„Sprendimai" – būtent šis terminas nuolat skambėjo iš Lietuvos krepšinio asociacijos vadovo Mindaugo Balčiūno lūpų po skaudaus nacionalinės rinktinės pralaimėjimo Italijos ekipai.
Galų gale buvo įvardinta konkreti data, kada oficialiai turėjo būti paskelbtas lemtingas žingsnis, kurio laukė visa šalies krepšinio visuomenė. Liepos 24-oji turėjo tapti simboliniu posūkio tašku Lietuvos krepšinio istorijoje.
Tačiau žiniasklaidos atstovų susitikime M. Balčiūnas pranešė netikėtą žinią – realaus sprendimo iš tiesų nėra. Asociacija, nesuradusi tinkamo kandidato pakeisti Rimą Kurtinaitį, kreipėsi į vyriausiąjį trenerį su prašymu likti pareigose. Strategui buvo suteikta dar viena para apsispręsti.
Sekančią dieną asociacija oficialiai paskelbė, kad R. Kurtinaitis pajuto krepšinio bendruomenės paramą ir sutiko toliau vadovauti Lietuvos rinktinei. Taigi, nepaisant gausybės diskusijų ir rezonuojančių pareiškimų, realių permainų kol kas neįvyko.
**Statistiniai rodikliai ir puolimo efektyvumas**
Nesunku pastebėti, kad M. Balčiūnas į susitikimą su žurnalistais atvyko turėdamas aiškią komunikacijos strategiją. Vienas esminių jos elementų – dabartinio trenerių kolektyvo vertinimas teigiamai, taip pagrindžiant sprendimą išsaugoti esamą vadovybę. Tam buvo pateikti keli iliustraciniai pavyzdžiai.
Pagrindinė misija buvo pristatyti R. Kurtinaičio pasilikimą rinktinės vairo kaip sėkmę, kurios asociacija siekė nuo pat pradžių.
„Jei ne tos dvi nesėkmės, pergalių ir pralaimėjimų balansas tikriausiai būtų pats įspūdingiausias", – skambėjo vienas iš asociacijos prezidento teiginių.
Skaičiai iš tiesų paruošti – R. Kurtinaičio treniruojama komanda iškovojo 13 pergalių prieš 6 nesėkmes. Tai sudaro 68,4 procento. Lyginant su keturiais paskutiniais strategais (Dainiumi Adomaičiu, Kaziu Maksvyčiu, Dariumi Maskoliūnu ir Rimu Kurtinaičiu), geresniu balansu gali pasigirti tik D. Adomaitis – 18 laimėjimų ir 5 pralaimėjimai (78,3 proc.).
Tiesa, K. Maksvyčio vedama ekipa buvo pasiekusi 20 pergalių per 30 susitikimų (66,7 proc.), kas tik nežymiai atsilieka nuo R. Kurtinaičio rodiklių. Tačiau čia slypi esminis niuansas. R. Kurtinaitis nacionalinei komandai vadovavo vos viename Senojo žemyno pirmenybėse, kur iškovojo 5 pergales ir patyrė 2 nesėkmes. Vadinasi, skirtingai nei K. Maksvytis ar D. Adomaitis, šis treneris proporcingai daugiau vedė komandą kvalifikacinėse kovose, o ne baigiamųjų turnyrų mūšiuose. Šioje atrankoje R. Kurtinaičio sėkmės procentas siekia lygiai 50, ir būtent tai turėtų būti esminis vertinimo kriterijus.
Kitas argumentas, skirtas pagrįsti esamų trenerių kompetenciją, buvo teiginys apie itin rezultatyvų rinktinės žaidimą atakuojant.
„Puolimas buvo vienas produktyviausių per pastarąjį dešimtmetį", – gana abstrakčiai konstatavo M. Balčiūnas.
Tokia formuluotė palieka daug erdvės įvairioms interpretacijoms. Ar turimas omenyje puolimo efektyvumo rodiklis, ar tiesiog vidutiniškai pelnomi taškai? Kaip ir statistikos su pergalėmis bei pralaimėjimais atveju, sumaišyti čempionatų ir atrankų duomenis į bendrą masę atrodo metodologiškai nekorektiška.
Europos pirmenybėse Lietuvos ekipa, diriguojama R. Kurtinaičio, vidutiniškai pelnydavo po 80,3 taško – tai buvo vienuoliktoji vieta tarp visų dalyvių. Pagal puolimo efektyvumo koeficientą (121,5) mūsiškiai užėmė šeštąją poziciją.
Kazimiero Maksvyčio vadovaujamas kolektyvas 2023 metų planetos pirmenybėse, kur dalyvavo dar didesnis būrys ekipų, puolimo efektyvumo rodikliu taip pat užėmė šeštąją poziciją (117,9). Iš ne europietiškų rinktinių priekyje buvo tik JAV ir Kanados atstovai, tad senojo žemyno kontekste likome ketvirti.
Pelnytu taškų vidurkiu tose pačiose 2023-ųjų pasaulio pirmenybėse užėmėme penktą vietą – 89,1 taško. Bet kuriuo atveju tai pranoksta 2023 metų Europos čempionato pasiekimus.
Tiesa, šioje kvalifikacijoje mūsiškiai demonstruoja itin rezultatyvų žaidimą – 90,5 taško. Šis rodiklis yra ketvirtas tarp visų atrankos dalyvių. Būtent šiais skaičiais, pasak M.Balčiūno, reikėtų ramintis – nors kovodami ne su elitinėmis komandomis patyrėme net tris nesėkmes, tačiau ir pralaimėdami kaupėme taškus. Kitaip tariant, iš bendro vaizdo ištraukiamas vienas palankus skaitmuo ir pateikiamas tarsi reikšmingas pasiekimas.
Jau nuo pirmųjų spaudos konferencijos žodžių buvo akivaizdu, kur siekiama nuvesti pokalbį – bandoma pagrįsti Rimo Kurtinaičio tolesnį darbą nacionalinėje komandoje.
Dar kelis kartus priminta, kad Europos pirmenybėse susižeidė Rokas Jokubaitis (jei kas pamiršo). Taip pat ištraukti papildomi argumentai – atrankose stokojome Domanto Sabonio ir Tado Sedekerskio.
Pagrindinis tikslas buvo įtikinti, jog R.Kurtinaičio palikimas vyriausiojo trenerio poste turėtų būti vertinamas kaip laimėjimas. Dėl to ne kartą akcentuota, kad ALK vykdomasis komitetas vieningai atmetė R.Kurtinaičio atsistatydinimo prašymą.
**Songaila**
**Konsultacijos ir pasiūlymai**
Dabar aptarkime, kodėl R.Kurtinaičio atsistatydinimo prašymas atmestas vieningai. Atsakymas čia visiškai aiškus, tačiau būtent tai M.Balčiūnas ir stengėsi užmaskuoti. Visi kiti potencialūs kandidatai pasiūlymo nepriėmė.
ALK negalėjo atvykti į šią spaudos konferenciją ir pripažinti – kreipėmės į visus įmanomus kandidatus, tačiau visi atsisakė, todėl liekame su R.Kurtinaičiu. Nors akivaizdu, kad realybė buvo būtent tokia.
Tiesai nuslėpti pasitelktos dvi sąvokos – konsultacijos ir pasiūlymai. Tai iš anksto paruošti terminai, kuriais mikliai žongliruota visos spaudos konferencijos metu.
Oficialų pasiūlymą, anot M.Balčiūno, gavo vien D.Songaila. Teigiama, kad iš pradžių kreiptasi į „Šiaulių" klubą, o vėliau dėl galimybės vadovauti rinktinei kalbėtasi tiesiogiai su pačiu specialistu.
Paradoksalu, kad tik po pokalbių su dabartiniu „Šiaulių" strategu suvokta, jog derinti darbą klube ir nacionalinėje komandoje yra pernelyg sudėtinga. Nuo šiol tikslas – turėti trenerį, kuris nedirbtų jokiame klube.
Paklaustas, kodėl oficialų ir, kaip tvirtinama, reglamentuotą pasiūlymą gavo tik šis specialistas, M.Balčiūnas ėmė vardyti D.Songailos privalumus. Kaip svarbiausias argumentas išskirtas faktas, kad D.Songaila jau priklauso sistemai ir dirba su jaunimo rinktine.
Pasitikslinant, kodėl pasiūlymas buvo pateiktas išskirtinai D.Songailai, grįžta prie pradinės pozicijos: „Mes tikime Kurtinaičiu" – teiginys, kurį bet kokiomis aplinkybėmis reikėjo apginti šio susitikimo metu.
Pasak M.Balčiūno, su kitais specialistais vyko tik pasitarimai. Žinoma, jog pokalbiai vyko su D.Adomaičiu, G.Žibenu ir „Žalgirio" trenerių komanda. Aišku, kad šios konsultacijos nebuvo apie tuo metu vykstančią pasaulio futbolo pirmenybes, o apie perspektyvą vadovauti nacionalinei komandai.
Tad kodėl buvo taip vengiama pripažinti, kad absoliučiai visi specialistai, su kuriais buvo „tariamasi", atmetė galimybę perimti rinktinės vairą?
Atsakymas pakankamai akivaizdus. Pripažinti, jog po rinktinės stratego pasitraukimo per 16 parų sulaukta vien atsisakymų iš trenerių pusės, būtų parodžiusi visišką situacijos nevaldymą.
Trenerių neigiami atsakymai buvo maksimaliai slepiami, o apie galimus krepšininkų atsisakymus taip pat stengėsi nutylėti. Tai suprantama, nes kalbėti apie dar neįvykusius dalykus greičiausiai nėra prasmės.
Tačiau net ir tokiam scenarijui tam tikras pagrindas jau buvo klojamas. Krepšininkai bus atrenkami pagal du aspektus – profesionalumą ir motyvaciją. Būtent pastarasis kriterijus ir yra pasiruošimas galimiems žaidėjų atsisakymams. Tuos, kurie atsakys neigiamai, bus galima priskirti prie nemotyvuotų.
ALK krizę bent iš dalies suvaldė, ir pagrindinė misija dabar – suburti maksimaliai stiprią sudėtį. Jeigu ji priartės prie to, kas buvo numatyta vasaros pradžioje – tiek M.Balčiūnas, tiek visa ALK galės šiek tiek atsipalaiduoti.
Iššūkis R.Kurtinaičiui
Apibendrinant, atrodo, kad visa ši kelias savaites užsitęsusi drama nepakeitė nieko. Prie rinktinės vairo stovi tie patys asmenys, o garsiai anonsruotas sprendimas, turėjęs visus nuraminti, reiškia tiesiog status quo išlaikymą.
Vis dėlto vienas aspektas šiek tiek pasikeitė. Tai R.Kurtinaičio pozicija ir reputacija. Faktas, kad pats specialistas reiškė norą pasitraukti, rodo, jog situacijos svarbą jis puikiai suprato, o visos kalbos apie tragedijos nebuvimą tebuvo fasadas. R.Kurtinaitis tikrovės suvokimo tikrai nebuvo praradęs.
Tai, kad jis liko vienintele galimybe vadovauti Lietuvos rinktinei, bent kiek palengvina spaudimą jo pečiams. Jis sutiko trauktis, buvo derėtasi su kitais specialistais, tačiau norinčiųjų neatsirado. Tai rodo, kad galimybė pasireikšti kitiems egzistavo ir kėdės jis nelaikė įsikibęs.
Verta paminėti dar vieną aspektą. Atsakomybę už tai, kad treneris tęsia darbą, dabar visiškai turi prisiimti ALK vykdomasis komitetas, vienbalsiai atmetęs stratego atsistatydinimo prašymą. Nesėkmės atveju žvilgsniai turės krypti tikrai ne į patį trenerį, norėjusį pasitraukti, o į tuos, kurie jam to neleido.
Belieka viltis, kad specialistui pavyks įveikti šį sudėtingą laikotarpį ir pirmiausia bent iš dalies sutelkti Lietuvos krepšinio visuomenę. Ne vien tuos, kurie dalyvauja ALK sprendimų priėmime, bet kur kas didesnį ratą žmonių.
Galimybės patekti į planetos pirmenybes mūsų nacionalinei komandai tebėra realios – tai tikrai ne vien tik svajonės popieriuje. Tačiau tokiomis komplikuotomis aplinkybėmis labiausiai reikėtų skaidrumo.
Būtent atviru bendravimu šis neabejotinai daug šalies krepšiniui atidavęs strategas galėtų numalšinti susijaudinusių gerbėjų emocijas, suburti stipriausius Lietuvos krepšininkus ir pamėginti šią sporto šaką vėl paversti tautos jungiamąja grandimi, o ne nesantaikos priežastimi.
