Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis po pralaimėjimo Italijai ragino nedramatizuoti situacijos. Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta?
Bolonijoje vykusios rungtynės puikiai atspindi ne tik konkretų rezultatą, bet ir bendrą tendenciją, kuri šiuo metu vyrauja Lietuvos krepšinyje. Situacija iš tiesų atrodo labai rimta.
Žinoma, federacijos vadovas Mindaugas jau kurį laiką skelbia apie sėkmingą sugrįžimą į Europos elitą. Galbūt todėl nederėtų pernelyg nerimauti?
Būtina pabrėžti vieną svarbų dalyką – Lietuvos sporto žurnalistai nuoširdžiai palaiko nacionalinę komandą. Pergalių trokštame ne mažiau nei patys aistringiausi sirgaliai, nes mūsų profesinė veikla tiesiogiai susijusi su rinktinės pasirodymais. Vis dėlto kritika šiandien priimama itin skausmingai, o kritiką išsakantys žmonės neretai tampa tarsi priešais. Galbūt būtent tai lemia federacijos pastangas kontroliuoti informacijos srautus aplink komandą?
Susitikimas Bolonijoje daugeliui tapo lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Dažnai po nesėkmių galima kalbėti apie nesėkmę, varžovų taiklumą ar kitus faktorius. Kurtinaitis bandė laikytis panašios retorikos, tačiau šįkart tokie paaiškinimai skamba tuščiai. Ir tikrai čia ne žaidėjai kalti.
Šio atrankos ciklo metu Lietuva teoriškai turėjo vieną stipriausių sudėčių per pastaruosius metus. Visi puikiai suvokė, kokia svarbi ši akimirka. Rezultatas? Dar viena pamoka, kaip galima iššvaistyti jau beveik laimėtas rungtynes. Ir tai kartojasi jau ne pirmą kartą per trumpą laikotarpį.
Norint suprasti, kodėl dabar esame situacijoje su trimis pralaimėjimais ir minimaliais šansais patekti į pasaulio čempionatą, reikia išanalizuoti kelią iki lemtingo mačo su italais.
Viskas prasidėjo nuo pralaimėjimo Ukrainai kontrolinėse rungtynėse. Taip, tai buvo tik pasiruošimo etapas. Būtent tai nuolat kartojo Kurtinaitis, nors prieš tą patį mačą tvirtino, jog svarbiausia – laimėti, nes tik taip formuojasi nugalėtojų mąstysena. Paradoksalu girdėti tokius žodžius iš specialisto, kuris iki darbo rinktinėje visada siekė tik aukščiausių rezultatų. Situacija pasikeitė kardinaliai.
Vėliau sekė įtikinama pergalė prieš rezervinę Didžiosios Britanijos sudėtį. Pretenzijų dėl rezultato nėra, tačiau aplinkui tvyrojo keista atmosfera – atrodė, tarsi būtume pasiekę kažką išskirtinio, nugalėję rimtą varžovą.
Štai ir atvykome į Boloniją. Visų pirma verta paminėti, kad nė vienose rungtynėse į aikštę nebuvo išleistas trečiasis įžaidėjas Augustas Marčiulionis. Būtent tas gynėjas, kuris Vilniaus „Ryto" gretose jau įrodė gebantis per trumpą atkarpą įnešti ramybės į komandos veiksmus. Taigi likome su vos 20-ies sulaukusiu Kasparu Jakučioniu, kuris tik pradeda savo kelią nacionalinėje komandoje, ir akivaizdžiai optimalios sportinės formos nepasiekusiu Arnu Velička. Galiausiai įžaidėjo pozicijoje matėme Margirį Normantą. Tačiau tai dar tik pradžia.
Susitikimo startas buvo puikus. Ąžuolo Tubelio vedama Lietuvos rinktinė veržėsi į priekį tarsi audra, greitai susikrovė dviženklę persvarą ir atrodė, jog netrukus visiškai palauš italų ryžtą priešintis. Deja, nieko panašaus neįvyko. Šeimininkai, prasidėjus keitimams, dar pirmojo kėlinio metu sugrįžo į kovą, R.Kurtinaitis nuleido galvą stebėdamas Donato Tarolio pataikytus tolimus metimus, o antrajame ketvirtyje mūsiškiai visiškai prarado žaidimo giją ir suklydo net 8 sykius. Prie to dar pridėkime neprotingas pražangas, leidusias varžovams lengvai rinktis taškus. Vis dėlto ne mažiau sutrikę atrodė ir treneriai.
R.Kurtinaičio bei jo štabo nesugebėjimą kontroliuoti situacijos puikiai atspindi faktas, kad per du kėlinius buvo panaudoti visi 12 krepšininkų. Lemiamose atrankos rungtynėse. 12 žaidėjų su pakeitimais kas keliasdešimt sekundžių ir auklėtinių metimu tiesiai į ugnį – kaip nutiko su Matu Jogėla ar A.Velička. Pastarąjį po vieno iš keitimų matėme numojantį ranka trenerių suolelio link.
Verta priminti, kad tai tas pats štabas, kuris draugiškuose mačuose, net 38 kartus pabrėžtuose kaip pasiruošimo etapas, rotavo 10 krepšininkų. Žaidėjų kūno kalba taip pat nekėlė optimizmo, nors tai dažnai kyla iš nepakankamo parengimo. Komanda tikrai neatrodė kokybiškai paruošta, išsidėstymas vykdant kombinacijas kėlė abejonių, o gynyboje – akivaizdūs nesusikalbėjimo ženklai. Nepaisant viso to, tvyrojo jausmas, kad net ir blogai atrodydami šias rungtynes laimėsime vien talento dėka. Deja…
Trečiajame ketvirtyje lietuviams atsilikus dviženkle skirtumu, talentas ėmė gelbėti padėtį. Netrukus R.Kurtinaitis nusprendė visiškai išimti iš žaidimo Joną Valančiūną, kuris iki to momento per pirmąsias 26 minutes praleido aikštėje net 22. Atrodė, jog viskas susitvarkys – abu Ignai užsidegė, Ą.Tubelis tęsė savo įspūdingą pasirodymą. Šiuo teigiamu posūkiu pernelyg patikėjo ir pats R.Kurtinaitis.
Lemiamuoju ketvirčiu mūsiškiai pabėgo 13 taškų, likus 4 minutėms vis dar pirmauta 12 taškų, tačiau… Tačiau kai prireikė užbaigti susitikimą, pasipylė klaidos, leidusios varžovams lengvai rinkti taškus, o gynyboje nepanaudotos pražangos kainavo vieną tritaškį po kito. Susikaupimas, susikaupimas ir dar kartą susikaupimas. Tai ypač norisi pabrėžti įvertinus komandos rotacijos sprendimus.
Per pirmuosius du kėlinius į aikštę išėjo visi 12 žaidėjų, o paskutiniame ketvirtyje keturi krepšininkai rungtynės be jokio pakeitimo. Komanda elementariai išseko fiziškai. Ak, atsiprašau, vienas pakeitimas vis dėlto buvo – M.Jogėla vietoje Ą.Tubelio. Ką? Na, bet tai puikiai atspindėjo, kokioje būsenoje mačo pabaigoje buvo trenerių štabas.
Ir vėl iškyla Mato Buzelio klausimas. Tiesa, 21 metų puolėjas galbūt buvo išprovokuotas, tačiau šį kartą jo veiksmai aikštėje atrodė apgalvoti, be rimtesnių klaidų. Ar tikrai talentingiausias rinktinės žaidėjas negalėjo bent porai minučių palengvinti naštos kurio nors komandos draugo? Kiek puolimo kombinacijų apskritai buvo skirta ryškiausiam jaunosios kartos atstovui?
Lemiamas atrankos ciklo susitikimas su oponentu, kuris neteko mažiausiai šešių pagrindinių krepšininkų ir talento prasme tikrai neprilysta lietuviams. Tačiau nesvarbu, ar žaidėme Islandijos, ar Italijos parkete – rungtynių atomazga identiška. Vis dėlto R. Kurtinaitis džiaugėsi, kad kovojame su visais kaip lygūs su lygiais. Tikrai, puiku, treneri! Bet ar ne jūs buvote tas, kuris negailestingai kritikavo kiekvieną ankstesnį nacionalinės komandos strategą po kiekvieno skaudaus pralaimėjimo? Tai kokia gi tikroji padėtis?
Tikrovė yra tokia, kad prieš antrąjį etapą mūsų galimybės patekti į pasaulio pirmenybes, kurių nepraleidžiame nuo 2002 metų, atrodo gana miglotos. Laukia dvikovos su Turkija, Serbija bei Bosnija ir Hercegovina, kur būtinos bent keturios pergalės. Ar tai pasiekiama? Norisi manyti, kad taip, bet ar nuoširdžiai pasitikime šiuo procesu?
Kai nauji vadovai atėjo į rinktinę, nuolat skambėjo: „Viskas keisis iš esmės." Kol kas sunku suvokti, kas konkrečiai turėta omenyje, bet šiandien tai labiau primena federacijos chaoso perkėlimą į pačią komandą. Kalbėjome apie nugalėtojų dvasios atgaivinimą, o dabar priprantame prie pralaimėjimų – nesvarbu, draugiškos tai varžybos ar oficialios.
R. Kurtinaičio interviu 2021 metais:
Tačiau žuvis genda nuo galvos. Girdint, kas vyksta federacijos užkulisiuose pasibaigus Arvydo Sabonio erai, reprezentacinės komandos pasirodymas tikriausiai tėra viso Lietuvos krepšinio chaoso atspindys. Jau tada kėlė abejonių sprendimas rinktinei vadovauti paskirti Azerbaidžane dirbantį trenerį, o jo pagrindiniu padėjėju tapti beveik dešimtmetį treneriu nedirbusiam specialistui, turint omenyje, kiek kvalifikuotų kandidatų šiuo metu turime šalyje.
Dabar atsidūrėme situacijoje, kai mums arčiau ne pasaulio čempionatas, o vadovėlio rašymas apie tai, kaip prarasti jau laimėtas rungtynes. Ar tai stebuklingai pasikeis antrajame etape? Labai to norėčiau ir sirgčiau iš visos širdies, bet nežinau, o jūs? Žinau tik tiek, kad turime talentingiausią Lietuvos rinktinę per daugelį metų ir esame arti to, kad jos nematysime čempionate iki 2029-ųjų.
Esant normaliai federacijos vadovybei, būtų keliami klausimai dėl trenerių štabo darbo, bet dabar akivaizdu, kad traukinys riedės toliau, kol galutinai nenuriedės nuo bėgių. Tikėkimės, taip nenutiks, bet pats R. Kurtinaitis, anksčiau garsiai vertindamas viską iš šalies, prie tokių rezultatų natūraliai keltų trenerio ateities klausimą. Dabar – tragedijos nedarome. Rimai, ar dar atpažįsti save?
