, jog būtent jis vadovaus komandai, kiti aspektai man tapo antraeiliai. Turėjome trumpą pokalbį, kuriame treneris išdėstė savo viziją apie mano vaidmenį ir lūkesčius. Mano progresui itin svarbus yra trenerio autoritetas. Visi puikiai žinome, kokiose aukštumose D. Songaila rungtyniavo, todėl natūraliai priimu faktą, kad jo žinios pranoksta manąsias. Bendrai vertinant, nepaprastai reikšmingos yra visos detalės, kurias jis pastebi ir pakoreguoja. Treneris kiekvienam krepšininkui kelia tokius reikalavimus, kurie kartais atrodo nepasiekiami, tačiau jis nuolat stumia mus pirmyn ir galiausiai pasiekia norimą efektą. Būtent dėl šių savybių daugelis žaidėjų demonstruoja puikią formą šį sezoną.
– Vadinasi, jums artimesni reiklūs ir griežti specialistai nei nuosaikaus būdo treneriai?
– Manau, kad taip. Nuo mažų dienų dirbau su tokio tipo treneriu, tad tikriausiai esu prie to įpratęs. Kartais man tiesiog reikia gero pastūmėjimo (šypsosi).
– Po pergalės prieš „Nevėžį" kovo 28 dieną Laimonas Eglinskas teigė, kad „Šiauliai" iš esmės remiasi dviem krepšininkais: jus ir Cedricą Hendersoną. Kaip vertinate šį teiginį ir kokias komandos stiprybes varžovai kartais neįžvelgia?
– Su tokia nuomone kategoriškai nesutinku. Kiekvienas mūsų komandos narys atlieka milžinišką darbą ir turi aiškiai apibrėžtą funkciją. Mano akimis, šiuo metu turime puikiai suderintą kolektyvą. Galėčiau išvardyti kiekvieną žaidėją atskirai – visi jie dirba ir atlieka savo užduotis. Būtent todėl pasiekėme tokius rezultatus. Dviejų krepšininkų pastangomis rungtynes laimėti neįmanoma. Galbūt pavyks triumfuoti kartą ar du, bet per visą sezoną tokia komanda tikrai nepasieks aukštumų. Toks vertinimas yra visiškai nepagrįstas.
– Jūsų profesionalo kelias prasidėjo NKL, vėliau iš pajūrio klubo persikėlėte į sostinę, po to rinkotės Jonavos ekipą, o dabar demonstruojate geriausią karjeros krepšinį Šiauliuose. Ar manote, kad būtent toks laipsniškas augimas ir savalaikis kilimas iki rezultatyviausio sezono, o ne žaibiškas proveržis, yra jūsų sėkmės formulė?
– Sudėtinga tai apibūdinti. Visą gyvenimą sunkiai triūsiau, nė vienos vasaros nepraleidau be treniruočių ir niekada neatsipalaidavau. Manau, kad nuoseklus tobulėjimas kyla iš to, jog nesu itin talentingas krepšininkas. Viską pasiekiau kruopščiu darbu, todėl mano karjeroje nebuvo staigių šuolių. Kasmet stengiuosi ką nors pridėti prie savo arsenalo ir viliuosi, kad toks progresas nesustos.
– Šį sezoną jau pagerėjote tritaškių pataikymo srityje – jūsų tikslumas siekia 38,5 procento, o tai asmeninis rekordas. Šiuolaikiniame krepšinyje aukštaūgiai, gebantys pataikyti iš tolimos distancijos, yra itin vertinami visose lygose. Ar būtent siekis žengti į aukštesnį lygmenį paskatino jus tobulinti šį žaidimo aspektą?
Tritaškio metimo tobulinimas man tapo prioritetu dar žaidžiant NKL lygoje. Atvykęs į „Neptūno" jaunimo ekipą, iškart pradėjau intensyviai dirbti su tolimais metimais. Tai buvo būtina, nes ketvirta pozicija reikalauja patikimo tritaškio. Perėjus į pagrindinę Klaipėdos komandą, ūgio stoka tapo dar akivaizdesnė, tad įsitvirtinau sunkiojo krašto puolėjo vaidmenyje. Dėl to tolimi metimai įgavo dar didesnę svarbą. Iki šiol kiekvieną treniruotę baigiu papildomu darbu prie tritaškių. Ar pagerėjęs taiklumas – sėkmės rezultatas, ar kruopštaus darbo vaisius? Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Tačiau esu įsitikinęs, kad D. Songailos indėlis čia didžiulis. Jis suteikia man visišką laisvę mesti iš toli rungtynių metu. Niekada nesulaukiu priekaištų ar abejonių dėl pasirinkto tolimo metimo. Treneris visada duoda leidimą šauti, kai atsiranda proga atviram metimui. Tai itin vertingas trenerio bruožas.
Šiuo metu „Šiauliai" „Betsson" remiamoje LKL pirmenybėse įsitaisė ketvirtoje pozicijoje. Tikėtina, kad playoff etape pirmasis oponentas bus Panevėžio „Lietkabelis". Ar praėjusio sezono nesėkmė mažajame finale sukeltų papildomą motyvaciją įveikti būtent šią komandą?
Jokios papildomos motyvacijos ieškoti nereikia. Absoliuti motyvacija kyla iš paprasto noro triumfuoti atkrintamųjų serijoje. Neturiu jokių asmeninių sąskaitų su jokiu klubu. Bet kuri komanda, atsistojusi priešais mus, automatiškai uždega milžinišką troškimą pasiekti pergalę. Kas gali būti svarbiau? Visą sezoną sunkiai triūsiame būtent dėl to. Nesuprantu, kaip galėtų prireikti kokio nors papildomo stimulo.
Turnyrinėje lentelėje šalia jūsų – „Neptūnas" ir „Rytas", klubai, kuriuose anksčiau teko rungtyniauti. Kokie jausmai apima žaidžiant prieš buvusias komandas?
Abi šios ekipos dalyvauja Europos turnyruose ir disponuoja solidesniais biudžetais. Tam tikras papildomas azartas kyla būtent iš to, kad tenka kovoti su finansiškai pranašesniais varžovais. Be to, jų sudėtyse – daugiau talentingų žaidėjų. Vis dėlto jokių asmeninių nuoskaudų ar pykčio nė vienam klubui nejaučiu. Abu man suteikė labai daug, ir esu jiems nuoširdžiai dėkingas. Susitikimai su buvusiais klubais nesukelia papildomo noro nugalėti dėl praeities, tačiau pripažįstu – labiau trokštu išbandyti save prieš Europos arenose kovojančias komandas.
„Šiauliai" – daugiausia bronzos medalių LKL istorijoje iškovojęs klubas, tačiau paskutinį kartą tai pavyko 2009–2010 metų sezone. Ar pagrindinis tikslas – sugrąžinti bronzą į Saulės miestą? O gal ambicijos siekia dar aukščiau?
Atvirai pasakysiu – net negalvoju apie tai. Tikslas – laimėti kiekvienas rungtynes, o galutinis rezultatas paaiškės sezono pabaigoje. Visiškai nenoriu prieš laiką svajoti apie medalius. Kaip jau minėjau, praėjusį sezoną su Jonava galbūt per anksti ėmėme galvoti apie apdovanojimus. Šiemet tikrai neketinu kartoti tos klaidos ir vėl užlipti ant to paties grėblio.
– Nėra jokia paslaptis, kad „Šiauliai" siekia kitą sezoną dalyvauti Europos taurės varžybose. Ar tai turėtų reikšmingos įtakos jūsų apsisprendimui tęsti karjerą šioje komandoje?
– Be abejo, tai būtų labai svarbus veiksnys. Man, kaip jaunam krepšininkui, tai turi didžiulę reikšmę. Trokštu išbandyti savo jėgas prieš kitas Europos ekipas. Jeigu „Šiauliai" pateks į europinį turnyrą, motyvacija likti bus kur kas didesnė.
– Kokius asmeninius uždavinius esate užsibrėžęs šiam sezonui? Galbūt patekti į simbolinę geriausių žaidėjų penketukę? O gal pretenduoti į MVP titulą?
– Tokių ambicijų neturiu. Mano tikslas vienas vienintelis – kiekvieną dieną tobulėti ir būti pranašesniam už vakarykštę savo versiją.
– Paskutinis klausimas – kas jūsų komandoje kontroliuoja muziką persirengimo kambaryje? Ar dėl dainų pasirinkimo kyla nesutarimų?
– Tarp lietuvių didelių ginčų nekyla, nes mūsų muzikinis skonis panašus ir visi mielai klausomės lietuviškų dainų. Tačiau amerikiečiai pageidauja visai kitokio repertuaro, todėl kartais tenka pasiginčyti. Viskas priklauso nuo to, kas greičiau pagriebė pultelį – mes nenorime klausytis jų muzikos, o jie – mūsiškės. Paprasčiau tariant, kas spėja pirmas, tas ir diktuoja sąlygas.
„Ilgoji pertrauka": Biručio ateities perspektyvos, aplinkybės, nulėmusios Eglinsko atleidimą, ar Šaras sieks išpirkti geriausius lietuvius, „Ryto" finansinio biudžeto didinimo galimybės ir tikrovė, paranoja krepšinio pasaulyje, atsakomybės sąlygos žaidėjų kontraktuose, „šlovės ieškotojai" tribūnose, Masiulis – LKL metų treneris, ir koks netikėtas aspektas labiausiai veikia krepšininkų sprendimus
