Kauno ekipa garsiausiu Eurolygos vasaros įsigijimu užbaigė komandos formavimo procesą, kuris aiškiai demonstruoja nuolat didėjančias klubo ambicijas.
Rekordinio dydžio sutartys, įspūdinga išpirkos suma, precedento neturintis sudėties gilumas, pastarojo dešimtmečio Lietuvos krepšinio simbolis, buvęs rezultatyviausias Eurolygos krepšininkas. Visa tai ir dar daug daugiau sudaro 2026–2027 metų sezono „Žalgirio" gretas.
Akivaizdu, kad praėjusį sezoną prie pat Eurolygos finalo ketverto priartėjęs ir šalies čempionate dominavęs kolektyvas tikslų nekelia žemyn, o svajoja apie dar didesnius laimėjimus.
Apžvelgiame Kauno klubo komplektavimo darbus, bandome prognozuoti komandos hierarchiją, žaidimo braižą ir potencialias problemas.
**Ir pranašumas, ir rūpestis**
Pirmiausia, tokio kiekio aukščiausio lygio krepšininkų sudėtyje „Žalgiris" dar niekada neturėjo. Aišku, kad tai lemia Eurolygos reikalavimai ir išaugęs klubo finansinis pajėgumas. Tai – didžiulė privilegija, bet kartu ir nemažas galvosūkis trenerių štabui.
„Žalgiris" ne tik turi 14 Eurolygos lygio žaidėjų, bet net 10 iš jų veikia perimetro zonoje. Tiems, kurie užaugo su sunkesniais „Žalgirio" periodais, tai atrodo neįprasta ir kelia nuostabą, nes iškart kyla mintys apie nepatenkintus veidus. Ir tokių bus, tačiau ne tai turėtų būti pagrindinis dėmesio objektas.
Pastarųjų sezonų tendencijos atskleidžia, kad Eurolygoje triumfuoja ir rimtesnių krizių išvengia komandos su giliais atsarginių suolais. Ką jau praėjusį sezoną nuo pat pradžių akcentavo Tomas Masiulis, tas šiemet bus dar aktualesnis – svarbiausia yra kolektyvo interesas.
Eurolygos lygis per pastaruosius metus smarkiai pakilo, o rungtynių grafikas tapo dar intensyvesnis. Praėjusį sezoną „Žalgiriui" tikrai pasisekė traumų atžvilgiu, tačiau jų skaičius visoje lygoje yra išaugęs, todėl kauniečiai tikrai nėra apsaugoti nuo netekčių ilgame sezono maratone.
Vertinant iš šalies, norėtųsi dar vieno krepšininko į priekinę liniją. Taip, Ąžuolas Tubelis yra puikus, jis čia dengs abi pozicijas ir, tikėtina, turės daugiau nei 25 minučių vidurkį. Tačiau, neduok Dieve, trauma paliktų „Žalgirį" priekyje tik su Jonu Valančiūnu, Mareku Blaževičiumi ir Dustinu Sleva.
Žinoma, esant tokiai rotacijai, galima numanyti, kad sezone Edgaras Ulanovas žais ilgiau ketvirtoje pozicijoje nei trečioje, tad čia tik belieka viltis, kad kapitono efektyvumas išliks stabilaus lygio pakeitus vietą parkete.
Aišku, nereikia visiškai atmesti galimybės, kad „Žalgiris" stiprinsis sezono eigoje. Perimetro zonoje tikrai yra pakankamas atsargų kiekis, bet priekinėje linijoje klubas rinką turėtų stebėti nuolat.
**Valančiūnas**
Visi šie argumentai apie būtiną gilią rotaciją nė kiek nesumažina laukiančio išbandymo T.Masiuliui. Čia nėra vien klausimas, kaip paskirstyti žaidimo laiką. Kito lygio iššūkis – kaip išsaugoti vieningą kolektyvą.
Jau praėjusį sezoną T.Masiulis turėjo išbandymų tvarkydamasis, daugiausia su Sylvainu Francisco ir Mosesu Wrightu, tačiau viskas buvo išspręsta užtikrintai. Laukia nauja istorija.
Kad skirtingų ir įvairių charakterių šiemet bus daugiau nei įprastai, pradėta kalbėti po pirmųjų žinių apie sudėtį. Ir čia, sakyčiau, ne iki galo įvertintas laukiantis J.Valančiūno indėlis.
Tai – aukščiausio kalibro figūra Eurolygoje, ir jeigu nepasitenkinimą reikštų Carsenas Edwardsas, Sterlingas Brownas ar kitas žaidėjas, JV autoritetas greitai ramintų audras. Kad ir koks talentingas bei ambicijas turintis krepšininkas būtum, niekas negali prilygti Jono patirčiai ir nueitam keliui.
J.Valančiūnas privalo tapti ne vien aikštės lyderiu, bet ir jungiamąja grandimi tarp žaidėjų ir trenerių štabo.
Hierarchija ir vaidmenų supratimas
Williamsas-Gossas
Žvelgiant į ilgą atsarginių suoliuką ir prisimenant praėjusio sezono aiškumą „Žalgiryje", netruko pasigirsti pastabos apie miglotus lyderius, neapibrėžtus vaidmenis ir kitokią kryptį nei ankstesniame sezone.
Buvo prisimintos ir klube nebedirbančio Tomo Balčėčio mintys apie tai, jog netiki ekipomis be ryškių lyderių. Tačiau asmeniškai nemanau, kad įvyko kažkokie dramatiški pokyčiai.
Praėjusį sezoną hierarchija nusistovėjo sparčiai ir išliko iki pat finišo – S.Francisco su M.Wrightu buvo atakų vedliai, Nigelas Williamsas-Gossas – strategas, tvirtinantis abi aikštės puses, o Ąžuolas Tubelis nuolat augo kaip pasitikėjimą keliantis žaidėjas. Visi kiti atliko pagalbinius vaidmenis.
Šį sezoną hierarchija turėtų kiek išsiplėsti, tačiau matau tokį pat aiškų paveikslą – puolimas suksis apie J.Valančiūno ir C.Edwardso atkarpas, N.Williamsas-Gossas išlaikys savo funkciją, Ą.Tubelis dar labiau sustiprins lyderystę, o S.Brownas kartu su Sabenu Lee pakels komandos talento kartelę.
Įdomu stebėti, kaip su smarkiai sumažėjusiu vaidmeniu susidoros Maodo Lo, kokioje formoje šiuo metu yra Marius Grigonis, tačiau ekipa išlaiko patikimų kovotojų branduolį – Arną Butkevičių, Dustiną Slevą ar E.Ulanovą.
Aišku, prie vaidmenų turės prisitaikyti visi, pradedant pačiu JV – tikrai bus susitikimų, kuriuose jis netiks parengtam planui ir iškris iš rotacijos. C.Edwardsas įpratęs dominuoti visą karjerą, bet galime būti ramūs – taip beprotiškai žaisti kaip Bolonijoje jam niekas neleis. Tas pats S.Brownas negaus tiek kamuolio, kiek turėjo Belgrade.
Tai – dar vienas iššūkis T.Masiuliui. Kuo greičiau hierarchija susidėlios į vietas, tuo visiems bus aiškiau, o sezono pabaigoje tai gali lemti esminį skirtumą.
Dominuojantis puolimas ir gynybos iššūkis
Praėjusį sezoną apie „Žalgirį" buvo sunku pasakyti – ar tai puolimo, ar gynybos komanda. Jie demonstravo solidumą abiejose aikštės pusėse.
Šį sezoną, regis, tai bus universali puolimo ekipa, galbūt net galinti dominuoti Eurolygoje atakuojant.
Žinoma, S.Francisco praradimas – milžiniškas, ir iškart buvo aišku, kad vienu žaidėju jo pakeisti puolime nepavyks. Tačiau „Žalgiris" padirbėjo visai neblogai, iš esmės pertvarkydamas komandos mechaniką.
„Žalgirio" žaidimas artėjančiame sezone bus kur kas sunkesnis – turint J.Valančiūną, tiesiog negali jo neišnaudoti. Tai bus labiausiai dominuojantis centras Eurolygoje – įsiminkite, metraštininkas vėl nuspės ateitį!
Stebint nuolatinį Ą.Tubelio meistriškumo augimą, sunku nepagalvoti apie „Žalgirio" dominavimą baudos aikštelėje. Galbūt tai primena senosios krepšinio mokyklos principus, tačiau šis priekinės linijos duetas tikriausiai yra pats galingiausias visoje Eurolygoje – ir būtų neprotinga to neišnaudoti. Tarsi matytume Arvydą Sabonį ir Tanoką Beardą žaidžiant kartu 2026-aisiais.
Be to, atrodo, kad būtent tokiam scenarijui Kauno klubas ruošėsi visą vasarą. Ruošėsi dviejų lietuviškų milžinų kombinacijai po krepšiu. Praėjusį sezoną žalgiriečiai ilgą laiką pirmaVO pagal tolimųjų metimų taiklumą, ir ateinantys metai neturėtų būti prastesni.
Tiesa, N.Williamsas-Gossas ir S.Lee nėra metantys įžaidėjai, tačiau tuo sąrašas ir baigiasi. S.Brownas, M.Grigonis, D.Sleva, D.Sirvydis, A.Butkevičius – visi jie puikiai pataiko po perdavimo, o plačiai aptarinėjami C.Edwardso rodikliai neabejotinai gerės, kai jis turės daugiau erdvės ir geresnių situacijų po aukštaūgių perdavimų. Jis iš prigimties yra snaiperis.
Atakoje viskas klostysis puikiai, bet kas dėl gynybos? Jeigu puolime keičiasi pagrindiniai žaidimo principai, tai gynyboje teks perstatyti visus pamatus.
Universalių pasikeitimų gynyba su J.Valančiūnu aikštėje sunkiai įsivaizduojama, todėl greičiausiai matysime konservatyvesnę pikenrolų gynybą ir varžovų stūmimą į silpnąją ranką. Būtent pastaroji taktika gali tapti išsigelbėjimu, atsižvelgiant į „Žalgirio" sudėties charakteristikas.
Nuo pat pirmųjų gandų apie JV atvykimą į Kauną, prasidėjo ir kritika dėl gynybos. Taip, centro gynybinės problemos labiau krenta į akis nei sargo, tačiau iš esmės Cisco savo pozicijoje gynėsi kur kas prasčiau. Jį tiesiog reikėdavo nuolat dengti.
J.Valančiūnas savo gabaritais išspręs nemažai kitų gynybinių užduočių, ypač kovoje dėl atšokusių kamuolių, o tai taip pat reiškia mažiau praleistų taškų. Tikrai bus susitikimų, kai dėl pikenrolų gynybos spragų norėsis griebtis už galvos, bet visa išankstinė panika, mano akimis, yra perdėta.
Žinoma, faktas, kad už Jono nugaros stovi Marekas Blaževičius, kelia tam tikrų abejonių dėl universalumo stokos. M.Blaževičius yra judresnis vidurio puolėjas, tačiau ar pasikeitimų gynyba su juo Eurolygoje bus efektyvi – parodys laikas.
Labai daug atsakomybės gula ant Ą.Tubelio pečių, ir tai atsispindi net jo kontrakto sąlygose. Jis „Žalgiryje" bus naudojamas įvairiose pozicijose ir situacijose. Tačiau ar kauniečiams netrūks atletiškumo priekinėje linijoje? Tai lieka diskusijų objektu.
Gynybines spragas perimetre „Žalgiris" stengsis kompensuoti būtent perimetre – S.Lee, S.Brownas ar net tas pats C.Edwardsas prie savo lanko yra patikimesni gynėjai nei S.Francisco ar Ignas Brazdeikis. Laukia daug aktyvaus judėjimo prie užtvarų.
Ko tikėtis iš „Žalgirio"? Praėjusiais metais buvau vienas iš nedaugelio, prognozavusių kauniečiams vietą aštuonuke. Sezonas parodė, kad buvau per kuklus.
Akivaizdu, kad toks tarpsezonis ir praėjusio sezono pasiekimai iškelia lūkesčius iki maksimumo. „Žalgiris" svajoja, mes taip pat galime leisti sau svajoti, tačiau ir Eurolyga nestovi vietoje.
Nemažai klubų naująjį sezoną pradeda disponuodami žymiai solidesniais finansiniais ištekliais, o kai kuriems iš jų nepatekimas į Eurolygos finalinį ketveriuką jau daugelį metų laikomas tikra nesėkme. Kauno ekipa kol kas dar nepriklauso šiai kategorijai.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad žalgiriečiai suformavo tokį sudėties branduolį, jog finalinio ketverto siekis nebeatrodo utopija. Racionaliausia būtų tikėtis, kad komanda išlaikys praėjusio sezono pasiektą lygį – tai savaime nėra garantuotas dalykas. Tačiau dabartinis būrys leidžia puoselėti ir drąsesnes viltis.
