Dustinas Sleva šį sezoną Kauno „Žalgiryje" skinasi kelią per savo pirmąją Eurolygos patirtį. 30-metis 203 cm ūgio amerikietis prisipažįsta, kad senajame žemyne jaučiasi patyrusiu žaidėju, tačiau elitinėje Europos lygoje vis dar mokosi.
Jo žaidimas stipriausiame turnyre svyruoja, tačiau savo nišą komandoje puolėjas jau atrado – per vidutiniškai 17 aikštėje praleistų minučių jis pelno 6,5 taško, sugriebia 3 atšokusius kamuolius, išdalina po rezultatyvų perdavimą ir surenka 5,9 naudingumo balo. Tolimų metimų tikslumas siekia 41 procentą.
„Natūralu, kad bėgant laikui viskas tampa lengviau suprantama, nebelieka nežinomybės už parketo, viskas susidėlioja į vietas. Manau, kad bet kurioje naujoje vietoje prireikia tam tikro periodo adaptuotis.
Pats svarbiausias dalykas man – trenerių štabo pasitikėjimas. Kai tai jauči, atsiranda laisvė, o tai suteikia visiškai kitokias emocijas žaidžiant", – apie įsitvirtinimą Kauno klube kalbėjo amerikietis.
Sutartyje „pliuso" opciją turintis krepšininkas savo perspektyvas sieja su „Žalgiriu", o vertindamas einamąjį sezoną tiki, kad komanda gali pasiekti rimtų aukštumų. Šiuo metu žalgiriečiai Eurolygos rikiuotėje užima devintąją vietą.
„Per pastaruosius porą metų atstovavau ekipoms, kurios kūrė kažką ypatingo. Su Mursija pasiekėme finalą, su „Bešiktaš" – analogiškai, nors tai nebuvo būdinga šiems kolektyvams. Dabar pajuntu tą patį jausmą. Prisimenu, kaip ankstesniais sezonais būtent vasario mėnuo tapdavo lūžio tašku – kai kurios komandos pradėdavo klupdavo, todėl turėdamas stabilų, vieningą kolektyvą galėdavai tuo pasinaudoti", – mintimis dalijosi D. Sleva.
Interviu su krepšininku – apie gyvenimą Kaune, Eurolygos iššūkius, formos svyravimus, Sylvaino Francisco progresą ir tikėjimą šia komanda.
– Kaune gyvenate jau beveik pusę metų. Kaip paprastai praleidžiate laisvalaikį – laisvas dienas ar vakarus po treniruočių?
– Nieko sudėtingo: žiūriu serialus, naršau vaizdo įrašų platformose, skambinu šeimai ir draugams. Patinka pasivaikščioti, nemėgstu užsidaryti bute, todėl dažnai užsuku kur nors pavalgyti ar išgerti kavos – kaip ir šiandien.
– Ar mieste sulaukiate daug dėmesio iš gerbėjų?
– Tikrai taip. Kavinėje, kurią lankausi reguliariai, mane jau atpažįsta, ten dažnai būna tie patys žmonės, jau žino mano įprastą užsakymą ir mėgstamą vietą (šypsosi). Neretai prieina pasisveikinti, pasako, kad jiems patinka mano žaidimas – tikrai malonu.
– Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose pasidalinote jauno sirgaliaus žinute, kurioje jis teigė, kad nuo „Žalgirio" pergalės priklauso jo pažymys mokykloje. Ar dažnai skaitote lietuvių siunčiamas žinutes ir ar sužinojote, kaip baigėsi ta istorija?
– Paprastai žinučių neskaitau, bet ši kažkaip patraukė akį. Prajuokino, nes pats kadaise buvau panašiose situacijose ir bandžiau derėtis su dėstytojais. Smagu bendrauti su gerbėjais, ypač kai rašo jaunimas, prašo laimėti taip, tarsi nuo to priklausytų viskas pasaulyje. Po mačo tas sirgalius padėkojo, o kaip viskas baigėsi su pažymiu – nežinau, bet tikiuosi, mokytojas ištesėjo pažadą (juokiasi).
– Susidaro įspūdis, kad esate žmogus, kuriam patinka būti dėmesio centre – tikras ekstravertas.
Žaisdamas Jungtinėse Valstijose niekuomet nepatyriau tikros sirgalių atmosferos – pasitaikydavo mačų, kuriuose susirinkdavo vos šimtas žiūrovų. Senajame žemyne viskas kitaip – čia turiu progą rungtyniauti perpildytose arenose.
Nuo mažumės buvau aistringas įvairių sporto šakų gerbėjas, todėl puikiai žinau, ką reiškia pralaimėjimo kartėlis. Iki šiol prisimenu ašaras, kurias liejau, kai mano koledžo ekipa patyrė nesėkmę. Fanai aukoja nemažai savo laiko ir finansų, kad galėtų palaikyti klubą, todėl vilkėdamas šiuos marškinėlius jauti didžiulę atsakomybę. Nuostabu, kai gali suteikti džiaugsmą tiems žmonėms.
Kartais vienos rungtynės lemia viso miesto nuotaiką – pergalė ar pralaimėjimas gali pakeisti tūkstančių žmonių emocijas. Būtent todėl privalu visada atiduoti viską dėl emblemos, kurią nešioji ant krūtinės.
– Galbūt galėtumėte prisiminti konkrečių epizodų, kai pajutote, kokią reikšmę kauniečiams turi „Žalgiris" ir krepšinis apskritai?
– Sudėtinga išskirti vieną momentą, tačiau viską matai žmonių žvilgsniuose, kai jie tave atpažįsta, stebi, kaip jie didžiuodamiesi dėvi klubo simboliką. Jauti, kaip santykinai nedidelės valstybės ir miesto gyventojai patiria pasididžiavimą, kai stojame į kovą prieš didesnių metropolių klubus. Tokiu būdu atstovaujame visai Lietuvai. Nepaprastai malonu jausti tokį palaikymą už nugaros. Net ir po nesėkmės matai, kad žmonės vertina tavo pastangas ir kovingumą.
Vienas epizodas įstrigo atmintyje: apsipirkinėjau prekybos centre, kai staiga vaikai puolė vytis, norėdami nusifotografuoti. Niekada neįsivaizdavau, kad esu toks atpažįstamas (Juokiasi). Tuo metu šalia buvo mama ir brolis – jie liko priblokšti: kas čia dabar vyksta? (Juokiasi).
– Europoje esate žaidęs keliose skirtingose valstybėse, o prisitaikyti prie naujos kultūros ne visada paprasta. Kiek jaučiatės įsilieję į lietuvišką aplinką?
– Atvirai pasakius, adaptacija nebuvo sunki. Iki kontrakto pasirašymo Kaune nebuvau lankęsis – tik kartą buvau atvykęs į Vilnių rungtynių reikalais. Mano galvoje buvo susidariusi nuomonė, kad Lietuvoje dominuos sovietmečio architektūra – kažkas panašaus į Belgradą. Tačiau atvykęs buvau maloniai nustebintas – miestas pasitiko modernumu ir gyvybe. Kaskart pažvelgęs į Laisvės alėją stebiuosi, kiek žmonių čia vaikštinėja. Taip pat sužavėjo gamta. Realybė pasirodė visiškai kitokia nei mano išankstiniai lūkesčiai.
– Atrodote kaip žmogus, kuriam nesunku prisitaikyti prie naujos aplinkos. Ar per karjerą Europoje teko susidurti su rimtesniais iššūkiais?
– Manau, sudėtingiausi buvo pirmieji metai Prancūzijoje, kai tik persikėliau ir palikau visus artimus žmones – draugus ir šeimą – namuose. Tačiau praėjus pusmečiui perpratau vietinę kultūrą ir suvokiau, kad būtina atrasti veiklas, kurios teikia malonumą, net jei jos skiriasi nuo to, prie ko buvai pripratęs gimtinėje. Nuo to momento prisitaikymas prie naujų vietų tapo nesudėtingas.
Kaip jau minėjau anksčiau apie kavą – ji man labai patinka, ir kiekvienoje naujoje vietoje ieškau kavos, kur galėčiau mėgautis tikrai geru gėrimu. Tai tarsi mano stabilumo ritualu. Mėgstu miestus, kuriuose daugelį vietų gali pasiekti pėsčiomis, tiesiog pasivaikščioti – toks jau esu.
– Jau tiek kartų užsiminėte apie kavą – kiek puodelių per dieną išgeriate?
– (Juokiasi) Paprastai skaičiuoju espreso porcijomis, o mano taisyklė – po 16 valandos kavos nebegeriu. Per dieną išlenkiu 3–4 puodelius. Rungtynių dienomis gali būti ir daugiau. Galbūt kas nors pasakys, kad tai nemažai, bet aš taip nemanau (Juokiasi).
– Tai jūsų debiutinis sezonas Eurolygoje. Su kokiais sunkumais teko susidurti šiame aukščiausiame lygyje?
– Didžiausias iššūkis – išlikti produktyviam per tas minutes, kurias gauni žaisti. Būtina išmanyti kiekvieno varžovo ypatumus, turi būti maksimaliai pasiruošęs savo žaidimo laikui, kadangi analizė vyksta likus dienai iki mačo, ilgam pasiruošimui laiko tiesiog nėra. Vieną kartą gali praleisti aikštėje 10 minučių, kitą – 25, tačiau pasiruošimo lygis privalo būti identiškas. Man esminis dalykas – stabilumas, o geriausiai jį užtikrina kovingas žaidimas gynyboje ir taktinių nurodymų vykdymas.
Pasitaikė sudėtingesnių periodų, tačiau taip nutinka kiekvieną sezoną: kartais jaučiesi esąs puikus, bet ateina momentai, kai ima atrodyti, kad šis lygmuo per aukštas. Tai natūralu. Eurolygoje esu pirmakursis, tačiau Senajame žemyne turiu solidžią patirtį, pažįstu sunkumus, esu iš jų išmokęs ir dabar galiu tą patirtį pritaikyti.
– Tikriausiai girdėjote, kad jus lygina su praėjusį sezoną „Žalgiryje" rungtyniavusiu Brady Maneku. Kiek pats įžvelgiate panašumų ir skirtumų?
– Sunku pasakyti, nemėgstu savęs gretinti su kitais. Jo žaidimo detalių nelabai žinau, esu šiek tiek matęs, panašumai akivaizdūs – abu aukštaūgiai, žaidžiame ketvirtojo numerio pozicijoje, abu baltaodžiai – tiek to. Jis tikrai pajėgus krepšininkas, puikus šaulys, tačiau mūsų žaidimo stilius skiriasi.
– Šiuo metu „Žalgiris" yra tiksliausiai tritaškius svaidanti Eurolygos ekipa. Koks jūsų asmeninis pasitikėjimas metimu?
– Mesdamas negalvoju – manau, tai ir liudija pasitikėjimą. Nesvarstau, ar pataikysiu, ar ne. Per visą karjerą – tiek universitete, tiek Europoje – visada buvau ties 40 procentų taiklumu. Tikiuosi taip užbaigti ir šį sezoną, o gal net procentu pakelti kartelę. Niekada negali numatyti, kokia metimo situacija susiklostys, bet atsiradus gerai progai, privalai ja pasinaudoti. Galbūt šiemet tokių galimybių mažiau, nes tai Eurolyga, čia daug talentingų žaidėjų, reikia priimti išmintingus sprendimus. Treneriai dirba puikiai, suranda man pozicijų, kartais net tokių, kokių anksčiau nebuvau išbandęs, kad galėčiau atlikti metimus laisvai.
– Keletas jūsų pastarųjų mačų buvo įspūdingi – prieš Monako ir Vitorijos „Baskonia". Kiek tai sustiprina pasitikėjimą?
– Nesakyčiau, kad prieš baskus sužaidžiau kokybiškai, padariau nemažai klaidų. Tačiau malonu, kai pavyksta būti naudingam atakuojant, nors suvokiu, kad būtent gynyba pelno trenerio pasitikėjimą ir garantuoja vietą aikštėje. Į tai ir sutelkiu dėmesį. Puolime būna įvairių dienų, kartais metimai tiesiog nekrinta, ne viską gali kontroliuoti, o gynybą – gali.
– Būdamas Eurolygos naujokas, ko, jūsų manymu, šiuo metu labiausiai trūksta?
Jau aštuonerius metus rungtyniauju Europoje, tad mano žaidimo stilius niekam nėra paslaptis. Suprantu, kad turiu tobulinti gynybinį stabilumą, būti agresyvesnis kovose dėl kamuolio ir gerinti metimų pasirinkimus. Tačiau esu tikras, kad su kiekviena savaitė jausmas sistemoje taps vis natūralesnis. Pastaraisiais sezonais pastebiu aiškią tendenciją – mano forma kyla palaipsniui ir piką pasiekiu būtent sezono pabaigoje. Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą ir neleisti sau nei per daug nusivilti, nei per daug užsikelti. Nesvarbu, ar pelnaisi daug taškų prieš Monaką, ar liksi be įvarčių – visa tai jau patirta. Pergalės kaldinamos iš smulkmenų, o tai ypač svarbu siekiant patekti į atkrintamąsias ar dar toliau.
Daugeliui krepšininkų debiutinis sezonas naujame klube būna sudėtingas, o antrieji metai atveria visai kitas galimybes. „Žalgirio" istorijoje tokių pavyzdžių netrūksta. Ar tikėtinas panašus scenarijus pratęsus kontraktą?
Neabejotinai, laikui bėgant viskas tampa paprasčiau – išnyksta neaiškumai už parketo ribų, atsiranda rutina. Bet kurioje naujoje vietoje reikia laiko, kol viskas susidėlioja. Man asmeniškai svarbiausia – jaučiu trenerių štabo pasitikėjimą. Kai toks jausmas egzistuoja, aikštėje atsiranda laisvė, kuri keičia viską. Jaučiu, kad šis pasitikėjimas auga, ir tikiuosi, jog taip tęsis, jei liksiu Kaune.
Ar kontraktinė situacija su galimybe pratęsti sutartį leidžia įsivaizduoti ateitį šiame mieste?
Tikrai taip, man čia patinka – organizacija, fanų bendruomenė. Vienintelis minusas – šaltos dienos, bet prie to esu pripratęs nuo vaikystės (šypsosi). Mėgaujuosi šiuo sezonu. Drąsiai galiu teigti, kad tai profesionaliausias klubas, kuriame teko žaisti – nuo kelionių organizavimo ir punktualumo iki mažiausių detalių.
Kiek džiugina stebėti buvusio ir dabartinio komandos draugo Sylvaino Francisco progresą – nuo rolinio žaidėjo Paryžiuje iki Eurolygos komandos lyderio?
Nepaprastai džiugina! Paryžiuje jis buvo vertinamas labiau kaip vietinis rolinis krepšininkas, tačiau išvykęs už gimtinės ribų gavo realias galimybes augti, nors galbūt ir už mažesnį atlygį. Tai pasiteisino. Malonu matyti jį kaip mūsų vertingiausią žaidėją beveik kiekvienose rungtynėse – sunku įsivaizduoti komandą be jo. Jis neša didžiulę naštą ir kuria žaidimą visai komandai.
Akivaizdu, kad tokio kalibro žaidėją išlaikyti „Žalgiriui" sudėtinga – kiti Eurolygos klubai gali vilioti didesniu atlygiu ir geresnėmis galimybėmis kovoti dėl trofėjų. Kokie argumentai galėtų įtikinti lyderį nepasiduoti vizualiai patrauklesniems pasiūlymams?
Kaip jau minėjau, „Žalgiris" – aukščiausio lygio organizacija. Nors neturiu patirties kitose Eurolygos komandose, vertinu . Klubas viską daro profesionaliai. Kai sezonas toks intensyvus, svarbu suprasti: egzistuoja streso šaltiniai, kurių neišvengsi, bet yra ir tokių, kuriuos organizacija gali eliminuoti. „Žalgiryje" būtent taip ir yra – viskas sutvarkyta taip, kad galėtum visą dėmesį skirti žaidimui, o ne šalutiniams rūpesčiams.
Puikus pasirodymas garantuoja daug žaidimo laiko. Kupinos arenos, ištikimi sirgaliai, palaikantys net pralaimėjimų akimirkomis – visa tai sudaro „Žalgirio" patrauklumą, dėl kurio krepšininkai trokšta atstovauti šiam klubui ir jo gerbėjams. Nedaug pasaulyje rastum vietų, kur krepšinis užimtų tokią dominuojančią poziciją kaip Lietuvoje.
– Kalbant apie psichologinę naštą: dabartinėje Eurolygos kovoje, kai daugybė ekipų grumiasi dėl kelialapio į play-off, koks spaudimas jaučiamas?
– Esmė – žaisti be suvaržymų ir nekreipti dėmesio į konkurentų rezultatus. Koncentruokis į savo tikslus, savo triumfus, laimėk būtinas rungtynes – ir rezultatai ateis. Skaudžių pralaimėjimų patyrė absoliučiai visos ekipos, lygiai kaip ir netikėtų pergalių. Svarbiausia – neleisti nesėkmėms įsišaknyti sąmonėje ir nesigraužti per ilgai. Žvilgsnis privalo būti nukreiptas pirmyn – kaip optimaliai pasiruošti artėjančiam susitikimui ir iškovoti pergalę.
– Ar įmanoma paaiškinti fenomeną, kodėl „Žalgiris" sugeba nusileisti turnyro lentelės dugne esančioms komandoms, tačiau parklupdyti absoliučius favoritius?
– Analizuojant ekipas, kurioms pralaimėjome, matome, kad jos disponuoja kokybiškais žaidėjais ir puikiai kovoja savo aikštėse. Pavyzdžiui, „Anadolu Efes" namie buvo įveikusi „Valencia". Būtina suvokti, kad lengvų mačų neegzistuoja – kiekvienas priešininkas jaučia spaudimą, kiekvienas siekia kontrakto ateinančiam sezonui, kiekvienas nori kopti turnyro lentelėje aukštyn. Esu įsitikinęs, kad šiame Eurolygos sezone nėra nei nenugalimos komandos, nei tokios, kuri pralaimėtų visiems be išimties.
Kai demonstruojame fizinį pranašumą, komandinę vienybę, dalydamiesi kamuoliu – mus itin sunku palaužti, galime drąsiai pretenduoti į atkrintamąsias. Tačiau kai šių elementų pritrūksta arba prarandame budrumą – bet kuris varžovas pajėgus mus įveikti. Privalome nuolat būti maksimaliai pasiruošę – šimtu procentų, ne devyniasdešimt devyniais.
– Nuo sezono starto vyksta diskusija: „Žalgiris" labiau puolimo ar gynybos kolektyvas. Kokia jūsų pozicija?
– Disponuojame gausybe puolimo arsenalo, jis efektyvus, turime talentą. Vis dėlto ypač išvykose itin svarbu išlaikyti gynybinį stabilumą. Gynyba privalo būti nepriekaištinga kiekvieną kartą, nes visos ekipos turi gabių krepšininkų, galinčių prikaišyti taškų. Mano nuomone, siekiame tapti tokiu gynybiniu vienetu, su kuriuo oponentai vengtu susidurti. Sezono eigoje jau esame tai demonstravę.
– Tomas Masiulis Eurolygos mastu vis dar laikomas jaunosios kartos strategu. Kaip jam pavyko pelnyti komandos pasitikėjimą, kai net patyrusiems treneriams su įspūdingomis biografijomis tai kartais nepavyksta?
– Jis mūsų kapitonas, atlieka puikų darbą, rengia išsamius, kruopščius planus. Tačiau nereikia pamiršti, kad praėjusį sezoną jis triumfavo Eurolygoje kaip asistentas – tokioje aplinkoje išmoksti, kaip tinkamai paruošti komandą. Tomas užsitarnavo pagarbą per visą karjerą, žaidėjai tai mato ir gerbia jį. Vyriausiojo trenerio pareigos turbūt yra vienos sudėtingiausių – pats tikrai nenorėčiau tokios atsakomybės (šypsosi). Viską suvaldyti nepaprastai sudėtinga, tačiau Tomui sekasi puikiai.
– Mitas ar tikrovė, kad Tomas – ramus žmogus?
Būtent tai jame ir vertinu – gebėjimą išlikti ramiam, tačiau prireikus pakelti balsą ar aiškiai pasakyti, kad kažkas vyksta ne taip. Šis bruožas man imponuoja. Nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį komandoje atlieki, Tomas vienodai tiesiai išsakys savo nuomonę kiekvienam, jei mato klaidas. Jis sugeba supykti, tačiau puikiai jaučia, kada ir kaip tai daryti, kadangi pats yra buvęs profesionalus krepšininkas ir supranta mūsų emocijas. Kartu praleidžiame labai daug laiko, per mėnesį turime vos apie 3 poilsio dienas, todėl dirbti su treneriu, kuris nuolat tik šauktų, būtų psichologiškai gerokai sunkiau.
– Eurolygos kontekste sunku ką nors prognozuoti ar leistis į tolimas svajones, tačiau ar jūs jaučiate, kad dabartinis „Žalgiris" pajėgus sukurti kažką išskirtinio?
– Be jokios abejonės. Pastaruosius dvejus metus teko rungtyniauti klubuose, kurie būtent tai ir darė. Su Mursijos ekipa pasiekėme finalą, su „Bešiktaš" – irgi, nors šiems klubams tai buvo neįprasti pasiekimai. Dabar vėl jaučiu panašią atmosferą. Prisimenu, kaip ankstesniais sezonais būtent vasario mėnesį ateidavo periodas, kai viena ar kita komanda pradėdavo kaupti nesėkmes, todėl turėdamas stabilų ir tvirtą kolektyvą galėdavai išnaudoti šį momentą. Niekada negali žinoti, kaip viskas susiklostys. Tai mano debiutinis sezonas Eurolygoje, jis tikrai reikalaujantis, tačiau tikiu, kad galime pasiekti kažką reikšmingo, jei išliksime vieningi.
„Ilgoji pertrauka": kas galėtų užimti Žibėno vietą, dėl ko Švedas reiškė nepasitenkinimą „Lietkabeliui", Tubelio išpirkos klausimas, kokios alternatyvos „Žalgiriui" keičiant lyderius, kaip būtų susiklosčiusi situacija „Žalgiriui" bankrutavus, pagrindinės „Ryto" klaidos, Varno reikalai ir priežastys, kodėl Maksvytis nestovi prie aikštės Turkijos čempionato susitikimuose
